Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4732-494/2016 pagal ieškovo BnP Finance AB ieškinį atsakovui M. D. dėl nuostolių atlyginimo, kuria patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BnP Finance AB ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo M. D. 1 886,55 Eur nuostolių atlyginimą.Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumai areštuoti atsakovui priklausančius kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai, pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 1886,55 Eur sumos.Teismas nurodė, kad CK 6.251 straipsnis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą. Ieškinys yra turtinio pobūdžio, iš pateiktų įrodymų matyti, kad šalys ginčo geranoriškai neišsprendžia, ieškinio suma yra didelė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškinio įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Juolab, kad ieškinio padavimo dieną teismui nežinoma atsakovų finansinis pajėgumas bei pozicija.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas M. D. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad ieškovo su atsakovu nesieja ir nesiejo sutartiniai, faktiniai ar teisiniai santykiai.Teismas privalėjo konstatuoti, kad ieškinys neatitinka CPK 135 straipsnio 2 dalies reikalavimų: nepateiktas dokumentas, kuriuo grindžiamas ieškinio pagrindas (pasirašyta sutartis), o likę dokumentai – sutarties priedai – nėra pasirašyti arba pasirašyti datomis, kurios neatitinka ieškinyje nurodytų datų, tad sudaro pagrindą abejoti pateiktų dokumentų tikrumu, nepagrįstai apsunkina ieškinio nagrinėjimą teisme, o atsakovui – realizuoti savo procesines teises.Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas CPK 144 straipsnio 1 dalies kontekste, kadangi ieškovas nepateikė įrodymų dėl UAB „Dortus“ inicijuotos / iškeltos bankroto bylos, taip pat tinkamai įformintais dokumentais nepagrindė ieškinio pagrindo.Atsakovas asmeniškai nebuvo sutartinių santykių su ieškovu dalyvis, ieškovo pretenzija atsakovui įteikta daugiau kaip savaitė vėliau, nei ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, be to, įteiktoje pretenzijoje ieškovas atsakovui jokių derybų net nesiūlo, o tik reikalauja sumokėti skolą už UAB „Dortus“.Ieškovo argumentas dėl atsakovo nebendravimo su antstoliu absurdiškas. Pats ieškovas pripažįsta, kad atsakovas nuo 2016 m. gegužės 9 d. nebėra įmonės vadovas, todėl neaišku, kokiu pagrindu antstolis turi siekti bendravimo su atsakovu.

Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas BnP Finance AB prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį palikti galioti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Teismas neturėjo pareigos vertinti ieškovo pateiktų įrodymų pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, šioje byloje negali būti keliamas klausimas dėl paskolos sutarties parašų tikrumo ir autentiškumo, nes UAB „Dortus“ skolos ieškovui klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kita vertus, atsakovo argumentai dėl paskolos sutarties autentiškumo yra nepagrįsti. Įstatyme nėra numatyta prievolė paskolos sutartis tvirtinti šalių antspaudais, be to, tai nėra įmanoma padaryti atsižvelgiant į elektroninės sutarties specifiką. Paskolos santykių susiformavimą patvirtina ir tai, kad paskolos lėšos buvo pervestos į paskolos gavėjo banko sąskaitą ir UAB „Dortus“ atlikinėjo mokėjimus pagal paskolos sutarties grafiką iki pasikeičiant įmonės vadovui. Taigi atsakovo argumentas, kad ieškinys neatitinka įstatymo reikalavimų, nepagrįstas.Atsakovas netinkamai interpretuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas ir teismų praktiką. Jokiame teisės akte nėra numatyta ar suformuluota teismų praktikoje sąlyga, kad vadovo atsakomybei atsirasti būtina, jog įmonei jau būtų iškelta bankroto byla.Ieškovas, prieš kreipdamasis į teismą su ieškiniu, išsiuntė atsakovui pretenziją. Be to, susirašinėjimas su atsakovu el. paštu įrodo ne tik tai, kad atsakovas turėjo galimybę susipažinti su ieškovo reikalavimais, bet ir atsakovo nebendradarbiavimą bei nemandagų elgesį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškinio sumai areštuotas atsakovo turtas.Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Taigi įstatymas nustato dvi privalomas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, t. y. ginčija pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia tikėtino ieškinio pagrįstumo kaip vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką, preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti, ar nėra aiškių prieštaravimų ieškinyje arba kitų aplinkybių, liudijančių, kad ieškinys tikrai negalėtų būti patenkintas. Preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų savo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš apelianto 1 886,55 Eur nuostolių atlyginimą. Ieškinyje ieškovas nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, patvirtina apelianto civilinės atsakomybės buvimą, taip pat kartu su ieškiniu pateikė teismui rašytinius įrodymus, kuriais įrodinėja ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Tuo tarpu pasisakyti dėl pastarųjų įrodomosios reikšmės, taip pat apelianto nurodomos aplinkybės, kad įmonei nėra iškelta bankroto byla (dėl ko, anot apelianto, jo, kaip vadovo, civilinė atsakomybė negalima), teismas galės tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. priimdamas teismo sprendimą dėl ginčo esmės. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo įsitikinti preliminariu ieškinio pagrįstumu nepažeidė.Minėta, kad kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – tai grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Pirmosios instancijos teismas grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui motyvavo didele ieškinio suma ir aplinkybe, kad šalys neišsprendžia ginčo geranoriškai. Apeliantas pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškinio suma nagrinėjamu atveju yra didelė, neginčija, o nurodo argumentus, susijusius su pretenzijos apeliantui įteikimo aplinkybėmis, taip pat šalių bendradarbiavimu. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto pateikti argumentai nepaneigia teismo išvados dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pagrįstumo, juo labiau, kad ir išdėstyti argumentai neįrodo apelianto siekio ginčą išspręsti geranoriškai (t. y. to, ką pažymėjo teismas).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.