Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant pareiškėjui R. D., pareiškėjų atstovei D. M., atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Vilijai Plotnikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. D. (E. D.) ir R. D. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Štabo įgalioto asmens Vilijos Plotnikovienės, trečiasis suinteresuotas asmuo - Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai E. D. ir R. D. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 negauto darbo užmokesčio: E. D. - 78,30 Lt, R. D. - 2200,84 Lt (b.l.1-14). Paaiškina, kad jie yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau-VSAT) Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės pareigūnai. Dėl Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) 23 str. 2 dalies bei kitų VTĮ VI skyriaus (,,Darbo užmokestis“) nuostatų taikymo už atliktas pareigas jiems neteisėtai buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareiginės algos), t.y., R. D. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 neišmokėta 1638,95 Lt, laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 neišmokėta 561,89 Lt darbo užmokesčio, E. D. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 neišmokėta 78,30 Lt darbo užmokesčio. Pareiškėjai remiasi VTĮ 23 str. 2 dalimi, 25 straipsniu, 26 str. 1 ir 3 dalimis, Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 ir 5 dalimis, 36 straipsniu. Nurodo, kad pagal VTĮ 4 str. 2 dalį, VTĮ nuostatos taikomos apskaičiuojant visų valstybės tarnautojų (ir statutinių) darbo užmokestį. Dėl VTĮ VI skyriaus nuostatų, o būtent VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatyto ribojimo taikymo pareiškėjams yra neapmokėta už atliktą darbą, t.y. neišmokėtos uždirbtos priemokos, pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 dalį. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, viršvalandinį darbą, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Pagal Konstitucinio Teismo (KT) 2004-12-13 nutarimą piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši asmens teisė yra garantuojama saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. 2009 m. gruodžio 11 d. KT paskelbė nutarimą, kuriame teigiama, kad VTĮ skyrius „Darbo užmokestis", kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau-KTĮ) 72 str. 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjai remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Al-638/2005, A10-1054/2004 ir mano, kad Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė yra laikytina tik Lietuvos valstybės priimtų sprendimų vykdytoju, o Valstybė trauktina atsakove šioje administracinėje byloje. Be to, pareiškėjų teigimu, Vyriausybės 2001 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. 194 patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatų 6 punkte nustatyta, kad tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. Todėl, pareiškėjų manymu, būtent Lietuvos valstybei, kaip pareiškėjų darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už pareiškėjų darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą. Lietuvos valstybė turėjo ir turi pareigą iš biudžeto skirti lėšas, būtinas teisingo apmokėjimo už pareiškėjų atliktą darbą užtikrinimui. Kadangi to padaryta nebuvo, pagal Konstitucijos 48 str. 1 dalį, pastarajai tenka atsakomybė šias būtinas lėšas paskirti, o VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei jas išmokėti. Pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnio analogiją, Lietuvos valstybę turėtų atstovauti Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Dėl nagrinėjamo pobūdžio ginčų nėra suformuotos vieningos teismų praktikos, o dėl panašaus pobūdžio ginčų (t.y. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo) ji yra nevienareikšmė. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad tarp ginčo šalių yra specifiniai teisiniai santykiai ir abu atsakovai pareiškėjų atžvilgiu elgėsi neteisėtai, mano, kad atsakovams kyla solidarioji atsakomybė teisingai atlyginti pareiškėjams už atliktą darbą. Be to, pareiškėjai, kaip darbuotojai, yra laikomi silpnesniąja šio ginčo šalimi, todėl, jų manymu, teismas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 54, 81 straipsnius turėtų būti aktyvus ir išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, tinkamai nustatyti atsakovams pareigą išmokėti jiems negautą darbo užmokestį (b.l.1-14).

Atsakovė VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė atsiliepimu prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l.31-33). Paaiškina, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina ir valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta KT, kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį KT sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. KTĮ 72 str. 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, KT pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po KT sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., KTĮ 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau KT pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu KT dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Nei Statute, nei VTĮ nenustatytas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tačiau vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, šiuo atveju taikytini DK nustatyti terminai pareiškėjų reikalavimams. LVAT nurodo, kad DK 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 d.), nes jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą, faktiškai nustatydamas tam tikras priteistinų išmokų ribas, kurios nustatomos ne pinigų suma, bet konkrečiu terminu. Šis terminas sudaro materialinės teisės dalį, t.y. darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t.y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama, ar asmuo turi materialinę teisę (CK 1.131 str.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). Vadovaujantis DK nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos. Siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę - sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų pareiškėjams palankų sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 4 str. 6 dalimi ir CPK 284 str. 1 dalimi, prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams (b.l.31-33).

Atsakovės - Valstybės - atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT atsiliepimu prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime nurodytais motyvais (b.l.25-27). Papildomai paaiškina, kad pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi 2010-04-01, todėl, vadovaujantis DK nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-04-01, todėl jei teismas pripažintų, jog Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė pažeidė jų teises, priteistinos sumos turi būti mažinamos: E. D. už 2007 m. sausio mėn. - 9,36 litais, R. D. už 2007 m. sausio-kovo mėn. - 631,71 litais. Prašo teismo, priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, vadovaujantis ABTĮ 4 str. 6 dalimi ir CPK 284 str. 1 dalimi, sprendimo vykdymą atidėti 1 metams (b.l.25-27).

Pareiškėjas R. D. bei pareiškėjų atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą palaikė, atstovė papildomai paaiškino, jog nėra pagrindo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, nes Rinktinė yra finansuojama specialia tvarka ir jos finansinė padėtis yra gera. Ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo KT nutarimo paskelbimo dienos, tad terminas nėra praleistas.

Atsakovo atstovė skundo prašė netenkinti atsiliepimo argumentais, prašė nesiremti LVAT 2010m. nutartimi analologškoje byloje, nes pareiškėja šioje byloje į teismą kreipėsi dar iki jam pasikreipiant į KT. Dėl sprendimo atidėjimo argumentavo, kad skundą patenkinus, atsakovai jį skųs apeliacine tvarka, todėl teismo sprendimas, jei nepriemoka nbūtų priteista, 2010 metais neįsiteisės, kokia finansinė padėtis bus 2011 metais - nežinoma. Dėl senaties termino pasisakė, kad pareiškėjai kiekvieną mėnesį, iki išmokant darbo užmokestį, gaudavo lygiai tokius atsiskaitymo lapelius, kokie yra pateikti teismui, t.y, su minuso ženklu parodant nepriemokas.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo R. D. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 neišmokėta 1638,95 (b.l.21), laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 neišmokėta 561,89 Lt (583,80-21,91) (b.l.19), iš viso laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 neišmokėta 2200,84 Lt (1638,95+561,89); E. D. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 neišmokėta 78,30 Lt (9,36+68,94) (b.l.16).

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.

Dėl tinkamo atsakovo, KT sprendimo galiojimo „į priekį“, DK 298 str. taikymo.

LVAT administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 išaiškino, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises bei ­pareigas koreguoti. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu" KTĮ 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu" KTĮ 72 str. 4 d. prasme. Pagal tokią LVAT poziciją pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki KT nutarimo, ar jau jį paskelbus. Pagal LVAT praktiką, suformuotą 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Al-638/2005, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte, todėl darbo užmokesčio mokėjimo teisiniams santykiams CK netaikytinas. Valstybė pareiškėjų darbdaviu gali būti laikoma tik bendrąja prasme, gi tiesioginis pareiškėjų darbdavys, jiems mokėjęs darbo užmokestį, yra atsakovė – Ingalinos rinktinė, asignavimų priteistoms sumoms skyrimo klausimas yra teismo sprendimo vykdymo problema, todėl atsakove Valstybė netrauktina. Tai patvirtina ir LVAT praktika analogiškoje byloje (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr.A662-1735/2010).

Atsakovas VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė atsiliepime nurodo, kad DK 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (DK 27 str. 2 dalies) ir teigia, kad vadovaujantis DK nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo skundo teismui padavimo dienos (b.l. 28-30).

LVAT 2010-01-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–57/2010 pasisakydamas dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, pažymėjo, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 12 d. iki 2008 m. kovo 12 d., t. y. už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal nuo 2008 m. kovo 12 d. (pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos).

Laikotarpiai, už kuriuos E. D. bei R. D. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 bei nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31) (DK 298 str.), skaičiuojant atgal nuo pareiškėjų skunde nurodytos paskutinės laikotarpių, už kuriuos jie prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (DK 298 str.).

Dėl senaties termino taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-04-01 ir atitinkamai E. D. prašoma priteisti suma mažintina 9,36 Lt už 2007 m. sausio mėn., o R. D. – 631,71 už 2007 m. sausio-kovo mėn., t.y. trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b.l.25-27). Nustatyta, kad E. D. ir R. D. į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010-04-15 (b.l.1-14). Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti ieškinio senatį tik E. D. reikalavimo daliai už 2007 m. sausio mėn., E. D. priteistina darbo užmokesčio nepriemokos suma už laikotarpį nuo 2007-02-01 iki 2007-12-31, kuri lygi 68,94 Lt (b.l.16-17). Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti ieškinio senatį R. D. reikalavimo daliai už 2007 m. sausio-kovo mėn., R. D. priteistina darbo užmokesčio nepriemokos suma už laikotarpį nuo 2007-04-01 iki 2008-12-31, kuri lygi 1569,13 Lt (174,60+5,10+183,75+342,04+156,60+145,15+561,89) (b.l.19-22).

Dėl senaties termino atnaujinimo.

LVAT 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. LVAT pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (CK 1.5 straipsnio 3–4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009). Analogiškai pasisakyta ir LVAT 2010-02-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1572/2010. Šioje byloje pagrindo atnaujinti senaties terminą nėra, nes pareiškėjai apie nepriemoką sužinodavo iki kiekvieno sekančio mėnesio 5-10 dienų, tad, būdami rūpestingi, turėjo visas galimybes gynybos kreipris laiku.

Dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo.

Atsakovė VSAT Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinė (b.l.31-33) bei trečiasis suinteresuotas asmuo ir Valstybės atstovas VSAT (b.l.25-27) atsiliepimuose į skundą prašo, teismui priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams. Pagal ABTĮ 97 str. 3 dalį, neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso (CPK) nustatyta tvarka. ABTĮ 1 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas bylas administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat CPK normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad administracinėje byloje vykdant sprendimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, turi būti taikomos šiuos klausimus reglamentuojančios CPK nuostatos. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina CPK 284 str. 1 dalis, numatanti, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Tai patvirtina ir LVAT praktika, sprendžiant bylas dėl teisėjams neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo: LVAT 2010-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-69/2010, 2010-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-55/2010, 2010-04-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143 – 50/2010 ir kt. bylose, išaiškino, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. LVAT pripažino, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 dalimi, LVAT nutarė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Tačiau, įvertinus E. D. priteistinos sumos menkumą, jo atžvilgiu sprendimas vykdytinas įsiteisėjus šiam teismo sprendimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 d., 127 str., teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės E. D. naudai 68,94 Lt darbo užmokesčio nepriemokos, R. D. naudai – 1569,13 Lt darbo užmokesčio nepriemokos.

Šio teismo sprendimo vykdymą R. D. dalyje atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.