- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-27
- Bylos Nr.
- 2S-437-163/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-12165-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alona Romanovienė
- Atsakovas
- UAB „West Trucks“
- Ieškovas
- LR transporto priemonių draudikų biuro
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „West Trucks“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-27 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo LR transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „West trucks“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. K.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 12 095,92 Lt skolą, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Šių reikalavimų įvykdymui užtikrinti, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ar esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-11-27 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją arba trečiuosius asmenis, jų nesant ar nepakankant, areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, neviršijant 12 095,92 Lt sumos, uždraudė bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, iš sąskaitoje esančių piniginių lėšų atsakovei leido atlikti pinigines operacijas, susijusias su darbo užmokesčio, privalomųjų įmokų mokėjimu valstybės ir savivaldybės biudžetams, bei atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, atsakovė laiku ir tinkamai nevykdo piniginės prievolės, skolos suma yra nemaža, atsakovės finansinis pajėgumas bei pozicija nėra žinoma, todėl padarė išvadą, kad yra pagrindas manyti, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-27 nutartį. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą procedūrinį terminą. Teismo priimta nutartis yra iš esmės be motyvų, o tai yra absoliutas nutarties negaliojimo pagrindas. Teismo nurodyta aplinkybė, kad nėra žinomas atsakovės finansinis pajėgumas bei pozicija, prieštarauja byloje esančiai medžiagai, nes atsiliepime į ieškinį atsakovė išdėstė savo poziciją ir pateikė įmonės balansą, kuris leido teismui įvertinti įmonės turtinę padėtį. Teigia, kad įmonės turto visiškai pakanka galimam ieškovui palankiam teismo sprendimui įvykdyti bei eliminuoja grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nepagrįstai spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš anksto konstatavo, kad atsakovė tinkamai ir laiku nevykdo prievolės, taigi prievolę a priori pripažino atsakovei. Teismas pažeidė CPK 147 str. reikalavimus, nes tinkamai neidentifikavo areštuoto turto. Ieškovas nepateikė teismui išsamių duomenų apie atsakovei priklausantį turtą ir nenustatęs svarbių priežasčių, dėl kurių ieškovas negalėtų gauti šių duomenų, teismas neturėjo pagrindo tenkinti su trūkumais pareikšto prašymo. Teismas, nusprendęs pirmiau areštuoti kilnojamąjį turtą, o tik paskui nekilnojamąjį, pažeidė ekonomiškumo principą, neadekvačiai ir neteisėtai suvaržė atsakovės teisės.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas, preliminariai įvertinęs pareikštą ieškinį ir susidaręs nuomonę, kad galėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė tinkamai ir laiku nevykdo piniginės prievolės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei priklausantį turtą, neperžengdamas pareikšto ieškinio ribų, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320, 338 str.).
Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kadangi nuo ieškovo kreipimosi į teismą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo gali praeiti netrumpas laikotarpis, dėl įvairių priežasčių gali tapti sunku arba nebeįmanoma realiai įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Siekiant užtikrinti, kad jei būtų priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Laikinosios apsaugos priemonės yra teisiniai ribojimai, teismo taikomi atsakovui ar jo turtui, kuriais siekiama užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, „Teismų praktika“, Nr. 34).
Pažymėtina, kad svarstant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo, ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir teisėtumas nevertinami. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, preliminariai įvertinęs ieškovo pareikšto ieškinio reikalavimus, jame išdėstytus faktinius argumentus bei pateiktus įrodymus ir įsitikinęs, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra galimas, turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendė ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl atmestini apelianto argumentai, kad teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš anksto konstatavo, kad atsakovė tinkamai ir laiku nevykdo prievolės, taigi prievolę a priori pripažino atsakovei.
Atsakovė, siekdama įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma jai nėra didelė ir jos turtinė padėtis yra gera, todėl nėra jokios grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, pateikė 2013-09-30 įmonės balansą. Išaiškintina, kad atsakovės realią turtinę padėtį įrodo pagal teisės norminių aktų reikalavimus sudarytas ir patvirtintas įmonės finansinių dokumentų rinkinys – balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas, pastabos prie finansinių ataskaitų rinkinio, duomenys iš viešųjų registrų apie įmonės vardu registruotą turtą, registruotinam turtui taikytus suvaržymus, turto vertintojų ataskaitos, išrašai „su istorija“ iš kredito įstaigose esančių įmonės sąskaitų, kreditorių ir debitorių sąrašas ir pan. Šiuo atveju atsakovė nepateikė visų šių minėtų duomenų, o pateikė tik 2013-09-30 balansą, iš kurio matyti, kad įmonė 2012 m. turėjo turto už 4 385 863 Lt, 2013 m. turėjo turto už 4 162 286 Lt, tačiau duomenų, ar įmonės turtas yra likvidus, nėra, įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos bei įsipareigojimai sudaro 552 855 Lt, tačiau įmonės po vienerių metų mokėtinos sumos ir ilgalaikiai lizingo (finansinės nuomos) įsipareigojimai – 2 534 276 Lt, tai taip pat padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie turimų įsipareigojimų mokėjimo terminus, duomenų, ar jos turtas nėra įkeistas, areštuotas, ar nėra vykdomi išieškojimai iš įmonės turto. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktą įmonės balansą, sprendžia, kad šis finansinis dokumentas neatspindi realios įmonės turtinės bei finansinės padėties bei nepaneigia objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ieškinio tenkinimo atveju. Atsakovė teigdama, kad ieškinio suma jai nėra didele, galėjo ieškovės reikalaujamą sumą sumokėti į teismo specialiąją sąskaitą, tuomet teismui būtų pagrindas panaikinti jos turtui taikytą areštą, tačiau to neatliko (CPK 148 str. 2 d.). Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantė nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones siekdamas, kad visą bylos nagrinėjimo laiką atsakovės turtinė padėtis išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, kad būtų reali galimybė įvykdyti priimtą teismo sprendimą.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė ekonomiškumo principą. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrų apribojimų taikymu skolininkui, todėl jos turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys į tai, kad teismai taikydami laikinąsias apsaugos priemones laikosi susiformavusios teismų praktikos, t. y. visų pirma areštuotinas nekilnojamasis turtas, jo nesant pakankamai, – kitas atsakovo turtas, o tik nesant pakankamai areštuotino turto gali būti areštuojamos skolininko pinigines lėšos. Ši nuostata paaiškinama tuo, jog piniginės lėšos turi didžiausią apyvartumą ir dėl to jų areštas sukelia didžiausių nepatogumų, trikdo įmonės ūkinę veiklą ir gali atnešti daugiausiai nuostolių skolininkui. Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė neperžengdamas ieškovo pareikštų piniginių reikalavimų sumos, tačiau pirma eile areštuodamas atsakovui priklausančias pinigines lėšas, o tik jų nesant ar esant nepakankamai –kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, neatsižvelgė į ekonomiškumo principą ir suvaržė atsakovės galimybes disponuoti ūkinei veiklai reikalingomis piniginėmis lėšomis, tačiau tai nėra pagrindas iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį naikinti, todėl skundžiama teismo nutartis keistina pakeičiant areštuotino turto eiliškumą.
Atmestinas apeliantės argumentas, kad teismo nutartis yra neteisėta, nes teismas neidentifikavo atsakovui priklausančio areštuotino turto. Pažymėtina, kad tais atvejais, jeigu taikoma laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodyti, jeigu areštuojamas Turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Surasti ir aprašyti atsakovo turtą pavedama antstoliui (CPK 147 str. 6 d.). Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl pinginės prievolės tinkamo įvykdymo, ginčo dėl konkretaus turto tarp šalių nėra, byloje nėra jokių įrodymų, kokio turto turi atsakovė, šių įrodymų atsakovė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nutartyje pagrįstai nenurodė konkretaus areštuojamo turto, o atsakovės turtą surasti, aprašyti bei jo vertę nustatyti pavedė ieškovės pasirinktam antstoliui, vadovaudamasis vykdymo proceso taisyklėmis (CPK 147 str. 6 d., 675 str. 3 d., 677 str.).
Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra be motyvų, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos teismo nutarties turinį, sprendžia, kad teismas išdėstė argumentaciją, kodėl yra pagrindas šioje byloje atsakovės turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė teisės aktus, kuriais vadovavosi, o tai, kad teismo motyvai yra glaustai išdėstyti, nėra pagrindas teigti, kad teismo nutartis yra nemotyvuota.
CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nesilaikė CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų dienų termino prašymui išspręsti. Atsižvelgtina į tai, kad teismas iš esmės teisingai ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, todėl tai, kad teismas nesilaikė proceso teisės normose nustatyto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo termino, nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstai teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi šio procesinio veiksmo atlikimu suinteresuotas ieškovas, pirmosios instancijos teismui neišsprendus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo per CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, jis turėjo teisę kreiptis ne tik į nurodytą teismą, bet ir į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas nustatyti tokio veiksmo atlikimo terminą (CPK 72 str. 3 d.), tačiau ieškovas nepasinaudojo tokia proceso įstatymo suteikta teise.
Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis skundžiama teismo nutartis keistina, nurodant, kad pirma eile areštuotinas skolininkei UAB „West trucks“ priklausantis nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos ar turtinės teisės, neviršijant 12 095,92 Lt sumos (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336–339 straipsniais, teismas
nutaria:
pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-11-27 nutartį ir nurodyti, kad pirma eile areštuojamas skolininkei UAB „West trucks“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), priklausantis nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos ar turtinės teisės, neviršijant 12 095,92 Lt sumos.
Kitas nutarties dalis palikti nepakeistas.
Nutarties nuorašą išsiųsti Turto arešto aktų registrui.