- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-24
- Bylos Nr.
- 2-484/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Kategorijos
- 127.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Adakris“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarties, kuria patvirtintas akcinės bendrovės „Saurex petroleum“ kreditorinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Adakris“ restruktūrizavimo byloje Nr. B2-542-479/2010.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Adakris“ iškelta restruktūrizavimo byla. Kreditorius AB „Saurex petroleum“ pateikė RUAB „Adakris“ administratoriui prašymą įtraukti jį į kreditorių sąrašą su 132 993,93 Lt finansiniu reikalavimu. Nurodė, kad atsakovo skola 2009 m. sausio 15 d. sudarė 244 376,57 Lt, neskaičiuojant delspinigių. Tai patvirtina 2009 m. sausio 15 d. įsiskolinimo padengimo sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo minėtą įsiskolinimą padengti dalimis. Kadangi atsakovas pavėluotai vykdė savo įsipareigojimus, gautos įmokos buvo skirstomos vadovaujantis CK 6.54 straipsniu. Atsakovui buvo išrašytos ir įteiktos delspinigių sąskaitos faktūros. Be to, dėl netinkamo sutarties vykdymo kreditorius papildomai patyrė 6 683,29 Lt nuostolių, t. y. išlaidų už teisines paslaugas. Administratorius pripažino tik dalį kreditoriaus pareikšto finansinio reikalavimo, t. y. 87 888 Lt, todėl likusios reikalavimo dalies teismo prašė netvirtinti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus AB „Saurex petroleum“ 132 993,93 Lt finansinį reikalavimą. Teismas nustatė, kad pagal 2009 m. sausio 15 d. įsiskolinimo padengimo sutartį atsakovo skola kreditoriui sudarė 244 376,57 Lt. Minėta sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius dėl termino sumokėti skolą praleidimo. Teismas pažymėjo, kad skolos apskaičiavimo suvestinėje nurodyta, kokias sumas atsakovas sumokėjo. Suvestinėje nurodytas galutinis skolos dydis – 126 310,64 Lt. Teismo teigimu, atsakovas neginčija kreditoriaus reikalavimo dėl 6 683,29 Lt išlaidų už teisines paslaugas. Kadangi delspinigiai apskaičiuoti pagal sutarties nuostatas, o atsakovas neįrodė, kad skola yra mažesnė, teismas sprendė, jog nėra pagrindo netvirtinti pareikšto reikalavimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas, atstovaujamas generalinio direktoriaus, prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Kreditorius nurodė, kad atsakovui buvo išrašytos ir įteiktos delspinigių sąskaitos faktūros, tačiau jokių įteikimą patvirtinančių įrodymų nepateikė. Kreditoriaus pateiktose delspinigių sąskaitose faktūrose nėra nei atsakovo atstovų parašų, nei žymų apie jų įteikimą. Kadangi šios delspinigių sąskaitos faktūros nebuvo įteiktos atsakovui, įmonei neatsirado pareiga mokėti jose nurodytų sumų, o kreditoriui – teisė gautas įmokas paskirstyti CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka.
2. Kreditorius delspinigių atsiradimą kildina iš 2009 m. sausio 15 d. įsiskolinimo padengimo sutarties, tačiau delspinigių sąskaitose faktūrose nurodo, kad delspinigiai paskaičiuoti pagal vekselį (išskyrus PVM sąskaitą faktūrą SP Nr. 0004990). Joks vekselis teismui nebuvo pateiktas, tačiau abejotino pagrįstumo reikalavimas vis tiek buvo patvirtintas.
3. Teismas restruktūrizavimo bylose turi būti aktyvus. Nors asakovas neginčijo kreditoriaus reikalavimo dėl 6 683,29 Lt išlaidų už teisines paslaugas, teismas ex officio privalėjo sumažinti išlaidas teisinei pagalbai, nes jos akivaizdžiai viršija Teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas dėl priteistino užmokesčio už advokato teikimą pagalbą maksimalaus dydžio. Be to, iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nėra aišku, kokia teisinė pagalba buvo teikiama ir ar kreditorius, mokėdamas pakankamai dideles sumas, pats buvo apdairus ir rūpestingas bei tuo būdu neprisiėmė rizikos dėl galimai didesnių nuostolių atsiradimo. Kreditoriaus pateiktos sąskaitos faktūros teisinei pagalbai apmokėti neturi jokių sąsajų su kreditoriaus prašymu dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo.
4. Teismas patvirtino 0,5 proc. dydžio delspinigius per dieną nuo sumos, kurios atsakovas nesumokėjo nurodytu terminu. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nurodyto dydžio delspinigiai yra aiškiai per dideli, todėl mažintini. Paskaičiuota delspinigių suma sudaro 38 422,64 Lt, kai buhalterinė atsakovo skola kreditoriui sudaro 87 888 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto pareiga mokėti skolą ir delspinigius yra pagrįsta 2009 m. sausio 15 d. įsiskolinimo padengimo sutartimi, kurios apeliantas neginčija. Aplinkybė, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių delspinigių sąskaitų faktūrų įteikimą apeliantui, neatleidžia įmonės nuo pareigos mokėti šalių susitarimu numatytus delspinigius. Kreditoriaus išlaidos teisinei pagalbai yra pagrįstos byloje pateiktais dokumentais. Apeliantas neginčijo šių išlaidų ir bylos nagrinėjimu metu nesinaudojo teise patikslinti, kokia teisinė pagalba buvo suteikta. Todėl apeliantas nepagrįstai kelia klausimus dėl išlaidų teisinei pagalbai apeliacinėje instancijoje. Kiti apelianto argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad kreditorius AB „Saurex petroleum“ ir atsakovas UAB „Adakris“ 2009 m. sausio 15 d. pasirašė įsiskolinimų padengimo sutartį, kuria šalys besąlygiškai patvirtino, kad atsakovo bendras įsiskolinimas, neskaičiuojant delspinigių ir palūkanų, kreditoriui sudaro 244 376,57 Lt. UAB „Adakris“ įsipareigojo šį įsiskolinimą padengti dalimis sutartyje numatytais terminais, o neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius savo įsipareigojimus – mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną, skaičiuojant nuo neapmokėtos sumos (b. l. 13).
Iš skolų apyvartos akto matyti, kad atsakovas tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų, nes sumokėjo kreditoriui tik 156 488,57 Lt, todėl liko nepadengtas 87 888 Lt įsiskolinimas, kurį bankroto administratorius ir pripažįsta (b. l. 14). Iš šio akto taip pat matyti, kad atsakovui laiku nevykdžius dalinių mokėjimų, kreditorius skaičiavo delspinigius, todėl pagal sutartį ir CK 6.54 straipsnio nuostatas iš atsakovo gautus mokėjimus pirmiausia nukreipdavo priskaičiuotų delspinigių apmokėjimui, o likusią sumą – įsiskolinimo padengimui. Iš viso kreditorius priskaičiavo 38 422,64 Lt delspinigių ir šiai sumai išrašė delspinigių sąskaitas faktūras. Administratorius prašė kreditoriaus reikalavimo dėl delspinigių netenkinti.
Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad jam neatsirado pareigos mokėti delspinigius, nes kreditorius nepateikė įrodymų, kad minėtos delspinigių sąskaitos faktūros buvo įteiktos atsakovui. Ši aplinkybė neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti sutartyje numatytus delspinigius. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad atsakovas neprivalo mokėti delspinigius, nes kreditoriaus pateiktose delspinigių sąskaitose faktūrose delspinigių paskaičiavimo pagrindu nurodyti vekseliai, nors kreditorius delspinigių atsiradimą kildina iš įsiskolinimo padengimo sutarties. Pažymėtina, kad pačios šalys sutartyje buvo susitarusios, kad įsiskolinimo sumai (244 376,57 Lt) atsakovas turi išrašyti vieną ar kelis paprastuosius vekselius, kurių bendra suma atitinka bendrą įsiskolinimo sumą. Be to, skolų apyvartos akte, kuriame buvo fiksuojamas atsakovo įsiskolinimo padengimas, nurodytos delspinigių sumos sutampa su delspinigių sąskaitose faktūrose nurodytomis sumomis.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad nagrinėjamu atveju delspinigiai gali būti mažinami. Įstatymas teismui suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Sprendžiant, ar šalių sutartyje nustatyti delspinigiai yra neprotingai dideli, paprastai atsižvelgiama į tokius kriterijus: šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines ar alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tą aplinkybę, kad 0,5 proc. dydžio delspinigiai buvo nustatyti įsiskolinimo padengimo sutartyje, kurios esmė kreditoriaus daroma nuolaida skolininkui dėl susidariusio įsiskolinimo padengimo dalimis per ilgesnį laiko tarpą. Akivaizdu, kad sudarant tokią sutartį skolininko derybinė pozicija dėl sutarties sąlygų ir numatomų netesybų dydžio būna silpnesnė, nes iš esmės sutarties sąlygas diktuoja kreditorius, pagrindinis skolininko tikslas – įsiskolinimo išdėstymas ilgesniam laikui. Be to, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad sutartyje numatytų netesybų dydis, palyginus su įstatymu numatytu palūkanų dydžiu, kurios gali būti taikomos tuo atveju, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, o sutartyje netesybos nenumatytos, yra žymiai didesnis. Akivaizdu, kad atsakovo tarp šalių sudarytos sutarties tinkamam vykdymui sutrukdė skolininko finansinė padėtis. Pagal sutartį skolininkas paskutinį mokėjimą turėjo atlikti 2009 m. balandžio 6 d., tačiau jau 2009 m. liepos 3 d. jam buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Tai patvirtina, kad sutarties vykdymo laikotarpiu skolininkas jau turėjo laikinų finansinių sunkumų. Nagrinėjamoje byloje yra ir kitas netesybų mažinimo pagrindas, t. y. atsakovas iš dalies yra įvykdęs prievolę. Atsakovas, vykdymas sutartį, grąžino kreditoriui 64 proc. įsiskolinimo.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad kreditoriaus prašomų priteisti delspinigių dydis mažinamas iki 10 000 Lt. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtinto kreditoriaus reikalavimą dėl 6 683,29 Lt išlaidų už teisinę pagalbą, nes iš kreditoriaus pateiktų sąskaitų nėra galimybės nustatyti, kokia teisinė pagalba ir už kokias paslaugas buvo teikiama, t. y. nėra aišku, ar suteikta teisinė pagalba buvo susijusi su minėto įsiskolinimo iš atsakovo išieškojimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino delspinigių dydžio ir patvirtino kreditoriaus reikalavimą dėl išlaidų už teisinę pagalbą, skundžiama nutartis keistina.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartį pakeisti ir nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Patenkinti UAB „Saurex Petroleum“ prašymą iš dalies ir nustatyti, kad UAB „Saurex Petroleum“ kreditorinis reikalavimas sudaro 97 888 Lt. Atmesti UAB „Saurex Petroleum“ prašymą dėl kitos kreditavimo reikalavimo dalies patvirtinimo.“