- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-11
- Bylos Nr.
- N-62-640-11
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Antanas Ablingis (pran.)
- Kategorijos
- 47.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nutarimo L. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą L. R. už tai, kad jis 2009 m. rugpjūčio 21 d., 13.10 val. Galvės ežeru jachta „Astar II“ vežė keleivius, neturėdamas Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos išduotos licencijos verstis keleivių vežimo veikla laivais už atlygį. Tuo pažeidė Vidaus vandenų transporto kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4¹ straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1302 parvirtintų Keleivių vežimo laivais vidaus vandenimis Lietuvos Respublikoje, keleivių ir krovinių vežimo laivais vidaus vandenimis tarptautiniais maršrutais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 173 straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 11 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą L. R. atžvilgiu nutraukė, nenustatęs jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties. Teismas pažymėjo, kad tam, kad asmuo būtų patrauktas atsakomybėn už ATPK 173 straipsnio 1 dalies pažeidimą, turi būti nustatytas nurodytų veikų faktas, veiklos versliškumas, įstatyme turi būti numatytas šios veiklos licencijavimas, nustatytas faktas, kad asmuo licencijos šiai veiklai neturi. Šio pažeidimo subjektyvinę pusę sudaro tyčia, todėl konstatuojant pažeidimą turi būti nustatyta, kad asmuo suprato, jog elgiasi neteisėtai ir žalingas savo veiksmų pasekmes. Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas konstatavo, kad L. R. jachta „Astar II“, kurios ilgis 8,00 m, plotis 2,80 m, veikdamas pagal 2009 m. balandžio 23 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą verslo liudijimą, galiojantį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., Trakuose, Galvės ežere už mokestį plukdė žmones. Verslo liudijimas išduotas poilsinių transporto priemonių paslaugų teikimo veiklai ir kt., 40 min. pasiplaukiojimas ežeru kainuoja 80 Lt, 1 val.- 120 Lt. Šią veiklą L. R. vykdo nuo 2009 m. gegužės 1 d. Teismas pažymėjo, jog L. R. veikla plukdant poilsiautojus burine jachta Trakų ežerais nėra neteisėta, nes licencija, kurios neturėjimu kaltinamas L. R., jo vykdomai veiklai nereikalinga. Vidaus vandenų transporto kodekso 4¹ straipsnis, kurį neva pažeidė L. R., numato įmonių, o ne fizinių asmenų veiklos licencijavimą. Kodekso septintame skirsnyje ir CK 6.809 straipsnyje keleivių vežimas apibrėžiamas kaip keleivio vežimas į paskirties punktą, už nustatytą užmokestį. Tuo tarpu L. R. žmones plukdė ne į paskirties punktą, bet plaukiojo ežerais kliento pasirinktą laiką ir jo pajamos priklausė ne nuo plaukiančių žmonių skaičiaus, bet nuo plaukiojimo laiko. Tokia L. R. veikla savo esme yra transporto priemonių nuoma, teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (CK 6.512 str.). Būtent taip poilsinių transporto priemonių paslaugų teikimą traktuoja Susisiekimo ministerija, dar 2001 m. gegužės 1 d. raštu Nr. 22/150 atsakydama Lietuvos buriuotojų sąjungai dėl pramoginio plaukiojimo jachtomis paslaugų teikimo. Iš šio rašto matyti, kad jame išreikšta pozicija yra aptarta ir su Valstybine mokesčių inspekcija. Be to, L. R. vykdė savo veiklą pagal jam išduotą verslo liudijimą. Remdamasis Vidaus vandenų transporto kodekso 15 straipsnio 4 punktu ir Saugios laivybos įstatymo 2 straipsnio 7 punktu, teismas sprendė, kad L. R. jachta nėra keleivių pervežimui skirtas laivas, todėl yra neaišku, kokiai veiklai vykdyti Vilniaus AVMI išdavė L. R. verslo liudijimą.
II.
Apeliaciniu skundu Vilniaus AVMI prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti teisme. Institucija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. N444-3479/2008, nurodo, jog L. R. vykdė ne transporto priemonės nuomą, o keleivių vežimą jachta užsakomaisiais reisais Galvės ežeru. Su paslaugos gavėjais iš anksto buvo aptariamas maršrutas, laikas ir paslaugos kaina. Remdamasi Kodekso 4¹ straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 6 straipsniu, Vilniaus AVMI nurodo, jog tokia veikla yra licencijuojama. Be to, sutinkamai su Kodekso reikalavimais, licencija išduodama įmonėms, todėl L. R., nesteigdamas įmonės ir neturėdamas licencijos, pažeidė Kodekso nuostatas. Taip pat, remdamasi LVAT 2001 m. balandžio 23 d. konsultacija Nr. 62, Institucija nurodo, jog L. R. veiklą, kuriai reikalinga licencija, vykdė sistemingai, iš to gavo pelną. Atkreipia dėmesį, kad verslo liudijimas nesuteikia teisės verstis licencijuojama veikla. L. R. verslo liudijimas išduotas poilsio parkų ir paplūdimių veiklai, poilsinių transporto priemonių, turistinės stovyklos paslaugų teikimui, batuto ir kitai veiklai, tačiau jis nesuteikia teisės vežti keleivius jachta, kadangi ši veikla licencijuojama. Be to atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog L. R. nežinojo apie savo veiklos neteisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.ATPK 173 straipsnio 1 dalis numato, jog administracinę atsakomybę užtraukia vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, jog L. R. administracinis kaltinimas pagal minėtą straipsnį pareikštas už tai, jog šis 2009 m. gegužės – rugpjūčio mėnesiais teikė paplaukiojimo jachta (keleivių vežimo laivais) Galvės ežeru paslaugas, neturėdamas tam reikalingos licencijos, taip pažeisdamas Vidaus vandenų transporto kodekso 4¹ straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. lapkričio 5 d. nutarimu Nr. 1302 patvirtintų Keleivių vežimo laivais vidaus vandenimis Lietuvos Respublikoje, keleivių ir krovinių vežimo laivais vidaus vandenimis tarptautiniais maršrutais licencijavimo taisyklių 2 punkto reikalavimus.Taigi nagrinėjamu bylos aspektu pirmiausia nustatytina, ar L. R. vykdytai ir administracinio teisės pažeidimo protokole aprašytai veiklai privaloma turėti įgaliotos institucijos išduotą licenciją.Vidaus vandenų transporto kodekso 4¹ straipsnio 1 dalis numato, jog vežti keleivius laivais Lietuvos Respublikos vidaus vandenimis turi teisę įmonės, įsteigtos Lietuvos Respublikoje ir turinčios licenciją verstis keleivių vežimu laivais vidaus vandenimis Lietuvos Respublikoje, taip pat įmonės, įsteigtos bet kurioje Europos Sąjungos ar Pasaulio prekybos organizacijos valstybėje narėje pagal šios valstybės narės įstatymus ir turinčios šios valstybės narės kompetentingų institucijų išduotą dokumentą, suteikiantį teisę vežti keleivius laivais vidaus vandenimis. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 2 punkte. To paties kodekso 30 straipsnio 1 dalis numato, jog keleivio vežimo sutartyje vežėjas įsipareigoja nuvežti keleivį ir jo rankinį bagažą į paskirties punktą, o keleivis įsipareigoja sumokėti nustatytą užmokestį už nuvežimą <...>. Apeliantas teigdamas, jog L. R. vykdė keleivių vežimą, nurodo, kad su paslaugos gavėjais iš anksto buvo aptariamas maršrutas, laikas ir paslaugos kaina, kas rodo, jog buvo vykdomas keleivių vežimas, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti byloje nėra pakankamų įrodymų. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. R. teikė tik paplaukiojimo jachta Galvės ežeru paslaugą, užmokestis priklausė nuo plaukiojimo laiko (b. l. 29), kas apylinkės teismo pagrįstai nepripažinta keleivių vežimu laivais vidaus vandenimis veikla. Taigi, L. R. veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija kitų apeliacinio skundo argumentų neanalizuoja ir nevertina bei daro išvadą, jog apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nutarimą nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinio skundo netenkinti.
Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. nutarimą L. R. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.