- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-08
- Bylos Nr.
- I-7962-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic krantas“
- Kategorijos
- 1.10.6Muitinės sankcionuoti veiksmai
- 1.10.6.1.1Muitinės procedūros įforminimas
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei L. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic krantas“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Klaipėdos teritorinei muitinei, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Baltic krantas“ (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Komisijos sprendimas), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2016 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Klaipėdos TM sprendimas) (b. l. 1–3, 26–27).
Pareiškėja paaiškina, kad Klaipėdos TM patikrinusi fizinių asmenų siuntas, atsiųstas iš Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) į Lietuvos Respubliką, nustatė, jog siuntoje Nr. 50962 yra 3 kg (bruto) medaus, kuriam nėra pateikti veterinarinio patikrinimo dokumentai. Todėl, Klaipėdos TM 2015 m. gruodžio 15 d. prekių sulaikymo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) sulaikė 3 kg medaus. skundžiamu Klaipėdos TM sprendimu nusprendė gražinti sulaikytas prekes pareiškėjai, bei pastarąjį įpareigojo prekes pateikti muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti, išskyrus išleidimo į laisvą apyvartą procedūrą. Pareiškėja su tokiu sprendimu nesutiko, todėl kreipėsi į Departamentą, kuris skundžiamu sprendimu nusprendė, kad Klaipėdos TM sprendimas yra pagrįstas. Komisija minėtus sprendimus paliko galioti, tačiau pareiškėja su tokiais sprendimais nesutinka.
Pareiškėja savo nesutikimą grindžia Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 68 straipsniu, numatančiu prekės realizavimo galimybę tuo atveju, jei prekių savininkas neatsiima prekių, ir 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Europos Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Kodeksas) 49 straipsniu, 53 straipsniu ir 75 straipsniu. Teigia, kad Klaipėdos TM nesilaikė prekių grąžinimo procedūros, todėl nebuvo išsiaiškinta prekių savininko pozicija, dėl tolimesnių veiksmų su sulaikytomis prekėmis. Kadangi Klaipėdos TM sulaikytas prekes grąžino ne tam subjektui, todėl toks sprendimas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš to seka, kad Departamento pozicija, jog pareiškėja privalo pateikti prašymą dėl prekių sunaikinimo yra nepagrįsta, nes savininkui neatsiėmus sulaikytų prekių, jos yra realizuojamos Įstatymo 65 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka. Iš minėtų Įstatymo nuostatų matyti, kad už prekių teisinį statusą tiesiogiai yra atsakinga prekių savininkė, o pastarajai neišreiškus sutikimo dėl jų atsiėmimo, prekes konfiskuoja ir jas sunaikina muitinė. Taip pat, pareiškėja teigia, jog ji turi tik teisę, o ne pareigą pateikti tokį prašymą, o toks prašymas gali būti pateiktas tik po to, jeigu šių prekių savininkas neatsiima jų per 30 dienų nuo sprendimo prekes grąžinti savininkui.
Šalies argumentai
Atsakovas Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 34–35).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina, kad vadovaujantis 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Įgyvendinimo nuostatos), 199 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas, būdamas deklarantu, tapo atsakingu už atitinkamų reikalavimų, keliamų išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai, įvykdymą. Pažymi, jog Kodekso 48 straipsnis numato, kad muitinei pateiktoms ne Bendrijos prekėms turi būti įforminti muitinės sankcionuoti veiksmai. Tuo atveju, jei deklarantas atitinkamų muitinės sankcionuotų veiksmų neįformina, turėtų būti taikomos Įstatymo 65 straipsnyje išdėstytos nuostatos. Atsižvelgiant į tai, Klaipėdos TM pagrįstai, nesant galimybės ginčo prekei įforminti išleidimo į laisvą apyvartą procedūros, įpareigojo pareiškėją, kaip asmenį, turintį prekę savo žinioje ir ją pateikusi muitinei, įforminti kitą muitinės sankcionuotą veiksmą. Pareiškėjai, kaip komercinę veiklą vykdančiam subjektui, o ne muitinei teko prievolė susitarti tiek su prekių siuntėjais, tiek ir su gavėjais dėl sąlygų, susijusių su prekių disponavimu, įteikimu bei grąžinimu. Be to, pareiškėja, būdama atsakinga už į Bendriją įvežtų prekių pateikimą muitinei, prisiėmė ir atitinkamą komercinę riziką, jei prekių gavėjas nuspręs atsisakyti priimti prekes. Be to, prašymą dėl prekių sunaikinimo gali teikti ne tik prekėmis disponuojantys, bet ir kiti suinteresuoti asmenys, t. y. pareiškėja. Taigi, pareiškėja nepagrįstai siekia perkelti jai tenkančias pareigas muitinei. Pažymi, jog vadovaujantis Įstatymo 65 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 68 straipsniu, Kodekso 49 ir 53 straipsniais, pareiškėja, siekdama įgyvendinti savo reikalavimą dėl prekių konfiskavimo ar sunaikinimo, turėjo teisę nuspręsti neatsiimti ginčo prekių.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad vadovaujantis Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1B-1180 patvirtintų Muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimo taisyklių 3.3 punktu pareiškėjas yra asmuo, turintis teisę disponuoti prekėmis arba intelektinės nuosavybės teisių savininkas (jo atstovas), Reglamento (EB) Nr. 608/2013 nustatyta tvarka pateikęs Muitinės departamentui arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingai muitinės įstaigai prašymą taikyti muitinės priežiūros priemones. Pagal minėtą reglamentą daikto turėtojas yra suprantamas ne tik kaip asmuo turintis nuosavybės teises, bet ir kaip fiziškai tokias prekes turintis asmuo. Atsakovo atstovė taip pat nurodė, kad Įstatymo 65 straipsnis šiuo atveju yra apskritai netaikomas, dėl to, kad skundžiamas Klaipėdos TM sprendimas yra neįsigaliojęs, nes yra apskųstas, o 30 darbo dienų terminas bus pradedamas skaičiuoti tik tada, kai įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas šioje byloje kilo dėl Klaipėdos TM sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėjai prekę – 3 kg medaus ir pateikti grąžintas Bendrijos prekes muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti, išskyrus į laisvą apyvartą procedūrą, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 6). Šis sprendimas skundžiamais Departamento ir Komisijos sprendimais buvo paliktas galioti, tačiau pareiškėjos teigimu jis yra nepagrįstas.
Skundą pareiškėja iš esmės grindžia tuo, jog Klaipėdos TM nesilaikė prekių grąžinimo procedūros bei prekes grąžino ne savininkui, o pareiškėjai, kuri prekėmis nedisponuoja (atlieka tik jų pervežimą). Pareiškėjos manymu, savininkui neišreiškus sutikimo dėl prekių atsiėmimo, prekes konfiskuoja ir jas sunaikina muitinė.
Visų pirma pažymėtina, jog vadovaujantis Įstatymo 78 straipsnio 1 dalimi, įgyvendinant Kodekso 182 straipsnio 3 ir 4 dalis, prekės sunaikinamos ir perduodamos valstybės nuosavybėn jomis disponuojančio arba kito suinteresuoto asmens lėšomis, laikantis Kodekso įgyvendinimo nuostatų 842 straipsnio ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos. Šiuo atveju buvo konstatuota, kad pareiškėja yra suinteresuotas asmuo, todėl jai buvo suteikta galimybė nuspręsti, ar tikslinga prekę grąžinti siuntėjui, iki priimant sprendimą dėl prekių sulaikymo, konfiskavimo, sunaikinimo ar realizavimo. Pareiškėja tuo tarpu teigia, jog turėjo būti vadovaujamasi Įstatymo 68 straipsniu, kuris nustato, kad jeigu teisės aktų nustatyta tvarka panaikinus sprendimą dėl prekių sulaikymo arba konfiskavimo jų savininkas per 30 darbo dienų nuo jo informavimo apie atitinkamą muitinės sprendimą ar nuo atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos prekių neatsiima, prekės realizuojamos vadovaujantis šio Įstatymo 65 straipsnio 3 dalimi, tačiau teismas pažymi, jog šis straipsnis šiuo atveju negali būti taikomas, nes juo remtis galima tik panaikinus sprendimą dėl prekių sulaikymo arba konfiskavimo. Šiuo atveju buvo nuspręsta, jog prekės negali būti įvežamos į Lietuvos Respubliką, sprendimas jas sulaikyti ar konfiskuoti nebuvo priimtas suteikiant pareiškėjai galimybę nuspręsti prekes grąžinti siuntėjui arba leisti muitinei atlikti kitus muitinės sankcionuotus veiksmus ir, kaip teisingai teismo posėdžio metu nurodė atsakovo atstovė, jis iki šiol yra neįsigaliojęs. Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Kodekso 238 straipsnio 2 dalies b punktu, kuris nustato, kad suinteresuoto asmens prašymu muitinė leidžia prekes sunaikinti arba vietoj jų eksporto įforminti šioms prekėms išorinio tranzito arba muitinio sandėliavimo procedūrą, įvežti jas į laisvąją zoną arba padėti laisvąjį sandėlį, ketinant vėliau reeksportuoti. Pažymėtina, jog Departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1B-1180 patvirtintų Muitinės prižiūrimų prekių sunaikinimo taisyklių 6 punktas nustato, jog norėdamas sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes, asmuo, turintis teisę disponuoti tomis prekėmis, arba jo įgaliotas asmuo pateikia teritorinei muitinei, kuriai buvo pateiktos prekės arba kuri prižiūri jų buvimo vietą, rašytinį prašymą leisti sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes. Minėtos nuostatos aiškiai įtvirtina, kad sprendimą sunaikinti prekes, kurios negali būti įvežtos į Lietuvos Respubliką muitinė gali priimti tik tada, kai yra gautas sprendimas iš už prekes atsakingo asmens. Šiuo atveju, iš pareiškėjos skundo Departamentui turinio (Komisijos b. l. 9–10) matyti, kad siuntos gavėja atsisako pateikti prašymą sunaikinti muitinės prižiūrimas prekes, o iš pareiškėjos skundų teismui, Komisijai bei Departamentui turinio matyti, jog ji iš esmės pageidauja, kad prekės būtų sunaikintos, tačiau mano, jog tokį sprendimą turėtų priimti muitinė savo iniciatyva. Kaip minėta, muitinė tokio sprendimo vienašališkai negali priimti, todėl pareiškėja, kaip pati teisingai nurodo savo skunde, gali pasinaudoti savo teise (ne pareiga) prašyti muitinės sunaikinti prekes. Pažymėtina, jog Kodekso 4 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad muitinės sankcionuoti veiksmai su prekėmis yra muitinės procedūros įforminimas prekėms, prekių įvežimas į laisvąją zoną arba padėjimas į laisvąjį sandėlį, prekių reeksportas iš Bendrijos muitų teritorijos, prekių sunaikinimas ir prekių perdavimas valstybės nuosavybėn. Taigi, muitinės įpareigojimas įforminti sankcionuotą veiksmą reiškia, kad būtų patenkintas pareiškėjos noras sunaikinti prekę (muitinės sankcionuotas veiksmas), o ne, pavyzdžiui, ją grąžinti siuntėjui.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, laikytina, jog skundžiamas Klaipėdos TM sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo naikinti ir skundžiamus Departamento bei Komisijos sprendimus, o pareiškėjos skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic krantas“ skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.