Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, nurodydamas, kad neturtinė žala jam padaryta neteisėtais Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) pareigūnų veiksmais ilgalaikių pasimatymų metu neužtikrinant sąlygų pasimatyti su artimaisiais neužterštose tabako dūmais patalpose.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 3 d. pareiškėjui buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas, tai patvirtina į bylą pateikta nuteistojo pasimatymų, gautų pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų apskaitos kortelės kopija (b.l. 13-14).

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio ketvirtoji dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2010-04-11), kurios 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Marijampolės PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose nagrinėjamai bylai aktualiu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimų vykdymo, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Atsakovas, neigdamas rūkymo faktą bendrojo naudojimo ilgalaikių pasimatymų kambariuose, rėmėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolu Nr. ATK-205, kuriame nurodyta, jog tuo laiku apsilankius pataisos namų ilgalaikių pasimatymų patalpose, jose nebuvo rūkoma ( b.l. 15-16), bei Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktu Nr. PT-467 (b.l. 17-18) tačiau pastebėtina, jog šie įrodymai yra ankstesnio laikotarpio (2014 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d.) negu ginčo laikotarpis (2015 m.), todėl jais nėra paneigtas rūkymo faktas bendro naudojimo patalpose ginčo laikotarpiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal teismų suformuotą praktiką neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Nerūkančio asmens buvimas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis sukelia jam nepatogumų, diskomfortą, gali pakenkti sveikatai, nes nerūkantis asmuo yra priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme patiria neturtinę žalą.

Teismų praktikoje yra nuosekliai pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę. Teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. EŽTT sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, būtent Marijampolės PN turi pareigą laikytis Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymu nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Marijampolės PN nepateikus informacijos, kurioje būtų nurodyta jog ginčo laikotarpiu, pareiškėjui buvo užtikrinta sveikatai saugi aplinka, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant ilgalaikio pasimatymo patalpose, teko kvėpuoti tabako dūmais.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, jog bendrojo naudojimo patalpomis naudojosi tik jų paskirties tikslu, todėl akivaizdu, jog didžiąją dalį laiko praleido miegamosiose patalpose. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad patalpos nebuvo vėdinamos, skunde šio pobūdžio pretenzijos nėra keliamos.

Pareiškėjo medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota, jog po buvimo ilgalaikių pasimatymų patalpose netinkamomis sąlygomis, jis būtų kreipęsis į medikus dėl psichologinių problemų (b.l. 20), kvėpavimo ar panašaus pobūdžio susirgimų.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, į tai, kad jis nebuvo intensyvus, truko vieną parą, pareiškėjas aktyviais veiksmais dėl to pretenzijų nereiškė, posėdžio metu pats pripažino, kad nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų užkirstas kelias pažeidimams, nesant byloje įrodymų, kad dėl to būtų atsiradusios neigiamos pasekmės, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už teismo nustatytą jo teisių pažeidimą. Pripažintina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. liepos 3 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 43 straipsnio 7 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.

Pareiškėjo D. Š. reikalavimą dėl 1‘000 eurų neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.