Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Giedra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2007 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Giedra“ ieškinį atsakovams R. P. ir J. P. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovų R. P. ir J. P. priešieškinį ieškovui UAB „Giedra“ dėl sutarties dalies pakeitimo sumažinant kainą ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n u statė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. ). Kolegija, išklausiusi šalių ir atstovų paaiškinimus dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai taikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad tarp šalių susiklostė rangos teisniai santykiai, kuriuose atsakovai R. ir J. P. laikytini statytojais (užsakovais), o ieškovas UAB „Giedra“ - rangovu. Statybos metu kuriamo objekto užsakovas yra statytojas, ketinantis naujo daikto pagaminimu sukurti sau nuosavybės teisę, įgyvendinti savo ekonominį poreikį turėti tą daiktą. Tuo tikslu jis naudoja lėšas statybai, jų pagrindu įgyjamos medžiagos bei užsakomi darbai naujam daiktui sukurti. Būtent tokią statytojo sampratą pateikia ir 1996-03-19 priimto Statybos įstatymo 2 str., kur statytojas statybos teisniuose santykiuose apibūdinamas kaip investuojantis kapitalą ( lėšas ) į statybą asmuo, kuris kartu atlieka užsakovo funkcijas arba jas paveda atlikti kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Tapatus statytojo apibūdinimas galiojo ir šalims sudarant 2000-12-22 Gyventojų lėšų panaudojimo butų statybai sutartį ( t.1, b.l. 4), ir šiuo metu galiojančiame Statybos įstatyme ( 2 str. 41 p.). Taigi statytojas naujo daikto sukūrimo santykiuose neturi būti suprantamas kaip statybą faktiškai vykdantis juridinis ar fizinis asmuo ( rangovas, statybininkas ir pan.).

Šiuo atveju rangos sutarties objektas yra butas daugiabučiame name, adresu (duomenys neskelbtini). Pagal statybos rangos sutartį pagrindinė rangovo pareiga yra per sutartą terminą atlikti statybos darbus pagal užsakovo užduotį, o užsakovo – sudaryti rangovui būtinas sąlygas darbams atlikti, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 str. 1 d.). Analogiškai rangos teisinius santykius reglamentavo ir šalių sutarčių sudarymo metu galiojusios teisės normos – 1964-07-17 patvirtinto CK 374 str. bei 392 str.

Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą, arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Atlikęs sutartus darbus, rangovas praneša užsakovui apie pasirengimą perduoti atliktų darbų rezultatą, o šis turi juos priimti. Statybos darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu, kuriame užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas perdavęs atliktus darbus ( CK 6.662 str.). Būtent tokiame akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą, yra aptariami ir nukrypimai nuo sutarties sąlygų, bloginantys darbo rezultato kokybę, ar kiti trūkumai. Šalys darbų perdavimo - priėmimo akto nėra pasirašiusios, nors ieškovas ginčo butą yra pastatęs ir pridavęs valstybinei priėmimo komisijai 1997-02-10 (t. 1, b.l. 27-30). Ieškovas neįrodė ir neįrodinėjo tokios aplinkybės, kad atsakovai nepagrįstai atsisakė ar vengė pasirašyti dokumentą, patvirtinantį atliktų darbų perdavimą – priėmimą, kaip tokią jų (užsakovų) pareigą nustatė darbų pabaigimo metu galiojęs CK 385 str., taip pat šalių 2000-12-22 sudarytos sutarties 2.2 p. nuostatos ( t.1, b.l. 4) ( 1964 m. CK 176 str.).

Pastebėtina, kad akto pasirašymas nesietinas su atsakovų nesumokėjimu visos 2000-12-22 sutartyje aptartos sumos, nes pagal įstatymą užsakovas privalo sumokėti už rangovo atliktą darbą tik perdavus visą darbą, po darbo rezultato priėmimo ( CK 386 str. 2 d., nuo 1994-06-10 gal. įst. red.), toks pats teisinis reglamentavimas galioja ir šiuo metu ( CK 6.655 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai, esą atsakovai praleido 1964 m. CK 84 str. 4 d. ir 389 str. nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą pretenzijoms dėl namo trūkumų pareikšti bei bendrąjį tuo metu galiojusį 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo pareikšti, nėra pagrįsti. Rangos objektas ( butas ), kaip jau nutartyje aptarta, įstatymo nustatyta tvarka kaip ieškovo atliktų darbų rezultatas atsakovams perduotas nebuvo, šie nėra priėmę ieškovo darbo rezultato 1964 m. CK 385 str. prasme. CK 86 str. ( 1994-05-17 įst. red.), reglamentuojančiame ieškinio senaties eigos pradžią, yra numatytos išimtys iš bendrosios taisyklės, jog tokia eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuomet asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas). Šiuo konkrečiu atveju ieškinio senaties eigos pradžią apsprendžia ne subjektyvusis kriterijus, o objektyvus, įstatymo nustatytas momentas – darbų priėmimo diena (1964 m. CK 389 str.). Tokiam priėmimui neįvykus, neprasidėjo ir ieškinio senaties eiga ieškiniui rangovui dėl statybos darbų trūkumų pareikšti, todėl akivaizdu, jog ieškinio senaties termino atsakovai nėra praleidę.

Antra vertus, 2000-12-22 sutarties 1.2 p. išreikštas ieškovo sutikimas leisti atsakovams užbaigti buto remontą savo jėgomis bei lėšomis, o užbaigus remontą – neatlygintinai juo naudotis ir eksploatuoti šį butą iki jis bus perduotas atsakovų nuosavybėn, negali būti tapatinamas su darbų priėmimu ir negali tapti atskaitos tašku ( ieškinio senaties termino eigos pradžia ) reikšti ieškiniui rangovui dėl darbo trūkumų, toks ieškovo nurodomas minėtos sutarties nuostatos traktavimas nėra paremtas teisės normomis.

Todėl apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė ieškinio senaties termino taikymo atsakovų reikalavimams dėl darbų trūkumų ir nuostolių atlyginimo klausimo yra pagrįstas tik iš dalies, teismas to tinkamai nemotyvavo ir neaptarė ( CPK 270 str. 4 d.), sprendime apsiribodamas teiginiu, jog netinkamo ieškovo darbo – netinkamai įrengto stogo pasekmės pasireiškė dar net nesibaigus garantiniam terminui. Tačiau vien ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais, o netinkamas procesinės teisės normų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tuomet, kai dėl to neteisingai yra išspręsta byla ( CPK 328 str., 329 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovų reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra pagrįstas ir tenkintinas. Ginčas dėl nekokybiškai atliktų stogo montavimo darbų yra kilęs seniai, byloje yra surinka pakankamai įrodymų, jog atsakovai ne kartą reiškė dėl to ieškovui pretenzijas, reikalavo trūkumus ištaisyti, kviesdavo dalyvauti butą apžiūrint specialistams ir komisijoms. Atsakovas, paneigdamas savo, kaip kitos sandorio šalies, pareigą kooperuotis ir bendradarbiauti, neatlygintinai ištaisyti trūkumus arba atlyginti tam reikalingas išlaidas ( 1964 m. CK 388 str., CK 6.663 str., 6.665 str.), kompromiso su atsakovais nesiekė. Priešingai, tik iš atsakovų reikalavo vykdyti jų prievolę pagal Gyventojų lėšų panaudojimo butų statybai 2000-12-22 sutartį bei sumokėti joje nurodytą kainos skirtumą, kurį iki minėtos sutarties sudarymo apskaičiavo nederindamas su kita sutarties šalimi (atsakovais) (t. 1, b.l. 127-128, 147). Faktas, kad atsakovams buvo pranešta apie 1995-01-24 buto statybos sutarties nutraukimą ( b.l. 32-34), kai šie jau buvo investavę ženklias lėšas į buto statybą bei apdailą, gyveno jame, vertintinas kaip atsakovų spaudimas, lenkimas sudaryti 2000-12-22 susitarimą. Atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytos su pastarosios sutarties sudarymu susijusios aplinkybės ir motyvai, paskatinę vis tik įsipareigoti ieškovui tam tikra papildoma suma, pripažintini teisingais.

Žalos dydžio ieškovas teisme neginčijo ir atsakovų pateiktų į bylą rašytinių įrodymų – specialistų išvadų bei jas patvirtinančių sąmatų ( t.1, 23-24, 154-163 b.l., t.2, b.l. 86-96) kitais leistinais įrodymais ( CPK 177 str. 4 d., 178 str.) nepaneigė, priteistų sumų dydžio iš esmės nekvestionuoja ir apeliaciniu skundu. Skundo motyvai, susiję su teismo atsisakymu paskirti pakartotinę ekspertizę CPK 219 str. 2 d. numatytais pagrindais, nesudaro prielaidų padaryti išvadai, kad ieškovas ginčija sąmatose nurodytus remonto kaštus. Viena vertus, ekspertizės išvadoje tokie paskaičiavimai net nebuvo atliekami ir ji yra susijusi su nuostolių atsiradimo priežasties nustatymu, ieškovo atliktų darbų kokybės vertinimu, žalos ir jos padarinių nustatymu ( t.2, b.l. 36-42). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas neabejojo eksperto išvados patikimumu ar teisingumu, nemanė esant sąlygų pakartotinei ekspertizei paskirti, juo labiau, kad taip tik būtų užvilkintas jau seniai besitęsiančio ginčo išnagrinėjimas, pažeisti CPK 7 str. įvirtinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai. Be to, kaip jau minėta, būtent pats ieškovas pažeidė bendradarbiavimo su kita sutarties šalimi pareigą bei CK 6.662 str. 5 d. nuostatas, kurios teigia, jog kilus tarp rangovo ir užsakovo ginčui dėl darbo trūkumų, kiekviena iš šalių gali reikalauti tokios ekspertizės, ją apmokėti. Taigi, tokią teisę turėjo ir ieškovas, galėjo nesunkiai ją įgyvendinti daug anksčiau, vos kilus nesutarimams su užsakovais dėl atliktų statybos darbų trūkumų, ginčui nepasiekus teismo.

Ieškovo, kaip rangovo, kalti veiksmai, netinkamai atlikus stogo statybos darbus, bei vėlesnis neveikimas, atsisakant ištaisyti trūkumus, sąlygojo ( priežastinis ryšis) žalos (nuostolių) atsakovų lėšomis statomam objektui, siekiant ateityje įgyti nuosavybę CK 4.47 str. 4 p. pagrindu, atsiradimą. Byloje nustatyta, kad ginčo butas buvo užlietas dėl nekokybiško stogo, suremontuotas ir vėl apgadintas dėl tos pačios priežasties, todėl šie turi reikalavimo teisę pagal pirmojo buto užpylimo metu galiojusio CK 227 str. bei CK 6.245 str., 246 str. 1 d. į nuostolių, kylančių dėl netinkamos sutarties vykdymo, atlyginimą, į abiejų remontų darbų išlaidų kompensavimą. Teismas įvertino pateiktus įrodymus dėl nuostolių dydžio abiem buto sugadinimo atvejais ir sumažino bendrą priteistiną sumą, šių pirmosios instancijos teismo išvadų atsakovai, kaip ir ieškovas, taip pat neginčijo, todėl teisėjų kolegija dėl priteistos atsakovams iš ieškovo nuostolių sumos pagrįstumo nepasisako (CPK 320 str.).

Kitas apeliacinio skundo argumentas dėl netinkamo atsakovų 2000-12-22 sutarties vykdymo ir teismo nepagrįsto atsisakymo priteisti iš atsakovų jų dar nesumokėtą 31 000 Lt sumą kaip kainos dalį už pastatytą butą, taip pat atmestinas. Kolegijos motyvai apie paties ieškovo sutarties pažeidimą jau yra nutartyje aptarti. Vertinant ieškovo argumentų dėl kainų padidėjimo pagrįstumą, atsižvelgtina į ankstesnės sutarties ( t.1, b.l. 32-34 ) nuostatas, reglamentuojančias galimą kainos padidinimą – sutarties objekto, t.y. 120 kv.m. ploto buto orientacinė kaina buvo nustatyta po 600 Lt. už kv.m., viso 72 000 Lt, ir šią kainą atsakovai yra sumokėje, dėl to nėra ginčo. Sutarties 5.6 p. buvo aptarta galimybė pasikeitus susiklosčiusioms kainoms papildomai sumokėti susidariusį skirtumą. Kolegija sutinka su atsakovų atsikirtimų argumentais, kad ieškovas realiai nepagrindė šios sutarties sudarymo metu buvusių kainų pasikeitimo aplinkybės. Pateiktasis VĮ Registrų centras pažymėjimas ( t.2, b.l. 123 ) patvirtina tik vidutinę buto rinkos kainą, kurios augimą sąlygojo rinkoje vykstantys ekonominiai pokyčiai, o ne subjektyvūs kriterijai – ieškovo išleistos papildomos lėšos konkrečiai šiam butui ir bendro naudojimo patalpoms pastatyti, nuo ieškovo valios nepriklausanti būtinybė butą pastatyti vėliau, nei buvo sutarta minimos sutarties 3 p. Nors kai kurios teisės normos leidžia rangovui reikalauti perskaičiuoti sutarties kainą, jei ne dėl nuo jo priklausančių aplinkybių faktiškai darbų kaina padidėjo ( CK 6.685 str., 6.653 str., 6.204 str.), tačiau šių normų taikymas yra susijęs su sutarties vykdymo suvaržymu, kuris iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Minėta, kad ieškovas tokių aplinkybių, jog yra iš esmės padidėjusi įvykdymo kaina ( CK 6.204 str. 2 d.), neįrodė. Priešingai, statinio priėmimo naudoti 1997-01-13 aktu yra patvirtinta, jog sutartinė (sąmatinė ) vertė pagal projektą ir faktiškai pastačius namą yra tokia pati – 3073 tūkst.Lt (sutarties 6 p., t.1, b.l. 28). Vykdant sutartį buvo pastatyta daugiau buto bendrojo ploto, negu buvo numatyta ir apmokėta šia sutartimi – 124,93 kv.m. ( t.1, b.l. 4,7). Dėl to susidarė 2958 Lt nepriemoka ( 124,93 kv.m. – 120 kv.m.= 4,93 kv.m.; 4,93 kv.m. x 600 Lt = 2958 Lt), kurią atsakovai yra visiškai atlyginę, sumokėdami 10 000 Lt papildomai kaip kainos dalį bei 432 Lt gyvenamojo namo pajungimo prie inžinierinių tinklų mokestį ( 2000-15-22 sutarties 2.1 p., b.l. 4, 8-9).

Kadangi atsakovai neprašė pripažinti negaliojančiu susitarimą ( sutarties sąlygą ) dėl jų įsipareigojimo sumokėti papildomai 41 000 Lt už statomą butą, o pasirinko kitą savo pažeistos teisės gynimo būdą – prašė sumažinti buto kainą 31 000 Lt suma ( t.2, b.l. 84), pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios sumos iš atsakovų ieškovui nepriteisė. Teisės normos, kuriomis rėmėsi teismas - CK 6.58 str. ir 6.64 str., ir kurios, kaip teisingai skundžiamame sprendime konstatuota, šiuo atveju taikytinos, atsižvelgiant į Civilinio kodekso Patvirtinimo, įgyvendinimo ir įsigaliojimo įstatymą, sudaro vieną iš atsakovų reikalavimo pagrindų, t.y. jų teisės sustabdyti priešpriešinės prievolės vykdymą ar apskritai atsisakyti ją vykdyti pripažinimą, kuomet kita prievolės šalis pažeidžia savąją prievolę; kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies atleisti nuo prievolės vykdymo, kartu reikalaujant ir nuostolių atlyginimo. Tokį savo reikalavimą atsakovai pagrįstai siejo ir su būtinybe susiremontuoti stogą bei jų pateiktais įrodymais apie tokio remonto kaštus dabartiniu metu - 41 159,66 Lt ( t.2, b.l. 86-87). Apelianto argumentą, kad šalys, pasirašydamos 2000-12-22 sutartį, buto kainą sumažino dėl pastebėtų stogo defektų, teisėjų kolegija atmeta. Šis argumentas prieštarauja pačioje sutartyje aiškiai įvardintoms sąlygoms bei papildomų pinigų sumokėjimo tikslams. Pagal sutarties 2.1 p. atsakovai įsipareigojo sumokėti ieškovui papildomą 41 000 Lt sumą už buto statybą, ši suma, pasak sutarties, ieškovo papildomai investuota į buto statybą dėl statybos kaštų išaugimo (sutarties 1.3 p.). Šių sutarties sąlygų formuluotė nėra nuginčyta.

Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas UAB „Giedra“ ieškinį, vertino tai ne kaip statybos darbų kainos sumažinimą, grindė savo nuostatą vien ieškovo kalte dėl pareigų atsakovams nevykdymo, tokie teismo sprendimo motyvai nėra visiškai teisingi ir pakankami. Prievolė sumokėti susitarime įvardintą sumą atsakovams yra sutartinė, kylanti iš rangos sutarties vykdymo. Jei rangovo darbe esama trūkumų, užsakovas turi teisę reikalauti šių trūkumų verte sumažinti atlyginimą už darbą ( atitinkamai sumažinti darbų kainą ), tai numato tiek galiojusios, tiek dabar galiojančios teisės normos ( 1964 m. CK 388 str., CK 6.665 str. 1 d. 2 p., 6.678 str. 1 d.). Atsakovai savo priešpriešinius reikalavimus grindė dar ir šiuo pagrindu, teismas nustatė faktinę aplinkybę, kad statybos darbų kokybė nebuvo pakankama, todėl atsakovų reikalavimai tenkintini bei, atitinkamai, netenkintini ieškovo reikalavimai dar ir šiuo teisiniu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo sprendimu padarytų išvadų teisingumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.

Atsakovų atsiliepimo į skundą argumentai, kad ieškovas nenurodė apeliacinio skundo sumos bei netinkamai skundą apmokėjo žyminiu mokesčiu, yra pagrįsti. Apeliantas skundu ginčijo visą teismo sprendimą, prašydamas jį panaikinti tiek dalyje dėl 55 304 Lt nuostolių atsakovams priteisimo, tiek ir dalyje dėl nepatenkinto jo paties reikalavimo priteisti iš atsakovų 31 000 Lt skolą, tačiau žyminis mokestis sumokėtas tik nuo dalies - 55 304 Lt ginčo sumos. Pagal CPK 80 str. 4 d., 306 str. 3 d. nuostatas, iš ieškovo valstybei priteistina jo nesumokėta žyminio mokesčio dalis už paduotą apeliacinį skundą, t.y. 930 Lt [ ( 86 304 Lt x 3%) – 1659,12 Lt ].

Taip pat iš ieškovo atsakovų naudai priteistinos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos ( CPK 98 str.). Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas yra spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijas). Nors tokių išlaidų atsakovai patyrė 3894 Lt ( t.2, b.l. 141-142), įvertinus ginčo pobūdį, bylos apimtį (2 t.), procesinių dokumentų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui, skaičių - vienas, tai, maksimali priteistina suma už teisines paslaugas yra 1170 Lt ( 1,5 MAA, gal. nuo 2007-07-01, arba 1050 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą; 120 Lt už 1 atstovavimo teisme valandą (1 val. x 0,15 x 800 MMA, gal. nuo 2008-01-01; Rekomendacijų 7 p., 8.11 p., 8.18 p., 9 p.).

Rezoliucinė dalis

n utarė:

Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2007 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Giedra“ 930 ( devynis šimtus trisdešimt ) litų nesumokėtą žyminio mokesčio dalį už paduotą apeliacinį skundą į valstybės pajamas.

Priteisti iš UAB „Giedra“ 1170 ( vieną tūkstantį šimtą septyniasdešimt ) litų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme R. P. ir J. P. naudai.