Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pagrįsdama savo reikalavimus skunde pareiškėja paaiškino, jog Bendrovė (lizingo davėjas) 2005-06-07 ir UAB „Artulėja“ (lizingo gavėjas) sudarė lizingo sutartį Nr.C-FLJ-F6-05-0002, kurios pagrindu, atlikęs visus mokėjimus ir įvykdęs savo įsipareigojimus, lizingo gavėjas UAB „Artulėja“ įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (identifikavimo kodas 2196900300150001), esantį adresu Paryžiaus Komunos g. 24A, Klaipėda (toliau - Turtas). UAB „Artulėja“, siekdama įgyvendinti savo teises, kreipėsi į Registrų centro filialą, kad minėtos lizingo sutarties pagrindu būtų įregistruotos nuosavybės teisės į Turtą. Registrų centro filialas 2006-06-27 priėmė sprendimą, kuriuo buvo atmestas UAB „Artulėja“ prašymas įregistruoti nuosavybės teisę į turtą. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2006-11-02 sprendimu paliko galioti teritorinio registratoriaus sprendimas. Pareiškėjos teigimu, minėti sprendimai pažeidžia Bendrovės teises, daro jai žalą, nes būdama lizingo davėja, privalo prižiūrėti ir saugoti turtą, kuris teisiškai jai nepriklauso, mokėti valstybės nustatytus turto ir jo eksploatavimo mokesčius, žemės mokestį, nors turtu faktiškai nesinaudoja. Dėl šių priežasčių Bendrovė patyrė tiesioginę 34321,18 Lt turtinę žalą bei 80000,00 Lt neturtinę žalą, nes aplinkybės, kad Bendrovės klientas — lizingo gavėjas, pagal lizingo ar išperkamosios nuomos sutartį įgijęs ir pilnai išmokėjęs turtą, negali registruoti nuosavybės teisių į šį turtą, suponuoja tai, kad lizingo davėjas pagal lizingo sutartį nebegali reikalauti iš lizingo gavėjo (išperkamosios nuomos nuomininko) kompensuoti mokesčius ir kitas išlaidas, susijusias su lizingo objekto nuosavybės teisėmis, žemės sklypo, kuriame yra lizingo objektas, nuoma, kitų tiesioginių išlaidų ir pan. Anot pareiškėjos, ši padėtis labai kenkia Bendrovės dalykinei reputacijai, menkina pasitikėjimą ja, dėl to pareiškėja nebesudaro lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių dėl nekilnojamojo turto ir tai neigiamai veikia jos verslą. Tad neteisėti Registrų centro filialo ir centrinio registratoriaus veiksmai neleidžia pareiškėjui vykdyti savo pagrindinės veiklos - sudaryti lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių dėl lizingo ir išperkamosios nuomos objektų, kurie yra nekilnojamasis turtas, prarandama nekilnojamojo turto lizingo ir išperkamosios nuomos rinka. Pareiškėjos teigimu, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo t. y. už savo prievoles atsako jai patikėta turtu, o valstybės įmonės savininkas, valstybė, už įmonės prievoles neatsako. Todėl, anot pareiškėjos, ji prašo priteisti žalos atlyginimą iš Registrų centro filialo.

Pareiškėjos vertinimu, ji patyrė ir neturtinę žalą, kadangi tokie atsakovų veiksmai akivaizdžiai kenkia Bendrovės dalykinei reputacijai, buvo prarasti klientai bei rinka. Atsakovų subjektyvumą ir veiksmų tyčią, priimant skundžiamus sprendimus, papildomai patvirtina faktas, kad tik Registrų centro filialas užėmė tokią nuostatą, tuo tarpo kiti filialai laikėsi kitos pozicijos ir po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2004-12-06 nutartimi Bendrovės bankroto byloje pakeitė ilgalaikio turto arešto formuluotę, patikslinant, kad šis areštas neapima lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių išsimokėtų objektų. 2002 m. pareiškėja sudarė 24, 2003 m. - 18 lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių nekilnojamam turtui. 2004 m., visų pirma, dėl Registrų centro filialo pozicijos neregistruoti pareiškėjos klientams išsimokėtų lizingo ir išperkamosios nuomos objektams nuosavybės teisių, tokiu būdu interpretuojant jos ilgalaikio turto areštavimą, sudarytų sutarčių skaičius sumažėjo iki 3. Po to, kai Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija pakeitė kai kuriuos Registrų centro filialo sprendimus, ši Bendrovės veikla buvo beatsinaujinanti - 2005 m. sudarytos 9 sutartys, tačiau po to, kai Registrų centro filialas priėmė skundžiamą 2006-06-27 sprendimą, pareiškėja nebesudarė nė vienos lizingo ir išperkamosios nuomos sutarties. Todėl, pasak pareiškėjos, pagrįstai galima teigti, kad tokie atsakovų veiksmai daro didelę neigiamą įtaką jos verslui.

Pareiškėja pabrėžė, kad Registrų centro filialo 2006-06-27 sprendimas, taip pat Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-11-02 sprendimas, kuriais buvo atsisakyta įregistruoti UAB „Artulėja“ nuosavybės teisę į Turtą, motyvuojami vien tik tuo, jog prašomam įregistruoti turtui įregistruotas laikinas apribojimas (areštas). Sprendimuose taip pat nurodoma, jog laikini apribojimai (areštai) yra įregistruoti Vilniaus apygardos teismo 2003-12-29 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004-05-21 nutarčių pagrindu. Pareiškėja nurodė, kad su šiais teritorinio bei centrinio registratoriaus argumentais kategoriškai nesutinka. Pareiškėja taip pat paaiškino, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas imperatyviai nustato, kad įsigaliojus Turto arešto aktų registro įstatymui pagrindas Nekilnojamo turto registre registruoti daikto laikiną apribojimą (areštą), yra turto arešto aktų registro dokumentai. Kadangi Turto arešto aktų registro įstatymas įsigaliojo 2002-01-01, todėl tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius turėjo nurodyti konkretų turto arešto aktų registro dokumentą, ir tik jo pagrindu galėjo būti registruotas laikinas apribojimas (areštas) Turtui. Kaip nustato Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 675 straipsnio 3 dalis, teismo nutartį areštuoti turtą realizuoja antstolis, surašydamas areštuojamo turto aprašą, taip pat to paties straipsnio 4 dalis nustato, jog turto areštas įsigalioja nuo turto arešto akto paskelbimo skolininkui, o jeigu nėra galimybės paskelbti, - nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre. CPK 680 straipsnio 1 dalis nustato, jog turto arešto aktas ir turto aprašas nedelsiant pateikiami turto arešto aktų registro tvarkytojui. Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog turto areštas sukelia teisines pasekmes asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti - nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisines pasekmes nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre.

Nagrinėjamu atveju, anot pareiškėjos, Turto aprašas, kuriame būtų įtrauktas Turtas, pareiškėjai nebuvo pateiktas, taip pat turto areštas nebuvo įregistruotas ir turto arešto aktų registre. Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog visi turto arešto duomenys, įrašyti į turto arešto aktų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjos teigimu, ji teismui pateikė Centrinės hipotekos įstaigos 2006-07-03 turto arešto aktų registro raštą, kurį, savo ruožtu, Registrų centrui pateikė UAB „Artulėja“ jos skundo svarstymo metu ir kuriame nurodoma, jog turtas, kurio identifikavimo kodas - 2196900300150001, t. y. nekilnojamas turtas, esantis adresu Paryžiaus Komunos g. 24A, Klaipėda, nėra įregistruotas nė viename turto arešto akte. Šis dokumentas, remiantis Civilinio kodekso 2.71 straipsnio 3 dalimi, turi prima facie galių, t. y. dokumentas, turintis didesnę įrodomąją galią, kadangi yra išduotas specialios institucijos, kurios kompetencija ir yra registruoti laikiną turto apribojimą (areštą). Todėl, pareiškėjos nuomone, pagrįstai galima teigti, kad Turtas nebuvo areštuotas. Be to, net ir tuo atveju, jeigu turtui areštas realiai būtų uždėtas bei būtų buvęs sudarytas areštuoto turto aprašas, tai šis turto areštas neįsigaliojo ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių nei Bendrovei - lizingo davėjui, nei UAB „Artulėja“ - lizingo gavėjui, kadangi, joks areštuojamo turto aprašas nebuvo paskelbtas pareiškėjai bei nebuvo įregistruotas turto arešto aktų registre. Faktas apie Turto areštą nebuvo įregistruotas ir pačiame Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėja akcentavo, kad CK 4.262 straipsnis nustato, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Todėl atsakovai, priimdami sprendimus, privalėjo vadovautis savo duomenų bazėje įrašytais viešo registro duomenimis, kuriuose, kaip jau minėta aukščiau, faktai apie Turto areštus nebuvo įregistruoti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-12 nutarimu Nr.1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 82 punkto 3 dalis nustato, kad pažymos neišduodamos, jeigu registre padaryta žyma apie įregistruoto nekilnojamojo daikto, nuosavybės teisių į jį arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių -valdymo, naudojimo ar disponavimo - areštą. Taigi, pareiškėjos vertinimu, akivaizdu, kad tiek išduodant pažymą sandorio sudarymui, tiek registruojant nuosavybės teisę į turtą, teritorinis registratorius privalo remtis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o tokios žymos daromos tik Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro dokumentų pagrindu. Be to, kaip nurodė pareiškėja, centrinis registratorius pripažįsta, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2004-05-21 nutartis netrukdo disponuoti turtu, tačiau kaip trukdančią aplinkybę nurodo, jog minėtu laikotarpiu Turtas nuosavybės teise priklausė Bendrovei. Šie motyvai nereikšmingi grindžiant atsisakymą įregistruoti nuosavybės teises UAB „Artulėja“ vardu ir tai patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2006-05-25nutartis, kurioje teigiama, jog pareiškėjai turtui taikytas areštas neapima to turto, kuris yra perduotas lizingo gavėjams kaip lizingo objektas. Todėl, pareiškėjos manymu, galima teigti, jog teritorinis registratorius, 2006-06-27 sprendime, ir centrinis registratorius, 2006-11-02 sprendime, nepagrįstai nesirėmė Lietuvos apeliacinio teismo 2006-05-25 nutartimi, kurioje aiškiai ir kompetentingai išaiškinta, jog šiam konkrečiam Bendrovės turtui joks areštas negalioja. Be to, CK 6.567 straipsnyje, kuriame reglamentuojami lizingo teisiniai santykiai, nustatoma, jog sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. CK XXX skyriuje, reglamentuojančiame lizingo teisinius santykius, yra pasakyta, jog pagal lizingo sutartį lizingo bendrovė gali perduoti ir savo nuosavybėje turima turtą. 2005-08-04 pažyma Nr.T/01-649 patvirtino, kad 2005-06-07 lizingo sutartis įvykdyta, ir UAB „Artulėja“ yra visiškai atsiskaičiusi pagal ją. Taigi, kaip nurodė pareiškėja savo skunde, Turtas perėjo Bendrovės klientui - lizingo gavėjui UAB „Artulėja“ nuosavybės teise. Pareiškėjos nuomone, iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas Registrų centro filialas 2007-09-14 įregistravo turto nuosavybės teises UAB „Artulėja“ vardu tebegaliojant Lietuvos apeliacinio teismo 2004-05-21 nutarčiai areštuoti Bendrovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį ilgalaikį materialų turtą, išskyrus lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių pagrindu tretiesiems asmenims perduotą turtą, bei tebeesant Turto arešto aktų registre įrašui apie laikiną pareiškėjos turto areštą. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina tai, kad teritorinio ir centrinio registratoriaus spendimai buvo nepagrįsti ir neteisėti.

Atsakovas akcentavo, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007-02-19 sprendimu administracinėje byloje Nr.1-806-386/2007 patenkino UAB „Artulėja“ skundą, panaikino Registrų centro filialo 2006-06-27 sprendimą, kuriuo buvo netenkintas UAB „Artulėja“ prašymas įregistruoti nuosavybės teises į turtą. Šis teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs. Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme (adm. b. Nr.A(8)-1080-07) buvo nagrinėjamas Registrų centro filialo apeliacinis skundas dėl priimto Klaipėdos apygardos administracinis teismo 2007-02-19 sprendimo. Bendrovė dalyvavo suinteresuotu asmeniu ir Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, tačiau savarankiškų reikalavimų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nereiškė. Atsakovas pabrėžė, jog Bendrovė neskundė nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus veiksmų Centrinei ginčų nagrinėjimo komisijai, todėl pareiškėjos skundas dėl priimto Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimo yra atmestinas pareiškėjui nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymu nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Nagrinėjamu atveju Turtas areštuotas vykdant Vilniaus apygardos teismas 2003-12-29 nutartį, pakeistą Lietuvos Apeliacinio teismo nutartimi 2004-12-06 ir šis Turto arešto aktų registre įregistruotas laikinas turto areštas yra galiojantis ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal UAB „Artulėja“ 2007-08-27 prašymą valstybės įmonės Registrų centro filialui, pateikus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2007-08-03 nutartį, kuria teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2003-12-29 nutartį dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2003-12-29 nutartimi taikytas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2004-12-06 nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones - atsakovės nekilnojamojo ir kilnojamojo ilgalaikio materialaus turto areštą ir disponavimo šiuo turtu apribojimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 34 straipsnis numato, kad dėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kaltės atsiradusi žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Asmuo dėl žalos atlyginimo į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją turi kreiptis ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią šis sužinojo apie nuostolių atlyginimą. Atsakovo vertinimu, iš Bendrovės skundo matyti, kad reikalaujamus atlyginti nekilnojamojo turto mokestį 10375,00 Lt, žemės nuomos mokestį 16942,00Lt bei negautas pajamas 7004,18 Lt pareiškėja priskaičiavo už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio mėn. iki 2007 m. rugsėjo mėn. Skundžiamas sprendimas priimtas 2006-06-27, todėl reikalavimas priteisti žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio iki skundžiamo sprendimo priėmimo yra visiškai nepagrįstas. Be to, kadangi pareiškėja dėl žalos atlyginimo į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją turi kreiptis ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią šis sužinojo apie nuostolių atsiradimą, pareiškėja yra praleidusi įstatymo nustatytą terminą reikalauti žalos atlyginimo.