Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Audrius Saulėnas Civilinė byla Nr. 2S-1479-622/2012

Teisėja Eugenija Šatkuvienė (Proceso Nr. 2-06-3-04442-2012-0)

2012 m. rugsėjo 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs kreditoriaus AB SEB banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-18 nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB SEB banko pareiškimą skolininkui E. M. dėl priverstinio skolos išieškojimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012-04-06 Klaipėdos miesto apylinkės teisme gautas kreditoriaus AB SEB banko, įm. k. 112021238, Gedimino pr. 12, Vilnius, atstovės, advokatės A. R., prašymas „Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo“, siekiant užtikrinti vykdymo procese Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-05 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6205-144/2011 įvykdymą. Siekdamas užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkui priklausančiam turtui, kurio unikalus Nr. 2193-5011-9019:0004, jį areštuojant, tuo užkertant skolininkui galimybę jį perleisti tretiesiems asmenims.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 3 dalis) Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).

Bylos duomenimis nustatyta, kad įsiteisėjusia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-08-05 nutartimi kreditoriui AB SEB bankui priteista 91 091,52 Lt dydžio skola, nukreipiant išieškojimą į įkeistus daiktus (b. l. 6-7). Kreditoriaus teigimu pardavus įkeistą turtą, kurio pradinė pardavimo kaina varžytinėse siekia 164 800 Lt, nepakaks priteistam skolos dydžiui atlyginti, todėl net 150 000 Lt dydžio skolos dalis gali likti nepadengta. Esant minėtoms aplinkybėms kreditorius prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti kitą skolininkui priklausantį turtą (butą, esantį (duomenys neskelbtini)) taip atimant galimybę skolininkui butą perleisti tretiesiems asmenims.

Teismas pažymi, jog pagal CK 4.170 straipsnio 1 dalį hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymas kreditoriui suteikia teisę nukreipti išieškojimą į kitą turtą tik realizavus jau įkeistą turtą. Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad skolininko teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto turto, atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004). Iš bylos duomenų matyti, jog įkeistas skolininko turtas dar nėra realizuotas, todėl nėra aišku, ar kreditoriaus reikalavimas bus įvykdytas ar ne. Tuo tarpu, varžytinėse parduodamo turto žema pradinė kaina nepatvirtina aplinkybės, jog pardavus skolininko įkeistą turtą kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog pagal Bankų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį bankas – Lietuvos Respublikoje įsteigta kredito įstaiga, kuri turi licenciją verstis ir verčiasi indėlių ar kitų grąžintinų lėšų priėmimu iš neprofesionaliųjų rinkos dalyvių ir jų skolinimu ir prisiima su tuo susijusią riziką bei atsakomybę. Taigi įstatyme įtvirtinta komercinio banko samprata atspindi prisiimamos rizikos svarbą bei atsakomybę. Pažymėtina, jog būsimos prievolės tinkamam įvykdymui užtikrinti bankas nėra varžomas jokiais teisės aktais reikalauti, jų manymu, pagrįsto prievolės įvykdymo užtikrinimo. Kitaip tariant, bankas visada gali skolininko reikalauti įkeisti tokios vertės turtą, kurį realizavus būtų visiškai patenkintas kreditoriaus reikalavimas, todėl įkeisto turto rinkos kainos nuvertėjimas ar klaidingas turto įvertinimas laikytinas banko prisiimama rizika bei atsakomybe. Atsižvelgiant į tai, kad hipotekos sutartimi hipotekos kreditorius užsitikrino tinkamą esamos ar būsimos prievolės įvykdymą (CK 4.170 straipsnio 1 dalis), papildomas skolininko teisių suvaržymas laikytinas neproporcingu, todėl netaikytinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teigimu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagal CPK 675 straipsnį antstolis turi teisę savo nuožiūra esant faktiniams pagrindams areštuoti skolininko turtą. Pažymėtina, jog tokios teisės komentuojamas CPK straipsnis antstoliui nesuteikia, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog antstolis turi teisę pats taikyti skolininko turtui areštą, yra neteisinga ir nepagrįsta. Vis dėlto, esant minėtoms faktinės aplinkybėms bei įstatyminiam reglamentavimui apeliacinės instancijos teismas mano, jog nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas bei neproporcingai suvaržytų skolininko teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė jas taikyti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir kitas faktines aplinkybes, tenkinti atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-18 nutartį palikti nepakeistą.