- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- I-3022-428/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02149-2015-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė, sekretoriaujant Laurai Mukaitei, dalyvaujant pareiškėjui K. N., nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. N. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde ir jo papildymuose (b. l. 1, 28, 32) nurodė, bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (apytiksliai 3 mėnesius) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato senojoje areštinėje kartu su kitais (nuo trijų iki šešių asmenų) buvo laikomas kamerose, kurių plotas apie 6 kv. m. Tokiu būdu vienam asmeniui teko apie 2 kv. m. neskaitant baldų. Nebuvo lovų (vietoj jų buvo čiužiniai), stalo, spintų, spintelių, tualeto, kriauklės ir karšto vandens, lango, pasivaikščiojimo kiemelių, švietė 20 vatų lemputė. Vietoj tualeto buvo kibiras, o pareigūnai neleisdavo eiti į tualetą dažniau nei tris kartus per parą. Vanduo tualete nenusileisdavo arba nusileisdavo labai prastai. Dušu buvo galima naudotis vieną kartą per savaitę, vienu dušu vienu metu naudojosi tiek nuteistųjų, kiek buvo kartu kameroje. Kameros kaimynai surūkydavo nuo 10 iki 15 cigarečių per dieną. Nebuvo gyvenamųjų patalpų nerūkantiems ar norintiems mesti rūkyti. Nepilnamečiai buvo laikomi su pilnamečiais. Didelė dalis sienų, lubų ir grindų buvo avarinės ir antisanitarinės būklės. Dažnai trūko oro, patalpos drėgnos (apie 75 proc. drėgnumo), todėl išskalbti rūbai nedžiūdavo. Kameroje buvo žiurkių, tarakonų, parazitų, dėl ko negalėdavo užmigti. Maisto energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, o jis kasdien sportuoja. Pastatas turi šiferinį stogą, asbestas yra sienose ir kanalizacijoje, o tai sukėlė pavojų jo sveikatai. Dėl netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją. Prašo taikyti dešimties metų senaties terminą, nes iki 2015 metų nežinojo, kad jo teisės buvo pažeidžiamos, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kurie aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos jis nemoka, lig šiol su jais susipažinęs tik iš nuogirdų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2.3 straipsniui netaikoma senatis, kalinimas nežmoniškomis-kankinamomis sąlygomis prilygsta genocidui ir kankinimui, o tokiems veiksmams negali būti taikomas sutrumpintas senaties terminas. Prašo vadovautis Europos teisės aktais, nes jie yra aukščiau už Lietuvos valstybės teisės aktų hierarchiją.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 15-20; 22-23) nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. balandžio 19 d. ir nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2009 m. vasario 18 d., t. y. gana trumpą laiką. Nurodė kamerose kartu su juo laikytų asmenų skaičių, kamerose buvusius baldus ir inventorių. Pripažino, kad kamerose nebuvo tualetų ir vandens čiaupų, prie areštinių nebuvo pasivaikščiojimo kiemelių, tačiau paprašius, kamerose laikomi asmenys buvo išleidžiami į tualetą ir aprūpinami vandeniu, ryte ir vakare buvo leidžiama pasivaikščioti areštinės koridoriumi, suteikta teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas pagal 2005 m. rugpjūčio 4 d. sudarytą sutartį su VĮ Ukmergės ligonine dėl sterilizacijos paslaugų. Asmenys buvo maitinami tris kartus per dieną, maistą tiekdavo Ukmergės RVK restoranas „Vilkmergė“. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatas 2009 m. vasario 18 d. persikėlė į naujai pastatytą pastatą. Pripažino, kad pagal buvusios areštinės pastato būklę pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, tačiau įrodymų (medicininių dokumentų), jog jam buvo sukeltos konkrečios pasekmės ir jis patyrė jo nurodytą neturtinę žalą, pareiškėjas nepateikė. Prašė taikyti CK 1.125 str. 8 d. numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
Atsakovas patvirtino, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2008 m. balandžio 19 d. ir nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2009 m. vasario 18 d. Pareiškėjas patikslino, kad Areštinėje buvo laikomas iki 2009 m. vasario 20 d.
Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 6 punkte nurodoma, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką. Turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai. Su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną) (7.10 p.); gauti tinkamą maistą bei geriamojo vandens (7.11 p.); ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę (7.12 p.); naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (7.13 p.). Policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (10.10 p.). Asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis (59 p.); valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis (64 p.). Policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (80 p.). Kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė. Maitinimo metu policijos areštinėje laikomiems asmenims skiriami stalo indai (81 p.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų Areštinėje, tačiau minėta institucija nepakankamai argumentavo ir neginčijamų įrodymų, kad teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys reikiamas gyvenimo ir buities sąlygas, užtikrinantys saugią aplinką, išsaugant pareiškėjo savigarbą, laikant jį Areštinėje, nebuvo pažeisti - nepateikė. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytais laikotarpiais laikant jį Areštinėje buvo pažeista jo subjektinė teisė būti laikomam saugioje gyvenamojoje aplinkoje, užtikrinant jo teises ir teisėtus interesus, o atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus jis ar jo atstovas privalėjo veikti.
Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašo teismo vadovautis Europos teisės aktais, o ne Lietuvos valstybės teisės aktais ir taikyti dešimties metų ieškinio senaties terminą.
Dėl pareiškėjo argumentų taikyti Europos teisės aktus, nes jie yra aukščiau už Lietuvos valstybės teisės aktų hierarchiją, pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija). Pastebėtina, kad ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Be to, Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra pasisakęs, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino nacionalinės teisės aktuose nustatyto ieškinio senaties termino ir prašymas vertinant ieškinio senatį taikyti Europos teisės aktus (Konvenciją), atmestini kaip nepagrįsti.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.125 str. 8 d. reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Kadangi CK1.125 str. 8 d., įtvirtinanti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, yra speciali norma CK 1.125 str. 1 d., įtvirtinančios bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, atžvilgiu, todėl pareiškėjo prašymas taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, atmestinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Areštinėje netinkamomis sąlygomis, jo teigimu, laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 17 d. iki 2009 m. vasario 20 d. Skundą teismui pareiškėjas surašė 2015 m. balandžio 10 d. (b. l. 1), t.y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo paskutinės tardymo izoliatoriuje buvimo dienos. Darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, kad jis yra laikomas galimai pažeidžiant laikymo Areštinėje sąlygas, tačiau, kaip minėta skundą teismui surašė tik 2015 m. balandžio 10 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašo taikyti atsakovo atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, todėl pareiškėjo prašomam laikotarpiui nuo yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes nemoka prancūzų kalbos, o Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika į lietuvių kalbą nebuvo išversta. Pastebėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo (laikymo) Areštinėje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato būnant Areštinėje ar išvykus jam iš Areštinės trejų metų laikotarpiu ir vėliau. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.