Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Žano Kubecko,

dalyvaujant pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovei R. D.,

dalyvaujant atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui M. N. (M. N.),

nedalyvaujant atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalies, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas, panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. balandžio 13 d. gautas pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundas, kuriuo prašoma panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (sklypo Nr. 41), panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. Al-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 1 punktą.

Pareiškėjo pareiškime nurodoma ir teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, kad valstybinės reikšmės miškų plotai, priskirtini miesto miškams, esantys 0,2924 ha žemės sklype, unikalus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), neteisėtai administracinių aktų: Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 dalies, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (sklypo Nr. 41); Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. A1-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“; Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S.“; Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 1 punkto – pagrindu buvo perleisti privačion nuosavybėn. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. balandžio 7 d. raštu Nr. R6-494 informavo prokurorą, kad į žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemė buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ pagal 1998 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46404 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad žemės sklypas, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės A. S., yra pažymėtas sutartiniais ženklais: žalia spalva, reiškiančia valstybinės reikšmės miškų plotus, ir šviesiai žalia spalva, reiškiančia miško žemės plotus. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, į žemės sklypą patenka 0,29 ha miško žemės, iš jo nutarimu patvirtintas 0,11 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Be to, pastarasis plotas pateko į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonės urėdijoms“ patikėjimo teise buvo perduota VĮ Mažeikių miškų urėdijai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56935 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Miškų žemėlapio fragmento matyti, kad duomenys apie miškų statusą žemės sklype nepakito. Iš 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56934 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis matyti, kad Žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško sklypus Nr. 26 ir Nr. 27, kuriuose atitinkamai yra 0,21 ha ir 0,08 ha miško, kuriame auga 13–53 metų amžiaus ir 4–21 metro aukščio medžiai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės miškai. Požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija, turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Tai, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija) nustatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-240 redakcija) nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (2006 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. X-982 redakcija), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2006 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. X-856 redakcija) nuostatos draudžia privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybinės reikšmės miškus. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, nulemtas okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumo ir istorinių visuomeninių santykių pokyčių. Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą buvo pripažinta, kad įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir siekdamas bent iš dalies atkurti teisingumą, pasirinko ribotą restituciją; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Pagal ribotos restitucijos principą nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymuose gali būti nustatyta, jog nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra negrąžinami, o yra valstybės išperkami (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose (2006 m. lapkričio 16 d. įstatymo Nr. X-907 redakcija) nustatyta, kad miškai yra valstybės išperkami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, miestų miškams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacine tvarka išnagrinėtose bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo ne kartą yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. T. Z., bylos Nr. 3K-3-559/2009; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad 0,29 ha miškų plotas, patenkantis į 0,2924 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkamas, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos, dėl šios priežasties Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (sklypo Nr. 41); Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymas Nr. A1-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“; Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. VM.1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)“; Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. P1.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 1 punktas yra neteisėti iš esmės ir turi būti panaikinti, kadangi prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 2 dalies, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 ir 6 punktų, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo valstybė atgautų nuosavybės teisę į neteisėtai pretendentams grąžintus žemės sklypus ir nuosavybės teisių atkūrimo jiems klausimas turėtų būti sprendžiamas iš naujo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė taikyti restituciją, nors tokio reikalavimo ir nebuvo nurodę savo pareiškime. Pareiškėjas prašo taikyti restituciją – ginčo žemės sklypą grąžinti valstybei. Trečiojo suinteresuoto asmens A. S. teisės šiuo atveju nebūtų pažeistos, nes nuosavybės teisių atkūrimą būtų reikalinga atlikti iš naujo ir jai būtų sugrąžintas kitas žemės sklypas. Dėl viešojo intereso gynimo nurodė, jog išsamiai nurodė, savo pareiškime pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas patenka į viešo intereso gynimo sritį, pripažįstama, kad tokiose bylose jis egzistuoja. Dėl gamtinės aplinkos apsaugos – šiuo atveju prokuroras gina ypatingos reikšmės objektus, t. y. valstybinės reikšmės miškus. Taip pat viešojo intereso gynimo aspektas – tai teisingas teisės aktų taikymas. Atsakovas teigia, kad Mažeikių rajono savivaldybės taryba, priimdama ginčijamą administracinį aktą – Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347, vadovavosi tuo metu galiojusiu Mažeikių miesto generaliniu planu, patvirtintu LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154, kuriame ginčo teritorija buvo pažymėta kaip daugiabučių namų kvartalas. Pareiškėjo nuomone, tokie argumentai nepatvirtina ginčijamo administracinio akto teisėtumo, nes institucija, atlikdama tam tikros teritorijos planavimą, turi atsižvelgti ne tik į teisės aktus, priimtus prieš 23 metus, kurie nustatė tuo metu galiojusį tos teritorijos naudojimo reglamentą, bet ir išsiaiškinti, kaip šiuo metu yra reglamentuojamas tos teritorijos naudojimas, ar jis nėra pasikeitęs. Tuo pačiu pastebėtina, kad ne teritorijų bendraisiais planais yra nustatomi valstybinės reikšmės miškų plotai. Nagrinėjamu atveju atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės taryba, priimdama 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. T1-347, neatsižvelgė į tai, kad yra pasikeitęs ginčo teritorijos naudojimo reglamentas, t. y. ji įgijusi valstybinės reikšmės miško statusą, dėl to Mažeikių rajono savivaldybė nebeturi jokių teisių į šią teritoriją, taip pat ir būti šios teritorijos planavimo organizatoriumi. Iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško sklypus Nr. 26 ir Nr. 27, kuriuose atitinkamai yra 0,21 ha ir 0,08 ha miško, kuriame auga 13–53 metų amžiaus ir 4–21 metro aukščio medžiai. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo sklypas ginčijamų aktų priėmimo metu buvo priskirtas miestui, todėl jame buvęs ir esantis miškas nurodytu laikotarpiu laikytinas miesto, t. y. valstybinės reikšmės, mišku. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01), Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2009-07-09 iki 2009-12-28) nuostatos draudžia privatizuoti Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančius valstybinės reikšmės miškus. Lietuvos teisės sistema grindžiama teisės aktų hierarchijos principu. Pagal šį principą, įstatymai neturi prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Vyriausybės nutarimai – įstatymams ir (arba) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, centrinių ar teritorinių valstybinio administravimo subjektų teisės aktai – Vyriausybės nutarimams, įstatymams ir (arba) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Spręsdamas konkretų ginčą teismas visų pirma paprastai vertina skundžiamų individualių administracinių aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams. Nustačius, kad tam tikras individualus administracinis aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams (pvz., buvo priimtas pažeidžiant šiuose teisės aktuose nustatytas imperatyvias teisės normas), jis laikytinas neteisėtu, nepaisant, kad žemesnio lygmens teisės aktams jis galbūt ir neprieštarauja. Priešingas aiškinimas visiškai paneigtų teisės aktų hierarchijos principą ir pačios Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų kaip aukščiausios teisinės galios teisės aktų reikšmę Lietuvos teisės sistemoje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,29 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuriame yra valstybinės reikšmės – miesto miškas, taip pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Dėl šios priežasties minėti administraciniai aktai ta apimti, kiek jais nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, laikytini neteisėtais iš esmės. Visiškai nepagrįsti Mažeikių rajono savivaldybės atstovo argumentai, kad negalima remtis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, nes jie nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Išnagrinėjus teismų praktiką, matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo du kriterijus, ką pareiškėjas turi įrodyti, teigdamas, kad tam tikra teritorija yra miškas, tai yra: miško dislokacijos vieta ir miško plotas. Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad miškas yra ne mažesnis kaip 0,2 ha dydžio plotas. Iš pateiktos miškų tarnybos tekstinės medžiagos matyti, kad ginčijamo žemės sklypo plotas, į kurį patenka miškų plotas, yra 0,29 ha dydžio, o taksaciniai sklypai, į kuriuos patenka ginčo žemės sklypas 26 – 1ha 50 arų dydžio, 27 sklypas – 0,20 ha dydžio. Tai reiškia, jog plotas atitinka įstatymo reikalavimus. Kaip ne kartą minėta, šioje teritorijoje auga medžiai nuo 13 iki 53 metų amžiaus, jų aukštis yra nuo 4 iki 21 metro. Dėl dislokacijos vietos – miškai yra Mažeikių mieste, tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, taip pat aiškiai matyti žemės sklypo plane, kuriame yra nurodytos koordinatės: x – 6241318, y – 398109. Aiški vieta – Mažeikių miestas, plotas, kuris atitinka įstatymą, ir atsakovo teiginiai, jog pateikti miškų tarnybos duomenys nėra pakankamai aiškūs, nepagrįsti. Taip pat atsakovas teigia, jog pirmenybė turėtų būti teikiama nuosavybės teisių apsaugai, o ne viešojo intereso gynimui, atsakovas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tačiau susipažinus su šia praktika, kurią nurodė atsakovo atstovas, teigtina, jog ši praktika nėra taikoma tokio pobūdžio bylose. Nurodė, jog palaiko savo pareiškime nurodytus reikalavimus ir papildomai prašo taikyti restituciją – grąžinti Lietuvos valstybei ginčijamą žemės sklypą.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (118 b. l.). 2015 m. rugpjūčio 31 d. teisme gautas 2015-08-28 raštas Nr. 35PD-67-(14.35.9), kuriame nurodė, jog atsakovo atstovas teismo posėdyje negalės dalyvauti (125 b. l.). Atsiliepime (86–94 b. l.) nurodė, jog sutinka su pareiškėjo reikalavimais. Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė miškų tarnyba) 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. R2-3212 „Dėl valstybinės reikšmės miškų” informavo Nacionalinę žemės tarnybą, kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, nustatyta, jog kai kurie privatūs žemės sklypai yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miško plotui. Nacionalinė žemės tarnyba 2013 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. lSD-(3.1)-3435 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, prašydama pateikti informaciją, ar Telšių apskrities viršininko sprendimų dėl minėtų valstybinės žemės sklypų perleidimo privačion nuosavybėn priėmimo metu šie žemės sklypai pateko į valstybinės reikšmės miško plotą. Taip pat buvo paprašyta informuoti (pateikiant grafinę medžiagą), kokia apimtimi nurodyti žemės sklypai (jų dalys) pateko į valstybinės reikšmės miškų plotus, kokiu pagrindu (kokiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu) šie žemės sklypai priskirti valstybinės reikšmės miškams ir kokią dalį nurodytuose žemės sklypuose užima valstybinės reikšmės miškas (nurodant konkretų valstybinės reikšmės miško plotą). Atsakydama į minėtą Nacionalinės žemės tarnybos raštą, Valstybinė miškų tarnyba informavo, kad 2006 metais papildomai inventorizuoti ir 2007 metais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į minėtus privačius žemės sklypus, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš šios institucijos pateiktos grafinės medžiagos buvo matyti, kad Valstybinės miškų tarnybos rašte išvardyti žemės sklypai patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos, Ruzgų girininkijos ir Renavo girininkijos miško plotus, kurie, vadovaujantis Valstybinės reikšmės miškų plotais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo” (redakcija, galiojanti nuo 2004 m. lapkričio 7 d.), yra priskirti valstybinės reikšmės miškams. Pagal Valstybinės miškų tarnybos prašymą buvo atliktas nuosavybės teisių atkūrimo A. S. suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,2924 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patikrinimas. A. S. 1992-03-30 pateikė tuometinei Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti A. S. žemę – 2 ha (duomenys neskelbtini). A. S. nuosavybės teises į žemę patvirtino Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, kuriame Nr. 59/6380 buvo įrašytas savininkas A. S., (duomenys neskelbtini) turėjęs 2,19 ha žemės. Giminystės ryšiui, buvo pateikti dokumentai: A. S. mirties liudijimo, J. S. mirties liudijimo, A. S. gimimo liudijimo kopijos. 1992-12-04 pretendentų susitarimu A. S. išreiškė valią susigrąžinti natūra jai tenkančią dalį 0,30 ha buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemės valdą. Naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydžio miestuose nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos” (toliau – ir Tvarka), 4.1 papunktyje (redakcija, galiojusi nuo 1997-12-11 iki 2014-01-01) buvo nustatyta, kad miestų, rajonų savivaldybių architektūros tarnybos (vyriausieji architektai) kartu su apskričių viršininkų administracijų miestų, rajonų žemėtvarkos skyrių specialistais, vadovaudamiesi miestų bendraisiais (generaliniais) ir detaliaisiais planais, žemės kadastro duomenimis, nustato teritorijas, kuriose tikslinga plėtoti individualią statybą bei žemę naudoti kitai paskirčiai, ir rengia šių teritorijų brėžinius (planus ištraukas iš miesto bendrojo plano). Juose nurodoma žemės sklypų vieta, apytikslis plotas hektarais, valstybės parduodamos žemės vieno hektaro nominali kaina, kuri apskaičiuojam pagal Valstybės parduodamos žemės nominalios kainos nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos”, ir informacija apie teritorijos inžinerinę įrangą arba (statybos atveju) galimybes prisijungti prie gretimose teritorijose esančių inžinerinių komunikacijų. Šios Tvarkos 4.2 ir 4.3 papunkčiuose buvo nustatyta, kad šios Tvarkos 4.1 papunktyje nurodytų brėžinių pagrindu buvo rengiamas miesto teritorijų sąrašas, kurį tvirtino miesto, rajono savivaldybės taryba, ir jame nustatomas bendras visų teritorijų žemės plotas, kurį už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti piliečiams individualiai statybai ir kitai paskirčiai. Pagal minėtos Tvarkos 4.4 papunktį, apskričių viršininkų administracijų miestų, rajonų žemėtvarkos skyriai turėjo pateikti miestų, rajonų savivaldybėms duomenis apie tai, kiek piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą miestuose, pareiškė pageidavimą gauti žemės sklypus individualiai statybai ir kitai paskirčiai. Tvarkos 4.5 ir 4.6 papunkčiuose buvo nustatyta, kad naujų žemės sklypų dydis buvo apskaičiuojamas atsižvelgiant į bendrą visų teritorijų žemės plotą, į tai, kiek piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą miestuose, pareiškė pageidavimą gauti žemės sklypus individualiai statybai ir kitai paskirčiai, taip pat į inžinerinių komunikacijų, gatvių bei visuomeninių objektų statybos žemės ploto poreikį teritorijoje, o miestų, rajonų savivaldybių merų (valdybų) pasiūlymai dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose turėjo būti apsvarstyti ir aprobuoti savivaldybės taryboje. Pagal Tvarkos 5 ir 6 punktus, miestų, rajonų savivaldybių merų (valdybų) parengti pasiūlymai dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose kartu su paaiškinamaisiais raštais turėjo būti teikiami apskričių viršininkams, kurie, gavę šios Tvarkos 5 punkte nurodytą medžiagą, per 15 dienų nuo medžiagos gavimo parengdavo ir pateikdavo išvadas dėl tvirtintino naujų žemės sklypų dydžio pagrįstumo. Vadovaujantis paminėtomis nuostatomis, darytina išvada, kad iki 2010-07-01 apskrities viršininkas, o nuo 2010-07-01 Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą individualiai statybai priimdavo pagal savivaldybės administracijos direktoriaus pateiktą individualiai statybai žemės sklypo detalųjį planą ir pagal parengtus miestų, rajonų savivaldybių merų (valdybų) pasiūlymus dėl naujų žemės sklypų dydžio. Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo” 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. Al-25 „Dėl adresų suteikimo (duomenys neskelbtini)” 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 41 suteikė adresą (duomenys neskelbtini). A. S. 2009-01-28 pateikė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui prašymą skirti jai žemės sklypą Nr. 41 (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. Al-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo” patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2924 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą bei nurodė žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį: gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos; architektūrinius-urbanistinius apribojimus: statinių aukštų skaičius – 1–2, užstatymo tankis – 0,20, užstatymo intensyvumas – 0,50, statinių aukštis iki kraigo – 10 m. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)” atkūrė A. S. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko A. S. (duomenys neskelbtini) Mažeikių apskrityje (dabar – Mažeikių miestas) valdytos 2,19 ha ploto žemės valdos 0,30 ha dydžio dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai ((duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Šis kitos paskirties žemės sklypas yra Mažeikių girininkijos miško kvartalo Nr. 219 miško sklypų Nr. 26 ir 27 dalimi, kurią užima 0,11 ha valstybinės reikšmės miškas ir 0,18 ha šio miško žemė, t. y. visas privatus žemės sklypas yra valstybinės reikšmės miško ribose.

Telšių apskrities viršininkas 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl. Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste” 1 punktu atkūrė A. S. nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio nominali vertė 25 000,20 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Minėtų administracinių aktų pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas A. S. nuosavybės teise 0,2924 ha žemės sklypas, unikalus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnyba, išnagrinėjusi buvusio žemės savininko A. S. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, 2013-12-11 raštu Nr. lSD-(3.1)-3435 kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą, pažymėdama, kad joje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog žemės sklypas (ar jo dalis) yra priskirtinas valstybinės reikšmės miškų plotams, bei prašydama Valstybinės miškų tarnybos pateikti informaciją, ar Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)” priėmimo metu žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miškų plotų ir kokią dalį nurodyto žemės sklypo jie užėmė. Šiuo raštu Nacionalinė žemės tarnyba Valstybinės miškų tarnybos taip pat paprašė informuoti (pateikiant grafinę medžiagą), kurioje konkrečioje vietoje valstybinės reikšmės miškų plotai pateko į žemės sklypą, taip pat informuoti, nuo kada šiame žemės sklype esantys miškai buvo priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Valstybinė miškų tarnyba, atsakydama į minėtą Nacionalinės žemės tarnybos 2013-12-11 raštą Nr. lSD-(3.1)-3435, 2014-02-17 raštu Nr. R2-397 Nacionalinę žemės tarnybą informavo, kad 2006 m. buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į žemės sklypo teritoriją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Iš Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos matyti, kad žemės sklypas patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Žemės sklypo dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo” buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymos Nr. 46404 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento matyti, kad ginčo žemės sklypas yra pažymėtas sutartiniais ženklais: žalia spalva, reiškiančia valstybinės reikšmės miškų plotus, ir šviesiai žalia spalva, reiškiančia miško žemės plotus. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo”, į Žemės sklypą patenka 0,29 ha miško žemės, iš jo nutarimu patvirtintas 0,11 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Be to, pastarasis plotas pateko į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonės urėdijoms” patikėjimo teise buvo perduota VĮ Mažeikių miškų urėdijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai – miestų miškai. Taigi pagal pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad miškų plotai, esantys žemės sklype Atkūrimo įstatymo prasme Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)” priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. Atsižvelgiant į tai, kad atkuriant Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)” A. S. nuosavybės teises į žemės sklypą buvo pažeistos imperatyvios Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto (redakcija, aktuali nuo 2010-01-01 iki 2010-02-02), Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto (redakcija, aktuali nuo 2009-07-01 iki 2011-01-01) ir Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktų (redakcija, aktuali nuo 2009-12-28 iki 2010-07-01) nuostatos, Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. VM. 1-61-2, kuriuo A. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškams priskirtus miškų plotus, turėtų būti panaikintas. Taip pat turėtų būti panaikintas ir Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste” 1 punktas, kuriuo nuspręsta A. S. atkurti nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi atkuriant nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – miestų miškų plotai, siekiant apginti viešąjį interesą ir grąžinti valstybės nuosavybėn priklausantį nekilnojamąjį turtą, Nacionalinė žemės tarnyba sutinka su pareiškėjo reikalavimais.

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodoma, kad LTSR Ministrų tarybos 1985-05-31 nutarimu Nr. 154 buvo patvirtintas Mažeikių miesto generalinis planas, kuriame aprašomoje teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas. Vėliau, 1986 metais, šis kvartalas buvo detalizuotas – parengtas (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono Mažeikiuose užstatymo eskizas su raudonųjų linijų planu. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos sprendimu Nr. Tl-109 patvirtintas (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-os dalies 36 ha detalusis planas. Vėliau planas buvo koreguojamas ir korektūra patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008-11-28 sprendimu Nr. Tl-347. Esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas. Buvo įgyvendinami detaliojo plano sprendiniai, registruojami sklypai (įgyvendinamos LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos). Atliekant (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene procedūras dalyvavo Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus atstovai, tačiau 2008-11-05 vykusio detaliųjų planų svarstymo su visuomene susirinkimo metu pastabų ar pretenzijų dėl rengiamų detaliųjų planų gauta nebuvo. Taigi Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). Administracijos direktorius 2009 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. A1-25 „Dėl adresų suteikimo (duomenys neskelbtini)“ 0,2958 ha kitos paskirties žemės sklypui suteikė adresą – (duomenys neskelbtini). Valstybinė miškų tarnyba teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių yra ir žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“. Ta pati Valstybinė miškų tarnyba taip pat teigia, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių yra ir žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2007 m. atlikus valstybine sklypinę miškų inventorizaciją. Byloje nėra pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – miško kadastro numeris. Faktiškai į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad ginčo teritorijoje yra įregistruotas miškas. Vadovaujantis LR CK 4.262 straipsniu, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais. Vieninteliai duomenys, įrašyti į viešą registrą, kurie buvo pateikti byloje yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Nors prokuroras nurodė, kad miško plotai, kurie patenka į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) 2003 buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, tačiau tai paneigia dar vienas faktas, jog 2010 metais Nekilnojamojo turto registre ginčo sklypas buvo įregistruotas G. G. vardu. Tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registre nebuvo informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką, nors dar 2003 metais apie tai turėjo būti pranešta. Byloje nėra įrodymų, kad Telšių apskritie viršininkas ar Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos būtų įregistravę ginčo teritoriją kaip valstybinės miško žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ginčo teritorija buvo perduota patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti, pasirašant nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų (valstybinės miško žemės sklypo (-ų) perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms miškų urėdijoms perdavimo ir priėmimo aktus. Atsakovai neginčija fakto, jog 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti tam tikri valstybinės reikšmės miškų plotai, tačiau iki šiol nėra atlikta šių miškų teisinė registracija. Paminėjo, kad nuo tada, kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus. Mažeikių rajono miškų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų. A. S. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2010 m. sausio 18 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VM. 1-61-2, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybes teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto protokolo ratifikavimo. Todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio nuostatos. Minėtame EŽTT sprendime taip pat konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei užtikrina pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų. Ten pat pažymėta, kad turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešojo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo. Atsakovai mano, kad ginčas kilo todėl, kad 2004-11-03 Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” dalinio pakeitimo” valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Tai įrodo, kad sprendimo priėmimo metu atsakovams nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos priimto sprendimo teisėtumui. Taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. S. galėjo pagrįstai numatyti, jog administracinis aktas yra neteisėtas arba, kad jis veikė neteisėtai teikdamas viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją, siekdamas, kad ginčijamas sprendimas būtų priimtas. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo panaikinti sprendimą formaliais akto negaliojimo pagrindais, numatytais ABTĮ 89 straipsnyje.

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovas M. N. teismo posėdžio metu nurodė, kad byloje trūksta įrodymų, kad minėtoje teritorijoje miškas yra įregistruotas Miškų kadastre. Miškų tarnyba 2014-02-18 rašte Nr. N 2397 pažymėjo, kad 2006 m. atlikus miškų inventorizaciją buvo inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos miškų kadastre įregistruoti miškų plotai – jis patenka į ginčo miškų sklypą. 2015-04-07 rašte Nr. R 6429 nurodyta, kad miškai buvo įregistruoti 2003-10-16, tai dvi skirtingos datos. Taip pat tame pačiame pareiškime nurodoma, kad šie miškų plotai, vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalie 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu tai nėra galimybės padaryti, nes miško žemėje yra suprojektuoti kitos paskirties žemės sklypai. Miškų tarnyba teigia, kad ginčo plote neįmanoma registruoti miško. Teigia, kad skirtingomis datomis buvo registruoti miškai, kad neįmanoma registruoti miško ploto, nes ten registruoti privatūs žemės sklypai. Kyla klausimas, ar tikrai miškai yra įregistruoti šioje vietoje, nes yra trys skirtingos informacijos, kurios prieštarauja viena kitai. Iki šiol nėra jokios informacijos apie miško įregistravimą. Pagal Kadastro nuostatų 39 punktą, tvarkytojas per 20 d. nuo kadastro objekto įregistravimo turi pranešti Nekilnojamo turto registrui. Praėjus 15 metų iki šiol jokios informacijos nėra perduota. Klausimas, ar tokia informacija apskritai yra. Buvo raštas Miškų tarnybai, kad ji pateiktų duomenis apie šioje teritorijoje esantį mišką, jei jis ten yra įregistruotas. Šiuo atveju pažymėtina, kad Mažeikių rajone miškų plotai buvo koreguojami net 8 kartus. Miškų plotas Mažeikių rajone svyravo nuo 14, 30 iki 19, 68 tūkstančio ha. Svyravimas – 5,38 tūkstančiai ha. Ar buvo koreguojama, kur buvo koreguojama – neaišku. Svarbus dokumentas kadastro išrašas. Šiuo atveju jis nepateiktas. Prokuroras prašo panaikinti priimto tarybos sprendimo detaliojo plano patvirtinimo dalį, tačiau neįmanoma tokį pareiškimą patenkinti. Sprendimas yra vientisas dokumentas, jame nėra punktų ir papunkčių. Sprendimu buvo patvirtintas detalusis planas, kuris yra vientisas dokumentas. Jis negali būti naikinamas iš dalies. Jei yra koreguojami detaliojo plano sprendiniai, tai yra ruošiamas naujas detalusis planas. Patenkinus pareiškimą, reikėtų naikinti visą sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, bet ne jo dalį. Būtų paliesti daugelio žmonių interesai, nes sprendimu buvo patvirtinta daugiau nei 51 sklypas. Detaliojo plano aprašomojoje dalyje nurodyta, kad miško nėra, yra pavieniai medžiai. Kreipiantis su šiuo pareiškimu, prokuratūrai turėjo būti žinoma, kad ginčo teritorijoje į tariamo miško plotą patenka dvylika ginčo sklypų. Prokuroras žinojo apie aktų buvimą jau 2014 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio mėnesį. Mano, jog prokuratūra nesąžiningai veikia jų atžvilgiu. Prokuroras nepateikė pakankamai duomenų, kad ginčo teritorija yra įregistruotas miškas. Prašo pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko. Teisme gautas 2015-09-01 raštas Nr. R2-1220, kuriame nurodyta, jog Valstybinei miškų tarnybai apie posėdžio datą ir laiką yra žinoma, prašo nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Atsiliepimo teismui nepateikė.

Trečiojo suinteresuoto asmens valstybės įmonės Mažeikių miškų urėdijos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu (119 b. l.), atsiliepimo nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu (116 b. l.). 2015 m. rugpjūčio 12 d. teisme gautas A. S. 2015-08-10 paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog teismo siunčiamus dokumentus gavo ir su jais susipažino. Dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos atvykti į teismą negalės. Pasitiki atsakingų institucijų kompetencija dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste (122 b. l.).

Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimas tenkintinas.

Dėl kreipimosi dėl viešojo intereso gynimo termino

Prokuroras, kuris kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, laikytinas viena iš proceso šalių, kuriai taikomos tos pačios proceso teisės normos, kaip ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat ir dėl skundo (prašymo) padavimo termino. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-180/2009, 2007 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Kitaip tariant, termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą.

Nustatant termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžią kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama visuma aplinkybių: pirminės informacijos apie galimai pažeistą viešąjį interesą gavimo data, informacijos pobūdis ir apimtis; ar ši informacija buvo pakankama kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ginant viešąjį interesą, ar buvo būtina rinkti papildomus duomenis; kokių veiksmų pareiškėjas papildomai ėmėsi, siekdamas surinkti duomenis, reikalingus kreipimuisi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo ir viešojo intereso gynimo; ar pareiškėjas nedelsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, ar papildomus duomenis apie galimą viešojo intereso pažeidimą surinko per pagrįstą ir protingą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1164/2009 ir kt.).

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog kreipiantis su šiuo pareiškimu, prokuratūrai turėjo būti žinoma, kad ginčo teritorijoje į tariamo miško plotą patenka dvylika ginčo sklypų. Prokuroras žinojo apie aktų buvimą jau 2014 metais, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio mėnesį. Mano, jog prokuratūra nesąžiningai veikia jų atžvilgiu. Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog 2015 m. kovo 18 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašte Nr. 1SD-836-(31.) minimi 2014 m. raštai – juose buvo pateikta informacija apie kitus konkrečius pažeidimo atvejus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog neturi pagrindo netikėti pareiškėjo argumentais, taip pat atsakovo atstovas paneigiančių įrodymų teismui nepateikė, todėl šie atsakovo atstovo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Šioje byloje nustatyta, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 20 d. gavusi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr.1SD-836-(3.1) „Dėl viešojo intereso gynimo“ (10–16 b. l.). Iš turimų rašytinių įrodymų, t. y. Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 7 d. rašto Nr. R6-494 „Dėl informacijos ir duomenų pateikimo“ (48 b. l.) matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė R. D. po Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. kovo 18 d. rašto Nr. 1SD-836-(3.1) „Dėl viešojo intereso gynimo“ gavimo kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl papildomų duomenų suteikimo.

Įvertinusi tai, kokius duomenis (dokumentus) Šiaulių apygardos prokuratūrai pateikė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, teisėjų kolegija daro išvadą, jog iki kreipimosi į Valstybinę miškų tarnybą Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Darytina išvada, jog pareiškėjas Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras operatyviai sprendė šį klausimą, realizavo teisę kreiptis į teismą įstatymo nustatytais terminais. Pareiškimas Šiaulių apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 13 d. (2 b. l.) nepraleidus ABTĮ numatyto 30 dienų termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, šiuo atveju po duomenų gavimo 2015 m. balandžio 10 d. iš Valstybinės miškų tarnybos, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad vieno mėnesio terminas praleistas nebuvo.

Pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų aktų neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,2924 ha žemės sklypą, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas.

Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (nuo 2008-11-25 galiojusi redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams.

Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008-01-01) numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai: 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervacinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams.

Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; to paties straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad taip pat išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė.

Iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad A. S. 1992-03-30 pateikė tuometinei Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą grąžinti A. S. žemę – 2 ha, turėtą (duomenys neskelbtini). A. S. nuosavybės teises į žemę patvirtinto Mažeikių apskrities Mažeikių valsčiaus mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašas, kuriame Nr. 59/6380 buvo įrašytas savininkas A. S., (duomenys neskelbtini) turėjęs 2,19 ha žemės. 1992-12-04 pretendentų susitarimu A. S. išreiškė valią susigrąžinti natūra jai tenkančią dalį 0,30 ha buvusio A. S. nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo (17–23 b. l.). Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr.T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino pakoreguotą (duomenys neskelbtini) mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kuriame suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos). A. S. 2009-01-28 pateikė Telšių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui prašymą skirti jai žemės sklypą Nr. 41, sklypo plotas 2924 m², (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale (32 b. l.). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. A1-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2924 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą bei nurodė žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį: gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritorijos; architektūrinius-urbanistinius apribojimus: statinių aukštų skaičius – 1–2, užstatymo tankis – 0,20, užstatymo intensyvumas – 0,50, statinių aukštis iki kraigo – 10 m. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. VM.1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)“ atkūrė A. S. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,3000 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Telšių apskrities viršininkas 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste” 1 punktu atkūrė A. S. (sprendimo Nr. VM.1-61-2) nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio nominali vertė 25 000,20 Lt, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Šių administracinių aktų pagrindu VĮ Registrų centre įregistruotas A. S. nuosavybės teise 0,2924 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad pagal LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. rašte Nr. R2-397 „Dėl informacijos pateikimo“ pateiktus duomenis, galima daryti išvadą, jog 0,2924 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Taip pat iš pateiktų Valstybinės miškų tarnybos duomenų (49 b. l.) matyti, kad ginčo sklypo dalis yra pažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva). Kita šio žemės sklypo dalis nepažymėta sutartiniu valstybinės reikšmės miško ženklu (žalia spalva), tačiau pažymėta kitu sutartiniu ženklu – žalsva spalva, kuri žymi miško žemės plotus, kurie yra sudėtinė miesto miškų plotų dalis. Iš šios Valstybinės miškų tarnybos pateiktos grafinės medžiagos taip pat matyti, kad žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame yra miško sklypai Nr. 26 (dalis), Nr. 27 (dalis) ir Nr. 28 (dalis), vadovaujantis LR Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr.1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patenka 0,29 ha miško žemės, iš jo LRV 2004-11-03 nutarimu Nr. 1370 patvirtintas 0,11 ha valstybinės reikšmės miško plotas.

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepimuose nurodoma, kad prokuroras nenurodo, kad minėti miškų plotai būtų buvę įregistruoti valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre, o tai Valstybinė miškų tarnyba privalėjo padaryti. Atsižvelgdama į šiuos atsakovų motyvus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios teritorijos dalis priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams jau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Taip pat Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 „Dėl informacijos pateikimo“ informuojama, kad 2006 metais atlikus valstybinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 metais registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre miško plotai patenkantys žemės sklypai, tarp jų (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams. Minėtos faktinės aplinkybės egzistavo skundžiamų aktų priėmimo metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nes jie kitų bylos proceso dalyvių nenuginčyti ir nepaneigti kitais įrodymais. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

Taigi įvertinus rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą darytina išvada, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pagal teisėtumo principą reikalaujama atitikties Konstitucijai, bendriesiems teisės principams, įstatymo galią turintiems ir įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams bei kt. Viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai turi atitikti teisėtumo principo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stenrosus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-377/2010).

Atsakovų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir Mažeikių rajono savivaldybės atsiliepimuose nurodoma, kad paaiškėjus, kad sprendimas prieštarauja teisei, pagal kurią perduota sklypo dalis yra išimtinė valstybės nuosavybė ir ją paimant valstybės naudai, turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.), kuriomis nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Taip pat nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taikydamas šio Protokolo nuostatas nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją). Byloje nekyla ginčo, kad A. S. nuosavybės teisės buvo atkurtos 2010 m. sausio 18 d. Telšių apskrities viršininko sprendimu Nr. VM. 1-61-2, remiantis 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, tai yra teisės aktu, priimtu po minėto Protokolo ratifikavimo, ir todėl ginčui taikytinos Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatos. Atsakovų atsiliepime taip pat pažymima, kad minėtame EŽTT sprendime konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešojo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešojo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išsakytus atsakovų argumentus daro išvadą, kad ginčo atveju 0,2924 ha valstybinės reikšmės miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir jo dislokacijos vietą (duomenys neskelbtini) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu 0,2924 ha valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn.

Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybe netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A -1561/2013).

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatančia jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands), kiti bylos šalių argumentai, teisėjų kolegijos manymu, nėra reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakoma.

Konstatuotina, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalis, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymas Nr. Al-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)“, Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ dalis, kuria atkurtos nuosavybės teisės A. S., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsti, todėl naikintini.

Taip pat teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė teismo taikyti restituciją – ginčo žemės sklypą grąžinti valstybei.

ABTĮ 92 straipsnyje numatyta, kad akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos teisės ir teisėti interesai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-86/2014 nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A525-1561/2013 nurodoma, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn; panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurių atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija akcentavo, jog, jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, neabejotinai yra svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas. Iš minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nuostatų matyti, kad operatyviu galėtų būti laikytinas šešių mėnesių terminas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą Paplauskienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.31102/06), kuriame nurodyta, kad pareiškėja patyrė finansinių nuostolių dėl negalėjimo naudoti turto po jo suteikimo 2004 m. rugpjūčio 20 d., kuris buvo paimtas iš pareiškėjos vykdant 2006 m. kovo 22 d. teismo sprendimą, ir konstatuota, kad pareiškėjos atžvilgiu iki 2009 m. balandžio 9 d. tęsėsi nuostolinga situacija, t. y. iki kol institucijos suteikė pareiškėjai naują tokio paties dydžio žemės sklypą.

Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. įgijo teisę reikalauti atlyginti žalą teisės aktų nustatyta tvarka, jei tokią žalą sukėlė ginčijamų aktų (jų dalies) panaikinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-623/2010; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-859/2010).

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.

Panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas 0,2924 ha kitos paskirties žemės sklypas (sklypo Nr. 41), panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. Al-1119 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. VM. 1-61-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste A. S., (duomenys neskelbtini)“, panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 1 punktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės A. S., perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2924 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Taikyti restituciją natūra grąžinant 0,2924 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.