Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Intrum Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB ,,Intrum Lietuva“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui M. K. dėl skolos priteisimo klausimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „Intrum Lietuva“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininko M. K. 131,78 Eur skolą, 9,77 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 8 Eur žyminio mokesčio.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „Intrum Lietuva“ pareiškimą skolininkui M. K. dėl teismo įsakymo išdavimo.Kreditorius nurodė, jog pradinis kreditorius UAB „MCB finance“, su kuriuo skolininkas buvo sudaręs sutartį, 2012 m. kovo 12 d. reikalavimų teisių perleidimo sutartimi kreditoriui UAB ,,Intrum Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas UAB „Lindorff Lietuva“) perleido reikalavimo teisę į skolininko įsiskolinimą. Teismas nustatė, kad kreditorius teismui nepateikė reikalavimo perleidimo sutarties priedo ar kito dokumento, iš kurio turinio būtų galima spręsti, kad kreditorius perėmė reikalavimo teisę būtent į šiame pareiškime nurodomo skolininko – M. K. skolą.Pasak teismo, kreditorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad skolininkas gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, reikalavimo perleidimo sutarties kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą.Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, teismas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakė priimti (CPK 433 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 435 straipsnio 2 dalis).Kadangi žyminis mokestis nagrinėjamoje byloje nebuvo įskaitytas, žyminio mokesčio grąžinimo klausimo šia nutartimi teismas nesprendė (CPK 87 straipsnis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius UAB „Intrum Lietuva“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantas pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nurodė tiek reiškiamo reikalavimo faktinį pagrindą, tiek įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą, o taip pat paminėjo, kad apie reikalavimo teisės perleidimą skolininkas buvo informuotas rašytiniu pranešimu, siųstu paprastu laišku, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo neatitinka CPK 433 str. 1 d. 6 p. įtvirtintų reikalavimų. Teismas, atsisakęs priimti apelianto pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl nutartyje numatytų priežasčių kelia apelianto subjektinės teisės egzistavimo klausimą, kas nepatenka į CPK 433 str. ribas. Kreditorius neprivalo pateikti visų duomenų, pagrindžiančių ir paaiškinančių tarp šalių susiklosčiusius santykius. Teismas, vertindamas pateiktus duomenis, neturėjo pagrindo spręsti dėl jų pakankamumo įrodyti vienas ar kitas aplinkybes, nors ginčijama nutartimi tai padarė, t. y. konstatavo, kad apeliantas su pareiškimu nepateikė įrodymų, pagrindžiančių perleistą reikalavimo teisę į konkretaus skolininko, konkrečią skolą, nors pateikti teismui tokius dokumentus, remiantis CPK CPK 433 str. 3 d., apeliantas neprivalėjo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Šios apeliacijos objektas – nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „Intrum Lietuva“ pareiškimą skolininkui M. K. dėl teismo įsakymo išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.CPKXXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju iš pareiškimo turinio matyti, kad kreditorius nurodo, kad jo reikalavimo teisė į skolininką M. K. atsirado 2012 m. kovo 12 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu, kuria pradinis kreditorius UAB „MCB Finance“ perleido Lindorff Oy reikalavimo teisę į skolininką; apie reikalavimo perleidimą skolininkas buvo informuotas rašytiniu pranešimu, siųstu paprastu laišku. Apeliantas teisingai nurodo, kad CPK 433 straipsnio 3 dalis numato, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami, tokia nuostata taikytina materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams, tačiau ši nuostata negali būti aiškinama taip, jog kreditorius turi teisę nepridėti jokių pareiškimo priedų, patvirtinančių, jog jis iš viso turi reikalavimo teisę į skolininką.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo priėmimo institutą, todėl skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kurią naikinti apeliacine tvarka nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.