Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (penkios nusikalstamos veikos), 159 straipsnį subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2016 m. gruodžio 2 d. (nuo G. G. sulaikymo dienos).

Kardomoji priemonė – suėmimas – G. G. palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nukentėjusiųjų J. V., V.-Č. T., M. D., V. Š. ir Č. B. civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai, iš M. B., G. G. ir E. J. jiems solidariai priteista atitinkamai 600 Eur, 300 Eur, 290 Eur, 370 Eur ir 700 Eur.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti M. B. ir E. J., jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

G. G. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl padarytų nusikaltimų, teigė sukčiavime nedalyvavęs ir nieko apie tai nežinojęs. Tokius jo parodymus patvirtino ir kitas nuteistasis, E. J., kuris nurodė pasinaudojęs jo telefone buvusiu M. B. telefono numeriu, skambinęs jai pats ir prisistatęs dėde G. G.. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, jog G. G. kaltė yra įrodyta. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus teismui dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261/2012, 2K-P-89/2014). Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teisme atliktu įrodymų vertinimu, apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl G. G. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Skunde visų pirma keliamas klausimas dėl kitos nuteistosios šioje byloje - M. B. parodymų vertinimo, apeliantas pažymi, jog nenuoseklūs M. B. parodymai negali būti vertinami kaip įrodantys jo kaltę (7.2. punktas). M. B. dar pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu visiškai pripažino kaltę dėl padarytų nusikaltimų ir paaiškino, jog visais atvejais dėl pinigų paėmimo, vėliau dėl jų pervedimo nurodytiems asmenims, bendravo būtent su dėde G. G. (2 t., 121-123 b. l.). Tokius parodymus ji patvirtino apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2 t., 126-128 b. l.), taip pat akistatos su G. G. metu (2 t., 133, 134 b. l.). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. kovo 9 d. M. B. vėlgi patvirtino, kad jai skambino būtent dėdė G. G., pažįsta jo balsą, kadangi bendravo su juo (2 t., 131, 132 b. l.). Pirmą kartą apylinkės teisme baudžiamoji byla buvo nagrinėjama nusikalstamų veikų padarymu kaltinant M. B. ir G. G., ikiteisminis tyrimas E. J. atžvilgiu buvo atskirtas (3 t., 95 b. l.). Pirmosios apklausos apylinkės teisme metu M. B. nurodė nesanti tikra, ar tikrai kalbėjo su dėde G. G., paaiškino tik po kiek laiko pagalvojusi, viską permąsčiusi ir supratusi, kad kai kalba dėdė, sako vardus (4 t., 134-136 b.). Grąžinus bylą ikiteisminiam tyrimui papildyti M. B. patvirtino ankstesnius savo parodymus, nurodė, kad jai skambindavo dėdė G. G., teisme nurodė sakiusi kitaip, nes išsigando dėdės (5 t., 3 b. l.). Bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teismui (nusikalstamų veikų padarymu kaltinant M. B., G. G. ir E. J.) M. B. buvo dar kartą apklausta. Teisme iš pradžių M. B. nurodė nesanti šimtu procentų tikra, kad kalbėjo su dėde G. G., vėliau nurodė buvusi įsitikinusi, kad jai skambina dėdė, paaiškino, kad kas kartą vis paskambindavo ir liepdavo nuvažiuoti pinigų, kalbėdavo tas pats balsas, dėdės balsą gerai žinojo. M. B. paaiškino nebijojusi dėdės, tiesiog nenorėjo jam pakenkti, nes jei jis tikrai skambino, jį vėl pasodins. Kaip matyti, M. B. teisme iš dalies pakeitė savo parodymus, nurodė nesanti tikra, jog jai skambino būtent dėdė G. G., nors ikiteisminio tyrimo metu tiek apklausiama tyrėjo, tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo patvirtinto buvusi įsitikinusi, jog jai skambina būtent G. G.. Toks parodymų nenuoseklumas buvo įvertintas skundžiamame nuosprendyje, teismas pažymėjo, kad įvertinus tai, jog M. B. yra G. G. artima giminaitė, t.y. dukterėčia, G. G. būdamas laisvėje kurį tai laiką net kartu su ja gyveno, jų bendravimas ir vėliau nebuvo nutrūkęs, laikytina, kad M. B. tikrai gerai pažinojo savo dėdę ir žinojo jo balsą. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog pagal teismų praktiką asmenų parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012). Nagrinėjamu atveju M. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ne tik pas tyrėją, savo parodymus ji taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šių apklausų metu ji nurodė dėl nusikalstamų veikų kalbėjusi būtent su dėde G. G., apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu jai dėl dėdės balso nekilo jokių abejonių. M. B. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vadovaujantis aukščiau minėta teismų praktika, yra savarankiškas įrodymų šaltinis, patvirtinantis G. G. dalyvavimą nusikalstamų veikų daryme. Vėliau teisme M. B. kilusios abejonės dėl dėdės balso teisėjų kolegijos vertinimu yra tiesiog siekis padėti savo dėdei, su kuriuo ji patvirtino palaikanti gerus santykius, išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju buvo įvykdyti penki telefoniniai sukčiavimai. Aprašant asmenų veiksmus nurodyta, jog trijų nusikalstamų veikų atveju (veikos nukentėjusiųjų J. V., V. Č. T. ir Č. B. atžvilgiu) su nukentėjusiaisiais telefonu taip pat kalbėjo ir G. G.. Nukentėjusieji J. V. ir V. Č. T., kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, iš tikrųjų nurodė, jog jiems iš pradžių skambino moteriškas balsas, po to pradėjo kalbėti vyriškas balsas, prisistatęs daktaru. G. G. skunde nurodo, jog atsižvelgiant į E. J. parodymus, kuomet jis nurodė su nukentėjusiaisiais kalbėjęs ir vyrišku, ir moterišku balsu, teismas nepagrįstai nustatė, jog nukentėjusiesiems skambino būtent G. G. (7.3. punktas). Su tokiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nukentėjusysis J. V. pirmosios instancijos teisme parodė iš pradžių kalbėjęs su asmeniu moterišku balsu, vėliau – su vyriškiu, prisistačiusiu daktaru. Liudytoja G. V., nukentėjusiojo žmona, nurodė kalbėjusi su vyriškiu, prisistačiusiu daktaru, tačiau taip pat paaiškino, jog jai kalbant telefonu su vyriškiu, prisistačiusiu daktaru, fone girdėjo pažįstamos Danutės verksmą, kuri rėkė, kad jai siūs lūpą. Jei telefonu ir kaip moteris, ir kaip vyras (daktaras) keisdamas balsus būtų kalbėjęs tik E. J., jis nebūtų turėjęs galimybės tuo pačiu metu ir kalbėti su liudytoja G. V., ir šaukti moterišku balsu, jog reikės siūti lūpą. Taigi su minėtais asmenimis turėjo kalbėti du asmenys – ir E. J., ir G. G.. Nukentėjusysis V. Č. T. teisme paaiškino, jog jam paskambino moteriškas balsas, prisistatęs jo seserimi Dana, po to telefonu pradėjo kalbėti vyriškas balsas, prisistatęs daktaru. Kaip matyti, darant nusikalstamą veiką šio nukentėjusiojo atžvilgiu, buvo naudojamas toks pat modelis, kaip ir nusikalstamoje veikoje J. V. atžvilgiu – nukentėjusiajam paskambina traumą patyręs pažįstamas/giminaitis (moterišku balsu), tuomet telefonas perduodamas vyrišku balsu kalbančiam asmeniui, neva daktarui. Įvertinusi analogišką nusikalstamos veikos modelį, taip pat nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog jis kalbėjo su moterimi, po to su vyru, teisėjų kolegija atmeta G. G. skundo argumentus, jog jam kalbėjimas su nukentėjusiaisiais inkriminuotas nepagrįstai. Dėl nukentėjusiosios Č. B. parodymų skunde pažymima, jog nors ši nukentėjusioji ir atpažino G. G. balsą kaip gydytojo, su kuriuo kalbėjo, ji taip pat 2017 m. gruodžio 7 d. posėdžio metu nurodė, jog tas pats asmuo (G. G.) jai skambino ir prieš kelis mėnesius, sakė, kad unija pervedė pinigus (2017 m. gruodžio 7 d. teisiamojo posėdžio protokolas). Skunde G. G. pažymi, jog tuo metu, kai neva tas pats asmuo (G. G.) skambino nukentėjusiajai dėl iš unijos pervestų pinigų, jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime (7.4. punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog G. G. šioje baudžiamojoje byloje yra nuteistas už tai, kad kartu su bendrininkais apgaule išviliojo iš nukentėjusiosios Č. B. pinigus 2016 m. lapkričio 18 d., t. y. tuo metu, kai jis atliko bausmę pataisos namuose, kaltinimai, susiję su unijos nukentėjusiajai pervestais pinigais jam nepareikšti. Dėl aplinkybės, jog nukentėjusioji G. G. balsą atpažino ir vėliau, jau po nusikalstamos veikos padarymo, kuomet G. G. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusioji Č. B. galėjo suklysti atpažindama G. G. balsą kaip asmens, skambinusio jai dėl unijos pervestų pinigų, kadangi nukentėjusioji yra senyvo amžiaus, be to, galimybės paskambinti iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo yra mažesnės dėl griežtesnių asmenų laikymo sąlygų, o nukentėjusiosios nurodytu laiku (keli mėnesiai prieš posėdį 2017 m. gruodžio 7 d.) G. G. buvo laikomas būtent Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime. Vis dėlto pažymėtina, jog nukentėjusioji Č. B. taip pat nurodė kalbėjusi (nusikalstamos veikos padarymo metu - 2016 m. lapkričio 18 d.) su dviem asmenimis, vyru ir moterimi, G. G. prisistatė daktaru Vasiliausku, o tada kitas pradėjo verkti nukentėjusiosios svočios balsu. Kaip ir nusikalstamos veikos J. V. atžvilgiu atveju, E. J. nebūtų turėjęs galimybės tuo pačiu metu kalbėti ir kaip daktaras, ir verkti moterišku balsu, taigi akivaizdu, jog ir šiuo atveju su nukentėjusiąja kalbėjo du asmenys – G. G. ir E. J..Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas G. G. kaltę dėl dalyvavimo sukčiavimuose, pagrįstai vertino M. B. nurodytas aplinkybes, jog iki pinigų paėmimo momento ji visą laiką bendravo telefonu su jai skambindavusiu dėde (G. G.), o tuo metu nukentėjusieji, perduodami jai pinigus, telefonu bendraudavo su kitu asmeniu. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, E. J. jokiu būdu telefonu negalėjo bendrauti iš karto su dviem asmenimis, t.y. vienu metu ir su nukentėjusiaisiais, ir su M. B., kas paneigia E. J. duotus parodymus, jog jis bendravo ir su nukentėjusiaisiais, ir su M. B. ir nusikaltimus darė be G. G.. Skunde G. G. pažymi, kad nors teismas nustatė, jog M. B. buvo skambinama iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau Kybartų pataisos namuose SIM kortelė su tokiu abonento numeriu rasta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistieji, atliekantys bausmę pataisos namuose, neturi teisės turėti ir naudotis mobiliaisiais telefonais. Aplinkybė, jog neteisėtai pataisos namuose laikoma SIM kortelė su tam tikru abonentiniu numeriu nebuvo rasta kratų metu, teisėjų kolegijos vertinimu nepaneigia aplinkybės, jog naudojantis šia SIM kortele pataisos namuose buvo daroma nusikalstama veika. Dėl skundo argumentų, jog E. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas jo etapavimo dieną, teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, BPK nedraudžia apklausos vykdyti asmens etapavimo dieną, antra, E. J. bet kokiu atveju nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, kad G. G. telefoninius sukčiavimus vykdė kartu su juo, taigi jo parodymų turinys esminės reikšmės G. G. veiksmų kvalifikavimui neturi. Apeliaciniame skunde G. G. pažymi turintis tvirtus socialinius ryšius, nepilnametį sūnų, draugę, apeliacinės instancijos teismui taip pat buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog jis mokosi, dalyvauja atitinkamuose užsiėmimuose pataisos namuose. Šios aplinkybės teisėjų kolegijos vertinimu teigiamai charakterizuoja G. G., tačiau neturi jokios reikšmės sprendžiant G. G. kaltės klausimą nagrinėjamoje byloje.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. G. apeliacinį skundą atmesti.