Kauno apygardos teismo nutartis

2015-04-22 · Civilinė byla Nr. 2A-828-658/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-22
Bylos Nr.
2A-828-658/2015
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-01633-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jolita Cirulienė (pirm.), Rūta Palubinskaitė, Nerijus Meilutis (pran.)
Atsakovas
„LN Group Gmbh“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Amber pasta“
Advokatai
Iraida Žogaitė
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 91.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-828-658/2015(Proceso Nr. 2-69-3-01633-2014-0)Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 44.5.1; 45.1; 91.7;114.11 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 22 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės (pirmininkaujanti), Nerijaus Meilučio (pranešėjas) ir Rūtos Palubinskaitės teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės „LN Group Gmbh“ atstovės advokatės Iraidos Žogaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4957-877/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Amber pasta“ ieškinį atsakovei „LN Group Gmbh“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Amber pasta“ prašė priteisti iš atsakovės Čekijos Respublikos įmonės „LN Group Gmbh“ 31 185 EUR skolos, 1 163,67 EUR palūkanų už kiekvieną pavėluotą sumokėti dieną nuo nesumokėtos mokėtinos sumos; 8,75 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje (t. I, b.l. 3-5) ir dublike (t. I, b.l. 100-102 ) nurodė, kad 2012-10-01 tarp ieškovės UAB „Amber pasta“ ir atsakovės „LN Group Gmbh“ buvo sudaryta Sutartis Nr. 20120711/01, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti prekes, nurodytas sąskaitose (sutarties 1.1 p.), o atsakovė įsipareigojo šias prekes nupirkti ir už jas atsiskaityti Sutartyje numatyta tvarka ir terminais. Pagal minėtą sutartį ieškovė atsakovei reguliariai tiekė prekes, tačiau už tris paskutines patiektas prekių siuntas (t. y. už 2013-07-15, 2013-08-01 ir 2013-08-02 siuntas) atsakovė su ieškove iki šiol nėra atsiskaičiusi. Ieškovė pripažino, kad dėl ankstesnių siuntų tarp šalių buvo nesutarimų dėl ieškovės siųstų prekių kokybės, nesutarimai buvo išspręsti, o pretenzijų dėl paskutinių trijų prekių siuntų nebuvo pareikšta. Mano, kad esant nuostoliams dėl netinkamo prekių transportavimo, juos turėtų atlyginti ne ieškovė, o krovinio vežėjas. Pažymėjo, kad atsakovė, reikšdama pretenzijas dėl tariamų nuostolių atsiradimo, jų dydžio jokiais dokumentais nepagrindė, skirtingose pretenzijose nurodė skirtingus nuostolių dydžius bei atsiradimo pagrindus. Be to, atsakovė nėra atlikusi tariamų nuostolių įskaitymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovei 31 185 Eur skolos, 1163,67 Eur palūkanų, 8,75 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014-03-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2354 Eur bylinėjimosi išlaidų (t. II, b.l. 7-13). Teismas nustatė, kad ieškovė buvo įsipareigojusi atsakovei tiekti prekes, kurios pagamintos iš kietųjų kviečių manų (durum semolina). Ieškovė pateikė atsakovei prekių bendrai 31185 EUR sumai. Už šias atsakovei pateiktas siuntas atsakovė neatsiskaitė. Atsakovės iniciatyva 2013 m. rugsėjo 2 d. Eurofins laboratorijoje buvo atlikti prekės tyrimai ir nustatyta, kad prekių sudėtyje yra minkštųjų kviečių miltai (triticum aestivum), skirtinguose mėginiuose jų kiekis skirtingas. Teismas nurodė, kad iš pateiktų laboratorijos sertifikatų negalima padaryti išvados, kad buvo tikrintos būtent ginčo prekės, dėl atsiskaitymo už kurias yra pareikštas ieškinys, nes nei sąskaitose faktūrose, nei transporto važtaraščiuose prekių tokiais pavadinimais nėra, jų taip pat negalima identifikuoti iš pagaminimo (galiojimo) datos, o kitų įrodymų, kurie leistų teismui susieti šiuos sertifikatus su ieškovės pateikta produkcija, atsakovė nepateikė. Teismui kilo abejonių, ar visi sertifikatai yra išduoti dėl ginčo siuntų dar ir todėl, kad juose nurodomas tikrintų prekių galiojimo terminas labai skyrėsi. Todėl sprendė, kad atsakovė leistinais įrodymais savo teiginių apie ginčo prekių netinkamą kokybę nepagrindė. Taip pat konstatavo, jog atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių nuostolių dydį. Nustatė, kad atsakovė iki bylos iškėlimo teisme nėra ieškovei pareiškusi dėl įskaitymo CK 6.131 str. nustatyta tvarka. Be to, atsakovė byloje nepareiškė priešieškinio dėl nuostolių, atsiradusių jos teigimu dėl nekokybiškos ieškovės produkcijos. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas sprendė, kad ieškovė savo prievolę pateikti prekes įvykdė, o atsakovė savo prievolės laiku sumokėti už prekes sutartą kainą neįvykdė, todėl ieškinį tenkino (CK 6.305 str. 1 d., 6.344 str. 1 d.).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu (t. II, b.l. 18-22) atsakovės „LN Group Gmbh“ atstovė advokatė Iraida Žogaitė prašo panaikinti iš dalies Kauno apylinkės teismo 2014-12-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį 19 982,90 Eur sumos ribose atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

šalys susitarė dėl produkcijos, kuri pagaminta iš 100 proc. kietųjų kviečių manų (durum semolina), tai buvo esminė sutarties sąlyga. Tačiau ieškovė netinkamai vykdė sutartį ir pateikė atsakovei prekes, neatitinkančias sutarties sąlygų. 2013-03-25, 2013-04-02 atsakovei, prekiaujančiai ieškovės tiekiamomis prekėmis, buvo pareikštos pretenzijos, kad prekių sudėtyje nėra 100 proc. kietųjų kviečių manų (durum semolina), prekės yra pagamintos iš kietųjų ir minkštųjų kviečių mišinio manų. Atitinkamai tretieji asmenys, pareiškę pretenzijas dėl netinkamos prekių kokybės, nutraukė sutartis su atsakove ir pareikalavo iš atsakovės atlyginti jų patirtus nuostolius dėl ieškovės pagamintų nekokybiškų prekių. Apie atsakovės patirtus nuostolius ieškovė buvo informuota 2013-08-14 bei 2013-10-11 elektroniniais laiškais. Be to, ieškovei buvo pateikta sąskaita-faktūra 19 982,90 Eur atsakovės patirtų nuostolių sumai. Šios sąskaitos apmokėjimo terminas suėjo 2013-11-20;

teismas nepagrįstai Eurofins laboratorijoje atliktų tyrimo rezultatų nelaikė pakankamais sprendžiant dėl prekių kokybės. Eurofins tyrimai buvo atlikti po to, kai buvo pristatytos ginčo prekės (tyrimai atlikti laikotarpiu nuo 2013-09-02 iki 2013-09-25). Tyrimai buvo atlikti atskirai kiekvienam skirtingam produktui, t. y. iš viso trys, kiek ir buvo skirtingų prekių (makaronų) partijų. Tačiau teismas nepagrįstą reikšmę suteikė ieškovės pateiktam Makaronų kokybės pažymėjimui Nr. 2012/02/14, kadangi šis pažymėjimas nėra sutarties dalis, jis sudarytas suinteresuoto asmens – ieškovės. Be to, pažymėjime numatytos konkrečios išankstinės produkto charakteristikos, tačiau jame nėra pateikiami ir jis nepagrindžia konkrečių, jau pagamintų ir pagal sutartį pateiktų prekių faktinių charakteristikų, tuo labiau negali būti laikomas konkrečių prekių tyrimų rezultatais;

iš karto po Eurofins tyrimų rezultatų gavimo, atsakovės 2013-10-11 el. laiške ieškovei buvo pateikta pretenzija, kad jos tiekiamos prekės neatitinka kokybės ir tai buvo nustatyta atlikus laboratorinius tyrimus. Atsakovė aiškiai detalizavo savo patirtus turtinius praradimus. Teismas pripažino atsakovės nuostolių faktą, tačiau nepagrįstai suabsoliutino formalų reikalavimą pateikti turtinius praradimus pagrindžiančius įrodymus, kai pati ieškovė neginčijo atsakovės nuostolių fakto;

teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog iki bylos iškėlimo atsakovė yra įskaičiusi 19 982,90 Eur sumą. Teismas nevertino, kad sąskaita nuostoliams padengti buvo išrašyta nedelsiant po to, kai buvo gauti Eurofins tyrimai ir, kai atsakovė pateikė ieškovei pretenzijas dėl pateiktų prekių kokybės. Teismas taip pat visiškai nevertino, kad pats sąskaitos nuostoliams padengti išrašymas sukelia reikšmingus finansinius (buhalterinius) padarinius, nevertino, jog sąskaitos apmokėjimo terminas suėjo 2013-11-20, todėl ieškovei laiku neapmokėjus atsakovės pateiktos sąskaitos nuostoliams padengti, atsakovė pagrįstai padarė tarpusavio prievolių įskaitymą. Be to, nematydamas pagrindų pripažinti, kad tarp šalių jau buvo atliktas įskaitymas, teismas tai galėjo padaryti teismo sprendimo pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 28-30) ieškovė UAB „Amber pasta“ prašo apeliacinio skundo netenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Šalies argumentai

iš 2013-09-02 Eurofins laboratorijos pateiktuose sertifikatuose esančių duomenų negalima padaryti išvados, kad buvo tikrintos būtent ginčo prekės. Nei sąskaitose faktūrose, nei transporto važtaraščiuose prekių tokiais pavadinimais nėra, jų taip pat negalima identifikuoti iš pagaminimo (galiojimo) datos, o kitų įrodymų, kurie leistų šiuos sertifikatus susieti su ieškovės pateikta produkcija atsakovė nepateikė. Sertifikatuose nėra žymos, kad tikrinta būtent „Amber pasta“ pateikta konkreti produkcija, taip pat nėra žymos, kurios konkrečiai siuntos produkcija buvo tikrinta;

atsakovė, reikšdama pretenzijas dėl tariamų nuostolių atsiradimo, jų dydžio jokiais dokumentais nepagrindė, skirtingose pretenzijose nurodė skirtingus nuostolių dydžius bei atsiradimo pagrindus. Atsakovės tariamai patirtų nuostolių sumos didžiąją dalį sudaro netiesioginiai nuostoliai (negautas pelnas). Atsakovė šioje byloje nereiškė jokio reikalavimo dėl nuostolių priteisimo, nepagrindė jų realumo, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsakovės nurodomų nuostolių suma nesumažino ieškovės reikalavimo atsakovei;

ieškovė iš atsakovės nėra gavusi jokių duomenų apie atsakovės patirtų nuostolių įskaitymą. Atsakovė nėra pranešusi ar informavusi atsakovės nei žodžiu, nei raštu, nei jokia kita forma apie atliktą įskaitymą įstatymų nustatyta tvarka, kaip tą numato CK 6.131 straipsnio 2 dalies 4 punktas. Aplinkybę, kad atsakovė neatliko įskaitymo patvirtina ir tai, kad atsakovė neapmokėjo sumos, kuri būtų likusi po atsakovės neva tai atlikto įskaitymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl ginčui taikytinos teisės

Byloje ginčas kilęs dėl sutartinės atsakomybės taikymo, atsakovei neapmokėjus už ieškovės perduotas prekes šalių 2012-10-01 sudarytos sutarties pagrindu. Tarp šalių susiklostė pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje byloje atsakovė yra užsienio subjektas – Čekijos įmonė „LN Group Gmbh“. Sutartimi šalys susitarė, kad visi ginčai ir nesutarimai, galintys atsirasti dėl šios sutarties, turi būti kaip galima greičiau išspręsti šalių derybų būdu. Jeigu šalims nepavyksta susitarti, ginčas turi būti sprendžiamas Kauno teisme (sutarties 5.1 p.). Taigi šalys susitarė tik dėl teismingumo, tačiau susitarimo dėl taikytinos teisės nesudarė. Šios aplinkybės lemia tai, kad nacionalinis teismas, nagrinėdamas tokią bylą, turi ex officio nustatyti kokia teisė turi būti taikoma sprendžiant iš šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties kilusius ginčus. Teisės kolizijos atvejais, sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose sprendžiant klausimą dėl taikytinos teisės, taikytinas 2008 m. birželio 17 d. Europos parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 (Roma I). Reglamento 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Šiuo atveju ieškovės buveinės vietos valstybės - Lietuvos valstybės teisė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nors sprendime ir nemotyvavo, tačiau pagrįstai ginčą sprendė taikydamas Lietuvos valstybės materialinę teisę.

Dėl bylos esmės

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs tarp dviejų verslo tikslais veikiančių subjektų iš kilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartinių santykių, todėl ginčo santykiams taikytinos pirkimo-pardavimo sutarčių santykius reglamentuojančios normos, įtvirtintos CK šeštosios knygos XXIII skyriuje. Nagrinėjamojo ginčo esmė - pardavėjo (ieškovės) reikalavimas sumokėti kainą už parduotas prekes ir pirkėjo (atsakovės) atsisakymas sumokėti remiantis tuo, kad parduotos netinkamos kokybės prekės.

Nustatyta, kad 2012-10-01 ieškovė UAB „Amber pasta“ ir atsakovė „LN Group Gmbh“ sudarė Sutartį Nr. 20120711/01, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti prekes, nurodytas sąskaitose (sutarties 1.1 p.), o atsakovė įsipareigojo šias prekes nupirkti ir už jas atsiskaityti sutartyje numatyta tvarka ir terminais (t. I, b.l. 8-10). Nors pačioje sutartyje nėra konkrečiai nurodyta, kad šalys susitarė dėl makaronų, kurių sudėtyje būtų 100 procentų kietųjų kviečių manų (durum semolina), tačiau tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad atsakovei pagal sutartį turėjo būti tiekiami makaronai, kurie pagaminti tik iš kietųjų kviečių manų. Pardavėjo įsipareigojimas perduoti pirkėjui sutartimi sulygtą daiktą (prekę) ir pirkėjo pareiga sumokėti už jį nustatytą kainą yra esminės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos (CK 6.305 straipsnio 1 dalis), ir viena kitai koresponduojančios sutarties šalių pareigos. Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys - įsipareigojimas perduoti tinkamus daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastus reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis). Pirkimo-pardavimo sutarties pažeidimo atveju pirkėjas gali gintis specialiais pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdais, įtvirtintais CK 6.334 straipsnyje, arba bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, atskirsdama į ieškovės reikalavimus, pareigos apmokėti už pateiktas prekes nebuvimą grindė nuostolių dėl netinkamos prekių kokybės pardavimo, atsiradimu. Taigi iš esmės prašė ieškovei taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Šios civilinės atsakomybės rūšies esmė yra ta, kad ji atsiranda tada, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti ne tik sutartinės prievolės pažeidimą – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), bet ir padarytą žalą (CK 6.249 straipsnis) bei atliktų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių nuostolių priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis). Taigi, bylose dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo, įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, patvirtinančios atsakomybės sąlygų buvimą, nenustačius bent vienos iš sąlygų – nėra pagrindo sutartinei civilinei atsakomybei kilti.

2013-07-15 PVM sąskaita - faktūra Nr. GA-007688; 10 395 Eur sumai, 2013-08-01 PVM sąskaita - faktūra Nr. GA-007738; 10 395 Eur sumai; 2013-08-02 PVM sąskaita - faktūra Nr. GA-007740; 10 395 Eur (35 891,86 Lt) sumai (t. I, b.l. 11-16); 2013-07-17 tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis Nr. 11440; 2013-08-05 tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis Nr. 14197; 2013-08-07 tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis Nr. 14198 (t I, b.l. 145-153) patvirtina, kad ieškovė pateikė atsakovei prekių bendrai 31 185 EUR sumai. Už šias siuntas atsakovė neatsiskaitė, motyvuodama tuo, kad ieškovės jai tiekta produkcija neatitiko esminės jai keliamos sąlygos- gaminių sudėtyje buvo neleistinas kiekis minkštųjų kviečių (triticum aestivum) ir dėl patiektos produkcijos netinkamos sudėties ji patyrė nuostolius. Atsakovė savo teiginius dėl netinkamos pateiktų prekių kokybės grindžia Eurofins laboratorijos išduotais sertifikatais (t. I, b.l. 60-68). Iš pateiktų sertifikatų matyti, kad atsakovės iniciatyva 2013 m. rugsėjo 2 d. Eurofins laboratorijoje buvo atlikti prekės tyrimai ir nustatyta, kad prekės sudėtyje yra minkštųjų kviečių miltai (triticum aestivum), skirtinguose mėginiuose jų kiekis skirtingas: sertifikato Nr. 77252/2013 (prekės aprašymas „Gusto per Vita Testoviny 100 % semolina Vermicelli (vlasove nudle- zavarka“); galiojimo laikas 2015-05-18 – 3 procentai; sertifikato Nr. 77253/2013 (prekės aprašymas „Gusto per Vita Testoviny 100 % semolina Stars (Hvezdičky- zavarka“) galiojimo laikas 2014-09-22) – 6 procentai; sertifikato Nr. 77254/2013 prekės aprašymas „Gusto per Vita Testoviny 100 % semolina Tagliatelle (široke nudle)“ galiojimo laikas 2014-05-30 – 7 procentai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuose sertifikatuose esančių duomenų pagrindu negalima padaryti išvados, kad buvo tikrintos būtent ginčo prekės. Atsakovės pateiktuose sertifikatuose nurodyti gaminių pavadinimai nesutampa su sąskaitose faktūrose bei transporto važtaraščiuose nurodytais prekių pavadinimais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pateiktose sąskaitose faktūrose buvo aiškiai nurodyti teikiamų prekių identifikaciniai duomenys – pavadinimai ir BAR kodai. Tuo tarpu iš pateiktų Eurofins sertifikatų ne tik, kad negalima nustatyti ar buvo tikrintos ginčo prekės, bet ir ar pavyzdžiai tyrimams buvo paimti būtent iš ieškovės atsakovei pateiktos produkcijos. Iš sertifikatų galima matyti tik tai, kad pavyzdžiai tyrimams buvo pateikti kliento, šiuo atveju atsakovės. Iš byloje pateiktų elektroninių laiškų kopijų matyti, kad jau 2013-04-23 el. laiške atsakovė teigia, kad produkcijos kokybė nėra tinkama (t. I, b.l. 130), tą nuosekliai nurodo visame tolesniame susirašinėjime. Atsakydama į atsakovės 2013-04-23 laišką ieškovė nurodė, kad yra įsitikinusi makaronų kokybe bei, kad maksimalus 3 % minkštųjų kviečių kiekis manų kruopose yra leistinas. Ieškovė atsakovei pateikė atsakovei Makaronų kokybės pažymėjimą Nr. 2012/02/14, kuriame nurodė, kad produkcijos sudėtis yra kietųjų kviečių manai ir vanduo (t. I, b.l. 52-55). 2013-05-09 atsakovė informavo ieškovę, kad išsiųs du makaronų pavyzdžius testavimui į nepriklausomą laboratoriją Eurifins Vokietijoje bei, kad rezultatų gali tekti laukti apie 2 savaites (t. I, b.l. 132). Tuo tarpu į bylą yra pateikti Slovakijos Eurifins laboratorijos sertifikatai dėl trijų makaronų pavyzdžių. 2013-04-29 ieškovei atsakovės siųstame el. laiške nurodyta, kad „ieškovei reikia patikrinti siuntas 310113 arba 011212 bei patikrinti kitą siuntą (iš praeito pristatymo) nepriklausomoje laboratorijoje. Atsakovė atliks tą patį“ (t. I, b.l. 57). Taigi dar prieš ginčo prekių gavimą, atsakovė nurodė konkrečiai kurios siuntos bus tikrinamos ir akivaizdu, kad atsakovė ruošėsi tikrinti ankstesnes, nei už kurias šioje byloje reikalaujama apmokėti, siuntas. Įvertinus pateiktuose Eurofins sertifikatuose nurodytas tikrintų prekių galiojimo datas, galima daryti išvadą, jog tikrinimui buvo pateiktos ne tos pačios siuntos prekės, o kaip ir nurodoma minėtame atsakovės el. laiške, bandomieji mėginai buvo pateikti iš skirtingų siuntų. Esant šiems neatitikimams, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė leistinais įrodymais savo teiginių apie ginčo prekių netinkamą kokybę nepagrindė pripažintina pagrįsta, padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog teismui kilus abejonių ar tyrimai atlikti tikrai dėl ginčo prekių, teismas galėjo įpareigoti šalis pateikti papildomus įrodymus apie tai kokios prekės buvo tirtos. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šiuo atveju atsakovei teigiant, kad buvo tirtos būtent ginčo prekės – jai teko pareiga pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pažymėtina, kad atsakovė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, todėl preziumuotina, kad įrodinėjimo naštos paskirstymas jai buvo žinomas. Teismas nėra vienos iš kurios nors ginčo šalių atstovas ir negali nurodyti šaliai kokius reikia pateikti įrodymus, kad būtų priimtas jai palankus teismo sprendimas. Atkreiptinas dėmesys, kad tyrimus užsakė ir jiems pavyzdžius pateikė pati atsakovė, todėl tik ji ir galėtų turėti kokių nors papildomų įrodymų, susijusių su tyrimo atlikimu. Tačiau, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismui kilus abejonių, jis turėjo išreikalauti „papildomus įrodymus“, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikiama jokių įrodymų, pavirtinančių, kad buvo tirtos būtent ginčo prekės. Nenurodoma ir jokių priežasčių kas sukliudė bet jau su apeliaciniu skundu atsakovei pateikti minimus rodymus.

Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai suabsoliutino formalų reikalavimą pateikti turtinius praradimus pagrindžiančius įrodymus, kai pati ieškovė neginčijo atsakovės nuostolių fakto. Visų pirma, atsakovės teiginys, jog ieškovė neginčijo nuostolių fakto prieštarauja byloje esantiems duomenims. Kaip matyti iš ieškovės pateikto dubliko (t. I, b.l. 100-102) ieškovė nesutiko nei su nuostolių patyrimo faktu, nei su jų dydžiu. Antra, šalis, kurios sutartiniai interesai pažeisti, reikalaudama iš kitos šalies nuostolių atlyginimo, privalo įrodyti bendrąsias sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus kitos šalies veiksmus vykdant sutartį (CK 6.246 straipsnis); patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis); neteisėtus veiksmus atlikusios šalies kaltę, kuri, įrodžius pirmąsias tris sąlygas, preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Įrodinėjimo pareigos tarp ginčo šalių paskirstymas negali būti laikomas „formaliu“ reikalavimu. Kaip jau buvo minėta, civilinis procesas vyksta laikantis rungimosi principo, dėl to įrodinėjimo pareiga įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi atsakovė, reikalaudama ieškovei taikyti sutartinę atsakomybę, privalėjo įrodyti tiek nuostolių patyrimo faktą tiek jų dydį. Atsakovė patirtus nuostolius įrodinėjo jos ieškovei rašytais elektroniniais laiškais (t. I, b.l. 73-76), kontrahentų raštais dėl sutarčių nutraukimo (t. I, b.l. 44-47) ir 2013-10-21 sąskaita-faktūra Nr. 13150135 (t. I, b.l. 77-78). 2013-08-14 atsakovės rašytame laiške nurodyta nuostolių suma 27 881 Eur, 2013-10-11 – 19 982,90 Eur. Sulyginus šių laiškų turinį matyti, kad juose skiriasi ne tik nurodomos atsakovės patirtų nuostolių sumos, bet ir šių nuostolių atsiradimo pagrindai. Atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių jos nurodomų nuostolių patyrimą (sąskaitų už ieškovės prekių laboratorinius tyrimus, mokėjimo nurodymų, kuriais sumokėtos baudos kontrahentams, pašto išlaidas patvirtinančių įrodymų ir pan.). Atsakovės pateikti jos kontrahentų raštai apie nutraukiamas sutartis taip pat nepatvirtina ieškovės patirtų nuostolių dėl šių sutarčių nutraukimo. Pateiktuose raštuose tik nurodoma, kad atsakovės kontrahentai patyrė nuostolius ir reikalaus jų atlyginimo iš atsakovės, tačiau kokio dydžio tie nuostoliai– duomenų nėra. Taip pat nėra duomenų ar atsakovės kontrahentai apskritai pareikalavo nuostolių atlyginimo ir ar atsakovė juos atlygino. Atkreiptinas dėmesys, kad didžiąją dalį atsakovės nurodomų nuostolių sudaro negautos pajamos. Netiesioginių nuostolių, t. y. negautų pajamų, atlyginimo atveju, žala nepreziumuojama, todėl ieškovas turi įrodyti, kad negautos pajamos yra realios, t.y. pateikti žalos dydį patvirtinančius įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau jokių įrodymų apie negautas pajamas byloje nepateikta. Nėra teisinio pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog nuostolių patyrimo faktą ir dydį patvirtina jos ieškovei išrašyta sąskaita faktūra. Sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas ir iš esmės laikomas tik ūkinę operaciją atspindinčiu dokumentu, o vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai neatsiranda. Taigi tam, kad kitai šaliai kiltų pareiga apmokėti sąskaitoje nurodytą sumą, vien sąskaitos išrašymo fakto nepakanka. Sąskaita turi būti išrašoma tam tikru teisiniu pagrindu, kuris sukuria kitai šaliai prievolę apmokėti pateiktą sąskaitą. Šiuo atveju atsakovei nepateikus jokių jos patirtus nuostolius patvirtinančių įrodymų, vien sąskaitos išrašymas nesukūrė pareigos apmokėti sąskaitoje nurodytą sumą. Pagrįstų abejonių dėl atsakovės patirtų nuostolių realumo kelia ir pačios atsakovės elgesys sutarties vykdymo laikotarpiu. Jau 2013 m. balandžio mėnesį buvo iškilęs klausimas dėl teikiamų makaronų kokybės (t. I, b.l. 59), tačiau atsakovė 2013-06-12 elektroniniame laiške prašo nedelsiant ruošti krovinį, praneša, kad atsakovės klientas MAKRO, kuris buvo nepatenkintas ieškovės siųstų prekių kokybe, toliau bendradarbiauja su atsakove (t. I, b.l. 49). Taigi atsakovė ir toliau užsakinėjo prekes iš ieškovės, nurodė, kad vienas iš kontrahentų tęsia bendradarbiavimą su atsakove, tačiau į sąskaitą dėl nuostolių atlygino įtraukė ir šiam kontrahentui, atsakovės teigimu, sumokėtas baudas, iš sutarties su šiuo kontrahentu negautas pajamas, kontrahento išlaidas laboratoriniams tyrimams ir pan. Taigi įvertinus byloje esančių įrodymų visumą konstatuotina, kad atsakovė neįvykdė įrodinėjimo pareigos, t.y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų nuostolių faktą ir jų dydį (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, jog atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei už pristatytas prekes, kadangi yra atlikusi priepriešinių reikalavimų įskaitymą, atmeta kaip nepagrįstą. Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Tai vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Atsakovė nurodo, kad įskaitymą atliko 2013-10-21 išrašytos sąskaitos pagrindu. Pažymėtina, kad atsakovei nepagrindus nei nuostolių patyrimo fakto nei jų dydžio, nebuvo jokio teisinio pagrindo 2013-10-21 sąskaitos išrašymui ir atitinkamai nebuvo jokio teisinio pagrindo remiantis šia sąskaita atlikti įskaitymą. Nors ir apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma, tačiau sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jeigu įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad bendro šalių susitarimo dėl įskaitymo nebuvo. Atsakovė laikosi pozicijos, kad įskaitymas įvyko suėjus sąskaitos nuostoliams padengti apmokėjimo terminui. Taigi šiuo atveju turi būti nustatyta, kad priešinga šalis apie tokį vienašalį įskaitymą buvo informuota. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo tapatinti sąskaitoje nurodyto sąskaitos apmokėjimo termino pabaigos momento su vienašalio įskaitymo momentu. Pačioje sąskaitoje niekur nėra nurodyta, kad pasibaigus sąskaitos apmokėjimo terminui atsakovė atliks priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą. 2013-10-11 atsakovės ieškovei rašytame laiške nurodoma, kad 20 196,10 sumai atsakovė kompensuos savo išlaidas, 3000 Eur panaudos kaip depozitą (t. I, b.l. 74). Taigi nesutampa sąskaitoje dėl nuostolių apmokėjimo ir minėtame laiške nurodytos pinigų sumos, neaišku kokia valiuta nurodyta suma, kuria atsakovė tariamai kompensuos savo išlaidas, taip pat neaišku kada tai bus padaryta. Be to, atsakovės teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose niekur nėra užsimenama apie atsakovės prievolių pasibaigimą vienašalio įskaitymo pagrindu. Teikdama procesinius dokumentus atsakovė prašė ieškinį atmesti pilna apimtimi, o ne tik toje dalyje, kurioje tariamai buvo atliktas įskaitymas, kas sudaro pagrindą manyti, kad pati atsakovė nelaikė, jog yra atlikusi įskaitymą. Ir pozicija dėl prievolės pasibaigimo įskaitymo pagrindu, susiformavo teisminio nagrinėjimo eigoje, kaip atsakovės gynybinė strategija. Esant šioms aplinkybėms atsakovės argumentai, kad jos prievolė pasibaigė įskaitymu, atmestini kaip nepagrįsti.

Atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad nustatęs, jog įskaitymas nebuvo atliktas – teismas tai galėjo padaryti teismo sprendimo pagrindu. Pažymėtina, kad šioje byloje atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, naudojasi ne specialiais pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdais (pvz. reikalauti kainos sumažinimo ar pakeisti netinkamos kokybės daiktą), tačiau bendraisiais teisių gynimo būdais, t.y. reikalaudama atlyginti nuostolius, kurių beje didžiąją dalį sudaro negautos pajamos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinio pagrindas ir dalykas. Paaiškintina, jog ieškinį galima apibūdinti kaip suinteresuoto asmens konkrečiomis aplinkybėmis pagrįstą ir nustatyta procesine tvarka pateikiamą kreipimąsi į teismą su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Taigi civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, iš esmės pati šalis apsprendžia teisminio nagrinėjimo ribas nurodydamas ieškinio pagrindą ir dalyką. CPK 265 straipsnio 2 dalis draudžia teismui peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus išimtis, numatytas nagrinėjant atskirų kategorijų bylas. Tuo tarpu atsakovė, teikdama, kad dėl ieškovės netinkamo sutartinių prievolių vykdymo, patyrė nuostolius, priešieškinio byloje nereiškė. Atsakovei nepareiškus reikalavimo dėl nuostolių priteisimo – teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo spręsti dėl nuostolių įskaitymo.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai ieškinį tenkino, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė šių išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Jolita CirulienėNerijus MeilutisRūta Palubinskaitė