Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Grauželio ir Algio Markevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjos F. Z. atstovei advokatei N. Ž., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei G.G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F.Z. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo būdo. Pareiškėja siekia, kad nuosavybės teisės į likusią J. G. iki 1940 m. valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), būtų atkurtos ekvivalentine natūra, t.y. lygiaverčiu žemės sklypu, perduodant jai neatlygintinai žemės sklypą kitoje vietoje. Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į J.G. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, (duomenys neskelbtini), apskrityje, ginčas kilo būtent dėl šios teisės realizavimo būdo.

Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėja 1991-12-17 pateiktame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškė valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. Kauno apskritie viršininko administracijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2001-07-10 pažyma patvirtina, kad pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į J. G. iki 1940 m. valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), t.y. 10,85 ha žemės ir 0,10 ha vandens telkinio. Taip pat bylos duomenys patvirtino, jog žemė, į kurią pretendavo pareiškėja buvo valstybės išperkama, nes buvo naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos. Institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą, pareiškėja buvo informuota 2001-10 -18 raštu Nr. 234 apie tai, kad turi pasirinkti vieną iš atlyginimo už valstybės išperkamą turtą atlyginimo būdų. Pareiškėja 2012 -09-14 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į 1,84 ha vandens telkinio plotą. Atsakovo 2013-04-12 sprendimu Nr. 7S-55 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,74 ha žemės plotą ir į 0,10 ha vandens telkinį, grąžinant žemę natūra. Duomenų, kad pareiškėja būtų išreiškusi kitokią valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nenustatyta.

Prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Galiojusio Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo buvo nurodoma - piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas. Minėto straipsnio 2 dalis numatė, kad prašyme taip pat nurodomas pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atstatymo įstatymo 4 straipsnis numatė, kad žemė, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, taip pat žemė, kurios šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys nepageidauja susigrąžinti turėtoje vietoje, valstybės išperkama arba vietoj jos suteikiamas lygiavertis žemės sklypas iš laisvos valstybinio žemės fondo žemės (žemė sugrąžinama ekvivalentine natūra). Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyti išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdai: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo; 4) suteikiant lygiavertį miško ar rekultivuoto durpyno plotą (išperkant žemę ir mišką) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) suteikiant sklypą individualiai statybai (išperkant žemę) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; 6) pinigais (išperkant turėtos žemės ūkio paskirties žemės ir miško sklypus, esančius kaimo vietovėje ir priskirtus valstybės išperkamai žemei) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Kompensacija pinigais taip pat išmokama pageidaujantiems gauti kompensaciją pinigais asmenims, kuriems šio įstatymo 19 straipsnyje nurodytos institucijos iki 1995 m. birželio 1 d. priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę ir mišką atstatymo, šią žemę (mišką) išperkant; 7) suteikiant galimybę įskaičiuoti žemės vertę atitinkančią sumą apmokėjimui už statomus butus. Išpirkimo būdą pasirenka pilietis, išskyrus šio įstatymo 7 ir 15 straipsniuose nurodytus atvejus. Už kaimo vietovėje esančius žemės ūkio paskirties žemės ir miško plotus, kurių negalima grąžinti natūra, piliečiams kompensuojama visais šio straipsnio pirmosios dalies 1–7 punktuose nurodytais būdais, už kitą valstybės išperkamą žemę ir mišką – 1, 2, 4 ir 5 punktuose nurodytais būdais. Pilietis turi teisę pasirinkti vieną arba kelis kompensavimo būdus. Jeigu asmuo neapsisprendė dėl kompensavimo už žemę ar mišką būdų iki Vyriausybės nustatyto termino, su juo atsiskaitoma valstybės vienkartinėmis išmokomis arba pinigais po to, kai bus patenkinti kitų asmenų prašymai gauti kompensaciją už valstybės išperkamą žemę ar mišką pinigais.

Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškė, kad Atstatymo įstatyme buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai. Prašymo pateikimo metu pareiškėja nebuvo nurodžiusi jokio nuosavybės išpirkimo būdo, numatyto tuo metu galiojančio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje. Pareiškėja prašė žemę grąžinti turėtoje vietoje. Pareiškėjos nurodyta valia reiškė išlikusio nekilnojamojo turto – žemės, grąžinimą natūra turėtoje vietoje, atlyginimo būdo ekvivalentine natūra už išperkamą žemę pareiškėja prašyme nebuvo nurodžiusi. Taigi, pareiškėja nebuvo pasirinkusi atlyginimo ekvivalentine natūra būdo už išperkamą negrąžintiną turtą. Pareiškėjos skundo argumentai, jog pareiškėjos nurodyta valia jos pirminiame prašyme susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, reiškia taip pat ir žemės grąžinimo būdą ekvivalentine natūra, nepagrįsti jokiomis galiojusio Atstatymo įstatymo nuostatomis.

Galiojantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau -Atkūrimo įstatymas) iš esmės panašiai reglamentuoja piliečių nuosavybės teisių atkūrimą į kaimo vietovėje esančią žemę. Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, taip pat už žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodyti už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius atlyginimo piliečiams būdai. Tačiau pareiškėja nei vieno iš šiame straipsnyje nurodyto būdo nepasirinko per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, t.y. iki 2003 m. balandžio 1 d. Pareiškėja nebuvo pareiškusi valios nei pakeitusi savo valios dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Priešingai pareiškėja nuosekliai laikėsi pozicijos, jog pageidauja neužstatytą žemę susigražinti natūra, tai reiškia buvusioje natūrinėje vietoje. Tokią pareiškėjos valią patvirtina 2015-10-26 pareiškėjos prašymas Nacionalinės žemės tarnybos Kauno skyriui, kuriame ji aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė, kad pageidauja žemę susigrąžinti natūra. Pažymėtina, kad prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu pretendentei buvo žinoma aplinkybė, kad visą savininko valdytą žemę valdo Lietuvos veterinarijos akademija. Pareiškėja buvo informuota institucijos vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimą 2001-10-18 raštu Nr. 234 apie tai, kad turi pasirinkti vieną iš atlyginimo už valstybės išperkamą turtą atlyginimo būdų, tačiau savo valios pareiškėja nepakeitė ir atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę nepasirinko.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtinta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Taip pat pilietis iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. redakcija galiojanti nuo 2014-11-01). Galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies redakcijoje numatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pirmiau minėtos galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnio ir galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies nuostatos nesukuria jokių prielaidų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo būdo natūra su atlyginimo būdais už valstybės išperkamą turtą, ar atlyginimo būdais už tą turtą, kurio piliečiai turėtoje vietoje susigrąžinti nepageidauja.

Pareiškėja siekė žemę susigrąžinti tik natūrą, jokio atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą per Atkūrimo įstatyme numatytus terminus nepasirinko. Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atlygindamas pareiškėjai pinigais už valstybės išperkamą turtą, nes pareiškėja nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo ir jos prašyme nurodytuoju būdu nebuvo galimybių atkurti nuosavybės teisių natūra.

Skundžiamas sprendimas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti sprendimo ir įpareigoti atsakovę iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo į likusius J.G. iki 1940 m. valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini),, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos F. Z. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.