Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo J. K. teisės reikalauti atlyginti turtinę žalą, kurią jis teigia patyręs, nes jo automobilis buvo apgadintas ant jo užvirtusio medžio, augusio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje.

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2017 m. birželio 2 d. apie 16.00 -17.00 val. (duomenys neskelbtini), namo kieme lūžo augantis medis, užvirto ant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio automobilio Volvo S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jį visiškai apgadindamas (e. b. l. 24, 44-45, 46-54, 78-79).

CK 6.271 str. 1 d. nustatyta valstybės ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės.

CK 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą negali kilti.

Pagal CK 6.271 str. 4 d., valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Pareiškėjas teigia, kad turtinę žalą patyrė, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracija nevykdė jai teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su savivaldybės teritorijoje augančių želdinių priežiūra ir tvarkymu, todėl savivaldybei priklausančioje žemėje augęs supuvęs medis 2017 m. birželio 2 d. apie 16.00 – 17.00 val. užvirto ant jam priklausiusio automobilio ,,Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir visiškai jį sugadino. Savivaldybė teigia, kad nėra jos neteisėtų veiksmų, nes nepažeidė jokių teisės aktų, pareigą dėl želdynų tvarkymo vykdo tinkamai, nebuvo gauta jokių pranešimų dėl medžio būklės (duomenys neskelbtini), namo kieme, nėra įrodymų dėl priežastinio ryšio. Pats pareiškėjas turi pareigą elgtis atsakingai ir rūpestingai, saugoti savo turtą. Be to, teigia, kad įvykio dieną ir dieną prieš tai buvo stiprus vėjas ir tai galėjo įtakoti medžio išvirtimą. Tai yra force majeure aplinkybė. Pareiškėjas nenurodė automobilio pagaminimo metų, tai reikšminga nustatant automobilio nusidėvėjimą, tai turi įtakos ir žalos dydžiui. Atsakovė prašo sumažinti žalos dydį.

Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 7 punkte nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktą savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena yra viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų.

Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, kas apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012, LVAT 2017 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1038-1062/2017). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo medis augo savivaldybei priskirtoje žemėje, už jo priežiūrą ir savalaikį pašalinimą buvo atsakinga savivaldybės administracija. Pažymėtina, kad ginčo, jog medis augo privatiems asmenims priklausančioje žemėje, byloje nėra. Nors atsakovė teigia, kad nebuvo gavusi jokių pranešimų dėl medžio būklės, bei kad medžio išvirtimą galimai įtakojo dieną prieš įvykį ir įvykio dieną buvęs stiprus vėjas (pateikė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenis (e. b. l. 101), tačiau teismo vertinimu, tai nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovė, kaip teigia, tinkamai vykdė jai teisės aktais priskirtą pareigą vykdyti želdynų priežiūrą, stebėseną, tvarkymą. Atsakovė nepateikė kitų nagrinėjamu atveju reikšmingų įrodymų, patvirtinančių, kad ji ėmėsi visų reikalingų atitinkamų priemonių, jog minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jo būklė. Atsakovė nurodė, kad iki įvykio nurodytoje teritorijoje želdiniai nebuvo inventorizuoti, tai sudaro prielaidą teigti, jog atsakovė nevykdė pareigos apskaityti, tikrinti, stebėti želdinius. Teismas pažymi ir tai, kad pareigą vykdyti tinkamą ir savalaikę medžių ir krūmų priežiūrą savivaldybei nustato teisės aktai, todėl suinteresuotų asmenų prašymas dėl tam tikro želdinio būklės nėra būtinas. Be to, teismo manymu, nurodytas vėjo stiprumas nėra ta aplinkybė, kuri būtų galėjusi įtakoti sveiko, nepažeisto medžio išvirtimą. Taigi, atsakovės argumentus, kad medis nulūžo dėl nenugalimos jėgos (force majeure) (CK 6.253 straipsnio 2 dalis, 212 straipsnis), t. y. veikiamas stipraus vėjo, teismas vertina kritiškai. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. spalio 31 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (8.42-10)-B8-2893 patvirtina, kad 2017 m. birželio 1 d. didžiausias vėjo greitis buvo 18 m / s, o 2017 m. birželio 2 d. didžiausias vėjo greitis buvo 13 m/s. Nustatant vizualinį vėjo stiprumą pagal tarptautinę Boforto skalę, vėjas, kai jo greitis 18 m / s yra laikytinas 8 balų, dėl jo gali lūžti medžių šakelės, sunku kelyje vairuoti mašinas, kai vėjo greitis 13 m/s yra laikytinas 6 balų, dėl jo juda didelės šakos, girdimas laidų švilpimas, naudoti skėtį darosi sunku. Atkreiptinas dėmesys, kad medžiai lūžta tuomet, kai pagal Boforto skalę, vėjo stiprumas yra 10 balų, o greitis 24,5 – 28,4 m / s. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad 2017 m. birželio 1-2 dienomis vėjo greitis nebuvo toks, dėl kurio galėtų lūžti nesupuvę ar nepažeisti medžiai, todėl vėjas negali būti traktuojamas kaip faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą, ir vertinamas kaip nenugalima jėga, atleidžianti atsakovę nuo atsakomybės. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremalių įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus, tai nėra laikytina force majeure, todėl savaime nešalina atsakovo atsakomybės. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant pareiškėjo automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovės veiksmai – netinkama medžio priežiūra. Atsakovė kitų tai patvirtinančių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti nagrinėjamu atveju buvus force majeure aplinkybę, nepateikė.

Pažymėtina, kad 2017 m. birželio 5 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole yra fiksuota, jog apžiūrėjus nuvirtusį medį, matyti, kad ties išvartos vieta medžio kamienas yra išpuvęs, matomos įvairių spalvų puvimo žymės, medis ties lūžio vieta yra lengvai trupantis. Prie Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo yra pateiktos fotonuotraukos (e. b. l. 44-45, 46-49) patvirtina, kad ant pareiškėjo automobilio nuvirtęs medis buvo iš kamieno vietos supuvęs, todėl pagal Taisyklių 44 punkte, savivaldybės administracija privalėjo laiku įvertinti jo būklę ir pašalinti, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, kad atsakovė nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas turėjo būti atsakingas, rūpestingas bei įvertinęs situaciją, galėjo automobilį statyti kitoje vietoje, ne po medžiu. Pabrėžtina, kad teisės aktai būtent savivaldybei numato pareigą rūpintis želdynais. Teisės aktuose yra detaliai nustatyta, kokius veiksmus, siekdama užtikrinti želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą, turi atlikti savivaldybės administracija. Tokia pareiga yra aiškiai reglamentuota ir už jos nevykdymą bei dėl to atsiradusią žalą, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, kyla civilinė atsakomybė (LVAT 2017 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1038-1062/2017).

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ko pasekoje ant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio automobilio užvirto medis, kuris visiškai sugadino pareiškėjo automobilį. Nurodytas aplinkybes apie automobiliui ,,Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą patvirtina byloje pateiktos šio automobilio fotonuotraukos po įvykio, Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, Vertinimo ataskaita, 2017 m. birželio 15 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (e. b. l. 32-37, 44-45, 46, 47, 48, 49, 50-54, 57-76, 78-79). Taigi, remiantis išdėstytais argumentais yra nustatytos visos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir žala (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Kaltė šiuo atveju preziumuojama (CK 6.248 straipsnis, 6.271 straipsnis).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį.

Nagrinėjamoje byloje, žalos padarymo faktas yra nustatytas, nes byloje esanti medžiaga neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjui priklausęs automobilis Volvo S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sugadintas ant jo užgriuvus nulūžusiam medžiui. Grįsdamas reikalaujamos priteisti žalos dydį, pareiškėjas pateikė teismui UAB „Nepriklausomų vertintojų biuro“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitos išvadą Nr. 2170751 (e. b. l. 57-76), kurioje nurodyta, kad automobilio ,,Volvo S80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė iki apgadinimo su PVM buvo 3000 Eur, o likutinė vertė su PVM 1000 Eur. Todėl pareiškėjo teigimu, padaryta žala dėl sugadinto automobilio yra 2000 Eur. Atsakovė mano, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio, nes pareiškėjas nenurodė automobilio pagaminimo metų, tai buvo reikšminga nustatant automobilio nusidėvėjimą bei atitinkamai svarbu vertinant automobilį.

Teismas visgi pažymi, kad pareiškėjas pateikė žalai pagrįsti rašytinius įrodymus: nepriklausomo turto vertintojo vertinimo išvadą. Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Kadangi duomenys apie tai, kad pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 140418V-05 neatitinka Turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo reikalavimų ar yra nuginčyta teisme, teismui nėra pateikti, pagrindo ja nesiremti teismas neturi. Iš automobilio registracijos liudijimo matyti, kad automobilio Volvo S80 pirmos registracijos data yra 2001 m. lapkričio 6 d. Vertinimo ataskaitoje taip pat nurodyta pirmos registracijos data 2001 m. lapkričio 6 d. Taigi, aišku, kad vertinant automobilį šiuo atveju buvo atsižvelgta į šią aplinkybę, matyti, kad nustatant vertę, palyginimui buvo imtos analogiškų, panašių automobilių vertės vertinimo dienai (e. b. l. 24, 25, 26, 27, 28, 64-65). Taigi, teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais pareiškėjo rašytiniais įrodymais, pagrindžiančiais prašomos priteisti žalos dydį.

Atsakovė prašo teismo mažinti priteistinos žalos dydį, nes, kaip teigia, jos atsiradimą nulėmė ir pačio pareiškėjo nerūpestingumas, neatsargumas – jis turėjo numatyti, kad automobilį palieka ten, kur jis gali būti apgadintas.

CK 282 str. 1 d. nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią situaciją ir tai, kad savivaldybės administracija nevykdė teisės aktuose jai nustatytos pareigos – užtikrinti tinkamą medžio priežiūrą, laiku pašalinti supuvusį bei pavojų žmonėms ir jų turtui keliantį medį, teismas atsakovės argumentus dėl pareiškėjo kaltės atmeta kaip nepagrįstus. Pareiškėjui nėra ir negali būti taikomi didesnio rūpestingumo ir apdairumo standartai, todėl iš jo negalėjo būti reikalaujama įvertinti augančio ir galinčio nulūžti medžio keliamą pavojų ir / ar jo laipsnį. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo automobilis (duomenys neskelbtini), namo kieme stovėjo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus argumentus, darytina išvada, jog, kaip minėta, yra nustatytos visos atsakovės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, tačiau, atsižvelgiant į žalos kilimo aplinkybes, žalos atlyginimas nenukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos nagrinėjamu atveju mažintinas vienu trečdaliu (1333,33 Eur). Pažymėtina, jog tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi analogiškose bylose (žr., pvz., 2017 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3725-552/2017, eA-1038-1062/2017 ir kt.).

Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimo sumos, susijusios su automobilio įvertinimu (150 Eur), Faktinių aplinkybių konstatavimu (84,70 Eur), viso: 234,70 Eur atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 4 dalies 2 punkto sąlygas (e. b .l. 17, 43, 82). Šis žalos dydis taip pat mažintinas vienu trečdaliu (iki 156,46 Eur). Taigi, remiantis išdėstytu iš atsakovės priteistina pareiškėjui 1489,79 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas prašo priteisti ir 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo 2000 Eur sumos nuo skundo priėmimo nagrinėti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti yra praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl remiantis išdėstytu, iš atsakovės priteistina pareiškėjui ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo teismo sumažintos 1333,33 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Reikalavimas į bendrą nuostolių dydį įtraukti ir 229,59 Eur palūkanų, susidariusių pareiškėjo apskaičiavimu nuo 2000 Eur žalos atsiradimo 2017 m. birželio 2 d. iki 2019 m. rugsėjo 18 d. netenkintinas, kadangi remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytos palūkanos mokamos tik nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitų pareiškėjo patirtų šioje byloje išlaidų: pasiūlymo išspręsti ginčą taikiai parengimo (130 Eur), skundo teismui parengimo (40 Eur) atlyginimo klausimas spręstinas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis proceso šalių išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies (patenkintų reikalavimų 62,36 procentai). Todėl proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina ir pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos, t. y. 106,01 Eur (170 Eur x 62,36 proc./100 proc.) (e. b. l. 4, 5-6,16).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1489,79 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 79 ct) turtinės žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 1333,33 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2019 m. spalio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 106,01 Eur (vieną šimtą šešis eurus 01 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.