Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. R. ir V. F. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. R. pripažintas kaltu: pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl L. Z. mobiliojo telefono vagystės 2004 m. liepos mėn., pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl L. Z. mobiliojo telefono vagystės 2004 m. rugpjūčio mėn., pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl L. Z. mobiliojo telefono vagystės 2004 m. rugsėjo-spalio mėn. laikotarpiu, pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. dėl plėšimo iš A. Z. ir A. G. , pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. dėl A. Z. sumušimo, pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3d., pagal Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl mobiliojo telefono vagystės 2004 m. liepos mėn. laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl mobiliojo telefono vagystės 2004 m. rugpjūčio mėn. laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. dėl mobiliojo telefono vagystės 2004 m. rugsėjo-spalio mėn. laikotarpiu laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 3d. laisvės atėmimu 6 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 237 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Taikant BK 63 str. 5 d. 2 p., 6 d. ir 2 d., 9 d., bausme, nuosprendžiu paskirta pagal BK 149 str. 3d., apimtos bausmės, paskirtos pagal BK 178 str. 1 d., 140 str. 1 d., 237 str. 1 d. bei bausmės, paskirtos Panevėžio m. apylinkės teismo 2005 m. kovo 24 d. nuosprendžiu, po to, taikant BK 63 str. 4d. ir 6 d. prie anksčiau bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. , taip paskiriant subendrintą galutinę bausmę – laisvės atėmimą 8 metams ir 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. R. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 180 str. 1 d., 284 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. dėl A. G. sumušimo išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas, tačiau šioje dalyje nuosprendis neapskųstas.

V. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., 140 str. 1 d., 150 str. 3d., 129 str. 2d. 6 p. 11 p. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2d. 6 ir 11 p. laisvės atėmimu 9 metams.

Pritaikius BK 63 str. 5 d. 2 p., 6 d. ir 2d., 9 d., 65 str., bausme, paskirta pagal BK 129 str. 2 d. 6 ir 11 p. apimtos bausmės, paskirtos šiuo nuosprendžiu pagal BK 140 str. 1 d., 180 str. 1 d. bei bausmės, paskirtos Panevėžio m. apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžiu pagal BK 236 str. 1 d. ir 235 str. 1 d.

Taikant BK 63 str. 4 d. ir 6 d. prie minėtos griežčiausios bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 150 str. 3 d. paskiriant subendrintą galutinę bausmę - laisvės atėmimą 10 metų, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Iš M. R. priteista A. Z. 1500 litų, o iš V. F. priteista A. G. ir A. G. - po 500 litų advokato pagalbos išlaidų.

Iš M. R. priteista A. Z. 15000 litų neturtinės žalos atlyginimo, o L. Z. ir A. Z. – po 1230,10 litų turtinei žalai atlyginti.

Iš V. F. priteista po 75000 litų neturtinės ir po 6388,06 litų turtinės žalos atlyginimo A. G. ir A. G. , o nuteistajam neturint turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti, minėtas sumas subsidiarini išieškoti iš K. J. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. liepos mėn., tiksliau nenustatytą dieną, apie 20 valandą, Panevėžio r., Tickūnų k., prie parduotuvės UAB „Pas Katiną", iš nukentėjusiosios A. Z. pagrobė nukentėjusiajai L. Z. priklausantį 599 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną Siemens M 50 su 35 litų vertės SIM kortele.

Be to, M. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytą dieną, apie 19 val. 30 min., Panevėžio m., Smėlynės 25, prie VšĮ "Panevėžio ligoninė", ištraukęs iš nukentėjusiosios A. Z. rankų, pagrobė nukentėjusiajai L. Z. priklausantį 599 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Siemens M 50.

Be to, M. R. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytą dieną 2004 m. rugsėjo mėn. pabaigos - spalio mėn. pradžios laikotarpiu, apie 14 valandą, prie statybos ir eksploatacijos bendrijos „Statybininkas" garažų, esančių Panevėžio m., Pušaloto g., ištraukdamas iš nukentėjusiosios A. Z. rankų, pagrobė L. Z. priklausantį 499 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Siemens A 55.

Be to, M. R. ir V. F. nuteisti už tai, kad 2004 m. spalio mėn. 28 d., apie 17 val., veikdami bendrininkų grupėje, pagrasinę pavartoti prieš nukentėjusiąsias A. Z. ir A. G. fizinį smurtą - sumušti bei fizinį smurtą pavartoję ir atimdami iš nukentėjusiųjų galimybę priešintis - M. R. delnu uždengus nukentėjusiajai A. Z. burną ir suėmus ją už kaklo, o V. F. - tokiu pat būdu suėmus A. G. , ir taip nukentėjusiąsias nusitempus nuo statybos ir eksploatacijos bendrijos „Statybininkas" garažų, esančių Panevėžio m. Pušaloto g., į mišką, esantį tarp Pušaloto ir Tiekimo gatvių, pagrobė iš nukentėjusiosios A. G. 399 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Siemens C 55 su SIM kortele 36 Lt vertės, priklausančius nukentėjusiajai A. G. ir pinigus 10 litų bei iš nukentėjusiosios A. Z. pinigus - 2 litus. V. F. maždaug tuo pat metu ir toje pačioje vietoje miške, dėl to, jog nukentėjusioji A. G. atsisakė klauptis ant kelių prieš M. R. ir jo, neva, atsiprašyti, įspyrė nukentėjusiajai A. G. į kojas, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą.

Be to, M. R. nuteistas už tai, kad, jėga nusitempęs nepilnametę A. Z. į mišką, taip atėmęs galimybę priešintis, pagrasinęs tuojau pat panaudoti fizinį smurtą - sumušti ir paliepęs nukentėjusiajai A. Z. nusirengti, pavartodamas fizinį smurtą - ją suėmęs už pečių, stumdamas bei pargriaudamas ant žemės, prieš nepilnametės nukentėjusiosios valią lytiškai su ja santykiavo.

V. F. nuteistas už tai, kad, jėga nusitempęs A. G. į mišką ir taip atėmęs iš jos galimybę priešintis, panaudodamas fizinį smurtą - suduodamas nepilnametei A. G. į veidą,- prieš jos valią tenkino lytinę aistrą analiniu ir oraliniu fizinio sąlyčio būdais. Po šių veiksmų V. F. , siekdamas nuslėpti savo padarytus nusikaltimus, suvokdamas, kad savo veiksmais sukelia nukentėjusiajai dideles fizines kančias, itin žiauriai nužudė A. G. . Jis kumščiu sudavė vieną smūgį A. G. stovint bei vieną smūgį į veidą jai nukritus ant žemės, po to kojomis spyrė 10 kartų A. G. į galvos sritį bei kitas kūno vietas, į galvą sudavė 10 smūgių pagaliais, po to galvą trypė kojomis, padarydamas A. G. poodines kraujosruvas kaktoje, nosies nugarėlėje, kairiajame skruoste, akių vokuose, kairės ausies kaušelyje, apatinio žandikaulio srities kairėje pusėje, kakle ir plaštakose, muštines žaizdas kairės akies viršutinio voko-kairio antakio srityje, kairės ausies kaušelyje, apatinėje lūpoje ir smakre, dalinę liežuvio amputaciją, kraujosruvas kaktos, kairio smilkinio bei pakaušio kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės, smilkininės ir momeninės skilčių dangalu, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais dešinio galvos smegenų pusrutulio kaktinės ir momeninės skilčių dangalais, pavienes smulkias kraujosruvas galvos smegenų žievėje. Kraujo išsiliejimas ties smegenimis komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir nuo sužalojimų galvoje visumos A. G. mirė.

M. R. taip pat nuteistas už tai, kad tuo pat metu, kai V. F. mušė A. G. , sudavė kumščiu A. Z. į veidą, kad ši nesikištų. Tuo M. R. padarė A. Z. poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste, apatinio žandikaulio 31 ir 32 dantų vainiko traumą, nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios A. Z. sveikatą.

M. R. taip pat nuteistas už tai, kad, siekdamas, jog teisingumo institucijos nesužinotų apie V. F. padarytą A. G. nužudymą, iš anksto nepažadėjęs, tą pačią dieną ir tame pat miške padėjo V. F. paslėpti nužudytosios A. G. lavoną, apdėdamas jį šakomis ir lapais.

M. R. šioje byloje taip pat buvo kaltinamas ir atiduotas teisti pagal BK 22 str. l d. ir 180 str. l d. bei 284 str. l d., kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2004 m. sausio 1 d., apie 19 val., veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prie namo Nr. 18, Tulpių gatvėje, Panevėžio mieste, tikslu pagrobti svetimą turtą, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, susijusiais su smūgių sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, kitų žmonių akivaizdoje, užpuolė V. D. ir L. B. , ir, panaudodamas fizinį smurtą, keletą kartų su nenustatytu bendrininku, rankomis apkabinant nukentėjusiąsias V. D. ir L. B. ir stumiant jas už minėto namo Nr. 18, tuo atimdamas joms galimybę priešintis, apieškant jų viršutinių drabužių kišenes, pareikalavo iš nukentėjusiųjų mobiliojo ryšio telefonų, o nukentėjusiosioms V. D. ir L. B. pradėjus kviestis pagalbos, rankomis tampydamas nukentėjusiąją V. D. už plaukų ir kumščiu suduodamas smūgį jai į veidą, tuo padarydamas nukentėjusiajai V. D. poodines kraujosruvas vokuose, nosies šaknyje, nosikaulių lūžį, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei pergriaudamas ją ant žemės, vėl rankomis tampė V. D. už plaukų, tačiau nusikalstamos veikos - plėšimo, nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes nukentėjusiosioms į pagalbą atskubėjus R. P., pasišalino iš įvykio vietos, tai yra pasikėsino pagrobti svetimą turtą - V. D. priklausantį 300 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Nokia 8210 su 10 Lt vertės SIM kortele ir L. B. priklausantį, 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną Nokia 3310 su 10 Lt vertės SIM kortele, tuo iš viso pasikėsino pagrobti svetimo turto už 520 Lt bei pažeidė viešąją tvarką, tačiau dėl šių veikų jis išteisintas nenustačius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.

Be to, M. R. šioje byloje buvo kaltinamas bei atiduotas teisti pagal BK 140 str. l d., kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2004 m. spalio mėn. 28 d., apie 17 val., miške, esančiame tarp Pušaloto ir Tiekimo gatvių, Panevėžio mieste, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su bendravykdytoju V. F. , dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, liepdamas A. G. klauptis ant kelių ir atsiprašyti už jo tariamą įžeidimą, o nukentėjusiajai atsisakius tai daryti, V. F. koja spiriant jai per kojas ir A. G. nuo to suklupus, mušdamas sukėlė nukentėjusiajai A. G. fizinį skausmą, tačiau dėl šios veikos M. R. buvo išteisintas nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Nuteistasis M. R. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu dėl telefonų iš A. Z. vagysčių, A. Z. išžaginimo, A. G. sumušimo bei jos lavono paslėpimo vertina kaip neteisingą. Nuosprendis skundžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 dalies, 7 protokolo 2 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., LR BPK 311-313 str. pagrindais. Minėti Konvencijos ir Konstitucijos straipsniai deklaruoja teisę į išsamų ir nešališką bylos išnagrinėjimą ir tinkamą BK normų taikymą.

Remiantis išdėstytu bei vadovaudamasis 326 str. 3 d., 329 str. 1 d. 1 p. nuteistasis M. R. prašo 2005 m. lapkričio 7 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 149 str. 3 d., 178 str. 1 d., 237 str. 1 d. – panaikinti ir priimti naują nuosprendį išteisinant jį pagal BK 149 str. 3 d., 178 str. 1 d., 237 str. 1 d. bei atitinkamai sumažinant jam skirtą bausmę bei išieškotinas sumas tenkinant civilinius ieškinius.

Byloje gautas nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. G. bei A. G. atsikirtimas į pareikštus apeliacinius skundus. Šiame atsikirtime jie nurodo, jog nuteistųjų apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmestini, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas. Jie teigia, kad nuteistojo V. F. kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. bei 150 str. 3 d. visiškai įrodyta. Nukentėjusiosios A. Z. parodymai yra nuoseklūs, ji visada tvirtino tas aplinkybes apie V. F. smurtavimą A. G. atžvilgiu, tame tarpe ir spyrius kojomis per A. G. kojas, siekiant ją parklupdyti, pažeminti. Teismo med. eksperto neužfiksuoti konkretūs kojų sužalojimai neduoda pagrindo tvirtinimui, jog A. G. dėl tokių V. F. veiksmų nebuvo sukeltas fizinis skausmas. LR BK 140 str. 1 d. numato kelias alternatyvias nusikaltimo sudėtis, dėl kurių įvykdymo atsiranda baudžiamoji atsakomybė, t.y. mušimas ar smurtavimas, kuriuo sukeliamas žmogui fizinis skausmas arba nežymiai jis sužalojamas, ar trumpam susargdinamas. Būtent dėl vieno iš įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties realizavimo - mušimu sukelto fizinio skausmo suduodant A. G. smūgius per kojas ir buvo pripažintas kaltu ir nuteistas V. F. . Jei būtų teismo med. tyrimo akte užfiksuoti kūno sužalojimai A. G. kojose kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, V. F. veiksmai papildomai dar būtų buvę kvalifikuoti pagal tą pačią nusikaltimo sudėtį. Todėl nuteistojo išvedžiojimai dėl jo nepagrįsto nuteisimo pagal LR BK 140 str. 1 d. nėra pagrįsti.

Be to, nekentėjusieji ir civiliniai ieškovai nurodo, jog V. F. pagrįstai ir teisingai buvo nuteistas pagal LR BK 150 str. 3 d. Jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos visiškai įrodyta nuosekliais, išsamiais ir nevienkartiniais nukentėjusiosios A. Z. parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, jie patvirtinti parodymų patikrinime vietoje. Netikėti A. Z. parodymais atskiroje jų dalyje nėra jokio teisinio pagrindo. V. F. parodymai vertinami kritiškai kaip jo siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės dalyje ar sušvelninti jam skirtos bausmės dydį. V. F. skirta bausmė sankcijos ribose, atitinka jo padarytų nusikaltimų pavojingumą, jo asmenybę, buvo nuosprendyje tinkamai įvertintos visos aplinkybės, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl jo skundas nėra pagrįstas, todėl atmestinas.

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai taip pat nurodo, kad M. R. apeliacinis skundas dalyje dėl jo nuteisimo pagal LR BK 237 str. 1 d. su pastarojo prašymu šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį yra nepagrįstas. Pirmą kartą ir tik savo apeliaciniame skunde M. R. nurodo aplinkybes apie tai, kad jis neva bijojo, kad įtūžęs V. F. nesikėsintų į jį ar A. Z. , todėl visais būdais stengėsi vykdyti jo norus, jam nesipriešinti. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis tokių aplinkybių neaiškino ir tokia nuteistojo pozicija laikytina siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės atskiroje nusikalstamos veikos dalyje. Pats M. R. buvo aktyvus nusikalstamos veikos prieš A. Z. dalyvis, kartu su V. F. iniciavo nepilnamečių merginų įviliojimą į nusikaltimo vietą, turėjo išankstinių ketinimų jų atžvilgiu įvykdyti nusikalstamas veikas. Todėl M. R. teiginiai apie kažkokias V. F. baimes vertintini kritiškai. Būtent pats M. R. niekieno neverčiamas dėjo pastangas paslėpti nužudytosios kūną, todėl jis pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal LR BK 237 str. 1 d. Tokių požymių, kad jo veika būtų buvusi sąlygota būtinojo reikalingumo (LR BK 31 str. 1 d.) nėra. Prielaidomis grįsti grėsmės, nesant realaus pagrindo manymui, jog gresia tikras, realus pavojus ir, kad ta žala negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis, negalima. Be to LR BK 237 str. 1 d. yra formalioji nusikaltimo sudėtis, jokios žalingos pasekmės (žala) nėra būtina nusikaltimui inkriminuoti. Be to, asmuo, savo veiksmais sudaręs pavojingą situaciją, gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, jeigu pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo (LR BK 31 str. 2 d.). Tuo tarpu byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, kad M. R. ne tyčiniais veiksmais, o dėl neatsargumo būtų bandęs slėpti nusikaltimą. M. R. skirta bausmė sankcijos ribose, teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, jokių esminių baudžiamojo procesinio kodekso pažeidimų nėra padaryta.

Vadovaudamiesi LR BPK 317 str., 326 str. 1 d. 1 p. nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. G. bei A. G. prašo nuteistųjų V. F. bei M. R. apeliacinius skundus atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusieji bei jų atstovas prašo abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistųjų gynėjos prašo abu skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei abiems nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes.

Nuteistasis M. R. teigia, jog tarp jo ir A. Z. buvo užsimezgusi artima draugystė, kurios metu jie santykiaudavo, todėl lytinis aktas 2004 m. spalio 28 d. tarp jų įvyko abiejų laisva valia, o prievartos naudojimas nebuvo reikalingas. Visgi pats M. R. pripažino, jog nukentėjusiąją A. Z. jis kvietė neva atgauti telefonų, dėl kurių pastaroji ir sutiko su juo susitikti. Tai patvirtina ir pati nukentėjusioji, kuri su M. R. susitiko tikslu atgauti telefoną. Pats M. R. nurodė, jog A. Z. ėjo, nes galvojo atgausianti telefoną. Tuo tarpu realiai nuteistasis siekė nusivesti A. Z. į mišką bei ją įbauginti, kad ši dėl prarastų telefonų nesikreiptų į policiją. Tokį tikslą puikiai suprato ir nuteistasis V. F. , kuris vedant nukentėjusias į mišką, buvo suėmęs A. G. už burnos, kad nerėktų. Tuo tarpu A. Z. parodė, kad ją pačią M. R. tempė tai už rankos, tai už kaklo. Be to, sakė nerėkti, nes bus tik blogiau. Nuteistasis V. F. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, jog matė, kaip M. R. griebė A. Z. už burnos. M. R. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje teigė, jog neatsimena, ar grasino nukentėjusioms. Be to, betempiant nukentėjusias, M. R. abiejų pareikalavo atiduoti telefonus. A. Z. neturint telefono, V. F. pats iškraustė A. G. kišenes ir paėmė telefoną, kurį, kaip jis pats teigė, atidavė M. R. . Vėliau nuteistieji abiejų pareikalavo atiduoti ir pinigus, o šioms atsisakius atiduoti, pagrasino, kad bus dar blogiau, ir tokiu būdu abi privertė atiduoti pinigus. Pinigų paėmimo iš nukentėjusiųjų faktą pripažįsta ir abu nuteistieji, o nuteistasis V. F. netgi pripažįsta, jog nukentėjusioji turbūt bijojo, todėl ir atidavė pinigus. Taigi tiek vedant nukentėjusiąsias į mišką, tiek paimant iš jų telefonus bei pinigus, buvo naudojama fizinė bei psichinė prievarta, kurios pasekoje buvo visiškai palaužta nukentėjusiųjų valia toliau priešinis, nes nuteistieji vis tiek darydavo su jomis tą, ką tik panorėdavo. Juo labiau iš A. Z. parodymų aiškiai matyti, jog nukentėjusiosioms buvo pastoviai kartojama, kad priešinantis bus tik blogiau. A. Z. taip pat parodė, jog iš karto po pinigų atėmimo, M. R. nurodė, kad jas abi išprievartaus, tačiau jos tegul niekam nieko nesako, nes bus blogai. Vėliau pats M. R. abiems liepė rengtis. Grasinimų realumą akivaizdžiai įrodė V. F. , kuris, po A. G. išprievartavimo, pastarajai pasakius, kad praneš policijai, ėmė ją daužyti rankom, kojom, pagaliu. Tuo tarpu, pasak A. Z. , jai atsisakius nusirengti, M. R. pasakė, kad bus blogiau ir ją muš. Taigi buvo grasinama pavartoti fizinį smurtą. Atsižvelgiant į visą anksčiau parodytą nuteistųjų savivalę, minėto grasinimo visiškai pakako palaužti nukentėjusiosios A. Z. valią lytiškai santykiauti. Taigi nukentėjusiosios valia lytiškai santykiauti, panaudojus psichinį smurtą, buvo aiškiai palaužta jai nusirengiant. Tuo tarpu tiesioginis fizinio smurto panaudojimas, kvalifikuojant nuteistojo veiką pagal LR BK 149 str. nėra būtinas, o nusikaltimo sudėtyje jis nurodytas kaip alternatyva grasinimui jį panaudoti. Tuo tarpu M. R. teiginiai apie tai, jog jie su nukentėjusia anksčiau buvo santykiavę, o A. Z. miškelis buvo žinomas, A. Z. bijojo pasakyti tėvams dėl telefonų, neturi reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui pagal LR BK 149 str. 3 d.

Nuteistasis M. R. teigia, jog jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu pagal LR BK 237 str. 1 d. dėl nužudymo pėdsakų slėpimo, nes darydamas šią veiką jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Tačiau LR BK 31 str. nuostatos gali būti taikomos, esant realiam gresiančiam pavojui, kurio negalima pašalinti kitomis priemonėmis. Nuteistojo M. R. bei nukentėjusiosios A. Z. parodymais nustatyta, jog A. Z. prašant, jog M. R. eitų gelbėti A. G. , M. R. sudavė smūgį A. Z. , jog ši nesikištų. Pats nuteistasis V. F. taip pat nurodė, jog jam sumušus A. G. , jie abu su M. R. nuėjo pasikalbėti. Be to, nukentėjusioji parodė, jog po nuteistųjų pokalbio A. G. dar pradėjo dejuoti, o tada prišoko V. F. ir vėl ėmė daužyti, kol ji nutilo. Tiek nuteistasis V. F. , tiek ir nukentėjusioji parodė, jog po A. G. sumušimo V. F. dar buvo nuėjęs nusiprausti rankų, o tik paskui užmėtė negyvą A. G. šakomis bei lapais. Jokių duomenų apie tai, kad V. F. būtų grasinęs M. R. ar A. Z. , jeigu šie neslėps A. G. lavono, byloje nėra, todėl akivaizdu, jog jokio realaus pavojaus, grėsusio M. R. , nebuvo. Priešingai, M. R. privalėjo pats pranešti apie padarytą šį labai sunkų nusikaltimą. Tuo tarpu, kaip matyti iš nukentėjusiosios A. Z. parodymų, M. R. po įvykio dar netgi grasino A. Z. , jog išžudys visą jos šeimą ir ją, jeigu tik prasitars apie įvykdytą žmogžudystę, ir tik prižadėjus neprasitarti, paliko A. Z. gyvą. Visa tai rodo, jog M. R. sąmoningai siekė nuslėpti įvykdytą žmogžudystę, o jokių būtinojo reikalingumo sąlygų šiuo atveju nebuvo.

Nuteistasis M. R. taip pat nurodo, jog mobiliuosius telefonus iš A. Z. M. R. ne pagrobė, o pasiskolino, A. Z. neprieštaraujant, todėl jo veikoje nėra būtino subjektyvinio nusikaltimo sudėties požymio – tyčios neatlygintinai pasisavinti svetimus telefonus. Visgi nukentėjusiosios parodymais nustatyta, jog pirmąjį telefoną Siemens M50 nuteistasis nutraukė nuo dirželio ir kurį laiką negrąžino (grąžino prakalbėjus 120 litų). Antrą kartą tą patį telefoną susitikimo metu nuteistasis M. R. išplėšė A. Z. iš rankų, o šiai prašant atiduoti, nuteistasis dar grasino. Trečią kartą telefoną Siemens A-50 nuteistasis vėl išplėšė A. Z. iš rankų, o nukentėjusiai prašant atiduoti telefoną, grasino, kad atvažiuos jo draugai ir išsiveš į mišką. Nukentėjusiosios parodymus patvirtina liudytoja E. K. , kuriai nukentėjusioji pasakojo apie atimtus telefonus. Be to, pats M. R. prisipažino, jog vėliau iš A. Z. paimtus telefonus jis pardavė. Tai akivaizdžiai paneigia kaltinamojo tikslą grąžinti pavogtus telefonus. Be to, tai, jog paimtų telefonų M. R. ne tik kad neatiduodavo nukentėjusiajai, bet dar ir grasindavo, jog pastaroji nesikreiptų į policiją, rodo jo tiesioginę tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą.

Nuteistasis V. F. teigia, jog jis nepagrįstai nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. už tai, kad spirdamas A. G. į kojas, sukėlė jai fizinį skausmą. Nuteistasis nurodo, jog teisiamojo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas teigė, jog mėlynių ant A. G. kojų nebuvo. Tačiau LR BK 140 str. 1 d. numatytoje nusikaltimo sudėtyje nežymus sužalojimas nurodytas tik kaip alternatyvus objektyvusis nusikaltimo sudėties požymis. Fizinio skausmo sukėlimas, nesukėlęs nežymaus sužalojimo, yra pakankamas, kvalifikuojant veiką pagal LR BK 140 str. 1 d. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymais byloje nustatyta, jog atėmus pinigus iš nukentėjusiųjų, M. R. liepė A. G. klauptis ir atsiprašyti už, neva, netinkamą pokalbį su juo telefonu, o V. F. trenkė jai per kojas tuo sukeldamas fizinį skausmą, todėl V. F. veika pagrįstai kvalifikuota pagal LR BK 140 str. 1 d. Tuo tarpu nuteistųjų parodymai vertinami kritiškai kaip jų gynybos priemonė. Be to, tiek nuteistasis M. R. , tiek ir nuteistasis V. F. veikos padarymo metu buvo neblaivūs ir patys teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, jog gerai neatsimena įvykio.

Nuteistasis V. F. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį pagal LR BK 150 str. 3 d. neteisingai nurodė, jog jis su A. G. santykiavo ne tik oraliniu, bet ir analiniu būdu. Nors teismo ekspertas nurodė, jog A. G. išeinamosios angos srityje nėra, tačiau tai nebūtinai rodo, jog V. F. netenkino lytinės aistros analiniu būdu. Tuo tarpu tai, jog V. F. santykiavo su A. G. ne tik oraliniu, bet ir analiniu būdu patvirtina ne tik nukentėjusiosios A. Z. parodymai, bet ir nuteistojo M. R. parodymai, duoti atliekant ikiteisminį tyrimą parodymų patikrinimo vietoje metu.

Skirdamas bausmę nuteistiesiems V. F. ir M. R. , pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei LR BK XI skyriuje numatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais bei paskyrė teisingą bausmę.

Teismas atsižvelgė į tai, jog V. F. , būdamas nepilnametis, padarė kelis nusikaltimus, iš kurių vienas yra labai sunkus ir sukėlė nepataisomas pasekmes – žmogaus mirtį. Nepilnametė nužudyta itin žiauriai. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad, darant plėšimą, veikė bendrininkų grupėje kartu su M. R. . Be to, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. F. augo nepilnoje šeimoje, tačiau mokykloje charakterizuojamas neigiamai, už girtavimą kelis kartus baustas administracinėmis nuobaudomis, bet jos nebuvo veiksmingos, nes ir toliau girtavo. Atsižvelgęs į visas aplinkybes, teismas pagrįstai skyrė jam kaip nepilnamečiui griežčiausią laisvės atėmimo bausmę, nes kitokios bausmės pakeisti nusikalstamiems polinkiams nepakankamos. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog jis nuoširdžiai prisipažino, tačiau teismas pagrįstai netaikė LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes, visų pirma, norint taikyti šią atsakomybę švelninančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus gailėjimasis. Tuo tarpu nuteistasis prisipažino tik iš dalies, o Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 16 punkte nurodyta, jog kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nesant jokių aplinkybių, rodančių nuoširdų nuteistojo gailėjimąsi, teismas, skirdamas bausmę, pagrįstai netaikė LR BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Skirdamas bausmę nuteistajam M. R. , pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o dėl nusikaltimų, padarytų 2004 m. spalio 28 d., atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Be to, padarant plėšimą, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra ta, jog jis nusikalto bendrininkų grupėje kartu su V. F. . M. R. buvo įrašytas į nepilnamečių reikalų profilaktinę įskaitą, nusikalto būdamas teistas. Tai rodo jo nusikalstamą polinkį, o skirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog M. R. pagrįstai nuteistas pagal LR BK 149 str. 3 d., 178 str. 1 d. bei 237 str. 1 d., todėl mažinti paskirtą bausmę bei išieškotinas sumas tenkinant civilinius ieškinius nėra pagrindo.

Panevėžio apygardos teismo 2005 m. lapkričio 7 d. nuosprendžio 4 puslapyje įrašyta ,,nusikaltimai, padaryti 2004 m. lapkričio 28 d.“, o turi būti ,,nusikaltimai, padaryti 2004 m. spalio 28 d.“. Atitinkamai to paties puslapio 4 pastraipoje turi būti ne ,,2004-11-28“, o ,,2004-10-28“. Be to, nuosprendžio 9 psl. įrašyta ,,V. R. <..>“, o turi būti ,,M. R. <...>“. Be to, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog V. F. taikyta LR BK 63 str. 4 d. ir 6 d. ir prie šios bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta šiuo nuosprendžiu pagal ,,BK 150 str. 1 d.“, o turi būti ,,BK 150 str. 3 d.“. Šios pirmosios instancijos teismo klaidos laikomos techninėmis klaidomis, dėl kurių nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurios nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. R. ir V. F. apeliacinius skundus atmesti.