- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-19
- Bylos Nr.
- ATP-78-594/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-53-3-00713-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Pažeidėjas
- K. Ž.
- Kategorijos
- 45.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimo K. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimu K. Ž. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124¹ str. 7 d., 126 str. 4 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus ir, vadovaujantis ATPK 33 str., nubaustas subendrinta 2400 Lt (695 EUR) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams 6 mėnesiams už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 14 d., apie 02.30 val., Vilkaviškio r. sav., Keturvalakių mstl., Liepų g. vairavo automobilį būdamas neblaivus (jam nustatytas 2,54 promilių girtumo laipsnis), taip pat su savimi neturėjo ir policijos pareigūnui nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo K. Ž. prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Teismas nutarimą grindė policijos pareigūnų Š. M. ir A. B. bei liudytojų A. R., L. N. ir Ž. N. parodymais, o nuosekliais jo paaiškinimais bei liudytojų A. S. ir G. M. parodymais nepatikėjo ir netgi įvertino juos kaip melagingus. Nutarimą pripažinti jį padarius administracinį teisės pažeidimą teismas priėmė iš esmės niekuo nemotyvuodamas, besąlygiškai patikėjo liudytojų A. R., L. N. bei Ž. N., kurie įvykio vietoje tariamai matė jį išlipant netoliese kiemo, kuriame jie šventė ir vartojo alkoholinius gėrimus, pro sustojusio automobilio dešinės pusės dureles, parodymais, ir netgi suabsoliutino šių įrodymų teisinę reikšmę, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad šie liudytojai po šventės tokiu paros metu buvo akivaizdžiai neblaivūs ir netgi nesugebėjo apibūdinti paties automobilio (nurodyti jo markės, modelio ar spalvos), jau nekalbant apie tai, kad A. S. vairuojamas automobilis, kuriuo jie atvažiavo prie A. ir E. K. gyvenamojo namo kiemo, sustojo ir stovėjo už krūmo, visiškai neapšviestoje vietoje. Vertinant šių liudytojų parodymų patikimumą pastebėtina ir tai, kad liudytoja L. N. teismo posėdyje pamačiusi liudytoją A. S., kategoriškai tvirtino, jog šis asmuo, kuris taip pat, pasak jos, buvo girtas, taip pat atvažiavo tuo pačiu automobiliu, nors teismas nusprendė A. S. parodymais apie tai, kad jis atvažiavo automobiliu ir netgi vairavo jį, nusprendė netikėti. Taigi, akivaizdūs prieštaravimai tarp šių liudytojų parodymų ir jau aprašytos kitos aplinkybės visiškai pagrįstai leidžia abejoti tokių įrodymų (neblaivių asmenų parodymų) patikimumu, juo labiau kad nei vienas šių asmenų nepaliudijo jį tariamai išlipus pro sustojusio automobilio būtent vairuotojo dureles. Pripažįsta, kad sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, taigi visiškai natūralu, kad išlipo pro dešines, tačiau galines dureles. Šiame kontekste primintina ir pabrėžtina, kad jo paaiškinimai apie tai, kad automobilio nevairavo, buvo ir yra nuoseklūs nuo pat įvykio momento ir šią aplinkybę netgi patvirtina policijos pareigūnų Š. M. bei A. B. tarnybiniai pranešimai bei jų liudijimas teismo posėdyje, todėl pagrįstai laikytina, kad administracinėje byloje nebuvo ir nėra jokių įrodymų ar kitokių duomenų, kurie gali patikimai tokius jo paaiškinimus paneigti, juo labiau, kad juos visiškai patvirtina liudytojų A. S. bei G. M. parodymai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą institucija, surašiusi administracinio teisės pažeidimo protokolą, prašo K. Ž. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
K. Ž. apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra pareiškėjo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ir naikinti skundžiamą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų iš esmės nekartoja.
Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais savo tarnybines pareigas vykdžiusių policijos pareigūnų Š. M. ir A. B. parodymais, kuriuose jie patvirtino, jog juos pasitiko vyras ir moteris, kurie teigė, kad jie iškvietė policijos pareigūnus ir trumpai paaiškino, kad į jų namus atvyko minėtas automobilis ir iš automobilio vairuotojo pusės išlipo, kaip vėliau paaiškėjo, K. Ž.. Su juo kartu buvo trys draugai, vienas iš jų sėdėjo automobilyje, tuo metu miegojo, jo buvo neįmanoma prikelti, o kiti asmenys, tai R. M. ir G. M.. Tuo metu, kai iš G. M. buvo imamas paaiškinimas, jis buvo įspėtas dėl melagingų parodymų, tuomet jis labai sunerimo ir aiškino, kad galėjo vairuoti K. Ž., o tuo metu K. Ž. pareplikavo, kad ką tu darai ir G. M. tuo metu pradėjo keisti parodymus, teigė, kad jis nežino, kas vairavo automobilį, nepamena. Tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose, tiek duodami parodymus teisme, liudytojai A. K., L. N. ir Ž. N. paaiškino, kad matė kaip atvažiavo automobilis ir iš vairuotojo vietos išlipo K. Ž., kuris akivaizdžiai buvo neblaivus. Liudytoja A. K. nurodė, kad automobilio vieta buvo puikiai apšviesta, kieme degė šviesa, atstumas iki automobilio buvo nedidelis, ne daugiau kaip 7 metrai, todėl ji puikiai matė, kas išlipo iš automobilio. Pažymėtina, kad šie liudytojai nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu, todėl jie nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog liudytojai gali būti šališki ar siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūto pažeidimo padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Byloje nenustatyta, kad šie liudytojai buvo neblaivūs ir galėtų netiksliai prisiminti įvykio detales, tai laikytina tik apelianto niekuo nepatvirtintomis prielaidomis. Liudytojos A. K. paaiškinimas, kad ji buvo išgėrusi šampano, teismui nesudaro prielaidos abejoti jos parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei savo skunde nurodo apeliantas, tinkamai įvertino liudytojų parodymus, pašalino neatitikimus bei prieštaravimus ir pagrįstai juos laikė pakankamais įrodymais pažeidėjo kaltei pagrįsti. Nutarimas pripažinti K. Ž. padarius administracinius teisės pažeidimus yra pakankamai motyvuotas, o surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas buvo įvertinti tinkamai.
Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip nepatikimus vertino liudytojo A. S. parodymus apie tai, kad automobilį vairavo ne K. Ž., o jis, kadangi jo suinteresuotumas duoti tokius parodymus, siekiant padėti K. Ž. išvengti administracinės atsakomybės, akivaizdus – A. S. yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pusbrolis, jo girtumas nebuvo nustatinėjamas. Be to, jo parodymai prieštarauja nuosekliems liudytojų A. K., L. N. ir Ž. N. parodymams, kurie, kaip jau buvo minėta, yra patikimi ir nuoseklūs bei neprieštaraujantys kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams. Priešingai nei nurodo apeliantas, byloje nenustatyta jokių kitų esminių liudytojų A. S. ir L. N. parodymų prieštaravimų, kadangi jie abu nurodė buvę įvykio vietoje, o tai, kad teismas nusprendė netikėti A. S. parodymais toje dalyje, kur jis siekia padėti išvengti K. Ž. administracinės atsakomybės, savaime nepaneigia visų kitų jo nurodomų aplinkybių, kurias patvirtina kitų liudytojų parodymai bei bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai nesirėmė G. M. parodymais, kadangi iškart po įvykio jam buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, be to, jis miegojo ir pabudo tik tuomet, kai jau buvo atvykusi policija, nei kas vairavo, nei kur vežė jis nežino, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas be pagrindo nesirėmė G. M. parodymais, atmetamas kaip nepagrįstas.
Aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
K. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimą K. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.