- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-1094-265/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-02034-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Alona Romanovienė, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- G. N.
- Atsakovas
- UAB „Kestida“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės G. N. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. N. ieškinį atsakovei UAB „Kestida“ dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, sumokėtų pinigų už daiktą priteisimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė panaikinti 2011 m. lapkričio 12 d. automobilio Ford C-Max, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2004-06-07 gam. m., pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp G. N. ir UAB „Kestida“ ir taikyti restituciją : grąžinti automobilį Ford C-Max, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), mėlynos spalvos, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), gamybos metai 2004-06-07, UAB „Kestida“, priteisti iš UAB „Kestida“ ieškovės G. N. naudai 11 800 Lt, sumokėtus už grąžintą automobilį, 283 Lt turtinės, 1717 Lt neturtinės žalos, išieškoti iš atsakovės teismo ir atstovavimo išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-03-07 sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė, kitą ieškinio dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė, kartu su sūnumi pirkdama automobilį, žinojo, jog automobilis yra su defektu, nes iš automatinės pavarų dėžės girdisi ūžesys, tačiau ją tenkino kaina ir bendras automobilio stovis. Nors žinojo, kad ateityje automobilį gali tekti remontuoti, pastarąjį įsigijo. Dėl automobilio registracijos byloje pateiktas pranešimas, adresuotas I. D. dėl atsisakymo registruoti automobilį FORD, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi nepateiktas transporto priemonė perdirbimo dokumentas dėl automobilio perdirbimo iš N1BB su 2 sėdimomis vietomis į M1AF su 5 sėdimomis vietomis. Asmeniškai pati ieškovė ar jos sūnus nesikreipė į VĮ „Regitra“ ir nesidomėjo, kokių trūksta dokumentų norint priregistruoti automobilį kaip lengvąjį, nes atsakovas tvirtino, kad visus automobilio dokumentus atidavė ieškovei. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė atsisakė atsakovų siūlomos pagalbos užregistuoti automobilį Tauragės m. pirkimo dieną, bei vėliau pati asmeniškai į VĮ „Regitra“ nesikreipė, o praėjus po automobilio pirkimo daugiau nei keturiems mėnesiams siekė, kad pardavėjas grąžintų sumokėtus pinigus ir pasiimtų automobilį. Nuo automobilio pirkimo 2011-11-12 iki šiol automobilis buvo ieškovės žinioje, pastaroji juo naudojosi, be to, automobilis buvo perparduotas kitam asmeniui ir kurį laiką buvo kito asmens žinioje. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė elgėsi nerūpestingai, naudojosi automobiliu pakankamai ilgai, nuo 2011-11-12, per tą laiką, iki kol perpardavė kitam asmeniui, jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, dėl to manė, kad ieškovė netenka teisės remtis daiktų neatitikimu ir neturi teisės CK 6.334 str. 1 d. 4 p. pagrindu reikalauti nutraukti sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą, todėl sutarties tarp ginčo šalių nenutraukė.
Šalies argumentai
Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms. Be to, kaip nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas. Kaip nurodo apeliantė, CK 6.333 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu įrodo, kad jie atsirado iki daiktų pardavimo pirkėjui. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad pavarų dėžėje ūžesys buvo iki daikto nusipirkimo ir to šalys neginčija. Ieškovės vertinimu, atsakovė suklaidino ieškovę nurodydama, kad ūžimas pavarų dėžėje lengvai pašalinimas, tačiau gedimo pašalinimas kainuoja daugiau nei automobilis - 12 500 Lt. Taip pat nurodo, kad gedimas pavarų dėžėje nėra vienintelis trūkumas. Pasak atsakovės, ji automobilio negali eksploatuoti, kadangi VĮ Regitra atsisakė jį registruoti kaip lengvąjį automobilį. Ieškovė nurodo, kad ji pirko lengvąjį automobilį, tačiau jį turi registruoti kaip krovininį, už kurį kiekvieną dieną reikia mokėti kelių mokestį, o tai neatitinka ieškovės norų ir lūkesčių. Kaip nurodo apeliantė, ji šias aplinkybes įrodinėjo oficialiais rašytiniais įrodymais, o pirmosios instancijos teismas to neįvertino. Apeliantės vertinimu, tarp jos ir atsakovės iš esmės susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, o tai suponuoja išvadą, jog įrodinėjimo našta turėtų būti perkelta atsakovei.
Atsakovė su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, dėl to nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Kaip matyti iš bylos aplinkybių, byloje apeliantė skundu kvestionuoja netinkamą pirmosios instancijos teismo materialinių teisės normų taikymą, reglamentuojančių pirkėjo teises įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Be to, apeliantė iš esmės nesutinka su įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys, teisėtumą, būtina įvertinti materialines teisės normas, reglamentuojančias tiek pirkėjo teises, tiek pareigas, o ne išimtinai orientuotis vien tik į teisės normas nustatančias pirkėjo teises. Taip pat šių normų taikymo kontekste būtina įvertinti tiek pirkėjos, tiek ir pardavės elgesį, kadangi nuo jų priklauso tinkamas materialinių teisės normų taikymas. CK 6.327 straipsnio 1 dalyje numatyti bendrieji reikalavimai daiktui. Šioje normoje numatyta, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų – įprastus reikalavimus. To paties straipsnio antroje dalyje numatyta, kad pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. Tam, kad būtų konstatuotas pagrindas taikyti šią įstatymo normą, turi būti nustatytas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. daikto trūkumai turi būti akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis. Šiuo nagrinėjamu atveju ieškovė neneigia, jog žinojo apie greičio dėžės gedimą, tačiau tikėjosi, kad šis gedimas lengvai pašalinamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią aplinkybę bei sutikdama su pirmosios instancijos pozicija konstatuoja, kad ieškovė buvo neapdairi, nes prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį neįsitikino, koks konkrečiai gedimas yra greičių dėžėje ir kokių sąnaudų reikalauja jo pašalinimas. Šių veiksmų neatlikimas vertintinas kaip didelis ieškovės aplaidumas. Kadangi pirkimo metu ieškovė žinojo apie automobilio defektus, pardavėja (atsakovė) jų nenuslėpė, dėl to jai atsakomybė už parduotą automobilį su greičių dėžės defektu nekyla (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Kadangi greičių dėžės remonto išlaidos nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas ir ieškovės argumentas dėl to, jog jos lūkesčiai buvo pažeisti, kadangi ji nusipirkto automobilio negali užregistruoti kaip lengvojo. CK 6.237 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato daiktų kokybės patikrinimo tvarkos ir terminų, tai daiktų kokybė turi būti patikrinta per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius. Daikto kokybės nepatikrinimo pasekmės per protingą terminą numatytos CK 6.237 straipsnio 5 dalyje, kurioje numatyta, kad pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šios normos taikymą yra konstatavęs, kad termino atitikimas protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės, kaip parduoto daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Šioje normoje nurodyti neigiami padariniai pirkėjui atsiranda tik tuo atveju, jeigu pardavėjas įrodo esant CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, be to, jis nežinojo ir neturėjo žinoti, kad perduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų (CK 6.348 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Šiuo nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pirkėjas per protingą terminą nesikreipė į pardavėją ir nepareiškė jam pretenzijų dėl to, jog automobilio negali įregistruoti kaip lengvojo. Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste atkreipia dėmesį, kad į VĮ „Regitra“ buvo kreiptasi praėjus 4 mėnesiams nuo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir to tai padarė naujasis automobilio pirkėjas, o ne pati ieškovė. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurioms atlikta ir galioja privaloma techninė apžiūra ir kurių valdytojai yra apsidraudę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir sumokėję valstybės nustatytus su transporto priemone ar su dalyvavimu viešajame eisme susijusius mokesčius. Tuo tarpu ieškovė, neįregistravusi transporto priemonės, važiavo iš Tauragės į Vilnių ir keturis mėnesius automobiliu naudojosi bei jo neregistravo. Automobilis į automobilių saugojimo aikštelę buvo pastatytas tik 2012-04-23, t. y. praėjus penkiems mėnesiams po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šios aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė nepagrįstai ilgai nesikreipė dėl transporto priemonės registravimo. Ši aplinkybė vertintina kaip ieškovės nepranešimas atsakovei per protingą terminą apie trūkumus – kad automobilio negalima registruoti kaip lengvojo. Be to, ieškovės aplaidumą šioje situacijoje rodo ir naujojo pirkėjo veiksmai, kuris iš karto bandė užregistruoti transporto priemonę, tačiau užregistruoti kaip lengvojo automobilio nepavykus atsisakė nuo pirkimo – pardavimo sutarties. Pažymėtina, jog ieškovė į pirmosios instancijos teismą kreipėsi po septynių mėnesių nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, dėl to po tokio ilgo laiko reikalavimas nutraukti sutartį su atsakove, kai ieškovė iš karto galėjo pastebėti automobilio trūkumus, yra nepagrįstas ir pažeistų atsakovės interesus. Atsakovė pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismui, jog dėl tokio ilgo laikotarpio neaišku, kas buvo daroma su automobiliu, jis netgi buvo ir trečiųjų asmenų (naujųjų pirkėjų dispozicijoje). Be to, automobilis per tokį ilgą laiko tarpą yra nuvertėjęs. Šių neigiamų padarinių ieškovė galėjo pati išvengti, jeigu būtų buvusi rūpestinga ir apdairi.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialines ir procesinės teisės normas, o apeliantės argumentai dėl materialinių ir procesinių teisės normų taikymo vertintini kaip nepagrįsti. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, iš jos priteistinos atsakovės turėtos 700 Lt bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės G. N. 700 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Kestida“ naudai.