- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- I1-1916-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00091-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Iveta Pelienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.1Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ( b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo laikymą netinkamomis kalinimo sąlygomis.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1) nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau - Lukiškių TI-K) laikotarpiu nuo 2019-03-14 iki 2019-06-25 buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nuolat trūkdavo laisvo ploto, nes buvo laikomas perpildytose kamerose, jam nebuvo užtikrinamas minimalus kameros plotas. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo tekti 5,1 m² kameros ploto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, jautėsi pažemintas, kankinamas.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus PN atsiliepimu (b. l. 15–21) pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo ir išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis, kuriose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-04-11 d. įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m². Pažymėjo, kad pareiškėjui tekęs plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytą reikalavimą.
Lukiškių TI-K kamerų įrengimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitiko reikalavimus, nustatytus Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – Eksploatavimo taisyklės).
Dėl neturtinės žalos Vilniaus PN pažymėjo, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju, nėra būtinos Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2019-03-14 iki 2019-06-25 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (b. l. 16) nustatyta, kad pareiškėjas 2019-03-14 atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas 7,31 m², buvo kalinamas vienas; 2019-03-15 perkeltas į kamerą Nr. 328, kurios plotas 7,57 m², ir joje iki 2019-03-26 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019-03-27 iki 2019-04-15 kameroje Nr. 328 buvo kalinami du asmenys; 2019-06-16 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 311, kurios plotas 7,75 m², kurioje iki 2019-05-06 buvo kalinami 2 asmenys; 2019-05-07 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 281, kurios plotas 7,87 m², kurioje iki 2019-05-13 buvo kalinami du asmenys; nuo 2019-05-14 iki 2019-05-18 kameroje Nr. 281 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019-05-19 iki 2019-06-05 kameroje Nr. 281 buvo kalinami du asmenys. Pareiškėjas 2019-06-06 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2019-06-10 pareiškėjas atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas 7,38 m², kurioje buvo kalinamas vienas; 2019-06-11 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 281, kurioje iki 2019-06-20 buvo kalinami du asmenys; nuo 2019-06-21 iki 2019-06-24 kameroje Nr. 281 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019-06-25 pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, nustatant, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, ir kiek laiko tai truko, pirmiausia vertinamas bendras kameros plotas ir toje kameroje laikomų nuteistųjų skaičius.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas laikotarpiu į Lukiškių TI-K buvo atvykęs du kartus laikotarpiais nuo 2019-03-14 iki 2019-06-06 ir nuo 2019-06-10 iki 2019- 06-25.
Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir jose laikytų asmenų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu minimali ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma laikotarpiais nuo 2019-03-14 iki 2019-06-06 ir nuo 2019-06-10 iki 2019-06-25 nebuvo pažeista, nes kamerose Nr. 117, Nr. 328, Nr. 311, Nr. 281, Nr. 105 pareiškėjui skirtingais laikotarpiais teko nuo 3,785 m² iki 7,57 m². Taigi, iš nustatytų aplinkybių ir pateiktų duomenų, t. y. kamerų ploto, jose laikytų asmenų skaičių, spręstina, kad tinkamas plotas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui buvo užtikrintas per visą jo kalinimo laikotarpį, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teisę į minimalų 3,6 m² gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlę veiksniai, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkinamas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132-134 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.