Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-10-12 · Administracinė byla Nr. A-469-854-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-10-12
Bylos Nr.
A-469-854-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gudynas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
Atsakovas
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Radviliškio rajono savivaldybei
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema“
Kategorijos
  • 2.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A14–854/07Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. spalio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas)ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičieneidalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Vaidučiui Paliukui

atsakovo atstovui R.K.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema“ skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Radviliškio rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja UAB „Agrochema" skundu (b.l. 4-10) prašė teismą panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. (10-4)-D8-5290, kuriuo atsisakyta kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidas, bei įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją pareiškėjai kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidas - 330779 litus. Patikslintu skundu (b.l. 143-147) pareiškėja prašė teismą panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr.(10-4)-D8-5290 atsisakyti kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidas bei įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją ir Radviliškio rajono savivaldybę kompensuoti jos patirtas pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidas ( 330 779 Lt). Pareiškėja paaiškino pagal 2004 m. rugsėjo 3 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį Nr.313/2004P iš G.Ž. ir L.Ž. įsigijusi pastatus, esančius Geležinkelio stoties gatvėje Nr.9d, Šeduvos mieste, Radviliškio rajone. Praėjus keliems mėnesiams nuo pastato pirkimo, atlikus specialius tyrimus, paaiškėjo, kad įsigytame trąšų sandėlyje 1 metro gylyje buvo užkasti pesticidai. Jais buvo užterštas gruntas ir gruntiniai vandenys. Dėl šio fakto Radviliško rajono policijos komisariate atliktas ikiteisminis tyrimas, kurio metu nustatyta, jog dar iki sandėlio pardavimo UAB „Agrochema", 2004 metų liepos mėnesį, Radviliškio rajono kompetentingoms institucijoms buvo žinoma apie minėtame sandėlyje užkastus pesticidus ir jų keliamą pavojų aplinkai, tačiau, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, nebuvo imtasi reikiamų priemonių nustatyti užteršimo laipsnį, pobūdį, kaltus asmenis bei užkirsti kelią tolimesniam aplinkos teršimui, likviduoti padarinius. Kadangi rasti pesticidai sukaupti iki 1991 metų, juos sutvarkyti turėjo Radviliškio rajono savivaldybė, tam buvo skirtos biudžeto lėšos. Remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, darytina išvada, jog Radviliškio rajone surinkti pesticidai buvo saugojami, pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m kovo 29 d. įsakymu Nr.143 patvirtintą Pesticidų atliekų tvarkymo reglamentą, nebuvo vykdoma saugomų pesticidų apskaita. Tai sudarė galimybes neapskaitytus pesticidus paslėpti, užkasant apleistame sandėlyje, kurį vėliau įsigijo UAB „Agrochema". Pareiškėja pažymėjo, kad šios aplinkybės buvo žinomos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros pareigūnams, nes dar 2004 metų liepos mėnesį ūkininkas G.Ž. agentūros darbuotojams davė paaiškinimus apie tuo metu jam nuosavybės teise priklausiusiame sandėlyje užkastus pesticidus. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį šių atliekų tvarkymą turėjo organizuoti savivaldybės institucijos, tačiau Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros vyriausiasis aplinkos apsaugos inspektorius P.Kuraitis pateikė UAB „Agrochema" privalomus nurodymus, įpareigodamas ne tik ištirti aplinkos užterštumo lygį, bet ir surinkti pesticidus bei užterštą gruntą ir vandenį. Nurodymai buvo neteisėti, tačiau, siekiant apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą nuo taršos pavojaus bei atsižvelgiant į didelį rajono visuomenės susirūpinimą susidariusia padėtimi, bendrovė nurodė neginčijusi neteisėtų nurodymų ir operatyviai ėmusis priemonių pašalinti taršos pavojų - savo lėšomis atliko tyrimus, pesticidų atliekų, gruntinio vandens, statybinio laužo sutvarkymo, pesticidų ir pesticidais užteršto vandens utilizavimo bei išvežimo darbus, dėl to patirdama 330779 litų nuostolį. Pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, prašydama išspręsti išlaidų, patirtų tvarkant pesticidų atliekas bei atkuriant aplinką, kompensavimo klausimą, tačiau 2006 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. (10-4)-D8-5290 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsisakė šį prašymą patenkinti. Pareiškėja nurodė, jog Pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr.310 (toliau - Programa) numatytos priemonės ir būdai sutvarkyti bei pašalinti pesticidų atliekas, susikaupusias Lietuvos Respublikoje iki 1991 metų (2 punktas). Programos 8 punkte numatyta, jog programa įgyvendinama Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis, skirtomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoms šalies programoms vykdyti. Programai įgyvendinti taip pat gali būti naudojamos savivaldybių gamtos apsaugos fondų, aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos ir kitos lėšos, gautos iš tarptautinių fondų bei organizacijų. Pagal Programos 9 punktą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis organizuoja pesticidų atliekų tvarkymo darbus, atsako už programai skirtų lėšų panaudojimą, atlieka darbų, vykdomų iš programai skirtų lėšų, užsakovo funkcijas ir tvarko lėšų buhalterinę apskaitą. Vadovaujantis Programos 9, 10 punktais, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija turėjo organizuoti pesticidų atliekų tvarkymo darbus biudžeto lėšomis, atsakė už lėšų panaudojimą ir apskaitą bei turėjo imtis priemonių, kad būtų skirta pakankamai lėšų darbams atlikti. Todėl, pareiškėjos teigimu, atsakovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus bei Aplinkos ministerijos nuostatų 6.68, 6.71 punktų nuostatas, norminių aktų reikalavimus, per aplinkos apsaugos kontrolę vykdančias institucijas ir tiesiogiai, pasinaudodama suteiktais įgaliojimais, įpareigojo pareiškėją savo lėšomis ne tik sutvarkyti pesticidų atliekas, bet ir įvykdyti aplinkos atkūrimo priemones. UAB „Agrochema" pažymėjo nesanti minėtų pesticidų atliekų turėtoja, neteršusi aplinkos, todėl neturėjusi mokėti kaip teršėja. Be to, kaip pažymėjo pareiškėja, pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32² straipsnio 3 dalį ūkio subjektui valstybės ar savivaldybių institucijos turi atlyginti išlaidas, patirtas vykdant aplinkos atkūrimo priemones (pareiškėjos didesnę išlaidų dalį sudarė ne pesticidų atliekų tvarkymas, o aplinkos atkūrimo priemonės, kurių įvykdymą ir finansavimą turėjo organizuoti atsakovės). Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnis nustato, kad Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą, koordinuoja savivaldybių veiklą atliekų tvarkymo srityje, ieško papildomų finansavimo šaltinių. Šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, jog savivaldybių institucijos organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kurie nebeegzistuoja, tvarkymą. Todėl, pareiškėjos teigimu, pesticidų atliekų tvarkymą turėjo organizuoti ir finansuoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija bei Radviliškio rajono savivaldybė.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas paaiškino, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl pesticidų atliekų užkasimo. Pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą pesticidai buvo užkasti iki UAB „Agrochema" įsigyjant sandėlius. Nustatyti pesticidų atliekų sandėliavimo bei lėšų panaudojimo apskaitos tvarkos pažeidimai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nekontroliavo lėšų, skirtų iš biudžeto, panaudojimo. Iššvaisčius skirtas lėšas, pesticidų atliekos buvo suvežtos į sandėlį, kurį vėliau įsigijo UAB „Agrochema". Pareiškėjos atstovas nurodė, jog pretenzijų kelti sandėlių pardavėjams nėra pagrindo, nes pesticidai neturi ryšio su pastatu (tai, kad pesticidai rasti sandėlyje, nėra šio sandėlio, kaip daikto, trūkumas). Išlaidos patirtos ne gerinant pastatą, o utilizuojant pesticidų atliekas ir atkuriant aplinką. Bendrovė nurodė galėjusi skųsti privalomuosius nurodymus, tačiau geranoriškai juos vykdžiusi. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija žinojo apie pesticidų atliekas, vyko susirašinėjimas, buvo duodami nurodymai, sudaromos pesticidų tvarkymo sutartys. Pareiškėjos atstovo manymu, ji turėjo rūpintis lėšų kontrole ir neleisti bendrovei naudoti savo lėšų. Pažymėta, jog pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo darbai buvo atliekami ne UAB „Agrochema" nuožiūra. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė pareiškėjai atestuotus ūkio subjektus, kurie atliko visus darbus. Pareiškėjos atstovas paaiškino, jog išskirti priteistinos sumos neįmanoma, nes atlikti darbai finansuojami tiek iš savivaldybės, tiek iš valstybės biudžeto. Pažymėta, kad pavedimo sutartis su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija negalėjo būti sudaryta, nes pesticidų tvarkymo programa dar nebuvo pasibaigusi. Pareiškėjos atstovas tvirtino, jog Aplinkos ministerija elgėsi nesąžiningai, UAB „Agrochema" buvo suklaidinta, todėl sutartis yra niekinė ir negalioja nuo sudarymo momento kaip prieštaraujanti įstatymui.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į skundą (b. 1. 152-154) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės teigimu, paaiškėjus, jog įsigytuose sandėliuose yra užkasti pesticidai, pareiškėja turėjo kreiptis į pardavėjus dėl Civiliniame kodekse numatytų pirkėjo teisių įgyvendinimo, įsigijus netinkamos kokybės daiktą, kai pirkimo-pardavimo sutartyje nebuvo nurodyti daikto trūkumai. Pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 310, skirta ne kompensuoti privatiems asmenims už pesticidų atliekų sutvarkymą, o savivaldybių apskaitytoms bešeimininkėms bei savivaldybių sandėliuose saugomoms pesticidų atliekoms tvarkyti. Vietos savivaldos institucijos pagal Programos 3 punktą apskaitė jų teritorijoje esančius pesticidus ir teikė informaciją Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai. Atsakovė paaiškino, jog lėšų poreikis sutvarkyti pesticidams buvo nustatomas ir planuojamas pagal vietos savivaldos institucijų pateiktą informaciją apie jų teritorijoje esančias pesticidų atliekas (kiekį, sandėliavimo sąlygas ir pan.). Skirtos lėšos buvo naudojamos identifikuotiems pesticidams tvarkyti. Radviliškio savivaldybė nepateikė informacijos apie susikaupusius pesticidus, todėl lėšos ir nebuvo numatytos Programoje bei nebuvo skirtos šių pesticidų tvarkymui. Programa pabaigta vykdyti. Pagal vietos savivaldos institucijų pateiktą informaciją pesticidams sutvarkyti skirtos lėšos yra panaudotos ir savivaldos institucijų nurodyti pesticidai, jų atliekos yra sutvarkyti. Atsakovė pažymėjo, jog privalomuosius nurodymus dėl pavojingų atliekų (pesticidų) sutvarkymo UAB „Agrochema" pateikė Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas, kuris nėra Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos struktūrinis padalinys, jis yra savarankiškas juridinis asmuo, kurio darbuotojai, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai sprendimus priima savarankiškai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija nurodė jokių privalomų nurodymų UAB „Agrochema" neteikusi ir negalėjusi teikti, nes aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės nevykdo (šią funkciją Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas pavedė vykdyti regionų aplinkos apsaugos departamentams). Atsakovė paaiškino, jog pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį savivaldybės organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Jei pesticidų atliekos buvo bešeimininkės, tokias atliekas turėjo sutvarkyti savivaldybė, kurios teritorijoje jos buvo rastos. Būtent vietos savivaldos institucijos turėjo organizuoti pesticidų atliekų tvarkymą. Apskaityti pesticidų atliekas pagal Programos 3 punktą privalėjo taip pat savivaldybės. Kadangi Radviliškio savivaldybė Aplinkos ministerijai nepateikė informacijos apie paslėptus pesticidus, į Programą Aplinkos ministerija jų sutvarkymo neįtraukė. Be to, pareiškėja, atsakovės teigimu, už pesticidų sutvarkymą reikalauja aiškiai per didelės sumos (už pesticidų sutvarkymą UAB „Agrochema" sandėlyje buvo sumokėta tik 63810 litų; neaišku, kuo remdamasi pareiškėja reikalauja 330779 Lt).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu atsakovoės atstovas T.Š. papildomai paaiškino, kad Aplinkos ministerija turi numatyti lėšas iš anksto. Jei bendrovė neturėtų lėšų, ministerija jomis prisidėtų, kai savivaldybė pati to padaryti negalėtų. Apmokėti turėtų savivaldybė iš lėšų, skirtų nenumatytoms išlaidoms, o ne iš Programos lėšų. Savivaldybei trūkstant lėšų, ji galėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją. Atsakovės atstovas paaiškino, jog pavedimo sutartis buvo grindžiama civiliniais teisiniais santykiais. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavesti organizavimo klausimai, o funkcijos paskirstytos tarp institucijų – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, gavusi informaciją, apmoka, bet informaciją turi pateikti savivaldybė.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas A.N. paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija neturėjo informacijos apie UAB „Agrochema" įsigytuose sandėliuose esančius pesticidus. Analogiškoje situacijoje penkios įmonės pačios apmokėjo pesticidų sutvarkymo išlaidas. Turtas bešeimininkiu nebuvo pripažintas, todėl už pesticidus tapo atsakinga UAB „Agrochema", įsigijusi sandėlius.

Atsiliepimas

Atsakovė Radviliškio rajono savivaldybė atsiliepime į skundą (b.l. 159) su skundu nesutiko, nurodydama, kad UAB „Agrochema", sudarydama pastatų pirkimo - pardavimo sutartį, žinojo apie užkastus pesticidus ir taip prisiėmė visą riziką, netekdama reikalavimo teisės į kompensaciją už pesticidų atliekų surinkimą, utilizavimą ir aplinkos atkūrimo darbus. Radviliškio rajono savivaldybė pažymėjo niekada neturėjusi jokių valdymo, naudojimo ar disponavimo teisių į pareiškėjos įsigytus pastatus.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime (b. l. 118-119) su skundu nesutiko. Tretysis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog 2004 m. liepos 28 d. raštu Nr. 2-10119 Radviliškio rajono policijos komisariatas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūrą informavo, kad Šeduvos geležinkelio stotyje, nenaudojamame trąšų sandėlyje, yra suvežtos cheminės medžiagos ir užpiltos žemėmis. Atlikti tyrimai, nustatytas cheminių medžiagų koncentracijos viršijimas. Vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymu, 2004 m. lapkričio 12 d. pateiktas privalomas nurodymas UAB „Agrochema" dėl tyrinėjimo darbų atlikimo, 2004 m. gruodžio 10 d. - dėl cheminių medžiagų sutvarkymo, 2005 m. vasario 11 d. - dėl statybinio drenažo kolektoriaus žiočių užaklinimo, siekiant nutraukti vandens ištekėjimą į Daugyvenės upelio slėnį, o 2005 m. liepos 12 d. - dėl pradėjimo vykdyti požeminio vandens monitoringą. UAB „Agrochema" 2005 m. gruodžio 7 d. informavo Radviliškio rajono agentūrą apie Šeduvos agrocentro mišrių trąšų ir pesticidų sandėlio teritorijos sutvarkymo programos baigimą, privalomojo nurodymo Nr. 32 įvykdymą. Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuotojo asmens atstovė paaiškino, kad privalomi nurodymai UAB „Agrochema" buvo duodami, nes bendrovė geranoriškai sutiko juos vykdyti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. sausio 18 d. sprendimu skundą patenkino iš dalies - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimą Nr.(10-4)-D8-5290 dalyje, kuria UAB „Agrochemija" atsisakyta kompensuoti pesticidų atliekų tvarkymo išlaidas (69196,67 litus) panaikino, UAB „Agrochema" iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priteisdamas 69196, 67 litų išlaidų, turėtų dėl pesticidų atliekų sutvarkymo, o iš Radviliškio rajono savivaldybės - 196047,55 litus išlaidų, turėtų atkuriant aplinką. Nustatyta, kad pareiškėja pagal 2004 m. rugsėjo 3 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį Nr.313/2004P iš G.Ž. ir L.Ž. įsigijo pastatus, esančius Geležinkelio stoties gatvėje Nr.9d, Šeduvos mieste, Radviliškio rajone (b.l. 13-15). Pastatai pareiškėjai perduoti 2004 m. rugsėjo 3 d. priėmimo perdavimo aktu (b.l. 16). Iki įsigyjant turtą, jau 2004 m. liepos mėnesį, Radviliškio rajono kompetentingoms institucijoms buvo žinoma, kad nenaudojamame trąšų sandėlyje yra suvežtos ir užpiltos žemėmis cheminės medžiagos. Dėl šio fakto Radviliškio rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apie jį Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas Radviliškio rajono policijos komisariato buvo informuotas 2004 m. liepos 28 d. raštu Nr. 2-10119 (b.l. 120). Apie paslėptų cheminių medžiagų buvimą pareiškėjos įsigytuose statiniuose visuomenei paskelbta 2004 m. lapkričio 10 d. laikraštyje „Šiaulių kraštas", straipsnyje „Cheminė bomba gali turėti užtaisą" (b.l. 17). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas pareiškėjai 2004 m. lapkričio 12 d. įteikė privalomąjį nurodymą Nr. 78 dėl tyrinėjimo darbų atlikimo, 2004 m. gruodžio 10 d. privalomąjį nurodymą Nr. 80 dėl cheminių medžiagų sutvarkymo, 2005 m. vasario 11 d. privalomąjį nurodymą Nr. 1 dėl statybinio drenažo kolektoriaus žiočių užaklinimo, siekiant nutraukti vandens ištekėjimą į Daugyvenės upelio slėnį, o 2005 m. liepos 12 d. - privalomąjį nurodymą Nr. 32 dėl pradėjimo vykdyti požeminio vandens monitoringą (b.l. 17, 44, 60, 123). 2005 m. kovo 2 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnas suderino sandėlyje rastų cheminių medžiagų sutvarkymo planą (b.l. 38-39), o 2005 m. birželio 15 d. - nugriauto pesticidų sandėlio sutvarkymo planą (b.l. 45-47). Darbams atlikti pareiškėja su įvairiais ūkio subjektais sudarė rangos sutartis (b.l. 21, 55-58, 61-63, 64, 102). 2005 m. gegužės 2 d. UAB „Agrochema" taip pat sudarė sutartį su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, kuria ji įsipareigojo atsakovei Aplinkos ministerijai pervesti lėšas pesticidų nukenksminimo darbams atlikti (b.l. 103). Atlikusi pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo darbus, pareiškėja 2006 m. gegužės 24 d. raštu Nr. 514 kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją dėl išlaidų, patirtų dėl pesticidų atliekų tvarkymo ir aplinkos atkūrimo, kompensavimo. Atsakovė atsisakė tokias išlaidas kompensuoti, 2006 m. birželio 22 d. rašte Nr. D8-5290 (b.l. 11) nurodydama, kad neturi galimybių jas kompensuoti, nes pesticidų tvarkymo programa baigta vykdyti 2005 metų pabaigoje. Atsakovė taip pat nurodė, kad pareiškėjos prašymas juridiškai nepagrįstas, nes tarp šalių pasirašyta 2005 m. gegužės 2 d. sutartimi Nr. 130/2005P taip nebuvo susitarta. Be to, rašte teigiama, kad pesticidų sutvarkymo programa nenumato pesticidų atliekų sutvarkymo privačioje bendrovėje finansavimo, o pareiškėja 2005 m. kovo 31 d. raštu Nr. 342 Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento direktoriui garantavo apmokėsianti visų atkastų pesticidų nukenksminimo išlaidas.

Nors Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija tvirtino, kad pareiškėja savo teises ginti turėtų remdamasi Civilinio Kodekso normomis, reglamentuojančiomis atvejus, kai pirkėjas įgyja daiktą su paslėptais trūkumais (Civilinio Kodekso 6.399, 6.334 str.), teismo konstatavimu, toks tvirtinimas nepagrįstas. Teismas sutiko su tuo, kad, kaip nurodė pareiškėja, įgytas sandėlis neturi trūkumų dėl to, kad jame rastos cheminės medžiagos. Konstatuota, jog pareiškėja, įgydama pastatus, netapo ir juose buvusių paslėptų cheminių medžiagų savininke ar turėtoja. Jokie norminiai aktai jos neįpareigojo prisiimti pesticidų atliekų sutvarkymo ir aplinkos atkūrimo išlaidų. Pareiškėja patyrė su pesticidų atliekų sutvarkymu ir aplinkos atkūrimu susijusias išlaidas, geranoriškai vykdydama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų nurodymus (šią aplinkybę patvirtino ir minėtos institucijos atstovės paaiškinimai 2006 m. lapkričio 8 d. teismo posėdžio metu). Teismas nusprendė, jog pareiškėjai trečiojo suinteresuoto asmens duoti privalomieji nurodymai laikytini nepagrįstais, buvo susiję ne tik su įvairių darbų atlikimu, bet ir su didelių išlaidų turėjimu, kurių turėti pareiškėja neprivalėjo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos teiginys, kad 2002-2005 metų pesticidų sutvarkymo programa negalėjo būti taikoma, nes ji nenumato finansuoti pesticidų atliekų sutvarkymo privačioje bendrovėje, atmestas kaip nepagrįstas. Atmestas ir argumentas, kad pesticidai nustatyta tvarka nepripažinti bešeimininkiais.

Teismo konstatavimu, iš Programos 2 punkto bei kitų norminių aktų analizės darytina išvada, kad Programa taikoma pesticidams, kurių savininkas ar turėtojas nežinomas. Iš Radviliškio rajono policijos komisariato 2004 m. liepos 28 d. rašto Nr. 2-10119 nustatyta, kad 2004 m. liepos 27 d. komisariate buvo gauta informacija, jog į ūkininkui G.Ž. priklausantį sandėlį Šeduvos geležinkelio stotyje prieš kelias savaites buvo suvežtos kenksmingos cheminės medžiagos ir užpiltos žemėmis (b.l. 120). Statinį pareiškėja įgijo vėliau - 2004 m. rugsėjo 3 d. Taigi, kenksmingų medžiagų turėtojas šiuo atveju nežinomas, pareiškėja teisine prasme negali būti laikoma pesticidų atliekų turėtoja. Teismas nurodė, jog viešosios teisės normos nereikalavo, kad tuo atveju, kai jų savininkas nežinomas, pesticidai nustatyta tvarka būtų pripažinti bešeimininkiais. Pareiškėja, įgijusi sandėlį, jų savininke ar turėtoja netapo. Esant tokiai faktinei padėčiai, pastatuose rasti pesticidai turėjo būti tvarkomi vadovaujantis minėta Programa. Byloje nesurinkta duomenų apie tai, kad pareiškėjai pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu būtų buvę žinoma apie įsigyjamame sandėlyje paslėptai sandėliuojamas chemines medžiagas. Tačiau, kaip nurodyta teismo sprendime, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėja, sudarydama pastatų pirkimo - pardavimo sutartį, būtų žinojusi apie juose paslėptas chemines medžiagas, ji neprarastų teisės gauti kompensaciją už pesticidų atliekų tvarkymą ir aplinkos atkūrimą. Sutartimi pareiškėja įgijo nuosavybėn statinį, bet ne jame paslėptus daiktus. Jokios aplinkybės UAB „Agrochema" nepadarė pesticidų savininke ar turėtoja Programos prasme. Aplinkos apsaugos įstatyme 23 straipsnyje numatyta, kad atliekų tvarkymo išlaidas apmoka teršėjas. Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka", numatantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų - pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Bylos medžiagoje nesurinkta duomenų, kad kartu su sandėliu UAB „Agrochema" buvo perduotos ir pesticidų atliekos ar įmonė šias atliekas buvo įsigijusi kitu būdu, taip pat duomenų, kad pesticidų atliekos priklausė ankstesniems sandėlio savininkams – G.Ž. ir L.Ž.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi Programos 1, 2 punktais, pažymėdamas, jog Programoje nėra konkrečiai apibrėžta, kad tik savivaldybėms priklausančiuose sandėliuose sukaupti pesticidai gali būti tvarkomi Programoje numatytomis lėšomis. Todėl nėra pagrindo UAB „Agrochema" įsigytame sandėlyje rastas paslėptas pesticidų atliekas traktuoti kitaip nei Programos 2 punkte pateiktame pesticidų atliekų apibrėžime, šios pesticidų atliekos turėjo būti tvarkomos bendra Programoje nustatyta tvarka. Pagal Programos 9 punktą Aplinkos ministerija Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis turėjo organizuoti pesticidų atliekų tvarkymo darbus ir atsakė už programai skirtų lėšų panaudojimą, turėjo atlikti darbų, vykdomų iš Programai skirtų lėšų, užsakovo funkcijas ir tvarkyti lėšų buhalterinę apskaitą. Aplinkos ministerija buvo pagrindinis pesticidų atliekų darbus organizuojantis subjektas, kuriam pagal Programos 10 punktą buvo pavesta, įvertinus pesticidų atliekų kiekį, pateikti paraišką, kad būtų skirta lėšų formuojant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, bei ieškoti kitų finansavimo šaltinių.

Teismas pažymėjo, jog Programoje pesticidų atliekoms tvarkyti skirtos lėšos numatytos preliminariai, šios programos įgyvendinimo laikotarpiu savivaldybės pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimą Nr. 310 turėjo vykdyti reikiamą sandėlių priežiūrą, juose esančių pesticidų atliekų apsaugą bei apskaitą ir dalyvauti įgyvendinant Programą. Dalyvaudamos vykdant Programą, savivaldybės teikė informaciją apie esamas pesticidų atliekas, kuria remdamasi Aplinkos ministerija turėjo ieškoti finansavimo šaltinių. Aplinkos ministerija turėjo pakankamą ir savalaikę informaciją apie Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje esančias ir Programos apibrėžimą atitinkančias pesticidų atliekas. Tokia išvada padaryta remiantis Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros privalomaisiais nurodymais UAB „Agrochema", duotais iš karto po informacijos apie esamas pesticidų atliekas pasirodymo spaudoje, taip pat remiantis UAB „Agrochema" susirašinėjimu su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Teismo konstatavimu, apie pesticidų buvimą atsakovei tapo žinoma jau 2004 m. lapkričio mėnesį. Gavusi informaciją apie esamas pesticidų atliekas, Aplinkos ministerija turėjo imtis aktyvių veiksmų, kad būtų užtikrintas papildomas finansavimas nenumatytoms pesticidų atliekoms tvarkyti. Atsakovė skundžiamame sprendime nurodė, kad pesticidų atliekų tvarkymo programa baigta vykdyti 2005 metų pabaigoje, todėl nėra galimybių kompensuoti pareiškėjos patirtas išlaidas. Tačiau, kaip nurodyta teismo sprendime, ji privalėjo pasirūpinti lėšų gavimu nepriklausomai nuo to, kad Radviliškio rajono savivaldybė nepranešė apie pesticidų atliekas. Vadovaujantis Programos 10 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įpareigota kompensuoti UAB „Agrochema" patirtas pesticidų tvarkymo išlaidas - 63 810,45 Lt. Pesticidų nustatymas vandenyje, mėginių tyrimai (b. 1. 18, 19, 20, 35) įvertinti kaip pesticidų tvarkymas, nes jie vykdyti, siekiant nustatyti chemines medžiagas, todėl UAB „Agrochema" iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos taip pat priteista 5386,22 Lt už pesticidų nustatymo darbus. Iš viso iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pareiškėjai priteista 69196,67 litai.

Teismas nurodė, jog pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32² straipsnį ūkio subjekto išlaidas, vykdant prevencines ir (arba) aplinkos atkūrimo priemones, atlygina asmenys, padarę žalos aplinkai, o jeigu šių asmenų nustatyti neįmanoma - valstybės ar savivaldybių institucijos. Norma dėl ūkio subjekto išlaidų, patirtų atkuriant aplinką, kompensavimo galioja nuo 2005 m. balandžio 12 d. (įsigaliojus 2005 m. kovo 24 d. Aplinkos apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymui Nr. X-147). Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2005 m. liepos 12 d. privalomo nurodymo Nr. 32 pagrindu UAB „Agrochema" atliko aplinkos atstatymo darbus, todėl atsižvelgiant į tai, kad ne ši bendrovė sukėlė grėsmę gamtai, teismo konstatavimu, ji įgijo teisę pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32² straipsnį reikalauti atlyginti patirtas aplinkos atkūrimo išlaidas. Teismas nurodė, jog pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nustato, kad savivaldybės institucijos organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Remiantis minėtomis teisės normomis, aplinkos atkūrimo priemones turėjo organizuoti Radviliškio rajono savivaldybė, kurios teritorijoje atsiradusios atliekos kėlė grėsmę gamtai. Programa pagal jos 8 punktą buvo įgyvendinama Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis, skirtomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoms šalies programoms vykdyti, jai įgyvendinti taip pat galėjo būti naudojamos savivaldybių gamtos apsaugos fondų, aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos ir kitos lėšos, gautos iš tarptautinių fondų bei organizacijų. Pagal Programos 10 punktą konkretų lėšų poreikį, atsižvelgdama į pesticidų atliekų kiekį ir būtinus jų sutvarkymo 2003-2005 metais darbus, turėjo įvertinti Aplinkos ministerija ir nustatyta tvarka pateikti paraišką, kad būtų skirta lėšų formuojant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (skiriant lėšas, prioritetas turėjo būti teikiamas toms savivaldybėms, kuriose yra daugiausia netvarkytų pesticidų atliekų). Teismas konstatavo, jog Radviliškio rajono savivaldybė turėjo priskirtoje tai savivaldybei teritorijoje nustatyti esamas pesticidų atliekas, informuoti apie jas Aplinkos ministeriją bei užtikrinti, kad nekiltų pavojus aplinkai ir visuomenei. Tai, jog Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje užkastos pesticidų atliekos, buvo paskelbta visuomenės informavimo priemonėse. Radviliškio rajono savivaldybė, pagal Programą turėdama pareigą apskaityti jai priskirtoje teritorijoje esančias pesticidų atliekas, sukauptas Lietuvos Respublikoje iki 1991 metų, turėjo vykdyti Programoje nustatytas pareigas, tačiau šių pareigų neatliko, to pasėkoje nebuvo skirtos lėšos pesticidų atliekų tvarkymui. UAB „Agrochema", atsižvelgdama į galimą pavojų aplinkai, savo lėšomis padengė pesticidų atliekų tvarkymo darbus, nors atliekos šiai įmonei nepriklausė. Tai, teismo konstatavimu, nepaneigia Radviliškio rajono savivaldybės Programos 8 punkte bei Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje numatytų pareigų.

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalį valstybinį aplinkos apsaugos valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Aplinkos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja turėjo išlaidų, susijusių su aplinkos atkūrimu - sumokėjo aplinkos apsaugos agentūrai 1256,22 litus, M.Č. įmonei - 4130 litų, UAB „Radviliškio vanduo" -13877,33 litus. 2005 m. birželio mėnesio darbų priėmimo aktas Nr. 05/48 (b.l. 51) patvirtino, kad pareiškėja turėjo 65021 litą išlaidų (b.l. 50). Tačiau iš akto nustatyta, kad išlaidos buvo susiję ne su aplinkos atkūrimu, o su sandėlio nugriovimu. Kadangi sandėlio pastato nugriovimas ir su tuo susijusių darbų atlikimas neturi nieko bendro su aplinkos atkūrimu, pastaroji suma nepriteista. Teismas nustatė, jog pareiškėja turėjo 176784 litus išlaidų (b.l. 52) dėl darbų, susijusių su užterštos aplinkos atkūrimu, vykdymo. Darbų atlikimą patvirtino 2005 m. liepos mėnesio atliktų darbų priėmimo aktas Nr. 05/81 (b.l. 53). Todėl iš Radviliškio rajono savivaldybės pareiškėjai priteista 196047,55 litai išlaidų, turėtų aplinkai atkurti. Konstatuota, kad 2005 m. gegužės 2 d. pavedimo sutartis tarp šalių negalėjo būti sudaryta, nes ją sudarant pesticidų tvarkymo programa dar nebuvo pasibaigusi. Aplinkybė, kad pareiškėja su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija sudarė minėtą sutartį, įvertinta kaip pareiškėjos geranoriškumas, siekiant greičiau išspręsti pesticidų atliekų sutvarkymo problemą (Radviliškio visuomenei tapo žinoma, kad šio rajono savivaldybės teritorijoje atrastos sveikatai kenksmingos cheminės medžiagos).

III.

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimą dalyje, kurioje panaikintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2006 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. (10-4)-D8-5290, panaikinti ir UAB „Agrochema" skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė remiasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, teigdama, kad šiuo atveju teismas neišsamiai išnagrinėjo ir netinkamai pritaikė Atliekų tvarkymo ir kitų įstatymų nuostatas, tiesiogiai susijusias su kilusiu ginču, šališkai, nepagrįstai įvertino įrodymus ir byloje nustatytas aplinkybes, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Be to, Aplinkos ministerija mano, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui byla nėra teisminga, nes tarp Aplinkos ministerijos ir pareiškėjos nebuvo administracinių teisinių santykių (valdžios ir pavaldumo santykių). Šiuo atveju Aplinkos ministerija jokių administracinio pobūdžio veiksmų pareiškėjos atžvilgiu neatliko ir sprendimų nepriėmė, UAB „Agrochema" pati kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu padėti sutvarkyti sandėlyje esančius pesticidus bei garantavo apmokėsianti pesticidų atliekų sutvarkymo išlaidas (2005 m. kovo 31 d. raštas Nr. 342). Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į šį prašymą bei turėdama galimybes greičiau suorganizuoti pesticidų atliekų sutvarkymą, sudarė su UAB „Agrochema" 2005 m. gegužės 2 d. pavedimo sutartį Nr.130/2005P, kuria įsipareigojo (tai nurodoma ir UAB „Agrochema“ 2005 m. liepos 7 d. rašte Nr. 712) UAB „Agrochema" lėšomis nukenksminti pesticidus, esančius UAB „Agrochema" nuosavybės teise priklausančiame sandėlyje. Vykdydama pavedimo sutartį, Aplinkos ministerija pesticidus nukenksmino ir gautas iš UAB „Agrochema" lėšas pervedė darbus vykdžiusiai įmonei (apie lėšų panaudojimą UAB „Agrochema" buvo pateikta ataskaita; 2006 m. liepos 5 d. raštas Nr. (1-7)-D8-5691). Atsakovė paaiškina, jog 2006 m. kovo 15 d. bei 2006 m. balandžio 12 d. raštais UAB „Agrochema" kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymais kompensuoti patirtas dėl pesticidų sutvarkymo išlaidas. Aplinkos ministerija prašymą atsisakė tenkinti. Tačiau, atsakovės teigimu, šis atsisakymas negali būti traktuojamas kaip administracinis aktas, nes Aplinkos ministerija jį priėmė nesivadovaudama administracinės teisės normomis, kaip lygiavertis civilinių teisinių santykių subjektas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį, tarp UAB „Agrochema" ir Aplinkos ministerijos administracinių (valdžios ir pavaldumo) teisinių santykių nebuvo, susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o ginčus dėl turtinių santykių sprendžia bendrosios kompetencijos teismai.

Teismo teiginiai, kad Aplinkos ministerija turėjo tvarkyti pesticidus bendra Programos nustatyta tvarka, atsakovės teigimu, nepagrįsti, nes Programos lėšos naudojamos tik savivaldybėms priklausančiuose sandėliuose esantiems pesticidams tvarkyti, ne savivaldybėms priklausančių pesticidų tvarkymo organizavimas pagal šią Programą nebuvo Aplinkos ministerijos kompetencijoje. Apeliantė pažymi, jog jei pesticidai turėjo savininką, kuris šiuos chemikalus valdė, naudojo ir jais disponavo, arba jie buvo bešeimininkiai, pagal nurodytą Programą jie negalėjo būti tvarkomi, nes pirmuoju atveju Aplinkos ministerija, organizuodama konkretiems savininkams priklausančių pesticidų tvarkymą, pažeistų pesticidų savininkų nuosavybės teises, o antruoju pesticidai įstatymų nustatyta tvarka turėtų būti perduoti savivaldybei ar valstybei, kad pastarosios galėtų juos naudoti ar jais disponuoti (Civilinio kodekso 4.58 str.). Apeliantė nurodo, jog kol pesticidai neperduoti, nei savivaldos institucijos, nei valstybės institucijos su jais atlikti jokių veiksmų neturi įgaliojimų. Jei UAB „Agrochema" manė, kad pesticidai yra bešeimininkiai, ji privalėjo įstatymų nustatyta tvarka įrodyti tokį pavojingų atliekų teisinį statusą ir, tik juos pripažinus bešeimininkiais, savivaldybė būtų galėjusi juos perimti ir kreiptis į Aplinkos ministeriją dėl lėšų pesticidams tvarkyti skyrimo.

Apeliantė pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį atliekų turėtojas yra asmuo, kuris turi atliekų. Įstatymas nedetalizuoja, kokiomis aplinkybėmis ir kada asmuo tampa atliekų turėtoju. Taigi, pareiškėja minėto įstatymo prasme laikytina atliekų turėtoja, nes atliekos, dėl kurių sutvarkymo kilo ginčas, buvo jai nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ji ėmėsi veiksmų, siekdama sutvarkyti turimas atliekas, tokiu būdu vykdydama Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnyje nustatytą pareigą - tvarkyti atliekas pačiam arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Pažymima, kad pareiškėja savo veiksmais, t. y. rašydama Aplinkos ministerijai 2005 m. kovo 21 d. raštą Nr. 342, kuriuo garantavo „apmokėti visų atkastų pesticidų nukenksminimo išlaidas" pripažino ir vykdė Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje atliekų turėtojui nustatytą pareigą apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas. Šią aplinkybę patvirtina ir 2005 m. gegužės 2 d. Aplinkos ministerijos bei pareiškėjos sudaryta sutartis, kurią, neaišku kokiais teisės aktais remdamasis, teismas pripažino sudaryta geranoriškumo tikslu ir konstatavo, kad tokia sutartis „negalėjo būti sudaryta", nors ji buvo sudaryta vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4, 20 ir 32 straipsnių nuostatomis, siekiant užtikrinti, kad atliekų turėtojas įvykdytų pareigą, nustatytą minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje. Pažymima, kad nei Programa, nei kiti teisės aktai nedraudžia šalims sudaryti tokio pobūdžio sutarčių, todėl teismo išvada nepagrįsta teisės normomis. Tokiu būdu, teismas, neišanalizavęs ir netinkamai pritaikęs Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėja, įgydama pastatus, netapo juose paslėptų cheminių medžiagų savininke ar turėtoja.

Apeliantės manymu, teismas, remdamasis tik pareiškėjos atstovo pareiškimu, šališkai įvertino Aplinkos ministerijos teiginius, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismams. Aplinkos ministerijos teigimu, UAB „Agrochema" įsigijo netinkamos kokybės daiktą ir nepagrįstai nurodė, jog įsigyti pastatai buvo be trūkumų, nors įsigytų pastatų UAB „Agrochema" dėl juose esančių paslėptų pesticidų keliamo pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai negalėjo normaliai eksploatuoti, turėjo sutvarkyti sandėlyje paslėptus pesticidus. Apeliantė pažymi, jog, kaip matyti iš UAB „Agrochema" 2006 m. kovo 15 d. rašto Nr. 250, G.Ž. 2004 m. liepos mėnesį Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Radviliškio rajono agentūros darbuotojams davė paaiškinimus dėl sandėlyje užkastų pesticidų. Tokiu būdu, apeliantės teigimu, G.Ž. jau iki sandėlių pardavimo sandorio sudarymo žinojo arba turėjo žinoti, kad sandėliuose yra paslėpti pesticidai, jie kelia pavojų aplinkai bei žmonių sveikatai ir dėl to yra netinkami naudoti. Kadangi minėti sandėlių trūkumai pirkimo-pardavimo sutartyje nenurodyti, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.399 straipsniu, UAB „Agrochema" turėjo kreiptis į pastatų pardavėjus G.Ž. ir L.Ž. su vienu iš reikalavimų, numatytų Civilinio kodekso 6.334 straipsnyje.

Atsiliepimas

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja nurodo, jog ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo, Aplinkos apsaugos įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo, Pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programos nuostatų taikymo, t.y. dėl aplinkos apsaugos veiklą ( jos valdymą) reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimu Nr.260, 1 punktą Aplinkos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestą valstybės valdymo funkciją. Įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės institucijos vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams įgyvendinti, yra viešasis administravimas (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 d.). Todėl Aplinkos ministerijos teiginys, jog santykiai, susiklostę pareiškėjai vykdant atsakovei pavaldaus valstybinio administravimo subjekto - regioninio aplinkos apsaugos departamento (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 6 str.) privalomus nurodymus, yra nesusiję su vykdomosios valdžios įgyvendinimu, civiliniai teisiniai santykiai, nepagrįstas ir prieštarauja įstatymams. Be to, pažymima, jog Aplinkos ministerija pirmosios instancijos teisme neteigė, kad ginčas kilo iš civilinių teisinių, o ne iš administracinių santykių, todėl atitinkamų reikalavimų negalima kelti ir apeliaciniame skunde. Pareiškėja remiasi Programos 2 punktu, nurodydama, jog atsakovė neturi pagrindo išplėsti pesticidų sąvokos "bešeimininkėmis pesticidų atliekomis". Atsisakymo sutvarkyti pesticidų atliekas dieną atsakovei buvo žinoma, jog minėti pesticidai atitinka Programoje pateiktą pesticidų atliekų sąvoką, jog jų įsigyto sandėlio teritorijoje buvo užkasti iki 1991 metų Lietuvoje susikaupę pesticidai (pagal atsakovės panaudotą sąvoką jie buvo „bešeimininkiai"), todėl pagal Programos 9 , 10 punktus ji turėjo organizuoti pesticidų atliekų tvarkymo darbus biudžeto lėšomis, atsakė už šių lėšų panaudojimą ir apskaitą bei turėjo imtis priemonių, jog būtų skirta pakankamai lėšų darbams atlikti. Tuo tarpu ji, pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo principus per struktūrinius padalinius ir tiesiogiai, pasinaudodama suteiktais įgaliojimais, įpareigojo pareiškėją savo lėšomis ne tik sutvarkyti pesticidų atliekas, bet ir įvykdyti aplinkos atkūrimo priemones. UAB "Agrochema" nėra minėtų pesticidų atliekų turėtoja, ne dėl jos kaltės buvo užteršta aplinka, todėl, jos nuomone, jos atžvilgiu negali būti taikomas principas "moka teršėjas". Pareiškėja pažymi, kad pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32² straipsnio 3 dalį ūkio subjektui turi būti atlygintos išlaidos, patirtos vykdant aplinkos atkūrimo priemones. Todėl atsakovės atsisakymas kompensuoti jos patirtas išlaidas prieštarauja Aplinkos apsaugos įstatymo 8 straipsnio 7 punkto, 32¹ straipsnio 3 dalies 5 punkto, 32² straipsnio 3 dalies, Aplinkos ministerijos nuostatų 6.5. punkto nuostatoms, o pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog atsakovė turėjo organizuoti pesticidų atliekų surinkimo ir tvarkymo darbus biudžeto lėšomis, vadovaudamasi Programos nuostatomis. Pareiškėjai nesuprantama Aplinkos ministerijos pozicija, jog išlaidas turėtų kompensuoti sandėlio pardavėjas. Pareiškėja nurodo pretenzijų statinio kokybei neturinti, įsigijusi statinį, netapusi jo teritorijoje užkastų pesticidų savininke ir neprivalėjusi jų sutvarkyti savo lėšomis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo motyvais sutinkąs ir prašąs panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl 69196,67 litų išlaidų UAB "Agrochema" priteisimo kaip nepagrįstą, pareiškėjos skundą atmetant.

Šalies argumentai

Tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Jo manymu, teismo sprendimas neteisėtas ir nepagristas, kadangi, remiantis ikiteisminio tyrimo medžiaga, galima padaryti išvadą, kad Radviliškio rajone sukaupti pesticidai buvo saugojami pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 143 patvirtintą Pesticidų atliekų tvarkymo reglamentą, nebuvo vykdoma saugomų pesticidų apskaita. Radviliškio rajono savivaldybei nepateikus informacijos apie susikaupusius pesticidus, lėšos nebuvo numatytos ir neįtrauktos į Programą. Todėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija neturi už tai atsakyti. Atsiliepime pažymima, jog Programa jau pabaigta vykdyti.

Atsiliepimas

Pareiškėja atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja pažymi, jog pagal Programos 9 punktą lėšų, skirtų pesticidų atliekų tvarkymui, panaudojimo kontrolė ir apskaita pavesta Aplinkos ministerijai. Negalima kontroliuoti lėšų, skirtų pesticidų atliekoms tvarkyti, panaudojimo, nekontroliuojant atliekų surinkimo ir sandėliavimo darbų, todėl apeliacinio skundo teiginys, jog nebuvo saugomų pesticidų atliekų apskaitos, patvirtina aplinkybę, jog Aplinkos ministerija netinkamai atliko jai pavestas lėšų panaudojimo ir kontrolės funkcijas. Pareiškėja nurodo, jog nėra pagrindo atleisti nuo prievolės atlyginti išlaidas, patirtas tvarkant pesticidų atliekas, kurių sutvarkymas finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Todėl teismas pagrįstai priteisė iš Aplinkos ministerijos 69196,67 Lt išlaidų, turėtų dėl pesticidų atliekų sutvarkymo, kompensavimui.

Atsakovė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nurodo su juo sutinkanti. Atsakovės teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad G. ir L. Ž. negalėjo nežinoti apie jiems priklausančiuose pastatuose esančius pesticidus ir, sudarydami sutartį su UAB „Agrochema", privalėjo jai apie tai pranešti. Teismas taip pat nepagrįstai neįvertino to, kad teršalai, dėl kurių kilo ginčas, negalėjo būti traktuojami nei kaip priklausantys savivaldybei, nei kaip bešeimininkiai, nes jie buvo privačios nuosavybės teise valdomame pastate, kurio savininkai buvo G. ir L. Ž., o po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo - UAB „Agrochema". Bet kokie kompetentingų institucijų veiksmai, susiję su pesticidais, galėjo būti atliekami tik neviršijant teisės aktais suteiktų įgaliojimų ir nepažeidžiant privačios nuosavybės teisių. Atsakovė remiasi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, teigdama, jog pareiškėja minėto įstatymo prasme laikytina atliekų turėtoja. Teismas nustatė, kad Radviliškio savivaldybė nepateikė informacijos Aplinkos ministerijai, todėl ir nebuvo skirtos lėšos pesticidų tvarkymui. Atsakovei neaišku, kodėl teismas nusprendė dalį pesticidų atliekų tvarkymo išlaidų priteisti iš Aplinkos ministerijos, nors jos veiksmuose kaltė nenustatyta. Atsakovė pažymi, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje netgi nurodė teisės aktus, kurių nuostatomis vadovaujantis pareiga atlyginti pesticidų sutvarkymo išlaidas kyla Radviliškio rajono savivaldybei, o ne Aplinkos ministerijai. Atsakovė taip pat remiasi Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsniu. Jos teigimu, teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis nustatė, kad pesticidai, dėl kurių kilo ginčas, buvo sukaupti būtent iki 1991 metų (kaip matyti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, teismas nustatė, jog minėti pesticidai buvo sukaupti G. ir L. Ž. pastatuose 2004 metais). Teismas ignoravo ir aplinkybę, jog ne savivaldybėms priklausančių pesticidų tvarkymo organizavimas pagal Programą nėra Aplinkos ministerijos kompetencijoje, neatsižvelgė į nustatytą aplinkybę, jog dėl pesticidų, dėl kurių sutvarkymo kilo ginčas, vyksta ikiteisminis tyrimas, kuris gali turėti reikšmės administracinės bylos baigčiai (pažeistos Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos). Atsakovės teigimu, teismo nustatytos aplinkybės yra nepakankamos pagrįsti priimtą sprendimą, taip pat neaišku, kokių kitų teisės aktų, išskyrus Programą, analizę atliko teismas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą. Atsakovės manymu, teismas šališkai, nepagrįstai įvertino įrodymus ir byloje nustatytas aplinkybes, todėl teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl pareiškėjo pareigos tvarkyti pesticidų atliekas

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja UAB ,,Agrochema“ sandėlį, kuriame buvo užkastos pesticidų atliekos, įgijo 2004m. rugsėjo 3d., o 2004 m. lapkričio- 2005m. gruodžio mėnesį atliko jų sutvarkymo ir aplinkos atkūrimo darbus. Nurodytu laikotarpiu bendruosius atliekų prevencijos, apskaitos, surinkimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimus bei pagrindinius atliekų tvarkymo sistemų organizavimo ir planavimo principus reglamentavo Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1004 redakcija). Aktualus ginčui teisinis reguliavimas išliko nepakitęs iki šios bylos nagrinėjimo.

Atliekų tvarkymo įstatymas asmenų prievolę tvarkyti atliekas tiesiogiai sieja su jų turėjimu:

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2214 redakcija) yra nustatyta, kad ,,atliekų turėtojas šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai papildomai neapdorotos nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu.“;

Įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintas principas "teršėjas moka", kuris reiškia, kad ,,atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų - pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.“.

Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punkte įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka- tai ,,atliekų gamintojas arba asmuo, kuris turi atliekų.“.

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas terminą ,,turėtojas“ apibrėžia kaip ,,savininkas, valdytojas“. Daikto valdymas ir turėjimas nuosavybėje yra civilinės teisės institutai, todėl sprendžiant ar asmuo yra atliekų turėtojas turi būti vadovaujamasi ir bendrosiomis civilinių teisių atsiradimo taisyklėmis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pesticidų atliekos į sandėlį buvo suvežtos ir paslėptos nelegaliai, dar iki pareiškėjai įsigyjant pastatą. Iš 2004 m. rugsėjo 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų matyti, kad pirkdama sandėlį pareiškėja valios kokiu nors būdu įgyti ir jame paslėptus pesticidus neišreiškė, taip pat nenustatyta ir kitokių aplinkybių, kurios civilinės teisės normų būtų vertinamos kaip pareiškėjos nuosavybės ar valdymo teisės į pesticidus atsiradimo pagrindas. Pastate esančios pesticidų atliekos negali būti laikomos pastato priklausiniu, kadangi nėra su pagrindiniu daiktu susijusios nuolatine funkcine savo paskirtimi.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pirkdama sandėlio pastatą pareiškėja netapo jame paslėptų pesticidų turėtoja, todėl jai neatsirado įstatyminės pareigos juos tvarkyti savo sąskaita. Tuo pačiu tai reiškia, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų duoti privalomi nurodymai pareiškėjai sutvarkyti pesticidų atliekas savo lėšomis yra neteisėti. Neteisėti administraciniai aktai negali būti teisinės pareigos atsiradimo pagrindu.

2005 m. gegužės 2 d. pavedimo sutartis, sudaryta tarp UAB ,,Agrochema“ ir Aplinkos ministerijos, taip pat negali būti vertinama kaip sukėlusi pareiškėjos prievolę savo sąskaita tvarkyti pesticidų atliekas; iš bylos dokumentų turinio matyti, kad ši sutartis buvo sudaryta dėl konkrečių pesticidų tvarkymo darbų atlikimo pareiškėjai vykdant neteisėtus aplinkos apsaugos pareigūnų privalomuosius nurodymus. Pavedimo sutarties turinyje nėra sąlygų, kurios leistų spręsti, kad pareiškėja pripažino save pesticidų atliekų turėtoja ir taip prisiėmė prievolę savo sąskaita tvarkyti šias atliekas. Šios sutarties buvimas nekeičia nagrinėjamo ginčo dėl valstybės ir savivaldybės administravimo subjektų įstatyminių pareigų administracinio teisinio pobūdžio ir nedaro bylos teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Dėl atsakovų pareigų atliekų tvarkymo srityje

Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnis apibrėžia bendrąsias Aplinkos ministerijos funkcijas atliekų tvarkymo srityje:

,,1.Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą.

2. Aplinkos ministerija koordinuoja kitų valstybės institucijų, apskričių viršininkų ir savivaldybių veiklą atliekų tvarkymo srityje, ieško papildomų finansavimo šaltinių valstybės institucijų bei savivaldybių parengtiems atliekų tvarkymo projektams finansuoti. „

Šios įstatymo nuostatos yra detalizuotos Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 260 redakcija) 6.5 punkte, kuriame yra nustatyta, kad Aplinkos ministerija ,,tvirtina aplinkos apsaugos rėmimo programos priemones ir naudoja šiai programai įgyvendinti skirtas lėšas, teisės aktų nustatyta tvarka vykdo savivaldybių gamtos apsaugos fondų lėšų tikslinio naudojimo priežiūrą, pagal kompetenciją valdo Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, skirtas specialioms programoms vykdyti, tvirtina finansuojamų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto įstaigų priemonių išlaidų sąmatas, teikia Valstybės iždui mokėjimo paraiškas finansuoti pavaldžias įstaigas ir specialias programas, kontroliuoja jų ir pagal kompetenciją investicinės programos lėšų naudojimą“.

Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis nustato savivaldybių kompetenciją atliekų tvarkymo srityje:

,,Savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą“.

Aplinkos ministerijos ir savivaldybių pareigas tvarkant pesticidų atliekas nagrinėjamu laikotarpiu nustatė ir specialus teisės aktas- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 5 d. nutarimas Nr. 310 ,,Dėl pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programos“. Šiuo nutarimu buvo patvirtinta pesticidų atliekų tvarkymo programa, kurios tikslas- sutvarkyti ir pašalinti pesticidų atliekas, t.y. pesticidus, susikaupusius Lietuvos Respublikoje iki 1991 metų.

Nutarimo 3 punktu (Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1334 redakcija) apskričių viršininkams pavesta ,,pagal savo kompetenciją koordinuoti savivaldybių, kurių teritorijose yra pesticidų atliekų sandėlių, veiksmus, kad savivaldybės vykdytų reikiamą sandėlių priežiūrą ir juose esančių pesticidų atliekų apsaugą bei apskaitą ir dalyvautų įgyvendinant Pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programą.“.

Programos 9 - 10 punktai nustatė, kad Aplinkos ministerija Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis organizuoja pesticidų atliekų tvarkymo darbus ir atsako už programai skirtų lėšų panaudojimą, atlieka darbų, vykdomų iš programai skirtų lėšų, užsakovo funkcijas ir tvarko lėšų buhalterinę apskaitą; bei, atsižvelgdama į esamų pesticidų atliekų kiekį ir būtinus jų sutvarkymo 2003-2005 metais darbus, įvertina konkretų lėšų poreikį ir nustatytąja tvarka teikia paraišką, kad būtų skirta lėšų formuojant Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Skiriant lėšas, prioritetas turi būti teikiamas toms savivaldybėms, kuriose yra daugiausia netvarkytų (neperpakuotų ir neidentifikuotų) pesticidų atliekų.

Pažymėtina, kad šis Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtinta pesticidų tvarkymo programa gali būti taikomas tik tuo atveju, kai pesticidai yra sukaupti iki 1991 metų. Ši faktinė aplinkybė pirmosios instancijos teismo sprendime nėra aptarta, bylos medžiagoje nėra ją tiesiogiai patvirtinančių įrodymų, apeliaciniame skunde Aplinkos ministerija ją ginčija. Taigi konstatuotina, kad Pesticidų atliekų tvarkymo Lietuvos Respublikoje 2002-2005 metų programos taikymas skundžiamame teismo sprendime nėra pakankamai pagrįstas.

Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsnis ( 2003 m. birželio 10 d. įstatymo Nr. IX-1615 redakcija) reglamentuoja, kokomis lėšomis, be atliekų turėtojo lėšų, gali būti finansuojamas atliekų tvarkymas, tai yra:

,,1) Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšos;

2) valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai;

3) Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos;

4) Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos;

5) Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programos lėšos;

6) užsienio šalių, tarptautinių organizacijų ir finansų institucijų bei Lietuvos Respublikos asmenų tiksliniai įnašai.“.

Apibendrinant nurodytų teisės normų turinį galima teigti, kad aktualūs nagrinėjamam ginčui teisės aktai nustatė tam tikras Aplinkos ministerijos ir savivaldybių pareigas tvarkant atliekas, kurių turėtojas nežinomas, ir atskirai- pesticidų, sukauptų Lietuvoje iki 1991 metų, tvarkyme, tačiau nenustatė tokio teisinio reguliavimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas grindė apelianto ginčijamą sprendimo dalį, t.y. Aplinkos ministerijai, kaip juridiniam asmeniui, nebuvo nustatyta pareiga savo lėšomis mokėti už atliekų sutvarkymą, tai turėjo būti daroma specialią paskirtį turinčiomis valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ar specialių fondų lėšomis. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju Aplinkos ministerija negali būti įpareigota sumokėti už pareiškėjo atliktus atliekų tvarkymo darbus.

Dėl ginčo santykių teisinio kvalifikavimo

Pareiškėja savo skundo reikalavimus iš esmės grindė tuo, kad atsakovėms Aplinkos ministerijai ir Radviliškio rajono savivaldybei neįvykdžius savo įstatyminių pareigų sutvarkyti ginčo pesticidus valstybės biudžeto ir savivaldybės lėšomis, pareiškėja, vykdydama privalomuosius aplinkos apsaugos kontrolės pareigūnų nurodymus, šiuos darbus turėjo atlikti savo sąskaita. Kitaip tariant, pareiškėja teigia turėjusi išlaidų – patyrusi žalą dėl to, kad valdžios ir savivaldybės institucijos neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Tokie pareiškėjos reikalavimai juridiškai turi būti kvalifikuojami kaip reikalavimai dėl žalos atlyginimo, nagrinėtini pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio normas.

Pareiškėja savo skundą grindė ne žalos atlyginimą reguliuojančiais teisės aktais, tačiau pažymėtina, kad procesinės skundo teismui padavimo taisyklės, suformuluotos Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje, skundą paduodančio asmens neįpareigoja nurodyti tikslų savo reikalavimų juridinį pagrindą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalį tinkamai juridiškai kvalifikuoti nagrinėjamus teisinius santykius yra teismo pareiga- priimdamas sprendimą teismas privalo nustatyti ir nurodyti, kuris įstatymas turi būti taikomas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šią procesinę savo pareigą įvykdė netinkamai, t.y. spręsdamas bylą nepritaikė įstatymo, kurį taikyti privalėjo.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį ,,žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės.“.

Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą (2005 m. spalio 18 d. įstatymo Nr. X-37 redakcija) žala, padaryta neteisėtas valdžios institucijų veiksmais, yra atlyginama iš specialiai tam skirtų valstybės biudžeto lėšų, kurių valdytojas yra Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija. Taigi ta aplinkybė, kad teismas pareiškėjo reikalaujamas sumas priteisė iš Aplinkos ministerijos, negali būti vertinama kaip formalus įstatymo pažeidimas, nelemiantis skundžiamo sprendimo neteisėtumo.

Bylose dėl valstybinės valdžios institucijų padarytos žalos atlyginimo atsakovu yra Lietuvos valstybė. Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje yra įtvirtintas aktyvus bylą nagrinėjančio teismo vaidmuo procese, teismas yra įpareigotas tinkamai išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Šios normos pagrindu bylą nagrinėjęs teismas, tinkamai juridiškai kvalifikavęs pareiškėjos reikalavimus, turėjo išaiškinti pareiškėjai procesinę teisę pakeisti netinkamą atsakovą- Aplinkos ministeriją tinkamu –valstybe. Šios procesinės pareigos pirmosios instancijos teismas taip pat neįvykdė.

Dėl nurodytų procesinių pažeidimų skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir naikinamas, o administracinė byla yra grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi pareiškėjas reiškė solidarų reikalavimą abiejų atsakovių atžvilgiu, todėl teisėjų kolegija Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio pagrindu pripažįsta, kad neteisėtas ir naikintinas yra visas teismo sprendimas, tiek skundžiama, tiek neapskųsta apeliaciniu skundu jo dalis.

Nagrinėsiantis bylą teismas turi išspręsti netinkamos proceso šalies pakeitimo klausimą ir išnagrinėti ginčą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytas taisykles, t.y. nustatyti, kokius neteisėtus aktus įvykdė kiekviena atsakovių ir kokio dydžio žalos atlyginimas atitinkamai turi būti priteistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus patenkinti iš dalies. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007m. sausio 18d. sprendimą ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GudynasRičardas PiličiauskasSigita Rudėnaitė