- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-716-175-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-65-1-00941-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Jurgis Kiškis, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Nuteistasis
- V. M., A. M.
- Nukentėjusysis
- L. I.
- Advokatai
- Diana Višinskienė, Angelė Fominienė, Vaclovas Kaminskis
Teisėja Larisa Tamulionienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-716-175-2013
Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-65-1-00941-2010-0)
2013 m. gruodžio 6 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam V. M., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, nuteistajai A. M., jos gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajai L. I., jos atstovei advokatei Dianai Višinskienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo
V. M. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d.–laisvės atėmimu 3 metams ir
A. M. nuteista pagal BK 182 str. 2 d.–laisvės atėmimu 3 metams, pagal 215 str. 1 d.–laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 182 str. 1 d.–laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus, paskirta subendrinta bausmė–1 metai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtą subendrintą bausmę subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 182 str. 2 d., paskirta galutinė subendrinta bausmė–3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.
Taip pat solidariai iš A. M. ir V. M. nukentėjusiajai L. I. priteista 162000 Lt turtinei žalai atlyginti, iš A. M. nukentėjusiajai L. I. priteista 715 Lt turtinei žalai atlyginti bei iš A. M. ir V. M. nukentėjusiajai L. I. priteista po 1000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad jis veikdamas kartu su A. M., turėdamas tikslą apgaule savo ir A. M. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule – melagingai žadėdami pastatyti namą (duomenys neskelbtini) ir įregistruoti jį L. I. vardu, 2008 m. sausio 28 d. įkalbėjo L. I. Kauno miesto 20-ajame notaro biure, esančiame Kaune, Savanorių pr. 360-42, pasirašyti įgaliojimą, notarinio registro Nr. 1288, A. M. tvarkyti, valdyti ir parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pagal kurį veikdama A. M. 2008 m. gegužės 25 d. pasirašė preliminarią sutartį dėl turto pirkimo – pardavimo, kurios pagrindu iš pirkėjo gavo 2000 Lt, 2008 m. birželio 12 d. Kauno miesto 3-ajame notaro biure, esančiame Kaune, E. Ožeškienės g. 11-2, pasirašė sutartį, notaro registro Nr. 4251, dėl buto su rūsiu, esančio Kaune, V. Krėvės pr. 31-35, pardavimo už 162000 Lt, kurios pagrindu 2008 m. liepos 3 d. į A. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą AB banke „Snoras“, buvo pervesti 46224,07 EUR, taip apgaule savo ir A. M. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ir L. I. padarė 162000 Lt turtinę žalą.
A. M. nuteista pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad ji veikdama kartu su V. M., turėdama tikslą apgaule savo ir V. M. naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, apgaule – melagingai žadėdami pastatyti namą (duomenys neskelbtini) ir įregistruoti jį L. I. vardu, įkalbėjo L. I. 2008 m. sausio 28 d. Kauno miesto 20-ajame notaro biure, esančiame Kaune, Savanorių pr. 360-42, pasirašyti įgaliojimą, notarinio registro Nr. 1288, jai tvarkyti, valdyti ir parduoti L. I. asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pagal kurį veikdama 2008 m. gegužės 25 d. pasirašė preliminarią sutartį dėl turto pirkimo – pardavimo, kurios pagrindu iš pirkėjo gavo 2000 Lt, 2008 m. birželio 12 d. Kauno miesto 3-ajame notaro biure, esančiame Kaune, E. Ožeškienės g. 11-2, pasirašė sutartį, notaro registro Nr. 4251, dėl buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo už 162000 Lt, kurios pagrindu 2008 m. liepos 3 d. į jos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytą AB banke „Snoras“, buvo pervesti 46224,07 EUR, taip apgaule savo ir V. M. naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ir L. I. padarė 162000 Lt turtinę žalą.
Be to, ji nuteista pagal BK 215 str. 1 d., už tai, kad ji neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę dviem finansinėms operacijoms inicijuoti, tai yra 2010 m. kovo 24 d. AB banko „Snoras“ bankomate, esančiame Kaune, Vytenio ir Demokratų gatvių sankirtoje, surinkdama kortelių asmeninius atpažinimo kodus – identifikavimo duomenis, panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę „Maestro“ Nr. 6771777523398508, AB banko „Snoras“ išduotą L. I. vardu, dviem finansinėms operacijoms inicijuoti ir iš L. I. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, paėmė 760 Lt.
Be to, ji nuteista pagal BK 182 str. 1 d., už tai, kad ji turėdama tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2010 m. kovo 24 d. AB banko „Snoras“ bankomate, esančiame Kaune, Vytenio ir Demokratų gatvių sankirtoje, surinkdama kortelių asmeninius atpažinimo kodus – identifikavimo duomenis, panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę „Maestro“ Nr. 6771777523398508, AB banko „Snoras“ išduotą L. I. vardu, inicijavo dvi finansines operacijas ir iš L. I. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB banke „Snoras“, paėmė 760 Lt, tuo L. I. padarydama 760 Lt turtinę žalą, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis V. M. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog teismas neteisingai ir šališkai įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kas sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį. Teismo nuosprendyje išdėstytos išvados nepagrįstos išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismo išvados grindžiamos tik vienos pusės liudytojų parodymais, kitos pusės liudytojų parodymai nepagrįstai atmetami.
Apeliantas pažymi, jog nuosprendis grindžiamas vien nukentėjusiosios L. I. parodymais, kurie yra tendencingi ir prieštaringi, neatitinkantys bylos aplinkybių, visiškai nesivadovauta jo parodymais, kurie yra teisingi ir nuoseklūs. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jokios apgaulės L. I. atžvilgiu nenaudojo, jam pati dukra paskambino ir paprašė pagalbos, prašė padėti parduoti butą. Ji savo noru įgaliojo jo žmoną A. M. tvarkyti buto pardavimo klausimus, nes dukra bijojo tetos Janės. Visi kartu važiavo į agentūrą dėl buto pardavimo, vėliau kartu važiavo pasiimti 2000 Lt avansą, kurie buvo perduoti dukrai. Po dviejų savaičių žmona įformino buto pardavimą, visi trys nuvažiavo pasiimti 44000 EUR už butą. Pinigai buvo pervesti į M. sąskaitą, nes taip norėjo dukra. M.iš banko paėmė 5000 Lt, kiti liko sąskaitoje. 2008-07-12 įvykus konfliktui tarp jų ir L. I., M. atidavė jai pinigus ir banko kortelę. Tačiau jo parodymus teismas vertino kritiškai, kaip siekimu išvengti atsakomybės už inkriminuotą nusikalstamą veiką, kurios jis nepadarė. Teismas ne jo parodymus turėjo vertinti kritiškai, o liudytojų J. V. bei V. I. parodymus, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, minėti liudytojai visas bylos aplinkybes sužinojo iš pačios nukentėjusiosios ir tokie parodymai negali būti laikomi patikimais. Priešingai, nei teigiama nuosprendyje liudytojų O. M., S. M., G. D., V. M. parodymai patvirtina byloje nustatytas aplinkybes, papildo vienas kitą, todėl teismas turėjo vadovautis būtent šių liudytojų parodymais.
Apeliantas taip pat pažymi, jog teismas padarė neteisingą ir šališką išvadą, kad J. D. ir A. D. neturėjo lėšų namo statybai. Byloje esanti konsultacine išvada dėl pastato vidutinės vertės, kuria teismas nepagrįstai nesivadovavo, įrodo, jog 2008 m. vidutinė pastato vertė buvo 41000 Lt, o iš bylos rašytinių duomenų matyti, kad J. D. ir A. D. 2008 m. gavo 54466 Lt pajamas, panašaus dydžio pajamas gavo ir 2006 m., 2007 m. ir vėlesniais metais.
Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas, siekdamas pagrįsti jo kaltumą, tendencingai ir šališkai cituoja ir remiasi teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kad L. I. nustatytas psichikos sutrikimas, kad jos pažemintas savų intelektinių gebėjimų vertinimas, kad ji nepasitiki savimi, linkusi užsiimti pasyvią poziciją. Tačiau teismas visiškai nevertino ekspertų išvados, kad L. I., atsižvelgiant į jos psichologinius ypatumus, sugebėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų pobūdį, prasmę, galimybę pasipriešinti, jos būsena neturėjo esminės įtakos jos elgesiui ir situacijos vertinimui.
Apelianto nuomone, teismas turėjo prijungti išrašą iš nukentėjusiosios dienoraščio, kuriame ji aprašo gyvenimo sąlygas iki apsigyvenant su jais ir gyvenant kartu, požiūrį į bendrą gyvenimą ir tarpusavio santykius. Tai iš dalies įtakojo nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą, sutrukdė objektyviai įvertinti nukentėjusiosios moralinę ir emocinę būseną. Teismo posėdžio metu nukentėjusiosios duoti parodymai nenuoseklūs, dažnai prieštaringi, jos elgesys neadekvatus.
Apeliantas akcentuoja, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiosios parodymais ir prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais bylos duomenimis. Toks nuosprendis turi būti panaikintas, neįrodžius, kad buvo padaryta nusikalstama veika.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistoji A. M. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog ji jokios nusikalstamos veikos nepadarė, teismo išvados nepagrįstos ir prieštaraujančios faktinėms bylos aplinkybės, liudytojų parodymams bei realiai situacijai. Nors teismas jos kaltę grindė nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, tačiau liudytojų R. V., A. R., R. R., V. I., I. B., J. V., B. B. parodymai niekaip nesusiję su jai pareikšto kaltinimo įrodinėjimu. Šie liudytojai nurodo tik buto pardavimo sandorio sudarymo aplinkybes. Kokiomis aplinkybėmis jai buvo duotas įgaliojimas, jie nežino. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo V. I. parodymais, tačiau jie kelia abejonių dėl jų patikimumo, nes V. I. aplinkybes sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, be to jis yra nukentėjusiosios vyras ir akivaizdžiai palaiko jos poziciją. Aplinkybės dėl kredito paėmimo buvo įrodinėjamos J. B. parodymais, tačiau jos parodymai tik patvirtina, kad ji kartu su nukentėjusiąja buvo banke, domėjosi paskolos gavimu ir kad paskolą nukentėjusioji pasiėmė savo vardu, tačiau niekaip nepatvirtina, kad ji užvaldė nukentėjusiosios pinigus. Aplinkybes dėl pinigų ir banko kortelės grąžinimo patvirtina liudytojai O. M., G. D., V. M., kurie matė, kai ji nukentėjusiajai perdavė voką su pinigais ir banko kortele, tačiau teismas jų parodymais nesirėmė, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Teismas besąlygiškai patikėjo nukentėjusiosios ir jos vyro V. I. parodymais, kurio parodymų šaltinis yra nukentėjusiosios pasakojimas.
Apeliantė pažymi, jog teismas nevertino tų faktinių aplinkybių, kad nukentėjusioji iš gautų už butą pinigų pirko kai kurias statybines medžiagas įrenginėjant J. D. sodo namą, pirkosi baldus, rūbus, buvo išlaidi, daug pramogavo. Taigi, nebuvo tirta, ar pati nukentėjusioji neišleido turėtų pinigų. Nukentėjusiosios parodymus, kad ji iš buto pardavimo gautų pinigų pirkosi automobilį už 7000 Lt, paneigia rašytiniai bylos įrodymai (automobilio pardavimo dokumentai), liudytojo Kavoliūno parodymai, tačiau teismas jo parodymais taip pat nesivadovavo ir padarė nepagrįstas išvadas.
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji pasinaudojo nukentėjusiosios asmeninėmis savybėmis, nes specialistų išvadoje konstatuota, kad L. I. sugebėjo suprasti su ja atliktų veiksmų pobūdį, prasmę, galimybę priešintis ir jos psichologiniai ypatumai neturėjo esminės įtakos jai vertinat situaciją ir grėsmes. Nukentėjusioji suprato ir žinojo, kad už pinigus, gautus pardavus butą, namo jai niekas nestatys, sklypas priklausė J. D., todėl sodo namelis jai ir buvo statomas. Pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodyta, kad ji padarė nusikalstamas veikas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir ji išteisinta.
Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji ir gynėjai prašė jų apeliacinius skundus patenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. M. ir A. M. apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto V. M. ir A. M. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino V. M. kaltu pagal BK 182 str. 2 d., o A. M. kalta pagal BK 182 str. 2 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., nuteistiesiems paskyrė teisingas bausmes, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad kaltinamieji V. M. ir A. M., piktnaudžiaudami nukentėjusiosios pasitikėjimu, suklaidino nukentėjusiąją, pažadėdami už jos pinigus, gautus pardavus butą, pastatyti jai namą ir įregistruoti jos vardu, veikdami bendrai, įkalbėjo L. I. pasirašyti A. M. įgaliojimą tvarkyti, valdyti ir parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurio pagrindu A. M. sudarė sutartis, pardavė butą. Buto pardavimo pinigų nukentėjusiajai neperdavė ir namo nepastatė, tokiu būdu įgijo didelės vertės svetimą–L. I. priklausantį turtą. Taip pat byloje įrodyta, jog kaltinamoji A. M., piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, įkalbėjo L. I. sudaryti savo vardu banko paskolos sutartį ir gauti banko kortelę. Gavusi banko kortelę, surinkdama kortelių asmeninius atpažinimo kodus, A. M. panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę–banko kortelę, išduotą L. I. vardu, dvejoms finansinėms operacijoms iniciuoti ir iš jos banko sąskaitos paėmė 760,00 Lt, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą.
Pagal BK 182 str. 1 d. atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Šio straipsnio 2 dalis taikoma įgijus didelės vertės svetimą turtą. Apgaulė sukčiavime turi esminę reikšmę asmens apsisprendimui ir tai yra esminis požymis, skiriantis sukčiavimą nuo civilinės atsakomybės. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė pasireiškia turto savininko arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir panašiai. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Byloje nustatyta, jog V. M. ir A. M. piktnaudžiaudami nukentėjusiosios pasitikėjimu, užvaldė nukentėjusiosios turtą. Jie sąmoningai suklaidino nukentėjusiąją, žadėdami pastatyti jai namą ir įregistruoti jį L. I. vardu, nors šio pažado neketino tesėti ir to negalėtų padaryti, nes sklypas priklausė ne jiems, o J. D.. Taip pat A. M. sąmoningai suklaidino nukentėjusiąją, žadėdama grąžinti paimtą paskolą, nors to neketino daryti.
Apeliantai ginčija įrodymų vertinimą, nurodo, jog teismo išvados grindžiamos nukentėjusiosios prieštaringais ir tendencingais parodymais bei suinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymais. Apeliantų nuomone, teismas nepagrįstai kritiškai vertino jų parodymus bei nesirėmė jų pusę palaikančių liudytojų parodymais. Apygardos teismas sprendžia, jog tokie apeliantų argumentai nepagrįsti. Nuketėjusiosios parodymai apie esmines įvykių aplinkybes yra nuoseklūs ir teismas neturi pagrindo jais abejoti. Tai, jog pareiškime policijai ji neužsiminė apie pasisavintus buto pinigus, nesuteikia pagrindo teigti, kad nukentėjusioji yra nenuosekli. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, o taip pat ir aiškinant įvykių aplinkybes ekspertams, nukentėjusioji aiškiai nurodė, jog V. M. ir A. M., žadėdami už jos buto pinigus pastatyti namą, ją apgavo, teisme ji taip pat nurodė, jog jai svarbu buvo atgauti namą, o ne pinigus, todėl pareiškime policijai apie pinigus nieko neužsiminė. Pažymėtina, jog teismo medicinos ekspertai savo išvados aprašomojoje dalyje nurodė, kad nukentėjusioji apie baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes pasakoja nuosekliai, analogiškai savo pasisakymui teismo posėdyje. Apygardos teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusioji pasakoja netiesą ir taip nori pakenkti nuteistiesiems.
Pirmosios instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kurių liudytojų parodymais remiasi, o kuriuos vertina kritiškai. Nors nuteistieji nurodo, jog teismas turėjo kritiškai vertinti J. V., V. I. parodymus, o remtis liudytojų O. M., G. D., V. M. parodymais, nes jie patvirtina faktines bylos aplinkybes, tačiau apygardos teismas sutinka su liudytojų O. M., G. D. ir V. M. parodymų vertinimu kritiškai, nes juos ir nuteistuosius sieja giminystės bei draugiški ryšiai. Be to, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, tarp minėtų liudytojų parodymų dėl voko su pinigais ir banko kortelės grąžinimo yra prieštaravimų ir tai leidžia pagrįstai abejoti jų objektyvumu. Minėtų liudytojų parodymai ne tik prieštarauja vieni kitiems, tačiau ir neatitinka byloje esančią rašytinę medžiagą, o būtent, visi liudytojai nurodė, kad jie matė kaip A. M. atidavė nukentėjusiajai voką su pinigais ir banko kortelę, taip siekdami patvirtinti A. M. nurodytas aplinkybes apie 2008-07-12 grąžintus pinigus ir kortelę, tačiau iš A. M. sąskaitos išrašo matyti, kad A. M. disponavo už buto pardavimą gautais pinigais ir po liepos 12 dienos, t. y. ji iš banko sąskaitos, kurioje buvo pervesti buto pinigai 2008-08-27 pervedė 15090,00 Lt į kitą savo sąskaitą. Tai leidžia pagrįstai spręsti, kad vokas su pinigais ir banko kortelė 2008-07-12 nukentėjusiajai, kaip teigia minėti liudytojai ir nuteistoji, nebuvo perduoti.
Apygardos teismas sutinka su liudytojų J. V. ir V. I. parodymų vertinimu. Liudytoja J. V. daugiau aiškino apie nukentėjusiosios sveikatos būklę, jos psichologinę būseną, nurodė, jog nukentėjusioji sirgo, gydėsi neurologinėje ligoninėje, buvo patikli, tokie paaiškinimai atitinka ekspertų išvadoje nurodytus duomenis, nėra pagrindo abejoti jos parodymais. Taip pat nėra pagrindo abejoti V. I. parodymais, net ir dėl to, jog jis kai kurias aplinkybes sužinojo iš pačios nukentėjusiosios. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas paaiškino ne tik tai, ką jam sakė nukentėjusioji, bet ir tai, ką jam aiškino patys nuteistieji. Jis teisme nurodė, jog M. jam sakė, kad pastatys namą L. I., kad jie ten gyvens, žadėjo name priregistruoti L. I.. Tokie parodymai atitinka nukentėjusiosios parodymus, todėl nevertintini kritiškai.
Apeliantas V. M. taip pat nesutinka su teismo išvada, kad D.neturėjo savo pinigų namo statybai. Apelianto nuomone, jie gaudavo pakankamai lėšų, kurias galėdavo skirti namo statybai, o tai paneigia nukentėjusiosios parodymus apie jos pinigų panaudojimą namo statybai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis, kitus rašytinius dokumentus bei atsižvelgęs į tai, jog byloje nėra duomenų apie A. D. palikimą, J. D. gautus pinigus jai dirbant užsienyje ir apie parduotą tėvų žemę, teisingai konstatavo, kad J. D. ir A. D., tuo metu auginę du nepilnamečius vaikus, turintys įsipareigojimų bankui, neturėjo savo lėšų namo statybai.
Nepagrįsti taip pat nuteistųjų skundų argumentai, kad teismas tendencingai vertino ekspertizės aktą. Ekspertai nurodė, jog nukentėjusioji tiriamuoju laikotarpiu suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti, todėl, apeliantų nuomone, jie negalėjo pasinaudoti nukentėjusiosios asmeninėmis savybėmis. Apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik konstatuojamąją ekspertizės akto dalį, kurioje konkrečiai atsakyta į užduotus ekspertams klausimus dėl nukentėjusiosios galėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, bet ir aprašomąją, kurioje atsispindi nukentėjusiosios emocinė būsena. Toks vertinimas nelaikytinas netinkamu ar tendencingu. Teismas nepakeitė ir neiškraipė akte nurodytų duomenų. Ekspertai, vertindami nukentėjusiosios psichologinę būseną, aprašomojoje dalyje nurodė, jog yra ženkliai pažemintas L. I. savų intelektinių gebėjimų, galimybių vertinimas, ji nepasitiki savimi, linkusi užimti pasyvią, priklausomą poziciją, linkusi nebrandiems iracionaliems problemų sprendimų būdams. Šiais duomenimis teismas pagrįstai rėmėsi, vertindamas aplinkybes dėl įgyto pasitikėjimo nuteistaisiais.
Nors apeliantas V. M. prie apeliacinio skundo pateikia, jo teigimu, nukentėjusiosios dienoraščio išrašus, patvirtinančius, kad L. I. gerai jautėsi su jais gyvendama, tačiau apygardos teismas šio dokumento turinio nevertina, įrodymų tyrimas byloje dalyvaujančių asmenų sutikimu nebuvo atliekamas, o pirmosios instancijos teismas atsisakė šiuos išrašus prijungti. Apygardos teismo vertinimu, toks teismo sprendimas yra pagrįstas, nes minėtuose išrašuose nėra nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas kaltinimas.
A. M. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos J. B. parodymais, nes ji nepatvirtina pinigų užvaldymo fakto, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog jos parodymai iš dalies šį faktą patvirtina. Iš liudytojos parodymų matyti, kad A. M. dėjo pastangas gauti paskolą savo vardu, taigi jai reikėjo pinigų, tačiau bankas atsisakė jos vardu išduoti paskolą, tuomet paskola buvo paimta nukentėjusiosios vardu. A. M., ketindama pasiimti pinigus sau ir neketindama jų grąžinti nukentėjusiajai, užsakė banko kortelę L. I. vardu, o nukentėjusioji atidavė kortelę su PIN kodais, patikėjusi A. M. pažadu grąžinti skolą.
A. M. teigimu, teismas nevertino to, kad L. I. iš savo pinigų pirko statybines medžiagas, įrenginėjant J. D. namą, pirko baldus, rūbus, buvo išlaidi, daug pramogavo. Tai, jog pirmosios instancijos teismas šiuo argumentus atmetė, kaip nelogiškus ir nepagrįstus, nereiškia, jog šių argumentų teismas nevertino. Sutiktina su teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog nukentėjusioji tokią didelę sumą (162000 Lt) galėjo išleisti rūbams ir pramogoms.
Nepagrįsti taip pat skundo argumentai, kad teismas nevertino to, kad automobilis buvo pirktas ne iš L. I. pinigų. Aplinkybės, kad automobilis įgytas iš karto po buto pardavimo ir pinigų pervedimo į A. M. banko sąskaitą, pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido teigti, kad automobilis buvo pirktas iš L. I. pinigų, o ne iš pasiskolintų iš liudytojos U. R. pinigų.
Dėl bausmių pasisakytina tai, jog skiriant jas, pagrįstai buvo atsižvelgta į nuteistųjų asmenybes (ankščiau neteisti, galiojančių administracinių nuobaudų neturi), padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, tikslus (padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, iš savanaudiškų paskatų), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimas, numatytas BK 182 str. 2 d., įvykdytas bendrininkų grupėje) ir į tai, jog nėra nustatyta aplinkybių, lengvinančių A. M. ir V. M. atsakomybę. Apygardos teismas sprendžia, jog nuteistiesiems paskirtos bausmės tinkamai individualizuotos ir nėra per griežtos, esant atsakomybei sunkinančiai aplinkybei, jiems paskirtos mažesnės bausmės nei BK 182 str. 2 d. numatytos sankcijos vidurkis, todėl dar labiau švelninti bausmes nėra pagrindo.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ir nuteistuosius išteisinti, apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų V. M. ir A. M. apeliacinius skundus atmesti.