- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-188-334/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17-644-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Švitinienė (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- K. A.
- Nukentėjusysis
- N. Z.
- Advokatai
- Kastytis Paspirgėlis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu: tęsti darbą, o jį nutraukus užsiregistruoti darbo biržoje ir per du mėnesius atlyginti nukentėjusiajam nusikaltimu padarytą ir šiuo nuosprendžiu priteistą turtinę žalą.
Iš K. A. priteista nukentėjusiajam N. Z. 45 Eur (keturiasdešimt penki eurai) turtinei žalai atlyginti, 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 496 Eur (keturi šimtai devyniasdešimt šeši eurai) atstovavimo išlaidų.
Iš K. A. priteista 17,10 Eur (septyniolika eurų 10 euro ct) proceso išlaidų valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu nuosprendžiu K. A. nuteistas už tai, kad jis, 2017-04-06 apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) tyčia važiuodamas automobiliu VW Golf valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) link priekyje stovinčio N. Z. ir atsitrenkdamas į jo kelių sritį, dėl ko N. Z. užkritus ant priekinio automobilio dangčio, tyčia jį sužalojo ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, padarydamas abiejų kelių sumušimą, pasireiškusių odos nubrozdinimais minėtose srityse.Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jo veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties ir civilinį ieškinį atmesti, o nesant galimybės jį išteisinti, prašo sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.Teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytą pareigą išsamiai ir visapusiškai ištirti įrodymus. Apeliantas savo skunde cituoja bei analizuoja nukentėjusiojo N. Z. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu. Teigia, kad N. Z. duodamas parodymus tik sau naudinga linkme buvo nenuoseklus ir nesąžiningas. Nurodo, kad nukentėjusiojo N. Z. parodymai aiškinant įvykio aplinkybes skiriasi ne tik dėl atstumų tarp automobilių, bet ir dėl sužalojimų atsiradimo aplinkybių. Apeliantas teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir nevisapusiškai, t.y. nebuvo apžiūrėtas kaltinamojo automobilis, nepamatuotas atstumas nuo žemės iki bamperio, neapžiūrėtas pats N. Z., neišmatuoti atstumai nuo pado iki traumos vietos, neatlikta teismo medicinos ekspertizė dėl N. Z. patirtų sužalojimų. Pats apeliantas teigia, kad jokių sužalojimų N. Z. jis nepadarė. Skunde aiškinama, kad jis išsigando agresyviai nusiteikusių N. Z. bei K. M., nenorėjo konfliktų, netgi užsirakino automobilyje, taip parodydamas, kad nenori tolesnio konflikto ir norėjo išvažiuoti. Teigia, kad nei tiesioginės nei netiesioginės tyčios sužaloti N. Z. jis neturėjo, pats N. Z. būdamas agresyvus ir įsiaudrinęs, užšoko ant jo automobilio kapoto, daužėsi į jo automobilį, plėšė valytuvą, todėl gindamasis nuo N. Z. keliamos grėsmės jo sveikatai bei turtui, jis važiavo atgal taip stengdamasis nutraukti N. Z. veiksmus. Apeliantas mano, kad jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o civilinis ieškinys atmestas. Jei apeliacinės instancijos teismas manytų kitaip, prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis N. Z. buvo agresyvioji konflikto pusė, elgėsi agresyviai, pats užšoko ant automobilio kapoto, ir sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.Teismo posėdyje nuteistasis K. A. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.Nuteistojo K. A. apeliacinis skundas tenkinamas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Nuteistasis K. A. prašo jį išteisinti, nes nepadarė veikos, kuria yra kaltinamas. Tvirtina, jog teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, dėl ko padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino K. A.kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis tyčia važiuodamas automobiliu VW Golf valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) link priekyje stovinčio N. Z. ir atsitrenkdamas į jo kelių sritį, dėl ko N. Z. užkritus ant priekinio automobilio dangčio, tyčia jį sužalojo ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, padarydamas abiejų kelių sumušimą, pasireiškusių odos nubrozdinimais minėtose srityse. Nuteistasis teigia, kad tiesiai į nukentėjusįjį nevažiavo ir tyčios sužaloti N. Z. jis neturėjo.Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Siekiant asmenį pripažinti kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pirmosios instancijos teismas remdamasis nukentėjusiojo N. Z., kaltinamojo K. A., liudytojo K. M. parodymais, specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai bei kita rašytine bylos medžiaga konstatavo, kad K. A. tyčia važiavo link priekyje stovinčio nukentėjusiojo, dėl ko nukentėjusiajam užkritus ant priekinio automobilio dangčio, nežymiai sutrikdė jo sveikatą. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 str. 5 d. 1 p.); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K–455/2014).Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismu, jog byloje yra pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad K. A. tyčia važiavo link priekyje stovinčio nukentėjusiojo ir atsitrenkdamas į jo kelių sritį, dėl ko nukentėjusiajam užkritus ant priekinio automobilio dangčio, nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Pripažindamas K. A. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, ne visiškai atitinkančias bylos aplinkybes.Byloje nėra ginčijama, kad konfliktinė situacija tarp N. Z. ir K. A. kilo dėl iš N. Z. sodybos paimtų triušių narvų, kurių N. Z. K. A. neleido pasiimti. Tiek nukentėjusysis N. Z., tiek ir kaltinamasis K. A. nuosekliai nurodė, kad N. Z. automobiliu važiuodamas ir pamatęs K. A. automobilį, kuriuo jis vežė triušių narvus, jį aplenkė ir užkirto kelią, kad toliau jis negalėtų pravažiuoti. Šias aplinkybes patvirtino, ir liudytojas K. M.. Tačiau proceso dalyvių parodymai dėl tolimesnių įvykio aplinkybių yra prieštaringi.Nukentėjusysis N. Z. pirminiame pareiškime policijai nurodė, kad jis aplenkė K. A. automobilį, išlipo iš automobilio ir artinantis prie K. A., šis pradėjo važiuoti link jo, partrenkė ir jis užkrito ant variklio. Nurodė, kad K. A. automobilis nuo jo automobilio buvo nutolęs apie 3 metrus. Be to, K. A. pajudės atgal, jis laikėsi už kapoto dangčio (t.1, b. l. 39). Liudytojo apklausos metu, nukentėjusysis tvirtino pareiškime duotus parodymus, papildydamas įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis parodė, kad K. A. pradėjus važiuoti link jo, jis manė, jog jį apvažiuos, bet jo neapvažiavo, o trenkėsi į jo kojas, tačiau smūgis nebuvo labai stiprus, kadangi važiavo lėtai, bet jam skaudėjo kojas, tada jis užkrito ant automobilio priekinio dangčio ir rankomis užsikabino už dangčio, nes K. A. važiavo atgal vingiuodamas po kelią (t.1, b. l. 49). Pateikiant civilinį ieškinį, nukentėjusysis nurodė, kad pamatęs, jog K. A. automobilio greitis didėja ir K. A. neketina stabdyti, jis mėgindamas išvengti didesnių sužalojimų ir parbloškimo, pašoko į viršų ir taip atsidūrė ant bevažiuojančio automobilio kapoto (t.1 b.l. 53-54) Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje nukentėjusysis tvirtino, kad jam užkirtus kelią, K. A. sustojo apie 20 m nuo jo ir K. A. pradėjus važiuoti link jo, nuo smūgio jis užkrito ant kapoto.Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K. M. parodė, kad N. Z. aplenkė K. A. automobilį ir sustojo, užkirto kelią, jis kartu su N. Z. išlipo iš automobilio ir ėjo link K. A. automobilio. K. A. pavažiavo į priekį ir pastūmė N. Z., N. Z. parkrito ant variklio dangčio. Be to, nurodė, kad N. Z. įsikibo rankomis už variklio dangčio, kad nenukristų, nes K. A. pradėjo judėti atgal vingiuodamas po kelią (t.1, b.l. 61). Papildomos apklausos metu, liudytojas K. M. papildė savo ankstesnius paaiškinimus ir parodė, kad kai jie išlipo iš automobilio, N. Z. dar rėkė ir grasino K. A., t.y. N. Z. užsimojo ranka, bet netrenkė K. A.. Be to, liudytojas parodė, kad pirminiuose parodymuose neteisingai nurodė, kad K. A. įsėdęs į automobilį pavažiavo į priekį, kadangi iš tikrųjų K. A. važiavo atgal, teigė, kad šių aplinkybių neatitikimui nepridavė didelės reikšmės (t.1, b.l. 64-65). Nurodė, kad tarp automobilių buvo maždaug 1 m atstumas. Kai K. A. pavažiavo atgal N. Z., matyt, norėdamas jį sustabdyti užšoko ant priekinio automobilio dangčio ir kol K. A. važiavo atbulomis, N. Z. laikėsi įsikibęs rankomis. Teisiamojo posėdžio metu, liudytojas K. M. parodė, kad kai N. Z. užkirto kelią, jų automobiliai stovėjo labai arti vienas kito, gal apie 20 cm., t.y. kapotas prie kapoto. N. Z. užsimojo ir norėjo trenkti K. A., bet jis įsėdo į automobilį. Tada Kastytis užvedė automobilį ir užvesdamas vos pajudėjo į priekį, smūgio normalaus nebuvo, gal tik lietė, N. Z. automatiškai užšoko ant kapoto ir K. A. pradėjus važiuoti atgal N. Z. laikėsi ant kapoto, kad nenukristų. Dar liudytojas K. M. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, papildomos apklausos metu, aplinkybes nurodė teisingiau, mano, kad N. Z. užšoko, nes norėjo sustabdyti K. A. (t.2, b.l. 33).Nuteistasis K. A. viso proceso metu savo kaltę neigė. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad N. Z. aplenkė jį ir užkirto kelią, kad jis negalėtų pravažiuoti, atstumas tarp automobilių buvo apie 1 m. Jiems išlipus iš automobilių, N. Z. ėjo link jo ir garsiai šaukė, keikė jį necenzūriniais žodžiais, puolė už atlapų. Jis išsisuko ir įlipo į savo automobilį, užsirakino. Užvedė variklį ir pradėjo važiuoti atgal. N. Z. pasivijo ir pats užšoko ant jo automobilio priekinio dangčio, matyt tam, kad jis neišvažiuotų. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis parodė, kad jam pradėjus važiuoti atgal, N. Z. per šoną užšoko ant automobilio, užsikabino už automobilio dangčio ir laikėsi ant kapoto, daužėsi keliais į dangtį.Kaip matyti, proceso dalyvių parodymai bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs, netgi atvirkščiai - prieštaringi. Nukentėjusysis teigia, kad K. A. tyčia važiuodamas link jo trenkė jam į kelių sritį, dėl ko jis patyrė sužalojimus, tuo tarpu nuteistasis K. A. tvirtina, jog N. Z. pats užšoko ant automobilio dangčio ir jam važiuojant atgal, jis daužėsi į automobilio variklio dangtį dėl ko galėjo susižaloti. Liudytojas K. M. iš pradžių teigdamas, jog K. A. tyčia važiavo link N. Z. ir patrenkė jį, savo parodymus pakeitė tvirtindamas, jog K. A. važiavo atgal, o į priekį jis pavažiavo tuo metu kai užvedė automobilio variklį, t.y. užvedus automobilį, jis vos pajudėjo į priekį, nuo ko N. Z. automatiškai užšoko ant automobilio variklio dangčio ir laikėsi ant dangčio, kol K. A. važiavo atbulomis. Remiantis proceso dalyvių parodymais vienareikšmiškai tvirtinti, jog N. Z. sužalojimai atsirado K. A. partrenkus N. Z., negalima. Specialisto išvada Nr. G 573/2017(05) patvirtina tą aplinkybę, jog buvo fizinis kontaktas nukentėjusiojo keliais į automobilį. Išvadoje nurodyta, jog nukentėjusiajam N. Z. nustatytas abiejų kelių sumušimas, pasireiškęs odos nubrozdinimais, kurie pagal medicininius dokumentus padaryti kietu buku paviršiumi (daiktu), galimai į tokį atsitrenkiant, suduodant ar panašiai, susiformavę mažiausiai 1 trauminio poveikio pasekoje (1 t. b.l.78). Teisminio posėdžio metu, ekspertė S. M. patvirtino, jog išvadą surašė be N. Z. apžiūros, tik iš turimų medicininių dokumentų, kuriuos jai buvo pateikusi tyrėja Kuolienė. Teisėjai paklausus, ar sužalojimai padaryti atsitrenkiant ar pačiam žmogui, ekspertė vienareikšmiškai patvirtinti arba paneigti negalėjo. Ji tik pažymėjo, kad sužalojimai (siaura viena įstriža linija) galėjo būti padaryti tiek suduodant, tiek pačiam atsitrenkiant, kadangi sužalojimų pobūdis pats neprieštarauja galimybei, kad gali susižaloti į automobilio dangtį, todėl, kad dangtis vienareikšmiškai nėra viena plokštuma (t.2, b.l.31). Iš byloje papildomai pateiktų nukentėjusiojo N. Z. nuotraukų matyti, jog kairėje kojoje apačioje kelio nedidelis paraudimas, dešinės kojos kelio srityje nedidelis įstrižas paraudimas, apačioje kelio nubrozdinimai (1t. b.l.164,165). Šie sužalojimai tik patvirtina ekspertės paaiškinimus, jog jie galėjo atsirasti tiek atsitrenkiant į automobilį, tiek nukentėjusiajam užšokus ant automobilio dangčio. Taigi, atsižvelgiant į nukentėjusiojo, nuteistojo ir liudytojo parodymus bei specialisto išvadą, nėra galimybės nustatyti konkretaus sužalojimų atsiradimo mechanizmo, o įvertinus tai, kad parodymai pakankamai nenuoseklūs ir tarpusavyje nesutampantys, daryti abejotinų išvadų dėl K. A. veiksmų, jog važiavo tyčia į nukentėjusįjį, negalima. Net ir tuo atveju, jei K. A. vairuojamo automobilio kontaktas su nukentėjusiuoju ir buvo pagrindas nukentėjusiojo sužalojimams atsirasti, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo K. A. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nėra nustatyta jo tyčia.Vertinant K. A. tyčią, pažymėtina, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvyko žodinis konfliktas, išprovokuotas jų tarpusavio nesutarimų dėl triušių narvų. Nuteistojo teigimu, N. Z. išlipęs iš automobilio šaukė ant jo, vartojo necenzūrinius žodžius, puolė už atlapų, tačiau jam pavykus išsisukti jis įsėdo į savo automobilį, užsirakino ir norėjo išvažiuoti. Kad N. Z. buvo piktas ir agresyvus, patvirtino ir liudytojas K. M., kuris parodė, kad N. Z. rėkė ant K. A. ir buvo užsimojęs, tačiau netrenkė. Taigi, įvertinus konfliktinę situaciją, N. Z. aktyvius veiksmus K. A. atžvilgiu, nėra pagrindo abejoti ir bylos įrodymais nėra paneigta K. A. iškelta versija, jog jis tik stengėsi išvengti konflikto ir norėjo išvažiuoti iš konflikto zonos. Svarbu ir tai, kad N. Z. užsimojus, K. A. jokių aktyvių veiksmų N. Z. atžvilgiu neatliko, ir tai tik įrodo, jog jis N. Z. sužaloti visiškai nesiekė. Kaip jau minėta anksčiau, aiškinantis tyčios kryptingumą yra svarbus nusikalstamos veikos motyvas. Nuteistojo teigimu, jis iš N. Z. pasiėmė jam priklausančius triušių narvus, taigi akivaizdu, kad jokio motyvo sužaloti N. Z. jis neturėjo, priešingai, pagal bylos duomenis matyti, jog K. A. praeityje intymiai bendravo su nukentėjusiojo buvusia žmona, kas leidžia manyti, jog būtent nukentėjusysis galėjo pyktį ant K. A.. Pažymėtina ir tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atstumas, buvęs tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo automobilių, neturi reikšmės, tačiau akivaizdu, kad nedidelis atstumas tarp automobilių (apie 1 metrą) apriboja gale esančio automobilio galimybę judėti į priekį, kas taip pat rodo, jog K. A. neturėjo tikslo važiuoti į priekį, o tuo pačiu ir tyčios sužaloti N. Z.. Nesant neginčijamų įrodymų, kad K. A. kryptingai važiavo į N. Z. siekdamas jį sužaloti, nėra pagrindo tvirtinti, kad K. A. veiksmuose yra tyčios. Pažymėtina, kad vien fakto, jog K. A. (vairuodamas automobilį) turėjo fizinį kontaktą su nukentėjusiuoju, nepakanka asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad nenustačius nukentėjusiojo konkretaus sužalojimų atsiradimo mechanizmo (suduodant ar pačiam atsitrenkiant), juo labiau nesant K. A. tyčios sužaloti nukentėjusįjį, nėra pagrindo K. A. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi K. A. veiksmuose nėra pavojingumo laipsnio, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Šiuo nagrinėjamu atveju, skundžiamas nuosprendis pagrįstas neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos įrodymų ir aplinkybių (BPK 20 straipsnio 5 dalis), galėjusių turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nukentėjusysis N. Z. buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl 45 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš K. A. priteisė 45 Eur turtinei žalai ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priimant išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas, kaip tai imperatyviai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte.K. A. išteisinus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atstovavimo išlaidos (496 Eur) nepripažintinos proceso išlaidos ir iš K. A. nepriteistinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, proceso dalyvių iškvietimui buvo apmokėta 17,10 Eur proceso išaidų, tačiau nepasitvirtinus kaltinimui ir K. A. išteisinus, šios išlaidos valstybės naudai iš K. A. nepriteistinos (BPK 105 str. 5 d.)Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – diskas su jame esančia informacija (fotonuotraukomis) paliktinas prie bylos. VšĮ Rokiškio ligonei grąžintini išreikalauta nukentėjusiojo N. Z. rentgenograma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendį dėl K. A. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – K. A. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
N. Z. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.
N. Z. patirtas atstovavimo išlaidas nepripažinti proceso išlaidomis ir iš K. A. nepriteisti.
Iš K. A. 17,10 Eur proceso išlaidoms atlyginti valstybės naudai nepriteisti.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – diską su jame esančia informacija (fotonuotraukomis) palikti prie bylos. VšĮ Rokiškio ligonei grąžinti išreikalautą nukentėjusiojo N. Z. rentgenogramą.