Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, sekretoriaujant Anai Matutienei, dalyvaujant vertėjai Teresei Gusarovai, pareiškėjui T. O. (T. O.) ir jo atstovei advokatei Evai Jankovskai, atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus atstovei Vilmai Tenytei, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Dovilei Dambrauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Per teismo posėdį pareiškėjas ir jo atstovė prašė skundą tenkinti.

Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 p., nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant natūra laisvą žemę turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 str. priskirtą valstybės išperkamai žemei. Žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymu patvirtintus detaliuosius planus. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis konkrečiai žemei lemia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip, nei paimant tam tikrą objektą. Detalusis planas yra viena iš privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui. Jei užklausimo pateikimo metu nėra patvirtinto teritorijos detaliojo plano, negali būti vertinama kaip pakankamas pagrindas pripažinti tokią žemę laisva žeme, į kurią nuosavybės teisės gali būti atkurtos žemę grąžinant natūra.

Per teismo posėdį atsakovų atstovė prašė skundą atmesti.

Taikant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. nuostatas, svarbu apibrėžti sąlygas, kada žemė įgyja negrąžintinos natūra žemės teisinį statusą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad jei yra požymiai, kad prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, žemės grąžinimas natūra negalimas (2003-03-25 nutartis adm. byloje Nr. A11-263-2003). Nagrinėjamu atveju aktualus Vilniaus m. savivaldybės teritorijos bendrasis planas. Iš jo grafinės dalies matyti, kad ginčo teritorija, kurią kaip laisvą žemės nuosavybės teisių atkūrimui nurodo pareiškėjas, patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritoriją. Toks nustatymas atitinka Teritorijų planavimo įstatymo 7 str. 2 d. 3 p. numatytą bendrojo planavimo tikslą. Vadovaujantis (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono III mikrorajono planavimo projektu, ginčo teritorija buvo numatyta sporto aikštelėms įrengti. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio 15 p. nurodyta, kad užstatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie suformuoti pagal tų rajonų teritorijų planavimo dokumentus, nuosavybės teisės neatkuriamos ir žemė natūra negrąžinama, išskyrus atvejus, kai liko nerealizuota šio teritorijų planavimo dokumente numatyta užstatymo galimybė. Vadovaujantis planavimo projektu įrengtos aikštelės egzistuoja iki šiol, taigi ši teritorija priskirta bendro naudojimo teritorijai ir turi visuomeninį poreikį.

Vilniaus m. savivaldybės taryba 2011-05-25 sprendimu patvirtino visų Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje esančių sporto ir poilsio infrastruktūros vietų schemas. Pagal šio sprendimo 62 priedą, ginčo teritorija patenka į sporto ir poilsio infrastruktūros teritoriją, kurioje numatyti aikštynai. Vadovaudamasis bendruoju planu, administracijos direktorius 2011-04-06 įsakymu leido pradėti rengti žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas – suprojektuoti valstybinės žemės sklypą atskirajam želdynui (bendro (viešo) naudojimo teritorija). Todėl ginčo teritorija patenka ne tik į bendrojo plano sprendinius, kuriais teritorija numatyta intensyviam apželdinimui, bet ir į Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje esančių sporto ir poilsio infrastruktūros vietų schemą.

Per teismo posėdį atsakovės atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas yra pretendento P. O., mirusio (duomenys neskelbtini), atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. O. iki nacionalizacijos valdytą 7,3596 ha žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, teisių perėmėjas.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2007-07-09 įsakymu Nr. 30-1335 nustatė suformuoto laisvos (neužstatytos) natūra grąžinamos žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių paskirtį – kita (pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą žemės sklypas yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijoje), plotą – 8400 kv. m, ribas, specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas (2 t., b. l. 8-9).

Vilniaus apskrities viršininko 2007-11-20 sprendimu Nr. 2.4-01-5401 buvo atkurtos nuosavybės teisės P. O., į tenkančią nekilnojamojo turto dalį, 0,4200 ha žemės grąžinant natūra, esančią 0,8400 ha ploto žemės sklype prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, Vilniuje. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į 6,8393 ha žemės pareiškėjui bus atkurtos vėliau (1 t., b. l. 63).

2009-08-12 pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas papildomai suformuoti apie 0,30 ha ploto nuosavybės teisių atkūrimui du laisvus žemės sklypus, kurie pridėtuose planuose buvo pažymėti žalia spalva ir Nr. 1, 2. Miesto plėtros departamentas 2009-10-28 raštu Nr. A256-1080-(2.142.12-MP8) nurodė, kad pareiškėjo schemoje nurodyta žemė, kurią jis pageidauja susigrąžinti natūra, priskirta valstybės išperkamai žemei, nes patenka į visuomeninio naudojimo būdo – mokyklos reikmėms naudojamą žemės sklypą ir į bendro viešo naudojimo teritoriją, užimtą vaikų žaidimų aikštelėmis (1 t., b. l. 46).

2010-02-10 pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl Miesto plėtros departamento 2009-10-28 rašto Nr. A256-1080-(2.142.12-MP8), kuriuo atsisakyta formuoti nuosavybės teisių atkūrimui laisvą buvusio savininko turėtą žemę (1 t., b. l. 48).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2010-03-10 raštu Nr. A51-5105(2.14.2.12-MP8) informavo pareiškėją, kad daugiau laisvos (neužstatytos), galimos grąžinti natūra žemės J. O. iki nacionalizacijos turėtos žemėnaudos vietoje, nėra. Paaiškino, kad schemoje nurodytas plotas Nr. 1 yra užimtas bendro (viešo) gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams naudojamomis vaikų žaidimo ir sporto aikštelėmis, todėl negali būti traktuojama kaip laisva žemė, o plotas Nr. 2 yra mokyklos pastatų eksploatavimui suformuotame žemės sklype (2 t., b. l. 11-12).

2010-04-15 pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo formuoti laisvą (neužstatytą) žemės sklypą buvusio savininko J. O. iki nacionalizacijos turėtoje vietoje, kuri schemoje pažymėta žalia spalva ir Nr. 1 (1 t., b. l. 43-45).

Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010-04-20 raštu Nr. 20-192, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, jį informavo, kad apskrities viršininko administracija ir savivaldybės administracija viena kitai nepavaldžios, todėl įstatymai nenumato galimybės vienai iš jų tikrinti kitos priimtų sprendimų ar atliktų veiksmų teisėtumo (2 t., b. l. 13).

2011-04-06 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. A30-833 leido rengti apie 3812 kv. m ploto žemės sklypo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) g. planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir nustatė, kad šio plano rengimo tikslas – suprojektuoti valstybinės žemės sklypą atskirajam želdynui (2 t., b. l. 29).

2011-05-25 Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-51 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančių sporto ir poilsio infrastruktūros vietų schemas. Pagal šio sprendimo 62 priedą, pareiškėjo norima susigrąžinti teritorija patenka į sporto ir poilsio infrastruktūrą, kurioje numatyti aikštynai (2 t., b. l. 25-28).

2011-08-16 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas raštu Nr. A51-29394 (2.14.2.12-MP8) informavo pareiškėją, kad jo prašyme pažymėta teritorija pagal bendrojo plano sprendinius yra intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritorijoje, pagal (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono III mikrorajono planavimo projektą teritorija buvo numatyta sporto aikštelėms įrengti, aikštelės egzistuoja iki šiol, todėl teritorija priskirta bendrojo naudojimo teritorijai ir turi visuomeninį poreikį. Nurodė, kad pareiškėjo minima teritorija laikytina užimta, valstybės išperkama ir natūra negrąžintina (1 t., b. l. 8).

Pareiškėjas, nesutikdamas su 2011-08-16 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštu Nr. A51-29394 (2.14.2.12-MP8), 2011-08-25 padavė skundą Vilniaus skyriui (1 t., b. l. 9-10).

Vilniaus skyrius 2011-09-19 raštu Nr. 49SF-450 informavo, kad Vilniaus skyrius negali tenkinti pareiškėjo prašymo išnagrinėti skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011-08-16 rašto Nr. A51-29394-(2.14.2.12-MP8) pagrįstumo ir teisėtumo ir įpareigoti administracijos direktorių suformuoti natūra grąžintiną žemės sklypą (1 t., b. l. 11-12).

2011-10-05 pareiškėjas padavė skundą Tarnybai, prašydamas išnagrinėti 2011-08-16 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento atsakymo Nr. A51-29394 (2.14.2.12-MP8) teisėtumą ir pagrįstumą ir įpareigoti administraciją suformuoti laisvą sklypą nuosavybės teisių atkūrimui (1 t., b. l. 13-14).

Tarnyba 2011-11-09 raštu Nr. 1SS-(7.5)-2820 informavo pareiškėją, kad pagal teisės aktų nuostatas Tarnybai nesuteikta teisė nagrinėti kitos institucijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priimtų sprendimų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (1 t., b. l. 15-16).

Nagrinėjamoje byloje iš esmės keliamas ginčas dėl to, ar ginčo teritorija, esanti tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių, Vilniuje, skaitmeninio žemėlapio ištraukoje pažymėta žalia spalva, apie 0,30 ha žemės sklypas buvusio savininko J. O. iki nacionalizacijos turėtoje žemėje, yra priskirtina valstybės išperkamai žemei.

1997-07-01 Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 5 str. 2 d. 1 p. yra nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Analogiška nuostata yra nustatyta 1997-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų Nr. (duomenys neskelbtini) 34 punkte.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 str. yra numatytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant žemė yra išperkama atlyginant už ją pagal šio įstatymo 16 str.

Atsakovas, darydamas išvadą, kad žemė yra išperkama, remiasi įstatymo 12 str. 1 ir 3 d. numatytomis aplinkybėmis, o būtent įstatymo nuostata, kad yra išperkama valstybės žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus <...>; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai <...>. Analogiškos nuostatos yra numatytos Vyriausybės nutarimo Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 70 punkte.

Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 p. nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėtų žemės sklypų ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, savo įsakymu paskiria atsakingus savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų riboms formuoti. Šios ribos formuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėto žemės ribas. Suformuoti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypai turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą.

Taigi minėtu teisiniu reguliavimu yra nustatyta, kad gali būti grąžinamas natūra tik laisvas (neužstatytas) žemės sklypas, tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-927/2008 yra konstatavęs, kad, norint žemę priskirti prie valstybės išperkamos, būtina konstatuoti visų aptartų sąlygų, kylančių iš pačios Konstitucijos, egzistavimą; būtina padaryti išvadas, ar visai teritorijai, į kurią pretenduojama: 1) yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; 2) ar tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir 3) ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. nuostatas nurodyta, kad „aiškinant šią įstatymo normą pažymėtina, kad joje nurodytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, kad jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo plano), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas ne grąžintinas natūra, o valstybės išperkamas“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis adm. byloje Nr. A11-263/03, 2010 m. vasario 1 d. sprendimas adm. byloje Nr. A438-305/2010, 2011 m. sausio 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A858-151/2011, 2011 m. vasario 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-421/2011).

Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, būtina vertinti ne tik, ar žemės sklypui yra parengtas detalusis planas, bet kartu būtina įvertinti ir žemės sklypo faktinę padėtį, ar jis yra laisvas, neužstatytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A-261-1094/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad detalusis planas ginčo teritorijai nėra parengtas. Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų ir jo sprendinius. Remiantis bendruoju planu, ginčo teritorija patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų teritoriją (2 t., b. l. 24).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento teigimu, remiantis (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono III mikrorajono planavimo projektu, teritorija tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių buvo numatyta sporto aikštelėms įrengti. Bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinio reglamento 15 p. nurodyta, kad užstatytuose gyvenamuosiuose rajonuose, kurie suformuoti pagal tų rajonų teritorijų planavimo dokumentus, nuosavybės teisės neatkuriamos ir žemė natūra negrąžinama, išskyrus atvejus, kai liko nerealizuota šio teritorijų planavimo dokumente numatyta užstatymo galimybė. Remiantis bylos medžiaga, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono statybos metu buvo įrengtos aikštelės, kurios egzistuoja iki šiol, t. y. ši teritorija priskirtina bendrojo naudojimo teritorijai. Nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011-05-25 sprendimu Nr. 1-51 patvirtino sporto ir poilsio infrastruktūros vietų schemas, kuriomis nustatyta, kad pareiškėjo norima susigrąžinti teritorija patenka į sporto ir poilsio infrastruktūrą, kurioje numatyti aikštynai (2 t., b. l. 25-28).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus tai, kad ginčo teritorija turi ir visuomeninę-socialinę reikšmę, darytina išvada, kad bendruoju planu ir schemomis buvo išreikštas konkretus visuomenės poreikis ir viešasis interesas.

Dėl nurodytų motyvų, Vilniaus miesto savivaldybės administracija teisėtai atsisakė suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą ginčo teritorijoje, dėl to nėra pagrindo teismo sprendimu įpareigoti atsakovą atlikti papildomus veiksmus ar priimti sprendimus (ABTĮ 90 str.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011-08-16 raštu Nr. A51-29394-(2.14.2.12-MP8), padavė skundą Vilniaus skyriui bei Tarnybai, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Ginčai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu, pagal teisės aktuose nustatytą nagrinėjimo tvarką gali būti skirstomi į dvi kategorijas: 1) ginčai, atsiradę nuosavybės teisių atkūrimo procese iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, ir 2) ginčai, kilę dėl tokio sprendimo priėmimo. Pirmieji nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 122 p.), o antrieji – Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, Atkūrimo įstatymo gyvendinimo tvarkos 123 punkto nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-05-04 nutartis adm. byloje Nr. AS143 - 223/2009).

Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d. nustatyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Žemės reformos įstatymo 18 str. 2 d. ir Tvarkos 122 bei 123 punktų sisteminė analizė leidžia padaryti išvadą, kad išankstinė ginčų, kilusių iš nuosavybės teisių atkūrimo procese priimamų sprendimų iki priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nagrinėjimo ne teisme tvarka nustatyta tik konkrečiai įstatymu apibrėžtiems ginčams, t. y. tiems, kurie kyla dėl institucijų (pareigūnų) jau atliktų veiksmų (priimtų sprendimų), susijusių su žemėnaudos formavimu, dokumentų žemės privatizavimui ar nuomai parengimu (2006-05-30 nutartis adm. byloje Nr. A15 - 1006/2006).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą Tarnybai padavė dėl savivaldybės administracijos atsisakymo suformuoti laisvą žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, t. y. ginčas nuosavybės teisių atkūrimo procese iš esmės kilo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kompetentingos institucijos atsisakymas atlikti tam tikrus veiksmus iki nuosavybės teisių atkūrimo nėra tapatus vilkinimui tokius veiksmus atlikti, todėl tokiam atsisakymui (išskyrus sprendimą apskritai atsisakyti atkurti nuosavybės teises) yra taikoma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešojo administravimo institucija neneigia, jog asmuo apskritai gali atsikurti nuosavybės teises, tačiau dėl anksčiau minėtų priežasčių atsisako suformuoti žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos laikėsi pagrįstai. Dėl to Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentas, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą skundo teismui padavimo terminą, dėl ko byla turėtų būti nutraukta, yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašomas panaikinti raštas neturėtų būti vertinamas kaip administracinis sprendimas, turėjęs įtakos pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams. Ginčijamu raštu pareiškėjui buvo atsisakyta atlikti veiksmus, todėl pareiškėjas neturėjo reikšti reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, o tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo admnistravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 14 p. nustatyta, kad individualus teisės aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1, 2 d. yra nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, darytina išvada, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Pareiškėjo prašomu panaikinti skundžiamu raštu pareiškėjui nėra nustatomos teisės ar pareigos, juo atsisakoma atlikti tam tikrus veiksmus. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką, ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.

Galimybė teismine tvarka nuginčyti administracinius aktus, juose nustatytus faktus ar pateikiamus teisinius vertinimus priklauso nuo teisminio nagrinėjimo dalyko administracinėje byloje, nuo to ar skundžiamas dokumentas yra individualus administracinis aktas, kokio pobūdžio institucijų veiksmai ar neveikimas yra skundžiami. Bylos priskirtinumas administraciniam teismui klausimas sprendžiamas vadovaujantis administracinio sprendimo bei skundžiamų viešojo administravimo subjektų veiksmų ar atsisakymo atlikti tokius veiksmus priskyrimo nurodytoms kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 1999-01-14 įstatymą Nr. VIII-1029, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 1999-06-17 įstatymą Nr. VIII-1234, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles, atitinkamos srities specialius įstatymus bei juos įgyvendinančius teisės aktus.

Kaip minėta, pareiškėjas į Tarnybą kreipėsi, prašydamas išspręsti klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011-08-16 rašto Nr. A51-29394-(2.14.2.12-MP8) teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir priima sprendimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų (ABTĮ 3 str., 2 str., 89 str.). Nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato, kad administracinis teismas priima sprendimą dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo. Administracinis teismas nagrinėja šį ginčą iš naujo, teisminio nagrinėjimo dalyku yra ir teismo sprendimas yra priimamas dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, nepriklausomai nuo to ar ginčas nagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ar nenagrinėtas. Jeigu ginčas nenagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, tokiu atveju, kai tai buvo privaloma, yra sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į teismą tvarkos tinkamo realizavimo, t.y. skundo palikimo nenagrinėtu ar bylos nutraukimo. Ginčo nagrinėjimas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje neišplečia teisminio nagrinėjimo dalyko, kuriuo bet kokiu atveju yra viešojo administravimo priimto sprendimo revizavimas ir su tuo susijusių pasekmių taikymas, kuriuo išsprendžiamas klausimas dėl materialinės teisės normose nustatytų pareiškėjo teisių gynimo ar atsisakymo ginti tokias teises (ABTĮ 92 str.).

Dėl nurodytų motyvų, šios bylos nagrinėjimo dalyku yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento, atsisakiusio atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, veiksmų ir sprendimų teisėtumo vertinimas.

Įvertinus visas aplinkybes, daroma išvada, kad tenkinti pareiškėjo skundą, vadovaujantis jo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo T. O. (T. O.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.