Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Rimas Švirinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-752-319-2014

Teisėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00873-2013-8

2014 m. lapkričio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimo Švirino, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, civiliniam ieškovui B. K., nuteistajam R. S. (R. S.), jo gynėjui advokatui Tomui Liutaurui Petkauskui, vertėjai Jadvygai Gabertienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo B. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. nuosprendžio, kuriuo

R. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 5 dalyje ir nuteistas 1 (vieneriems) metams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, paskiriant įpareigojimus. Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš UAB DK „PZU Lietuva“ civilinio ieškovo B. K. naudai 1465 Lt ( vienas tūkstantis keturi šimtai šešiasdešimt penki litai) turtinės žalos atlyginimo, ieškinio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesta, kaip nepagrįsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad jis, 2013-12-04 apie 17.15 val. Kauno r., Karmėlavoje, Vilniaus g., vairuodamas automobilį DAF, v. n. (duomenys neskelbtini) puspriekabe LAMBERET, v. n. (duomenys neskelbtini) bei važiuodamas nuo Išorų gyvenvietės link Kauno miesto pusės ties nereguliuojama sankryža su (duomenys neskelbtini) g. pažeidė Kelių eismo taisyklių 37 punkto reikalavimus tuo, kad būdamas eismo dalyviu nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nesielgė taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų turto saugumui, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio ir nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į jo važiavimo krypties eismo juostą iš kairės pusės per kelio važiuojamąją dalį ėjusį pėsčiąjį I. K., jį partrenkė ir sužalojo, dėl ko 2014-01-19 pėsčiasis I. K. nuo patirtų eismo įvykio metu traumų mirė.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą civilinis atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo B. K. skundo netenkinti. Nurodo, kad teidsmas teisingai taikė įstatymo nuostatas, teisingai įvertinęs civilinio eškovo su mirusojo palaidojimu turėtas išlaidas, nes atsakingas draudikas moka tik įrodymais pagrįstos padarytos žalos dydžio išmoką. Kadangi pagrįsta 2505 dydžio žala, o jis jau gavo 1040 litų laidojimo pašalpą iš savivaldybės, todėl teismas teisingai ir pagrįsti iš jų bedrovės priteisė 1465 litus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje civilinis ieškovas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas palaikė civilinio ieškovo apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio ieškokovo B. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nėra ginčo dėl kaltinamojo kaltės, veikos kvalifikavimo bei bausmės paskyrimo, skunde keliamas civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, baudžiamoji byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinio ieškovo civilinio ieškinio turtinei bei neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, jas išanalizavo ir vadovaudamasis įstatymo nuostatomis, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Civilinis ieškovas prašo priteisti jam 3500 litų jo turėtas išlaidas dėl I. K. laidotuvių. Jis teismui pateikė dokumentus, pagrindžiančius tik dalį šios sumos, t.y. 2505 litus. B. K. gavo laidojimo pašalpą 1040 litus, kuri iš pareikšto ieškinio turi būti išskaičiuota, todėl teismas teisingai ir pagrįstai priteisė jam 1465 litus turtinei žalai atlyginti.

CK 6.263 straipsnis nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Neturtinė žala pagal šio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Aptarti neturtinės žalos atsiradimo požymiai suponuoja išvadą, jog neturtinė žala, mirus artimajam, pripažįstama tik pasitvirtinus dėl to atsiradusiems dvasiniams išgyvenimams. Tokie išgyvenimai paprastai atsiranda kai dėl kaltinamojo nusikalstamos veikos pasekmių prarandamas asmuo, su kuriuo nukentėjusįjį siejo artimi šeimyniniai, emociniai ryšiai ir yra realaus pagrindo teigti, kad dėl netekties nukentėjusysis patyrė gilų emocinį šoką, dvasinį diskomfortą ir kitus padarinius, kurie sąlygojo pasikeitusią gyvenimo kokybę. Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių požymių nenustatė, todėl ir nematė pagrindo tenkinti ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Visų pirma, B. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju šioje byloje. Ikiteisminio tyrimo metu B. K. buvo pripažintas civiliniu ieškovu, jam pareiškus ieškinį dėl turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiojo laidotuvių išlaidomis. Teisme jis pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog reiškia ieškinį ir dėl neturtinės žalos 60 000 litų sumai, motyvuodamas tuo, kad jis nuo 2008 m. išlaikė mirusįjį I. K.. Teisme B. K. taip pat nurodė, jog ieškinį neturtinei žalai atlyginti jis reiškia dėl to, kad I. K. paskutinius tris metus pas jį gyveno kaip sūnus, iš tiesų jis yra netikras jo dėdė. Nurodė, kad jis I. K. buvo apdraudęs gyvybės draudimu, tačiau pagal draudimo sutarties sąlygas jis gali šių pinigų iš draudimo neatgauti. B. K. nepatvirtino, kad dėl I. K. mirties jis jautė kokius nors dvasinius išgyvenimus.

Kolegija negali sutikti su skundžiamame nuosprendyje nurodytu argumentu, kad B. K. neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes nepriklauso CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodytam asmenų ratui. Vien ši formali aplinkybė negali būti pagrindu netenkinti jo ieškinio, nes nepaneigti jo parodymai apie tai, kad jis su mirusiuoju I. K. nuo 2008 m. palaikė ryšį, o paskurinius trejis metus pastarasis pas jį gyveno, be to, jis palaidojo I. K., kas taip pat patvritina jį buvus artimu jam žmogumi. Apeliacinės instancijos teismui B. K. pateikė jo ir mirusiojo giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, todėl yra pagrindo išvadai, kad jie kartu gyveno ir palaikė ryšį, todėl teoriškai jis turėjo galimybę būti pripažintas šioje byloje nukentjusiuoju ir galėjo patirti neturtinę žalą. Tačiau vien giminystės ryšio ar bendros buities vedimo, kaip šiuo atveju, fakto nepakanka neturtinei žalai pagrįstai. Kaip paminėta aukščiau, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas atsižvelgia į nukentėjusiojo asmens patirtus išgyvenimus, susijusius su jam artimo žmogaus mirtimi. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pilnai sutinka su pirmosios instanacijos teismo argumentu, jog nenustačius, kad B. K. ir I. K. būtų sieję artimi, emociškai tvirti ryšiai ir kad jokių emocinio pobūdžio išgyvenimų dėl I. K. mirties B. K. nejaučia, tenkinti jo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra teisinio pagrindo.

Nors apeliaciniame skunde B. K. jau nurodė, kad jis nėra sakęs, jog jokių emocinių išgyvenimų dėl I. K. mirties nejaučia. Jis buvo ne taip suprastas, nes iš tiesų pergyveno dėl I. K., lankė jį ligoninėje ir dėl mirties buvo sukrėstas, tačiau aukštesnysis teismas šiuos skundo argumentus vertina kaip nenuoširdžius, neatitinkančius tikrovės, kuriais siekiama gauti materialinės naudos. Kaip jau buvo minėta, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme jis vienareikšmiškai nurodė, jog ieškinį neturtinei žalai atlyginti pareiškė tik dėl materialinių nuostolių, teisme apklaustas dėl emocinių pergyvenimų, patvritino, kad tokių jausmų dėl I. K. mirties dvasinių išgyveinimų neturėjo.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. K. ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmesta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų bei nenukrypstant nuo teismų praktikos. Nuosprendis šioje dalyje yra pagrįstas, teisingas ir teisėtas, keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

civilinio ieškovo B. K. apeliacinį skundą atmesti.