- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-890-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Neringa Švedienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- P. A., V. J.
- Atsakovas
- A. J., M. J., O. K., R. K.
- Trečiasis asmuo
- P. K., VĮ Registrų centro
- Kategorijos
- 21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų M. J. ir A. J., O. K., R. K. ir 216-ajai DNSB apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų P. A. ir V. J. ieškinį atsakovams 216-ajai DNSB, M. J., A. J., O. K., R. K., dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus miesto savivaldybei, A. M., K. K., J. T., M. T., P. K., dėl pažeistų savininko teisių į nuosavybės teise priklausantį daiktą atstatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovai V. J. ir P. A. 2003-12-19 kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinę (t.1, b.l.3-5, 25-26, t.2, b.l.16-17, 40-42, 148-149, t.3, b.l.25-26, 134-137, 183-186) prašo: 1) panaikinti 216-osios DNSB visuotinio susirinkimo 2000-01-26 nutarimo 5 p. dėl pusrūsio patalpų padalinimo M. J. ir O. K., dėl apmokėjimo už jiems priklausančią dalį laiptinių ir stogo renovacija; 2) priteisti ieškovams už atitekusias patalpas pinigines kompensacijas – iš atsakovės O. K. 18 000 Lt, iš atsakovės M. J. 55 000 Lt, iš atsakovo R. K. 17 000 Lt taip, kad ieškovui P. A. atitektų 42 000 Lt, ieškovui V. J. – 48 000 Lt; 3) atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes jie ilgą laiką susirašinėjo su bendrija, laukė, kol ginčas bus išspręstas taikiai, todėl dėl svarbių priežasčių laiku nesikreipė į teismą. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini), esančias negyvenamąsias 135,97 kv.m ploto ginčo patalpas Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 1994-11-24 potvarkiu perdavė bendrijai, jos nėra butų priklausiniai - rūsiai. 216-osios DNSB 1999-09-13 protokolu Nr. 4 pusrūsio patalpos 132,15 kv. m ploto buvo padalintos proporcingai kiekvieno buto savininkui, visi butų savininkai pasirašė susitarimą. Vėliau buvo dalijamos ir palėpės patalpos, kurios irgi turėjo priklausyti visiems butų savininkams. Tretieji asmenys K. K., M. T., J. T. atsiskaitė su ieškovais už palėpėje šiems priklausančią patalpų dalį, taigi palėpės pasidalinimo klausimas yra išspręstas. Pagal gyvenamojo namo A. J. g. 26 techninę inventorinę bylą, pusrūsio patalpos yra pasidalintos tokiu būdu, kad R. K. tenka patalpų dalis, esanti po jo butais, jo šeima turi pusę namo A. J. g. 26, t. y. jis naudojasi patalpomis, pažymėtomis 7a-2. Patalpos, pažymėtos 7a-3 (58,29 kv.m), 7a-4 (3,63 kv.m), 7a-7 (11,90 kv.m), šiuo metu yra M. J. ir Ž. J. nuosavybė, tačiau jos yra po ieškovų butais ir dalis šių patalpų priklauso jiems: V. J. – 16,37 kv. m., P. A. – 14,01 kv.m. Pagal minėtą 1999-09-16 susitarimą pusrūsio patalpos buvo pasidalintos taip, kad A. J. teko 11,04 kv.m, M. J. 6,96 kv.m, iš viso 18 kv.m, O. K. teko 10,85 kv.m, taigi iš viso jiems priklausė 28,85 kv.m patalpų, o 30 kv.m ploto rūsio patalpų yra ieškovų dalis, kurios jie įstatymo nustatyta notarine tvarka neatsisakė, nesutiko ir su siūloma kompensacija už laiptinių renovaciją, kuri iš esmės nebuvo atlikta. Kadangi su atsakovais susitarimo dėl pusrūsio patalpų atsidalinimo natūra pasiekti nepavyko, ieškovai pasirinko pinigines kompensacijas – 1 kv.m šiuo metu vertina 3000 Lt. Sumokėti piniginę kompensaciją turi M. J., O. K. ir R. K. priklausomai nuo to, kokias pusrūsio dalis jie užėmė.
Atsiliepimas
Atsakovai M. J. ir A. J. atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b.l. 33-34) nurodė, kad ieškovai nepagrįstai reikalauja panaikinti 2000-01-26 216-osios DNSB visuotinio susirinkimo nutarimo 5 p., nes šis susirinkimas buvo teisėtas, o tokiu būdu padalinti patalpas nutarė bendrijos narių dauguma, ieškovams kompensuojant laiptinių ir stogo renovacija už jų pusrūsio dalį. Teigia, kad ieškovai gali pasiimti dar apie 90 kv.m rūsio patalpų, kurias reikia tik susitvarkyti. Ieškovai nepagrįstai reikalauja iš jų kompensacijos, skaičiuodami po 3000 Lt už 1 kv. m. pusrūsio patalpų, šios patalpos net nebuvo tinkamai apžiūrėtos, o atsakovas A. J. yra atlikęs šių patalpų remontą, kurio vertė viršija 35 000 Lt. Ieškovai dėl 2000-01-26 216-osios DNSB visuotinio bendrijos susirinkimo nutarimų panaikinimo kreipėsi į teismą tik 2003-12-19, t.y. praleidę 3 mėnesių ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atliktas stogo remontas, laiptinių renovacija, išvalytas rūsys, tačiau ieškovai visiškai neprisidėjo prie bendrijos darbų ir nepagrįstai prašo jiems nepriklausančios kompensacijos.
Atsakovė O. K. atsiliepimais į ieškinį (t.1, b.l. 60, t.4, 164-166), su ieškovų reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti, tame tarpe ir taikant ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovai DNSB 2000-01-26 sprendimo neskundė, ilgą laiką nesisėmė jokių veiksmų, kreipėsi į teismą praleisdami įstatyme numatytus bendrijos savininkų visuotinio susirinkimo sprendimo apskundimo terminus ir bendrą visiems ieškiniams trejų metų ieškinio senaties terminą (1964 m. 84 str.). Bendrija kompleksiškai išsprendė palėpės, rūsio padalijimo, namo renovacijos ir kompensavimo klausimus, todėl vien rūsio patalpų pasidalijimo klausimo negalima išskirti. DNSB 2000-01-26 susirinkime buvo nuspręsta jos nuosavybėn perduoti 17,58 kv.m pusrūsio patalpas, kompensuojant už jai tenkančią palėpės patalpų dalį. Ginčo patalpas ji pardavė Ž. J., turinčiam pirmenybės teisę. Nurodo, kad ieškovams savo dalį prievolės kompensavo visiškai, įvykdė jai paskirtus darbus, ką patvirtina bendrijos turimi dokumentai. Pažymėjo, jog ieškovas P. A. yra pripažinęs ginčijamą Bendrijos sprendimą, nes jai įregistravus atidalintų patalpų nuosavybės teises, prašė parduoti jai priklausančias rūsio patalpas.
Atsakovas 216-oji DNSB atsiliepimais į ieškinį (t.1, b.l.51-54, t.4, b.l.113-114) su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog bendrija, kaip juridinis asmuo, per savo valdymo organus gali disponuoti bendrijai nuosavybės teise priklausančiu turtu. DNSB įstatų nustatyta tvarka 2000-01-26 sušauktame susirinkime, dalyvaujant visiems bendrijos nariams, priimti nutarimai nepažeidžia įstatymų nustatytos tvarkos, neprieštarauja 1964 m. CK 122 str. ir šiuo metu galiojančio 4.83 str. nuostatoms. Šiuo atveju ieškovų nurodytas CK 4.81 str. negali būti taikomas, nes reguliuoja kitus teisinius santykius. 2000-01-26 protokolo Nr. 1 5 p., kuriuo bendro naudojimo patalpos ir neatidėliojami remonto darbai, atsižvelgiant į ieškovų sunkią materialinę padėtį bei Bendrijos rinkliavų vengimą, paskirstyti – pusrūsio patalpas pirmam aukštu), palėpės – trečiam aukštui, darbus, medžiagas ir kitas išlaidas įskaitant kaip indėlį į Bendrijos fondą, skirtą kompensavimui už neproporcingą patalpų pasidalijimą ieškovams. Kaip matyti iš pateiktų sąmatų, atliktų darbų kaštai ženkliai viršija kompensuotinas sumas. Fondo lėšos turėjo būti naudojamos išimtinai bendroms namo reikmėms, vėliau ieškovai pradėjo reikalauti piniginių kompensacijų, jos buvo svarstomos Bendrijos susirinkimuose, ieškoma kompromisų, tačiau reikalavimai nuo kelių tūkstančių litų po aštuonių ieškinio tikslinimų ženkliai išaugo, todėl 2008-11-24 Bendrijos narių visuotiniame susirinkime, remiantis išlikusiais dokumentais, patikslinti indėliai į Bendrijos fondą ir padaryta išvada, kad ieškovams yra kompensuota su kaupu. Ieškovai nepagrįstai remiasi 1999-09-13 namo savininkų susitarimu bei atskiria palėpės patalpų pasidalijimą nuo kitų 2000-01-26 Bendrijos susinikime priimtų sprendimų.
Atsakovas R. K. atsileipimu į ieškinį (t. 5, b.l. 1-3) prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senaties terminą bei patikrinti, ar ieškovų veiksmai nėra nusikalstami. Nurodo, kad jam priklausančios rūsio patalpos buvo identifikuotos 2000-01-26 visuotinio Bendrijos narių susirinkimo sprendimu, jį apskųsti ieškovai turėjo teisę ir galimybę iki 2001-01-26, tuo tarpu jam ieškinį pareiškė 2007-10-24, t.y. praėjus 6 m. ir 9 mėn. nuo termino apskųsti Bendrijos sprendimus pabaigos. Galiojantis CK numato trijų mėnesių apskundimo terminą, ieškovai jokių motyvų, kodėl praleido ieškinio senaties terminą, nenurodė. Ieškovai nenurodė, kokius neteisėtus veiksmus, pažeidžiančius jų teises ar teisėtus interesus, jis yra padaręs.
Tretieji asmenys K. K., J. T., M. T. atsiliepimu į ieškinį (t. 1,b.l.65-66) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal DNSB įstatymo Nr. VIII-1741 8 str. 3 p. pirmenybę įsirengti palėpę, esančią virš butų turi viršutinio aukšto patalpų, virš kurių yra palėpės, savininkai. Pažymėjo, kad 1999-06-18 buvo atlikta pastato A. J. g. Nr. 26 korp. 1A3/p stogo ir pastogės konstrukcijų būklės ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad stogo ir pastogės būklė yra pavojinga viršutiniame aukšte gyvenančių žmonių saugumui ir gyvybei. DNSB 2000-01-26 nutarimas suteikė galimybę išspręsti šią problemą trečio aukšto butų savininkams. Buvo gauti visi reikiami leidimai, sutvirtinus perdangą. Pastačius pastoges, jos buvo pripažintos tinkamomis naudoti ir įregistruotos. 2001-05-03 216-osios DNSB susirinkime pritarus renovacijos fondo idėjai, pateikė savo poziciją, kad indėlį į pastato renovaciją įdėjo sutvarkydami perdangas ir pakeisdami stogo konstrukciją bei dangą, apmokėdami laiptinių langų ir durų keitimo išlaidas, savo bei jiems priklausančią dalį už ieškovus.
Tretysis asmuo VĮ Registrų centras Vilniaus filialas atsiliepimu į ieškinį (t. 2 b. l. 50-51) nurodė, kad ieškovų reikalavimai tikslintini atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis.
Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b.l. 111-112) prašė ieškinį spręsti teismo nuožiūra.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-03-23 sprendimu (t. 5. b.l. 70-76) ieškovų P. A. ir V. J. ieškinį tenkino iš dalies: 1) panaikino 216-osios DNSB visuotinio susirinkimo 2000-01-26 nutarimo 5 p. dėl pusrūsio patalpų padalinimo M. J. ir O. K., apmokėjimo už ieškovams P. A. ir V. J. priklausančią dalį laiptinių renovaciją ir stogo renovaciją; 2) priteisė ieškovui P. A. piniginę kompensaciją – iš atsakovės M. J. – 16 765,59 Lt, iš atsakovės O. K. – 2 683,09 Lt, iš atsakovo R. K. – 5 044,43 Lt; 3) priteisė ieškovui V. J. piniginę kompensaciją – iš atsakovės M. J. – 19 594,41Lt, iš atsakovės O. K. – 3 135,8 Lt; iš atsakovo R. K. – 5 895,57 Lt; 4) priteisė iš 216-osios DNSB ieškovų naudai po 50 Lt žyminio mokesčio; 5) priteisė iš atsakovės M. J. ieškovų naudai po 113,86 Lt žyminio mokesčio bei 863,08 Lt žyminio mokesčio valstybei; 6) priteisė iš atsakovės O. K. 80,49 Lt žyminio mokesčio ieškovo P. A. naudai ir 94,07 Lt žyminio mokesčio V. J. naudai; 7) priteisė iš R. K. ieškovų naudai po 113,86 Lt žyminio mokesčio ir 100,48 Lt žyminio mokesčio valstybei; 8) priėmė atsakovų M. J. ir A. J. atsisakymą nuo priešieškinio ir bylą šioje dalyje nutraukė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovai ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl DNSB narių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais praleido dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujino. Nurodė, kad dar 2001-03-26 ieškovas P. A. kreipėsi į DNSB su prašymu atšaukti 2000-01-26 nutarimą (t. 1, b.l.20), 2001-04-03 šis parašymas buvo svarstomas bendrijos narių visuotiniame susirinkime (t. 1, b.l.19). Iš 2001-05-03 DNSB narių susirinkimo protokolo Nr.2 matyti, kad šis ieškovo prašymas ir V. J. reikalavimai buvo svarstomi, nutarta bendrijoje sudaryti fondą iš lėšų tų bendrijos narių, kurie gavo papildomas patalpas palėpėje ir pusrūsyje, konkretų kiekvieno bendrijos nario įnašą už 1 kv.m nustatyti kitame bendrijos susirinkime (t.1,b.l.14.). Atkreipė dėmesį ir į tai, kad 216-osios DNSB ėmė prašyti taikyti ieškinio senatį tik 2008-12-23 atsiliepime į patikslintą ieškinį, anksčiau šio atsikirtimų argumento nenaudojo. Vadovaudamasis 1964 m. CK 122 str. 1 d., 2000-01-26 galiojusio Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 str., 4 str. bei 216-osios DNSB Įstatų 4 p., teismas sprendė, jog teisės disponuoti namo bendro naudojimo objektu bendrija kaip juridinis asmuo neįgijo, nes bendraturčiai disponuoti bendrojo naudojimo objektais galėjo tik turėdami visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių sutikimus. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 20 str. 2 d. nurodyta, kad bendrija turi teisę valdyti ir naudoti bendrojo naudojimo patalpas, todėl bendrija negalėjo priimti sprendimo dėl disponavimo bendrosios dalinės nuosavybės objektu – pusrūsiu. Tuo pagrindu teismas sprendė, kad atsakovo – 216-osios DNSB visuotinio narių susirinkimo 2000-01-26 priimto nutarimo 5 p. yra nepagrįstas, prieštaraujantis galiojusio CK 124 str.-125 str. nuostatoms. Bendrija yra tik bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo būdas, todėl ji negali spręsti tų klausimų, kuriuos spręsti teisę turi tik patys to turto bendraturčiai. Ieškovai, kaip bendrojo naudojimo patalpų bendraturčiai savo dalies bendrame turte įstatymų nustatyta tvarka neatsiskaė. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovai neprašo atidalinti natūra jiems tenkančių bendrosios nuosavybės dalių, ir pasirinko atlyginimą už gautas neteisėtai jiems priklausančias patalpas pinigine kompensacija (1964 m. galiojusio CK 126 str., 2000 m. CK 4.80 str.), bei įvertinęs tai, kad šalys nepateikė teismui duomenų apie ginčo pusrūsio patalpų vertę bylos nagrinėjimo dienai, kompensacija ieškovams iš atsakovų O. K., M. J. ir R. K. ieškovų naudai teismas priteisė skaičiuojant ginčo patalpų 1 kv.m kainą vidutiniškai po 2000 Lt, o ne 3000 Lt, kaip prašė ieškovai. Be to, atsižvelgęs į tai, kad O. K. dar 2000 balandžio mėn. 6,73 kv.m jai nepriklausančių ginčo patalpų pardavė už 5 818,89 Lt (1 kv.m – 864,62 Lt.) iš jos priteistiną kompensacijos dalį paskaičiavo tokia verte.
Taip pat Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-03-31 papildomu sprendimu priteisė lygomis dalimis iš atsakovų O. K., M. J. ir R. K. ieškovų naudai po 667 Lt atstovavimo išlaidų (t. 5, b.l. 79).
Šalies argumentai
Atsakovė O. K. apeliaciniu skundu (b.l. 81-86) prašo: panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-03-23 sprendimo dalį, kuria teismas panaikino 216-osios DNSB visuotinio susirinkimo 2000-01-26 nutarimo 5 p. dėl pusrūsio patalpų padalijimo M. J. ir O. K., apmokėjimo už ieškovams P. A. ir V. J. priklausančią dalį laiptinių ir stogo renovaciją; panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista 2683,09 Lt ieškovo P. A. ir 3135,8 Lt ieškovo V. J. naudai, jos atžvilgiu ieškinį atmesti; panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-03-31 papildomą sprendimą dėl 667 Lt atstovavimo išlaidų iš jos priteisimo ieškovams P. A. ir V. J.. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje nustatytą reikšmingą aplinkybę – dalinant bendro naudojimo patalpas jai atiteko tik dalis jai priklausiusių bendro naudojimo patalpų, kadangi proporcingai jos turimam gyvenamajam plotui, jai turėjo atitekti 10,85 kv.m rūsio ploto ir 13,54 kv.m palėpės ploto. Kadangi jos butas yra pirmame aukšte, tai, susirinkimui nutarus, palėpės plotas jai buvo kompensuotas rūsio plotu - jai atitekusių rūsio patalpų plotas buvo padidintas 6,73 kv.m, iki 17,56 kv.m, tačiau neviršijant atitinkamos proporcijos, skaičiuojant nuo jos bendro gyvenamojo ploto. Todėl ieškovų teisių ir teisėtų interesų ji nepažeidė, nes iš daugiabučio namo patalpų jai atiteko dalis, kuri nebuvo didesnė, negu jos turėta gauti proporcingai jos turimam gyvenamajam plotui. Pažymi, jog ieškinio pareiškimo momentu ji neturėjo nuosavybės teisės į ginčo patalpas, 2000-04-14 pirkimo-pardavimo sutartimi jas perleido Ž. J., todėl nėra šių patalpų bendrasavininkė ir nėra tinkama šalimi, reiškiant ieškinį dėl bendrosios nuosavybės atidalijimo. Ši sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta. Teismui priėmus tokį sprendimą, jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sumažėjo, todėl toks sprendimas neatitinka CK 4.80 str. 2 d. nuostatų. Atkreipia dėmesį ir į tai, jog nei 2004-02-07, nei 2005-02-03 DNSB nutarimuose jos prievolė sumokėti ieškovams kompensaciją nenustatyta.
Atsakovas 216-oji DNSB apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-03-23 sprendimą ir ieškinį atmesti. Tvirtina, jog DNSB, priimdama 2000-01-26 sprendimą dėl palėpės ir rūsio patalpų pasidalijimo tarp namo gyventojų, nepažeidė įstatų ir galiojančių įstatymų. Nuo 1995-06-05 ginčo negyvenamosios patalpos įregistruotos kaip 216-osios DNSB turtas. Bendrijai nuosavybės teise priklausantį turtą gali valdyti, naudotis ir juo disponuoti Bendrija per savo valdymo organus, bet ne butų ar kitų patalpų savininkai, kaip teigia ieškovai. Todėl 1999-09-16 A. J. g. 26 Vilniuje, gyventojų - savininkų susirinkimo patvirtintas susitarimas yra niekinis. Negano to, jį pasirašė ieškovas V. J., kuris tuo metu nebuvo jokių patalpų name savininkas nei bendrijos narys, o ieškovo P. A. rūsio patalpos buvo identifikuotos anksčiau, todėl remtis šiuo susitarimu kaip įrodymu negalima. Pažymi, jog ieškovai vėliau pritarė 2001-05-03 Bendrijos narių susirinkimo sprendimui sudaryti Bendrijos fondą iš lėšų tų jos narių, kurie gavo papildomas patalpas palėpėje ir pusrūsyje, todėl laikytina, jog juos tuo metu tenkino kompensacija už bendrojo naudojimo patalpų dalį. 2008-11-24 Bendrijos narių visuotinis susirinkimas, įvertinęs surinktą medžiagą apie atliktus darbus vykdant 2000-01-26 DNSB nutarimą, padarė galutines išvadas ir priėmė sprendimus, patikslinančius ir dalinai pakeičiančius 2004-02-07 ir 2005-02-03 nutarimus, kuriuo, be kita ko patvirtino, kad Bendrijos narių įnašas į tikslinį Bendrijos fondą pinigine išraiška statybos remonto ir kitiems darbams sudaro 298 142,27 Lt, kuris skirtas kompensuoti negavusiems papildomų patalpų ieškovams. Šio nutarimo ieškovai neginčija, todėl jis yra galiojantis ir įrodo, kad ieškovams yra pilnai kompensuota: P. A. 32 795,65 Lt (298142,27 Lt x 11 % =32 765,65Lt), o V. J. – 38 785,50 Lt (298 142,27 Lt x 13 % = 38 758,50 Lt). Apelianto teigimu, teismas patvirtino, kad 216-oji DNSB pateikė dokumentus, įrodančius atliktus rekonstrukcijos darbus, tačiau nepagrįstai tvirtino, kad atsakovas 216-oji DNSB nenurodė tikslių sumų, kurios buvo išleistos bendrijos reikmėms, gyvenamojo namo patalpų remontui. Be to, pasak apelianto, teismas nepagrįstai ieškovams atnaujino senaties terminą, jiems nepateikus jokių pateisinamų priežasčių ir jas patvirtinančių dokumentų. Teismas turėjo įvertinti tą aplinkybę, kad ieškovai aštuonis kartus tikslindami ieškinio reikalavimus ir juos didindami, vilkino teismo procesą ir elgėsi nesąžiningai. Minėto Bendrijos sprendimo 5 p. panaikinimas sugriauna proporcingą patalpų pasiskirstymą.
Atsakovas R. K. apeliaciniu skundu (t.5, b.l. 99-100) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-03-23 sprendimą, ieškinį atmesti. Nurodo, kad jam priklausančios rūsio patalpos buvo identifikuotos 2000-01-26 visuotinio DNSB susirinkimo sprendimu, nepažeidžiant patvirtintų bendrijos įstatų. Jį apskųsti ieškovai turėjo teisę ir galimybes iki 2001-01-26, ieškinį pareiškė 2007-10-24, t.y. praėjus 6 m. 9 mėn. nuo termino apskųsti Bendrijos sprendimus pabaigos, kai tuo tarpu galiojantis CK numato trijų mėnesių apskundimo terminą. Ieškovai pratęsti ieškinio senaties terminą neprašė. Pažymi, jog teismas neatsakė į pagrindinį klausimą, kokias teises į Bendrijai, kaip juridiniam asmeniui, priklausančias rūsio patalpas turėjo ieškovai, todėl liko neatsakytas klausimas, kokiu būdu atsakovas pažeidė ieškovų teises. Nurodo, kad paskaičiavus pagal išplanavimą R20, R21, R24 ir R25 neidentifikuotas rūsio patalpas, susidarytų 52,27 kv.m, atmetus 1,99 kv.m koridoriaus bendro naudojimo plotą. Tačiau įvertinus tai, kad jis atidavė 4,83 kv.m rūsio patalpas naujo autonominio mazgo įrengimui, jam realiai priklausytų tik 47,44 kv.m rūsio patalpų, o pagal 2000-01-26 protokolą 51,22 kv.m, todėl patys ieškovai jam turi sumokėti už 3,78 kv.m trūkstamų rūsio patalpų plotą.
Atsakovai M. J. ir A. J. apeliaciniu skundu (t.5, b.l. 102-106) prašo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-03-23 sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, jog Savivaldybės valdybos 1994-11-24 potvarkiu Nr. 2422 ginčo patalpos, kaip atskirai suformuotas nekilnojamojo turto objektas, buvo perduotos 216-oji DNSB kaip juridiniam asmeniui, todėl tapo šios Bendrijos kaip juridinio asmens įgytu turtu (t.2, b.l. 13), kuriuo pagal 2000-01-26 sprendimo priėmimo metu galiojusius įstatymus bei bendrijos įstatus galėjo disponuoti tik pati bendrija per savo valdymo organus (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 9 str.1 d. 3 p., 19 str., Bendrijos įstatų 5.3 p.). Kadangi ginčo patalpos kaip atskirai identifikuotas turtas nuosavybės teise priklausė pačiai bendrijai kaip juridiniam asmeniui ir nebuvo bendrojo naudojimo objektu, šio namo savininkai (bendrasavininkiai) į šį turtą neturėjo bendrosios dalinės nuosavybės teisės. Dėl tokio teisinio reglamentavimo ieškovai niekada nebuvo ginčo patalpų savininkais ir neturėjo teisinio pagrindo pareikšti ieškinio dėl pažeistų savininko teisių atstatymo į jiems niekada nepriklausiusią nuosavybę. Pagal Bendrijos 2000-01-26 priimtą sprendimą, prievolę kompensuoti ieškovams už jiems neskirtas patalpas prisiėmė Bendrija kaip juridinis asmuo, bet ne atskiri bendrijos nariai. Pažymi, kad jie turėjo pinigines prievoles Bendrijai, bet ne ieškovams, ir jas įvykdė. Pagal CK 2.50 str. 2 d. juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o šis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, todėl nėra teisinio pagrindo jų civilinei atsakomybei atsirasti. Šiuo atveju kompensacija ir yra tai, kad negavę papildomų patalpų ieškovai buvo atleisti nuo pagal įstatymą privalomų piniginių įnašų už namo bendrojo naudojimo objektų renovaciją, kitus darbus bei kitas bendrijos išlaidas, o ieškovams tenkančią šių išlaidų dalį padengė Bendrija. Pati šių kompensacijų esmė sąlygoja jų dydį – tai negauto turto vertė, buvusi jo perdavimo ir teisės į kompensaciją atsiradimo dieną – 2000-01-26 (2000-01-26 DNSB nutarimo 5 p.). Iš teismui pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų (t.2, b.l.14-15) matyti, kad M. J. nuosavybėn perduotų negyvenamųjų patalpų 1 kv.m vidutine rinkos vertė buvo 658,31 Lt. Šių duomenų ieškovai neginčijo. Tuo labiau, kad ieškovai savo keliuose patikslintuose ieškiniuose, kurie teismui buvo pateikti iki 2005 m. birželio mėn., 1 kv.m kainą skaičiavo po 500 Lt. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Bendrija P. A. kompensavo, atleisdama P. A. nuo 32 795 Lt, o V. J. – nuo 38 758,50 Lt įnašų į Bendrijos fondą, teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovai turi sumokėti kompensaciją ieškovams, skaičiuojant po 2000 Lt už 1 kv.m. Be to, savininkai, netekę patalpų rūsyje, pretenduos į patalpas palėpėje, o to padaryti be neproporcingos žalos neįmanoma, juo labiau, kad teismo posėdyje ieškovai pripažino savo palėpės dalį perleidę trečio aukšto gyventojams ir dar už tai gavę po kelis tūkstančius litų. Apeliantų manymu, teismui panaikinus 2000-01-26 Bendrijos sprendimo 5 p. dėl rūsio perdavimo, išnyko teisinis pagrindas priteisti iš atsakovų kompensaciją ieškovams, todėl šią kompensaciją teismas priteisė be jokio teisinio pagrindo. Teismas, panaikindamas šią Bendrijos sprendimo dalį, panaikino ir jų nuosavybės teisės į šias patalpas atsiradimo pagrindą, neišsprendęs klausimo, kam ir kokiomis teisėmis šios patalpos atitenka, kas, kaip ir kiek kompensuos jiems lėšas, investuotas į šias patalpas, kaip ir kada ieškovai grąžins Bendrijai lėšas, nuo kurių mokėjimo Bendrija juos buvo atleidusi, kaip Bendrija paskirstys šias lėšas Bendrijos nariams. Taip pat mano, kad teismas neturėjo pagrindo atnaujinti senaties terminą, nes ieškovai nepateikė jokių pateisinančių priežasčių ir jas patvirtinančių dokumentų.
Atsiliepimas
Ieškovai V. J. ir P. A. atsiliepimu (t.5, b.l.117-118) prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2009-03-23 sprendimą. Dar kartą pažymi, jog 1999-09-16 visi namo gyventojai išsprendė 132,25 kv.m pusrūsio patalpų pasidalijimo klausimą pagal kiekvieno užimamo buto plotą, ir P. A. priklausė 14,01 kv.m, o V. J. – 16,37 kv.m. Nors 2004-02-07 Bendrijos protokolu Nr. 1 ir 2004-12-10 protokolu Nr. 2 buvo vienbalsiai pasiūlyta ieškovams kompensuoti pinigine išraiška, ieškovai jokios realios piniginės kompensacijos negavo, nebuvo sudarytas ir apeliantų minimas fondas, o 216-oji DNSB nurodyta suma – 298 142,27 Lt nepagrįsta rašytiniais įrodymais.
Atsakovė O. K. atsiliepimu į atsakovų 216-oji DNSB, M. ir A. J. bei R. K. apeliacinius skundus (t. 5, b.l. 119-120) visiškai jiems pritaria. Pabrėžia, kad ieškovams niekada nepriklausė pusrūsio patalpų dalis, nes pusrūsio patalpos visada priklausė Bendrijai kaip juridiniam asmeniui, todėl jos teisėtai padalintos Bendrijos sprendimu.
Atsakovai 216-oji DNSB atsiliepimu į O. K. bei M. ir A. J. bei R. K. apeliacinius skundus (t. 5, b.l.121-122) bei atsakovai M. ir A. J. atsiliepimu į 216-oji DNSB, R. K. ir O. K. apeliacinius skundus (t. 5,b.l.125-126) šiuos skundus palaiko, išskyrus O. K. teiginį, kad pusrūsio patalpos buvo bendra dalinė gyventojų nuosavybė. Be to, O. K. remiasi 2004-02-07 ir 2005-02-03 Bendrijos nutarimais, kurie neįsiteisėjo, nes buvo pakeisti 2008-11-24 bendrijos nutarimu.
Atsakovas R. K. atsiliepimu į 216-oji DNSB, M. ir A. J. bei O. K. apeliacinius skundus (t. 5, b.l.123-124) jiems visiškai pritaria.
Atsakovo 216-osios DNSB apeliacinis skundas atmestinas, kitų atsakovų – iš dalies tenkintini.
Apeliacijos tikslas – atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas, patikrinti skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str., 329 str.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniais skundais apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumo ir teismo padarytų išvadų pagrįstumo patikrinimas, taip pat jų teisinis įvertinimas, t.y. ar nagrinėjamu atveju ginčo patalpos prieš jas padalijant nuosavybės teise priklausė visiems namo bendrarturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar daugiabučio namo savininkų bendrijos nariai balsų dauguma galėjo spręsti disponavimo minėtomis ginčo patalpomis klausimus, ar ieškovų teisės ginčijamu Bendrijos sprendimu buvo pažeistos, jei taip, kokiu būdu bei kokia apimtimi jos turi būti ginamos, ar egzistavo prielaidos ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Motyvuojamoji dalis
Dėl ginčo patalpų nuosavybės teisės
Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. savivaldybės valdybos 1994-11-24 potvarkiu Nr. 2422v (t.2, b.l.114-116) tuometinei 216-ajai Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijai buvo perduotas gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), su visais butų priklausiniais ir negyvenamosiomis 135,97 kv.m. ploto patalpomis, viso pastato bendras plotas 1030,36 kv.m., likutinė balansinė vertė 10 155 Lt, kartu įpareigojant Bendriją spręsti žemės sklypo nuomos sutarties sudarymo ir savavališkai užimtų negyvenamųjų 135,97 kv.m. ploto patalpų atlaisvinimo klausimus. Apelianto 216–osios DNSB ir kitų atsakovų apeliaciniuose skunduose tvirtinama, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė ir pasisakė dėl šių patalpų priklausomybės visiems namo gyventojams. Apeliantų manymu, galiojusios teisės normos ir Bendrijos įstatai numatė Bendrijos teisę turėti ir nuosavą turtą. Šių patalpų įregistravimo viešame registre Bendrijai nuosavybės teise faktas leidžia jiems padaryti išvadą, jog ginčo patalpos priklausė pačiai Bendrijai kaip juridiniam asmeniui. Su tokiu traktavimu teisėjų kolegija negali sutikti. Nors patalpų perdavimo - priėmimo akte 135,97 kv.m. ploto negyvenamosios patalpos įvardintos kaip rūsio patalpos, jos namo gyventojų nebuvo privatizuotos kartu su butais kaip jų priklausiniai, o tapo visų šio namo butų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, nepaisant aplinkybės, jog į jas1995-06-05 – 2000-02-28 laikotarpiu buvo įregistruotos atsakovo 216-osios DNSB nuosavybės teisės (t.2, b.l. 12, 13). Tai buvo nustatyta dar vertinant šioje byloje priimto ankstesnio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą apeliacinės instancijos teisme (t.3, b.l. 119-124), o teisėjų kolegijos motyvais yra paremta ir dabar ginčijamo teismo sprendimo būtent tokia išvada.
Vilniaus m. savivaldybės valdybos 1994-11-24 potvarkiu perduotų Bendrijai valdyti ginčo patalpų teisinės registracijos atlikimas Bendrijos, kaip bendrosios nuosavybės teise kitiems asmenims priklausančio turto valdytojo, vardu negalėjo pakeisti teisės aktais nustatytos ginčo objekto nuosavybės teisinės formos bei rūšies. Minėto potvarkio priėmimo metu Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas, vėliau įtvirtinęs daugiabučiame name esančių bendrojo naudojimo patalpų statusą – tai patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis (1 str.), jų valdymo formą – bendrija yra butų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto daugiabučiuose namuose valdymo būdas, įsteigta būtent šiuo tikslu (2 str. - 4 str.), dar negaliojo (įsigaliojo nuo 1995-03-08). Tačiau tuo metu galiojo CK 122 str., kurio 2 d. buvo įtvirtintos analogiškos nuostatos, jog savo bendrosios dalinės nuosavybės teisei įgyvendinti savininkai bendrosios nuosavybės teisės pradais gali įsteigti juridinį asmenį, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-23 nutarimas Nr. 280 „Dėl Gyvenamojo namo statybos bendrijos ir Gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos pavyzdinių įstatų patvirtinimo“, kurio 3.1. p. aiškiai buvo įvardinta, kad daugiabučiame gyvenamajame name, kurio visi butai bendrijos nariams priklauso nuosavybės teise, negyvenamosios ir bendrojo naudojimo patalpos, namo konstrukcijos bei inžinerinė įranga yra visų butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Be to, byloje ginčijamo Bendrijos sprendimo dėl šių negyvenamųjų patalpų padalijimo bendrijos nariams priėmimo 2000-01-26 metu galiojusios Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo redakcijos 1 str. 2 d. ir 20 str. nuostatos leidžia tvirtinti, kad apeliantui (216-ajai DNSB) jau tuo metu turėjo būti akivaizdu, kad savivaldybė bendrojo naudojimo patalpas (pusrūsį) kartu su visu namu perdavė jai tik valdyti ir naudoti, o ne juo disponuoti (20 str. 2 ir 3 dalys), kad šios patalpos priklauso ne pačiai Bendrijai, o visiems šio namo savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurių dalis bendrojoje nuosavybėje yra proporcinga jam priklausančių nuosavybės teise patalpų plotui (20 str. 1 d.).
Daugiabučio namo savininkų bendrijos, kaip savarankiško nuosavybės teisės subjekto, galinčio įgyti savo pačios nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, statuso jokios galiojančios teisės normos nenumatė ir nenumato. Priešingai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 19 str. apeliantų kaip Bendrijos turtas įvardijamos negyvenamosios patalpos yra prilyginamos šio namo gyvenamosioms patalpoms. Todėl toks, kaip apeliantų, aiškinimas leistų tvirtinti ir tai, jog privatizuoti ar kitu būdu įgyti butai taip pat yra Bendrijos, o ne jų savininkais nurodytų asmenų nuosavybė.
Išvadą, kad pati Bendrija kaip juridinis asmuo negali būti patalpų savininkas, suponuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kuris, remdamasis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-12-21 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (1995-02-21 redakcija) 16 str. 1 d., 17 str. 1 ir 2 dalių, 19 str. ir šio įstatymo (2000-06-20 redakcija) 27 str. 4 ir 7 dalių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-06-15 nutarimu Nr. 852 “Dėl Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo įgyvendinimo tvarkos” patvirtintų Tipinių daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatų 8 punkto 1, 3 ir 4 pastraipų, 10 punkto 1 pastraipos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškinimais, yra pabrėžęs, jog daugiabučio namo savininkų bendrija yra tik viena iš galimų bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str. 1 d. daugiabučio namo savininkų bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Nors pagal šią normą Bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tačiau ji, kaip civilinės atsakomybės subjektas, turi ypatumų, kuriuos sąlygoja tai, kad namo bendrojo naudojimo objektų savininkas yra ne Bendrija, o butų savininkai, kurie turi disponavimo šiais objektais teisę. Būtent savininkai, o ne Bendrija, proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje turi teisę į bendrojo naudojimo objektų duodamas pajamas (CK 4.83 str. 6 d.), kaip ir privalo apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, ar mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti (CK 4.82 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-11-26 nutartis c. b. Nr.3K-7-345).
Taigi tik butų ir kitų patalpų savininkai, kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai, turi disponavimo šiais objektais teisę. Skirtingai nei kitas savininko teisių turinį sudarančias teises (valdymo, naudojimo), kurios įgyvendinamos šių bendraturčių balsų dauguma, disponavimo teisę bendraturčiai gali įgyvendinti tik bendru sutarimu. Todėl 216-osios DNSB ir kitų apeliantų skunduose išdėstyti argumentai, kad patalpų teisinė priklausomybė pačiai Bendrijai esą ir apsprendė ginčijamą patalpų disponavimo galimybę Bendrijos įstatuose numatytąja tvarka – bendrijos narių susirinkime priimant sprendimą dėl jų balsų dauguma - teisiškai ir faktiškai nepagrįsti. Tiek ginčijamo 2000-01-26 susirinkimo nutarimo priėmimo metu galiojusios, tiek ir galiojančios dabar teisės normos imperatyviai nustato, jog disponavimo bendrąja daline nuosavybe klausimai yra sprendžiami visų jos dalyvių sutikimu (1964 m. CK 122 str.1 d., 124 str., 2000 m. CK 4.75 str.1 d., 4.81 str. 1 d.). Balsų dauguma gali būti priimami tik sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, disponavimas į sprendimų, priimamų šia tvarka, kategoriją nepatenka (2000 m. CK 4.85 str. 1 d.). Dar daugiau, ginčijamo Bendrijos sprendimo priėmimo laikotarpiu galiojusio CK 124 str. 1 d. buvo numatyta, kad teisę perleisti savo dalį bendrojoje nuosavybėje kitam asmeniui turi tik pats bendrosios nuosavybės teisės dalyvis. Atsakovas 216-oji DNSB, kaip ir susirinkimo metu atitinkamus sprendimus balsų dauguma priėmę jos nariai, privalėjo paisyti įtvirtinto teisinio reglamentavimo, ir, ieškovams nesutinkant dėl rūsio ir palėpės patalpų padalijimo būdo bei formos, spręsti šiuos klausimus individualiu susitarimu su ieškovais (1964 m. CK 127 str.). Kitoks susiklosčiusios situacijos aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų LR Konstitucijoje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo ir visapusiško apsaugos principui (23 str.), galiojusio CK 142¹ str. ir galiojančio CK 4.93 str. 2 d. nuostatoms.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovų teisės bei įstatymo saugomi interesai ginčijamu 216-osios daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos visuotinio susirinkimo 2000-01-26 protokolo Nr. 1 5 punktu įtvirtintu nutarimu dėl pusrūsio ir palėpės patalpų paskirstymo pagal principą trečio aukšto savininkams – palėpė, pirmo aukšto savininkams – pusrūsio patalpos pagal priedus Nr. 1, Nr. 2, antro aukšto butų savininkams (ieškovams) P. A. ir V. J. vietoje pusrūsio ir palėpės patalpų kompensuojant jų dalies apmokėjimu už laiptinių renovacijos ir stogo renovacijos darbus, neabejotinai buvo pažeisti. Jiems priklausanti bendrojo naudojimo patalpų dalis likusių bendrosios nuosavybės teisės dalyvių (bendraturčių) balsų dauguma priimtu nutarimu buvo nusavinta neteisėtai.
Dėl ieškinio senaties
Konstatavus ieškovų teisių pažeidimo faktą, įvertintina, ar pažeistoji teisė turi būti ginama, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai prašė taikyti ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes ir dėl to reikalavimų netenkinti. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto 216-osios DNSB ir kitų apeliantų skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas.
Sutrumpintas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais (CK 1.125 str. 4 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžia yra nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai yra bendrosios nuostatos. Sprendžiant, ar ieškinio senaties terminas praleistas, turi būti nustatyta senaties termino eigos pradžia, taip pat tai, ar senaties termino eiga nebuvo nutraukta (CK 1.130 str.). Ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie rodo, kad jis pripažįsta prievolę. Jeigu įpareigotas asmuo (šiuo atveju - Bendrija) neneigia savo pareigos atlikti kokį nors veiksmą, svarsto galimus susidariusios konfliktinės situacijos su turinčiu reikalavimo teisę asmeniu (šiuo atveju ieškovais) sprendimo būdus (žodžiu ir raštu, tame tarpe ir jau prasidėjus šios bylos nagrinėjimui, žadama atlyginti, priimami atitinkami nutarimai Bendrijos susirinkimuose dėl kompensavimo ieškovams už prarastas rūsio ir palėpės nuosavybės dalis iš Bendrijos fondo arba įpareigojant konkrečius Bendrijos narius tą padaryti, (t.1, b.l. 51-54, 173-174, 179-181, t.2, b.l. 91), tai gali būti vertinama kaip ieškinio senaties termino nutraukimas. Tai reikštų, kad po tokių Bendrijos ir jos valdymo organų veiksmų ieškinio senaties terminas neskaičiuojamas iki tol, kol prisiimti įsipareigojimai yra arba įgyvendinami, arba suinteresuoti asmenys informuojami, jog jų pageidaujamas kompensavimo būdas nebus taikomas. Tik tada asmuo sužino ar turi sužinoti, kad jo pažeistos teisės nebus atkuriamos ir realiai įpareigotų asmenų prievolė liks neįvykdyta. Nuo šio momento vėl prasideda ieškinio senaties termino eiga.
Teismų įstatymo 33 str. 4 d. yra įtvirtinta teismų pareiga, priimant sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, taikyti savo pačių sukurtas teisės aiškinimo taisykles, suformuluotas analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir CPK 4 str. Vertindamas pastarosios normos konstitucingumą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarimu (byla Nr.26-07) pabrėžė, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir LR Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami, juo labiau, kai kalbama apie tą pačią bylą. Šioje byloje jau buvo konstatuota, kad ieškovams, praleidusiems sutrumpintą ieškinio senaties terminą Bendrijos sprendimui ginčyti, jis turi būti atnaujintas dėl priežasčių, pripažintinų svarbiomis. Tokią išvadą padarė šioje byloje pirmojo dėl ginčo priimto teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą vertinęs apeliacinės instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismo 2007-04-18 nutartis, (t.3, b.l. 119-124), teisėjų kolegijos motyvais paremta ir dabar ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada apie sąlygų taikyti ieškinio senaties praleidimo pasekmes nebuvimo. Kolegija visiškai sutinka su teismų išdėstytais motyvais ir CK 1.131 str. 2 d. taikymu, jų nekartodama. Naujų aplinkybių ar įrodymų, kurios nulemtų priešingos išvados susiformavimą, apeliantai į bylą nepateikė.
Dėl ieškovų teisių gynimo būdo ir restitucijos
Apeliantės O. K. skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė tik dėl rūsio patalpų padalijimo ir kompensacijos už juos, nes jai atitekusi pusrūsio patalpų dalis nėra didesnė, nei priklausytų iš viso negyvenamųjų patalpų, kad ji atsisakė teisių į palėpės dalį, taigi dėl teismo sprendimo jai tekusi dalis realiai sumažėja, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais. Apelianto 216-osios DNSB skundo argumentas, kad minėto Bendrijos sprendimo 5 p. dalies panaikinimas sugriauna proporcingą patalpų pasiskirstymą taip pat teisingas. Kolegijos įsitikinimu, atsietai vertinti šių negyvenamųjų patalpų paskirstymo klausimų negalima. Kaip matyti iš 2000-01-26 protokolo ginčijamo 5 p. išdėstyto nutarimo (t.1, b.l. 11-12), Bendrijos susirinkime negyvenamųjų pusrūsio ir palėpės patalpų priskyrimo konkretiems butų savininkams klausimas buvo išspręstas kompleksiškai, pagal principą, kad aukštutinio namo aukšto gyventojams tenka didesnė palėpės patalpų dalis mainais už jiems tenkančią pagal 1999-09-16 visų namo gyventojų – savininkų pasirašytą susitarimą (t.1, b.l. 16) rūsio patalpų dalį, žemutinio aukšto gyventojams tenka didesnė pusrūsio patalpų dalis mainais už jiems turinčią atitekti palėpės patalpų dalį, o viduriniojo aukšto gyventojams, t.y. ieškovams neskiriama jokių patalpų, mainais kompensuojama jų dalis namo remontui tenkančių išlaidų. Konkretūs bendraturčiai atitekusių patalpų plotai ir identifikaciniai duomenys nurodyti Protokolo prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 (t.1, b.l. 13, 15).
Šioje nutartyje išdėstytų motyvų bei teisinių argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtas 216-osios DNSB sprendimas (protokolo Nr, 1 5 p. nutarimas) visa apimtimi pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms savininkų teisių apsaugą ir imperatyviai įtvirtintą draudimą paimti nuosavybę iš savininko prieš jo valią (CK 1.80 str.). Dalinis šio sprendimo panaikinimas, kaip tai išsprendė pirmosios instancijos teismas, susiklosčiusioje faktinėje situacijoje nėra galimas, nes akivaizdžiai pažeidžia kitų bendraturčių teisės, nepagrįstai sudaro prielaidas taikyti atsakomybę prieš ieškovus tik tiems asmenims, kurie įvardinti byloje atsakovais, nors ieškovų teises pažeidė visi namo bendraturčiai, balsavę už būtent tokio sprendimo padalinti bendrojo naudojimo patalpas priėmimą. Dėl šios priežasties ir apeliantės O. K. motyvas, kad ieškovų teisių ir interesų nepažeidė, nes realiai jai atitekusi tik priklausanti pagal turimą buto plotą rūsio ir palėpės dalis, pastarąją kompensuojant vien rūsio patalpų dalimi – atmestinas. Ji drauge su kitais bendraturčiais dalyvavo susirinkime ir sprendė dėl nepagrįsto ieškovams tenkančios bendrojo naudojimo patalpų dalies nusavinimo ir jų padalijimo (perdalijimo) kitiems bendrosios nuosavybės teisės dalyviams, tame tarpe ir jai pačiai, pagal proporcijas, nustatytas prieduose Nr. 1 ir Nr. 2. Tai, kad ieškovai kitiems bendraturčiams atitinkamų reikalavimų teisme neiškėlė (arba atsisakė), nepanaikina šios atsakovės pareigos kompensuoti jiems dalį prarastų patalpų vertės. Ieškovų tokią teisę reikšti arba nereikšti ir kam iš atsakingų asmenų pareikšti reikalavimus teisme apsprendžia CPK 13 str. įtvirtintas dispozityvumo principas, nulemiantis teisę laisvai disponuoti šaliai priklausančiomis procesinėmis teisėmis.
Atmestinas ir atsakovės O. K. apeliacinio skundo argumentas, esą P. A. yra pripažinęs ginčijamą Bendrijos narių susirinkimo sprendimą, nes prašęs jos parduoti atitekusias atsakovei pusrūsio patalpas. Įstatymų leidėjo valia galima patvirtinti tik nuginčijamą sandorį (CK 1.79 str.), o niekinis sandoris negali būti patvirtinamas ir paprastai negalioja nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 str.). Tačiau šiuo konkrečiu atveju iš ginčijamo bendrijos sprendimo jau yra atsiradusios teisinės pasekmės - padalintos bendraturičams patalpos įregistruotos viešame registre, suremontuotos, perleistos sandoriais, ir, kaip pripažįsta šalys, yra pakeista ir jų paskirtis į gyvenamąsias. Taigi 2000-01-26 216-osios DNSB sprendimas, išdėstytas protokolo Nr, 1 5 p., pripažintinas negaliojančiu ne ab initio (nuo sudarymo momento), o į ateitį, nuo šios nutarties priėmimo, t.y. sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.95 str. 2 d.). Tokiu atveju išspręstinas klausimas dėl restitucijos pritaikymo. Be to, ir patys ieškovai neprašė atsakovų grąžinti natūra to, ką šie jų sąskaitą neteisėtai yra gavę, siekdami atlyginimo už prarastas pusrūsio patalpas pinigais. Tokį restitucijos būdą, sumokant ekvivalentą pinigais, jeigu turto grąžinimas yra neįmanomas arba sukeltų neproporcingų nepatogumų šalims, įstatymai leidžia (CK 1.80 str. 2 d. ir 3 d., 6.145 str. 2 d., 6.146 str.). Todėl svarbu teisingai apskaičiuoti kompensacijos dydį.
Tiek Daugiabučių namų savininkių bendrijų įstatyme (aktualiu ginčijamo sprendimo priėmimo metu gal. red. 20 str. 1 d.), tiek CK normose ( 1964 m. CK 123 str. 1 d., 2000 m. CK 4.82 str. 5 d.) yra tvirtintas kiekvieno daugiabučio namo buto savininko bendrų patalpų dalies nustatymas pagal proporcijas, t.y. bendrosios nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Jau minėta, kad A. J. g. 26 namo gyventojai tokį susitarimą dėl kiekvienam jų tenkančios 132,25 kv.m. ploto negyvenamosios paskirties pusrūsio patalpų dalies yra sudarę (t.1, b.l. 16) ir savo parašais jį patvirtinę. Ginčo dėl neteisingai nustatytų proporcijų byloje nekilo, todėl būtent šis susitarimas ir priimtinas domėn, pripažįstant, jog iš ieškovo V. J. neteisėtai buvo nusavinta 16,37 kv. m., o iš ieškovo P. A. – 14,01 kv. m. ploto pusrūsio patalpų.
Sprendžiant dėl kompensacijos dydžio ir kas bei kokiomis proporcijomis ją turi atlyginti, kolegija iš esmės sutinka su apeliantais, kad pačių ieškovų pozicija tuo klausimu nebuvo nuosekli, šie nuolat didino savo turtinio pobūdžio reikalavimus arba tam tikrame bylos nagrinėjimo etape juos reiškė ir kitiems atsakovams. Kalbant apie kompensacijos dydį, tai ieškovus bylos nagrinėjimo pradžioje tenkino ir 500 Lt už kvadratinį metrą suma, vėliau, rinkos kainoms augant, 1 kv. m. suma buvo įvardijama, didesnė, pakilo iki 1000 Lt ar 3000 Lt. už kvadratinį metrą patalpų (t.3, b.l. 27, t.3, b.l. 134). Įrodinėdami jie pateikė į bylą 2006-12-11 preliminarią išvadą dėl turto vertės, kuria teismas, nustatydamas kompensacijos sumą, atsisakė remtis bei sumažino priteistiną dydį, skaičiuojant po 2000 Lt už vieną kv.m. Tačiau tokio nustatyto kompensacijos dydžio teismas visiškai neargumentavo. Teisėjų kolegija pažymi, kad rinkoje vykstantys procesai nepriklauso nei nuo vienos šalių valios ir patys savaime negali įtakoti kompensuotinos prarasto turto vertės. Kita vertus, įstatymų leidėjo valia yra nustatyti objektyvūs kriterijai, kuriais remiantis nustatinėtinas kompensacijos dydis. Pagal CK 6.147 str. 1 d. nuostatas, piniginis ekvivalentas, pakeitus restitucijos būdą, apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. VĮ Registrų centras pateikti duomenys leidžia spręsti, kad šių patalpų tokios būklės, kokios jos buvo perduotos 216-jai DNSB valdyti, vidutinė rinkos vertė jų perdavimo metu buvusi 145 640 Lt (t.2, b.l. 13). Taigi, iš viso ieškovo V. J. tuo metu prarastų patalpų vertė - 18 027,30 Lt (145 640 Lt : 132,25 kv.m..; 1101,24 Lt x 16.37 kv.m.), o ieškovo P. A. atitinkamai 15 428,37 Lt ( 1101,24 x 14,01 kv.m.).
Ieškovų teises pažeidė, kaip jau minėta, ne vien atsakovais ieškinyje nurodyti trys asmenys, tačiau ir kiti namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturčiai (viso 9 asmenys), kuriems vienokia ar kitokia forma atiteko visos šios patalpos, t.y. vieniems pusrūsis, kitiems palėpė, tame tarpe jie pasidalino ir ieškovams tenkančias pusrūsio patalpų dalį (t.1, b.l. 16). Todėl kompensacija, kuria turėtų sumokėti atsakovai, apskaičiuotina visą jos sumą dalijant iš devynių, ir sumažinant iš kiekvieno jų skundžiamu teismo sprendimu priteistą sumą iki 2003,03 Lt V. J., ir iki 1714,26 Lt. P. A.. Iš kitų bendraturčių kompensacijos šioje byloje nereikalaujama. Kaip nurodė ieškovai, trečio aukšto gyventojai yra su jais atsiskaitę.
Dėl kitų skundų argumentų
Apelianto 216-osios DNSB bei kitų apeliantų skundų argumentai, kad su ieškovais jau yra atsiskaityta, vykdant protokolu Nr. 1 5 p. nutarimus, t.y. apmokant už juos namo bei stogo remonto išlaidas, tapo teisiškai neaktualūs. Bendrijos narių visuotiniame susirinkime priimtą sprendimą tokiu būdu atlyginti ieškovams už prarastą jų patalpų dalį pripažinus negaliojančiu, kompensavimo už remontą ir kitas būtinas išlaidas klausimai galės būti sprendžiami bendra tvarka pagal CK 4.82 str. ir 4.83 str. nuostatas.
Kiti skundų argumentai teisiškai nereikšmingi ir patys savaime neįtakoja apeliacine tvarka tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto 216-osios DNSB skundas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas, o kitų apeliantų, kiek tai susiję su kompensacijos dydžiu, skundai iš dalies pripažintini pagrįstais. Likusioje sprendimo dalyje bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybės ir tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, tinkamai aiškino bei taikė bendraturčių tarpusavio santykius ir bendrijos veiklą reglamentuojančias teisės normas
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Sumažinus priteistinų, taikant restituciją, sumų dydį, atitinkamai atsakovams sumažintinos ir ieškovų naudai priteistos žyminio mokesčio išlaidos, paliekant nepakeistą iš 216-osios DNSB priteistą žyminio mokesčio dydį, atsižvelgiant į tai, kuris ieškovas jį sumokėjo (CPK 80 str., 1 d. 1 p., 93 str. 2 d. ir 4 d.),
Apeliantė O. K. apie 36 proc. ginčo apeliacinės instancijos teisme laimėjo, todėl jai trečdaliu sumažintinos papildomu teismo sprendimu priteistos ieškovams atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos - nuo 667 iki 445 Lt. (t.4, b.l. 174, t.5, b.l. 79) (CPK 93 str. 4 d.). Kiti atsakovai šio papildomo sprendimo CPK 277 str. 4 d. nustatyta tvarka bei terminu neapskundė, su tuo susijusių argumentų nenurodė ir savo apeliaciniuose skunduose, todėl atstovavimo išlaidos jiems nemažintinos (CPK 320 str. 1 d.).
Taip pat kiekvienai iš ginčo šalių kompensuotinos ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bei rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į patenkintą ir nepatenkintą apeliacinių skundų dalį. Ieškovas P. A. turėjo 400 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Tokio dydžio išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03- 26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių dydžių, be to, neturtinio pobūdžio apeliantų reikalavimai, susiję su 216-osios DNSB priimtu nutarimu, nebuvo patenkinti, o iš šio nutarimo nuginčijimo kyla ieškovų reikalavimo teisė į piniginį ekvivalentą. Todėl šiuo konkrečiu atveju atstovavimo išlaidų proporcijos nenustatinėtinos, jos kompensuotinos ieškovui pilnai, priteisiant po 100 Lt iš kiekvieno atsakovo (CPK 98 str.).
Atsakovams, išskyrus 216-ąją DNSB, kurios skundas visiškai nepatenkintas, kompensuotina dalis žyminio mokesčio už paduotus apeliacinius skundus išlaidų. M. J. sumokėjo 1091 Lt (t.5, b.l. 107), R. K. – 328 Lt (t.5, b.l. 101), o atsakovė O. K. – 80 Lt (t.5, b.l. 87), nuo likusios dalies mokėjimo 2009-04-22 Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo nutartimi buvo atleista (t.5, b.l. 92). Kompensuotinos išlaidos apskaičiuotinos proporcingai nuo patenkintų apeliantų reikalavimų dalies (CPK 93 str. 3 d.). Iš apeliantės M. J. P. A. sprendimu buvo priteista 16 765,59 Lt, pagal šią nutartį liko 1714,26 Lt suma, todėl iš P. A. jai priteistina 451,54 Lt žyminio mokesčio (16 765,59 Lt – 1714,26 Lt; 15 051,33 x 3 proc.). Iš ieškovo V. J. jos naudai priteistina 527,74 Lt (19 594,41 Lt – 2003,03 Lt; 17 591,38 x 3 proc.).
Atitinkamai iš P. A. priteistina R. K. 99,90 Lt sumokėto žyminio mokesčio dalis (5044,43 Lt – 1714,26 Lt; 3330,17 Lt x 3 proc.), o iš V. J. – 116,78 Lt (5898,57 Lt – 2003,03 Lt; 3892,54 Lt x 3 proc.). Iš P. A. priteistina O. K. naudai 29,06 Lt žyminio mokesčio (2683,09 Lt – 1714,26 Lt; 968,83 Lt x 3 proc.), o iš V. J. - 33,98 Lt (3135,80 Lt – 2003,03 Lt; 1132,77 Lt x 3 proc.).
Apeliantų apeliacinius skundus pripažinus pagrįstais tik iš dalies, o apelianto 216-osios DNSB skundą pripažinus ir visiškai nepagrįstu, iš apeliantų valstybės naudai priteistinos 63,50 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto), išlaidos (t.5, b.l. 130), skaičiuojant tokiomis proporcijomis – iš apeliantų M. J., O. K., R. K. – po 10 Lt iš kiekvieno, likusi 33,50 Lt dalis iš apelianto 216-osios DNSB (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė panaikinti 216-osios daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos visuotinio susirinkimo 2000-01-26 nutarimo 5 p. dėl pusrūsio patalpų padalinimo M. J. ir O. K., apmokėjimo už ieškovams P. A. ir V. J. priklausančią dalį laiptinių renovaciją ir stogo renovaciją, bei priteisti ieškovams P. A. ir V. J. piniginę kompensaciją iš atsakovų O. K., M. J. ir R. K., pakeisti, ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip:
„Pripažinti negaliojančiu nuo šios nutarties priėmimo dienos 216-osios daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos visuotinio susirinkimo 2000-01-26 protokolo Nr. 1 5 punktu įtvirtintą nutarimą dėl pusrūsio ir palėpės patalpų paskirstymo pagal principą trečio aukšto savininkams – palėpė, pirmo aukšto savininkams – pusrūsio patalpos pagal priedus Nr. 1, Nr. 2, kurie yra šio protokolo neatskiriama dalis, antro aukšto butų savininkams P. A. ir V. J. vietoje pusrūsio ir palėpės patalpų kompensuojant jų dalies apmokėjimu už laiptinių renovacijos ir stogo renovacijos darbus.
Restitucijos natūra netaikyti, o taikyti restituciją, sumokant P. A. ir V. J. ekvivalentą už prarastą rūsio patalpų dalį pinigais ir priteisti:
- iš O. K., M. J. ir R. K. po 1714 (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiolika) litų 26 centus iš kiekvieno P. A. naudai;
- iš O. K., M. J. ir R. K. po 2003 (du tūkstančius tris) litus 03 centus iš kiekvieno V. J. naudai.
Sprendimą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje pakeiti taip:
„Priteisti iš 216-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos 100 (vieną) šimtą litų žyminio mokesčio P. A. naudai.
Priteisti iš O. K., M. J. ir R. K. po 51 (penkiasdešimt vieną) litų 52 centus iš kiekvieno žyminio mokesčio išlaidų P. A. naudai.
Priteisti iš O. K., M. J. ir R. K. po 60 (šešiasdešimt) litų 09 centus iš kiekvieno žyminio mokesčio V. J. naudai“.
Kitą šio sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 31 d. papildomą sprendimą, sumažinant priteistas iš O. K. lygiomis dalimis ieškovams P. A. ir V. J. 667 Lt atstovavimo išlaidas iki 445 (keturių šimtų keturiasdešimt penkių) litų, kitą šio papildomo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. A. 451 (keturis šimtus penkiasdešimt vieną) litą 54 centus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų M. J. naudai
Priteisti iš V. J. 527 (penkis šimtus dvidešimt septynis) litus 74 centus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų M. J. naudai
Priteisti iš P. A. 99 (devyniasdešimt devynis) litus 90 centų žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų R. K. naudai.
Priteisti iš V. J. 116 (vieną šimtą šešiolika) litų 78 centus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų R. K. naudai.
Priteisti iš P. A. 29 (dvidešimt devynis) litus 06 centus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų O. K. naudai.
Priteisti iš V. J. 33 (trisdešimt tris) litus 98 centus žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų O. K. naudai.
Priteisti iš 216-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos, O. K., M. J. ir R. K. po 100 (vieną) šimtą litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų P. A. naudai.
Priteisti iš 216-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos 33 (trisdešimt tris) litus 50 centų, o iš O. K., M. J. ir R. K. - po 10 (dešimt) litų pašto išlaidų valstybės naudai.