- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-02
- Bylos Nr.
- I-1957-142/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04517-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities priešgaisrinės
- Trečiasis asmuo
- Priešgaisrinės apsaugos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. A. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 176,94 Lt.
Paaiškina, kad Vilniaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje (toliau – Vilniaus APGV) pareiškėjas dirba nuo 2005 m. kovo 1 d. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojančiu Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažintas pareiginės algos koeficientas. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareiškėjo darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Vilniaus APGV, atstovaudama ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo skundą atmesti. Paaiškino, kad apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį Vilniaus APGV vadovavosi galiojančiais teisės aktais, t. y. vykdė teisės aktų reikalavimus, kurie dar nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Tik 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucinis Teismas teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjo darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime nustatė įstatymų leidėjo pareigą nustatyti dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo taikymo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Nustačius tokį mechanizmą, pareiškėjo reikalavimai nebeteks prasmės, kadangi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui ir taip bus grąžinta. Nurodo, kad pagal Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintą teisinį reguliavimą pareiškėjui buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m rugsėjo 30 d., iš viso pareiškėjui neišmokėta 232,81 Lt. Skundo tenkinimo atveju prašo atidėti sprendimo vykdymą.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą neteikė, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Ginčas kilo dėl valstybėje ekonominiu sunkmečiu nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Vilniaus APGV ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas (A lygio 10 kategorijos, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. – A lygio 11 kategorijos, b. l. 10–14). Jam nuo 2013 m. liepos 8 d. suteikta 2 kvalifikacinė kategorija (b. l. 15).
Valstybės tarnautojų (taip pat ir statutinių) darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23–25 straipsnių nuostatas, valstybės tarnautojo darbo užmokesčio pagrindinę dalį sudaro pareiginė alga, kurios dydis apskaičiuojamas taikant šio įstatymo 1 priede atitinkamai valstybės tarnautojo pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą; statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalis yra pareiginės algos procentais išreikštas priedas už kvalifikacinę kategoriją, už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad priedas už kvalifikacinę kategoriją mokamas statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Vidaus tarnybos statuto 36 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams nustatomi tokie pareiginės algos priedai už kvalifikacines kategorijas: 1) už 3-iąją – 10 procentų pareiginės algos; 2) už 2-ąją – 20 procentų pareiginės algos; 3) už 1-ąją – 30 procentų pareiginės algos.
Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių) pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu buvo pakeistas Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, atsižvelgiant į tai, nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai pareigybių kategorijoms nuo 11 iki 20. Pagal iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. galiojusį Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, atitinkamai pareiškėjo užimamai pareigybei (A lygio 11 kategorijai) buvo nustatytas 5,2 pareiginės algos koeficientas, skaičiuojamas baziniais mėnesinės algos dydžiais. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. nustatytas 11 kategorijos pareiginės algos koeficientas 5,17. Minėto įstatymo 4 straipsnyje buvo nustatytas šio įstatymo galiojimo terminas, kuris vėliau kelis kartus pratęstas.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. ėjo A lygio 11 kategorijos statutinio valstybės tarnautojo pareigas, nuo šios datos gavo sumažintą pareiginę algą ir atitinkamai priedą už kvalifikacinę kategoriją, tarnybos Lietuvos valstybei stažą (b. l. 7–8).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Prieštaraujančiu Konstitucijai atitinkamai buvo pripažinti ir sumažintų pareiginės algos koeficientų galiojimo laiko pratęsimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.
Taigi dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjui susidarė 232,81 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (b. l. 7–8).
Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui neišmokėta iki šiol. Pareiškėjo darbdavys aiškina, kad taip yra dėl lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, stygiaus. Nurodytas turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – darbo užmokesčio nepriemoka. Veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokia išvada daroma vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuriose nustatyta, kad teisėjas (teismas) negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Todėl nustatyto pažeidimo, mokant pareiškėjui sumažintą darbo užmokestį pagal antikonstitucinius aktus, nepašalinus ir toliau taikant antikonstitucinėmis pripažintas įstatymų nuostatas, būtų pažeistos Konstitucijos bei Administracinių bylų teisenos įstatymo normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pasisakęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (žr., pvz., 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) taip pat yra konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.
Pareiškėjas į teismą dėl laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Byloje nenustatyta kitų aplinkybių, užkertančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę, taip pat paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo.
Pagal pateiktas Vilniaus APGV pažymas apie apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, pareiškėjui nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėta 232,81 Lt (b. l. 7–8). Pareiškėjas skundo motyvuojamoje dalyje, remdamasis minėtomis pažymomis, nurodo, kad jam neišmokėta 232,81 Lt darbo užmokesčio, o prašo priteisti 176,94 Lt. Teismas daro išvadą, kad prašydamas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio sumą pareiškėjas padarė akivaizdų rašymo apsirikimą. Todėl daro išvadą, kad pareiškėjas prašo priteisti minėtose pažymose nurodytą neišmokėtą darbo užmokesčio sumą – 232,81 Lt. Teismui nėra pagrindo abejoti pažymų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Nurodyta suma pareiškėjui ir priteistina.
Pareiškėjas susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo priteisti iš Lietuvos valstybės ir Vilniaus APGV. Kadangi pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus APGV, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, byloje dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, kurioje pareiškėjas, formuluodamas savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais. Pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš darbdavio – Vilniaus APGV. Tokio aiškinimo iki šiol buvo laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2014 m. sausio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, kurioje teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė į neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimą kyla būtent iš tarnybos teisinių santykių ir tinkamu atsakovu tokiose bylose yra institucija, kurioje dirbo valstybės tarnautojas ir kuri mokėjo jam darbo užmokestį, t. y. dėl kurios taikytų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų, mokant pareiškėjui atlyginimą už atliktas pareigas, pareiškėjas patyrė praradimus. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo darbo užmokesčio valstybės tarnautojams mokėjimo klausimus, tačiau šioje byloje nėra keliamas žalos atlyginimo klausimas, o sprendžiama dėl reikalavimo priteisti ginčo laikotarpiu neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį).
Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėta, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Toks teisinis reguliavimas nenustatytas iki šiol. Kita vertus, pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo darbo užmokestį perskaičiavus pagal įstatymą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikomas įstatymas pažeidžia Konstituciją, dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti darbo užmokesčio mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų senaties terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.
Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsakovas prašo priteistos neišmokėtos darbo užmokesčio sumos mokėjimą atidėti. Atsižvelgdamas į atsakovo prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų piniginių lėšų tvarką, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 85¹ straipsniu, 127 ir 129 straipsniais teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo S. A. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui S. A. iš atsakovo Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 232,81 Lt (du šimtus trisdešimt du litus 81 centą) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Atsakovui Vilniaus apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.