Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. gegužės 28 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (minėta, toliau – ir atsakovė, VGTPT) Klaipėdos skyriaus 2019-03-04 sprendimo „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-420-3764 (toliau – ir ginčijamas 2019-03-04 sprendimas; I t., b. l. 5 – 7, 217 - 221) bei 2019-03-22 sprendimo „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-276-4904 (toliau – ir ginčijamas 2019-03-22 sprendimas (II t., b. l. 2) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Teismas iš rašytinės bylos medžiagos bei šalių paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas 2017-09-29 prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą (I t., b. l. 37 – 37 – 44; toliau – ir pirminis prašymas) kreipėsi į atsakovės Klaipėdos skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės išdėstyme pareiškėjas nurodė, jog objektyviais duomenimis antstolis A. S. vykdo nesąžiningą išieškojimą vykdymo procese. Atsakovė 2017-10-03 raštu „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą” (I t., b. l. 49 – 50) paprašė pareiškėjo per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti papildomas aplinkybes, duomenis bei įrodymus. Pareiškėjas 2017-10-09 pranešimu (I t., b. l. 51) patikslino 2017-09-29 prašyme nurodytas aplinkybes bei pateikė papildomus įrodymus. Atsakovės Klaipėdos skyrius 2017-11-06 sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-17-T-l993-20857 (I t., b. l. 66 – 67) suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl antstolio A. S. veiksmų apskundimo, parengti procesinius dokumentus, atstovauti pirmos instancijos teisme. Pareiškėjui prašant, VGTPT Klaipėdos skyriaus 2018-11-09 sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo galiojimo termino pratęsimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-18-P-1993-19406 (I t., b. l. 80 – 81) antrinės teisinės pagalbos teikimas pratęstas iki 2019-10-31. VGTPT Klaipėdos skyrius 2019-02-18 sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-19-N-1993-2903 (I t., b. l. 143 – 146), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (minėta, toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu nutraukė pareiškėjui 2017-11-06 sprendimu suteiktos antrinės teisinės pagalbos teikimą. Antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindu iš esmės nurodyta tai, kad tolimesnis atstovavimas civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų apskundimo, būtų neperspektyvus.

Pažymėtina, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. I-4130-609/2019 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00237-2019-9) pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovei VGTPT dėl anksčiau minėto 2019-02-18 sprendimo panaikinimo. Minėta administracinė byla nėra išnagrinėta.

Pareiškėjas 2019-02-07 prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą (II t., b. l. 8 – 12) kreipėsi į VGTPT ir jos teritorinį skyrių, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Ginčijamu 2019-03-22 sprendimu atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui pagal pareiškėjo 2019-02-07 prašymą.

Dėl ginčijamo 2019-03-04 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Apibendrinus atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus ir motyvus, teismas sprendžia, jog nagrinėjamos bylos atveju svarbu įvertinti, ar atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl jos pačios sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tuo pagrindu, kad pareiškėjo atstovavimas byloje būtų neperspektyvus bei todėl, kad nagrinėjant pareiškėjo 2019-02-25 prašymą dėl VGTPT sprendimo apskundimo kiltų pagrįstų abejonių dėl galimo VGTPT šališkumo.

Ginčo teisinius santykius, susijusius su antrinės teisinės pagalbos skyrimu reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2019-01-01).

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą; 2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; 3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje. Aptariamo straipsnio 7 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama:1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; 2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus; 3) pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos; 4) prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos; 5) pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba; 6) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus; 7) reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 8) pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis; 9) pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies; 10) iš esmės išnagrinėjus reikalavimą, nustatoma, kad antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį; 11) pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Atsakovė teigia, kad šiuo atveju buvo vadovautasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytu atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindu - atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (žr., pvz., LVAT 2013-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1268-13).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo viename iš nutarimų pažymėta, kad Konstitucija, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tiems socialiai jautriems asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, be kita ko, advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones (Konstitucinio Teismo 2015-07-09 nutarimas).

Įvertinus Įstatymo 1 straipsnio reguliavimą bei minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, darytina išvada, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti tikslinga bei veiksminga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007-07-1 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.).

LVAT teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad VGTPT, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik VGTPT teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.).

Nagrinėjamos bylos atveju pažymėtina, kad pareiškėjas prašymu kreipėsi į atsakovę dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ginčijant VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-18 sprendimą. Minėta, kad 2019-02-18 sprendimu atsakovė nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą atsakovui būtent tuo pagrindu, kad vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, tolimesnis atstovavimas civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų apskundimo būtų neperspektyvus. Ginčas dėl VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-18 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo yra nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-4130-609/2019. Teismo vertinimu, ar pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų apskundimo buvo perspektyvu, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-4130-609/2019, pasisakys teismas. Šiuo atveju ginčijamu 2019-03-04 sprendimu atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-18 sprendimo apskundimo tuo pagrindu, kad tolimesnis atstovavimas civilinėje byloje dėl antstolio veiksmų apskundimo būtų neperspektyvus, vertintinas kaip atsakovės pozicija minėtoje administracinėje byloje Nr. I-4130-609/2019. Ginčijame sprendime atsakovė, laikydamasi pozicijos, kad jos priimtas 2019-02-18 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės nevertino to, jog, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, sprendžia ne atsakovė, o teismas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad VGTPT 2019-02-18 sprendimas yra skundžiamas, todėl teigti, kad nebuvo prielaidų kreiptis į teismą dėl šio sprendimo apskundimo, nėra pagrindo. Apibendrinus teismas konstatuoja, kad atsakovė netinkamai vertino aplinkybes, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad 2019-02-18 sprendimo apskundimas yra neperspektyvus.

Atsakovė taip pat padarė išvadą, jog Klaipėdos skyriui nagrinėjant pareiškėjo 2019-02-25 prašymą dėl paties Klaipėdos skyriaus priimto sprendimo apskundimo, akivaizdžiai kiltų pagrįstų abejonių dėl galimo Klaipėdos skyriaus šališkumo, kas sudarytų kliūtis spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pažymi, kad dėl nurodytos priežasties pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėjo pagal pirminį pareiškėjo reikalavimą kreiptis į teismą dėl antstolio veiksmų apskundimo.

Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis aptariamo straipsnio 4 dalimi interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Pagal aptariamo straipsnio 6 dalį institucijos vadovas arba jo įgaliotas atstovas motyvuotu rašytiniu sprendimu nušalina valstybinėje tarnyboje dirbantį asmenį nuo konkretaus sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūros, kitų tarnybinių pareigų atlikimo, jeigu yra pakankamas pagrindas manyti, kad šio asmens dalyvavimas sukels interesų konfliktą.

Iš nurodytų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų darytina išvada, kad esant interesų konfliktui valstybės tarnautojas privalo nusišalinti arba būti nušalintas nuo sprendimo priėmimo.

Šiuo atveju ginčijamo sprendimo dalies „Antrinės teisinės pagalbos atsisakymo teikti pagrindai ir motyvai” 5 punkte atsakovė nurodo, kad iš esmės turėtų vertinti savo pačios priimtą sprendimą nutraukti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, o 6 punkte daro išvadą, kad nagrinėjant pareiškėjo 2019-02-25 prašymą dėl VGTPT priimto sprendimo apskundimo kyla pagrįstų abejonių dėl galimo VGTPT šališkumo, todėl tai sudaro kliūtis spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui. Pažymėtina, kad nors pati atsakovė minėtuose punktuose nurodo, kad negali spręsti klausimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui pagal jo 2019-02-25 prašymą, tačiau tuo pačiu ginčijamu sprendimu nusprendžia atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, ginčijant VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-18 sprendimą. Teismo vertinimu, kilus abejonių dėl galimo sprendimą priimančių asmenų šališkumo, tokie asmenys, vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, privalėjo nusišalinti arba būti nušalinti, o ne pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėti pagal pirminį pareiškėjo reikalavimą kreiptis į teismą dėl antstolio veiksmų apskundimo. Šiuo atveju ginčijamas sprendimas yra prieštaringas, nes nors pati atsakovė abejoja savo nešališkumu nagrinėjant pareiškėjo 2019-02-25 prašymą, tačiau kita vertus, išnagrinėja šį prašymą pagal pirminį prašymą teikti antrinę teisinę pagalbą, ir šio prašymo netenkina.

Bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje, kurio 1 dalis nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, be kita ko, ir atsakovė, priimdama individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją. Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., LVAT 2013-07-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

LVAT yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2018-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018, ir kt.).

Pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą (žr., pvz., LVAT 2013-08-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-834/2013, 2018-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1240-556/2018 ir kt.).

Pažymėtina, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Atsakovė, atlikdama jai numatytas be galo svarbias funkcijas, be kita ko, turi vadovautis bendraisiais teisės principais, tame tarpe ir gero viešojo administravimo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas reiškia, kad valdžios institucijos privalo užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, turi bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (žr., pvz., LVAT 2013-05-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013, 2014-03-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014 ir kt.). Tokiu atveju, nors atsakovei Įstatyme yra suteikta teisė vertinti asmens atstovavimo tam tikroje byloje perspektyvumą, tačiau atsakovė, būdama viešojo administravimo subjektas, privalo šia teise naudotis tinkamai.

Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo 2019-02-25 prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje yra neperspektyvus vien tik dėl tos aplinkybės, kad skundžiamas sprendimas priimtas atsakovės ir šiame sprendime nurodyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas dėl to, kad jis neperspektyvus. Tai, kad toks atsakovės sprendimas yra skundžiamas (be kita ko, šiuo metu nagrinėjama administracinė byla Nr. I-4130-609/2019 dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kurioje yra paskirtas teismo posėdis) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo skundžiant minėtą sprendimą. Tai, kad atsakovė nesutinka su tuo, kad jos priimtas 2019-02-18 sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nesuteikia jai teisės konstatuoti, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas administracinėje byloje yra neperspektyvus. Kitų Įstatyme nustatytų pagrindų, kurie leistų netenkinti prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, ginčijame sprendime nenurodyta. Be kita ko pažymėtina, kad esant interesų konfliktui, sprendimą priėmęs subjektas turėjo pareigą nusišalinti (būti nušalintas) nuo pareiškėjo prašymo nagrinėjimo, o ne išnagrinėti pareiškėjo prašymą pagal pirminį prašymą ir priimti sprendimą neteikti antrinės teisinės pagalbos.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsniu, skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Teismas nagrinėdamas bylą nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teismas, visapusiškai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad ginčijamas 2019-03-04 sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų, todėl yra naikintinas.

Dėl ginčijamo 2019-03-22 sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Pareiškėjas patikslintu skundu ginčija VGTPT 2019-03-22 sprendimą, kuriuo nuspręsta atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Šiuo sprendimu antrinė teisinė pagalba pareiškėjui neteikta vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punktu, kadangi pareiškėjas per VGTPT nustatytą terminą nepateikė visų Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatytų dokumentų.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkte numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjas per tarnybos nustatytą terminą nepateikė visų šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus ir šio įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytą sutikimą, jeigu pageidauja, kad antrinę teisinę pagalbą teiktų advokatas, kuris neįtrauktas į šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu pareiškėjas nepateikė visų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, reikalingų sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimti, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą gavimo dienos praneša pareiškėjui apie būtinybę per tarnybos nustatytą terminą, kuris turi būti ne trumpesnis kaip 5 darbo dienos, pateikti trūkstamus dokumentus.

Pažymėtina, jog Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintos pareiškėjų pareigos. Pareiškėjas, be kita ko, privalo: bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (Įstatymo 4 straipsnio 1 punktas); teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją pagalbą (Įstatymo 4 straipsnio 2 punktas).

LVAT yra ne kartą akcentavęs, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies nuostatą būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą (žr., pvz., LVAT 2015-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015; 2014-11-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2447/2014 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2019-02-07 atsakovei pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą esmės išdėstyme pareiškėjas nurodė: „Paruošti procesinius dokumentus dėl teisių pažeidimo į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą dėl teisinės pagalbos neužtikrinimo ir vilkinimo. Galutiniai tikslai bus suformuot advokato pagalba”. Prašymo dalyje „Informacija apie bylą, kurioje reikalinga antrinė teisinė pagalba” bylos numeris, teismo posėdžio vieta, data, laikas nenurodyti. Atsakovė 2019-02-18 raštu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” (II t., b. l. 22 – 23) prašė pareiškėjo per 30 dienų nuo šio rašto išsiuntimo konkrečiai nurodyti, kaip buvo pažeistos jo teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė pagalbos neužtikrinimas ir vilkinimas bei pateikti šią informaciją pagrindžiančius dokumentus.

Anksčiau minėtose Įstatymo nuostatose yra įtvirtinta asmenų pareiga bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo bei teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą ir išsamią informaciją. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų bendradarbiavęs su VGTPT ir per VGTPT nustatytą terminą pateikęs prašomą informaciją ir dokumentus; tokių duomenų nenurodo ir pats pareiškėjas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2019-02-07 prašymą, sutinka su atsakovės 2019-02-18 rašte padaryta išvada, kad iš tokio prašymo nėra aišku, kokiais konkrečiais veiksmais ir kada buvo pažeistos pareiškėjo teisės bei kitos aplinkybės, kurios yra svarbios sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimui. Kadangi pareiškėjas Įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punkto bei 18 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos neįvykdė ir per 30 dienų nuo VGTPT Klaipėdos skyriaus 2019-02-18 rašto išsiuntimo dienos VGTPT Klaipėdos skyriaus prašomų duomenų ir dokumentų nepateikė, darytina išvada, jog atsakovė turėjo teisinį pagrindą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 14 punkto pagrindu pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos neskirti.

Konstatavus, jog ginčijamas 2019-02-22 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, skundo reikalavimas jį panaikinti netenkintinas.

Dėl pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo

Apibendrinus anksčiau išdėstytą pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas tenkintinas iš dalies ir panaikinamas atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019-03-04 sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-420-3764. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019-03-04 sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-420-3764.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.