Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjų skunde (b. l. 1-19) ir atstovės paaiškinimuose teismo posėdyje nurodoma, kad Pareiškėjos L. D. ir R. Š. yra statutinės pareigūnės ir vykdo tarnybą Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau - ir Šiaulių TI, ir Atsakovas, ir įstaiga) Saugumo valdymo skyriaus (toliau - ir SVS) specialisčių dinaminei priežiūrai pareigose, yra Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos narės. 2021 m. vasario 4 d. Šiaulių TI buvo patvirtinta Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-283 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus specialisčių dinaminei priežiūrai L. D. ir R. S. netinkamo tarnybinių pareigų atlikimo” (toliau - Išvada). Joje siūloma pripažinti, kad pareiškėjos padarė tarnybinį nusižengimą, kadangi pažeidė Saugaus elgesio su suimtaisiais (nuteistaisiais) tvarkos aprašo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2020 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. 1-40 (toliau - Aprašas), 6 ir 10 punktus, SVS specialisto (dinaminei priežiūrai) pareigybės aprašymo, patvirtinto Šiaulių TI direktoriaus 2019 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 1/01-228, (toliau - Pareigybės aprašymas) 5.10, 5.12, 5.14. papunkčius ir Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo (toliau - Pataisos pareigūnų veiklos įstatymas) 9 straipsnio 3 dalį. Remiantis Išvada, buvo priimti 2021 m. vasario 22 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymas Nr. 2-60 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. Š.” ir 2021 m. vasario 22 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymas Nr. 2-61 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo L. D.“ (toliau - Skundžiami įsakymai), kuriais pareiškėjoms buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos - papeikimai. Su paskirtomis tarnybinėmis nuobaudomis nesutinka. Pareiškėjų nuomone, tarnybinis patikrinimas atliktas ir faktinės aplinkybės buvo vertintos tendencingai. Atsakomybė pareiškėjoms taikoma neatsižvelgiant į darbdavio, t. y. paties Atsakovo, įtaką, nesudarant objektyvių galimybių pareiškėjoms veikti reikalaujamu būdu. Pareiškėjų elgesyje konstatuojama tyčinė kaltė, tinkamai neanalizuojant ir neatskleidžiant jos turinio. Todėl mano, kad skundžiami įsakymai, kuriais pareiškėjoms paskirtos tarnybinės nuobaudos, yra naikintini kaip nepagrįsti ir neteisėti. Pažymėtina, kad vienintelis būtinas ir pakankamas pagrindas tikrinamo pareigūno tarnybinei atsakomybei atsirasti yra tarnybinio nusižengimo sudėties jo veikoje buvimas. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 2 straipsnio 6 dalį, tarnybinis nusižengimas - šiame Statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės. Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. 1V-55 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo” pakeitimo“ (toliau - Tvarkos aprašas) 3 punkte nurodyta, kad tarnybinio nusižengimo sudėtį sudaro šie elementai: 1) neteisėta veika; 2) tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė; 3) o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamus padarinius - ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų padarinių. Taigi tam, kad pareigūno veikoje būtų galima konstatuoti tarnybinio nusižengimo sudėties buvimą, būtina nustatyti visų būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų jo veikoje buvimą, t. y. būtina objektyviai bei vienareikšmiškai nustatyti neteisėtos veikos - konkrečiam pareigūnui privalomų vykdyti elgesio taisyklių pažeidimo - faktą bei pareigūno kaltę. Vadovaujantis teisės doktrininiu aiškinimu, neteisėta veika gali pasireikšti dviem formom - veikimu arba neveikimu. Veikimas - tai aktyvus sąmoningas asmens elgesys, pasireiškiantis konkrečiais veiksmais. Neveikimas - tai pasyvus asmens elgesys, kai pastarasis nesielgia taip, kaip privalo elgtis, esant konkrečioms sąlygoms. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad neveikimas, kuriuo gali pasireikšti neteisėtas pareigūno elgesys, turi būti sąmoningas ir valingas asmens poelgis. 2018 m. vasario 14 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-125-438/2018 pažymėjo, „<...> kad asmuo negali atsakyti už neveikimu padarytą veiką, jei suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, bet dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių to negalėjo padaryti. <...> neveikimo požymiai nulemia ir įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose - ar asmuo padarė priešingą teisei veiką; ar šią veiką, neveikimo forma, padarė dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, ar nesant tokių aplinkybių. <...> Nustačius, jog valstybės tarnautojas neturėjo objektyvios galimybės laiku ir tinkamai atlikti jam pavestas užduotis, Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daroma išvada, kad valstybės tarnautojo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo nėra įrodyta“. Pasisakydamas dėl teisės pažeidimo elementų, LVAT yra pažymėjęs, kad objektyviąją tarnybinio nusižengimo pusę sudaro Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas (Statuto 2 straipsnio 6 dalis). Viena iš svarbiausių tokios procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ir paneigiančius tarnautojo tiriamą pažeidimo faktą, tarnautojo kaltę, patikrinti jo (tarnautojo) paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminat motyvuotoje išvadoje. <...>“ Taigi tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) privalo surinkti visą įmanomą informaciją apie galimas tarnybinio nusižengimo aplinkybes, kuri privalo būti objektyvi, ir, tik įvertinus objektyviai nustatytų aplinkybių visumą, privalo nustatyti visus tarnybinei atsakomybei kilti būtinus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus, kurie turi atsispindėti (būti aprašyti) tarnybinio tyrimo išvadoje. Pareiškėjų nuomone, tarnybinė atsakomybė joms taikoma tendencingai įvertinus visas pareiškėjų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos yra kaltinamos neveikimu, objektyviai neįvertinus, kad pastarajam dėl galimybės veikti tiesioginę įtaka turėjo paties Atsakovo nerūpestingas elgesys. Pareiškėjos yra kaltinamos pažeidus bendro pobūdžio teisės normas elgesiu, kuris kaip konkretus elgesio modelis nėra apibrėžtas jokiame teisės akte, todėl pats savaime negali būti laikomas neteisėtu. Todėl mano, kad nėra būtino aukščiau nurodytais teisės aktais nustatyto ir teismų praktikos suformuluoto teisinio pagrindo taikyti tarnybinę atsakomybę jų atžvilgiu. Aprašo 6 punkte yra nustatyta, kad „<...> Pareigūnas, nuteistojo iki gyvos galvos išleidimo iš gyvenamosios kameros bei lydėjimo korpuso koridoriais ar režiminėje teritorijoje metu, privalo nešioti savisaugai išduotą liemenę, apsaugančią nuo dūrių, bei atlikti išleidžiamam nuteistajam iki gyvos galvos asmens kratą”. 2021 m. sausio 25 d. abi pareiškėjos pateikė paaiškinimus dėl tarnybinio nusižengimo Nr. 20-173 ir Nr. 20-174 (toliau - Paaiškinimai), kuriuose patvirtino, kad 2020 m. gruodžio 26 d. vesdamos nuteistuosius iki gyvos galvos laisvalaikio užimtumui į treniruoklių salę nedėvėjo liemenių, apsaugančių nuo dūrių. Tačiau tai lėmė objektyvios tuo metu Šiaulių TI egzistavusios aplinkybės, nebuvus tinkamo pareigūnų aprūpinimo minėtomis specialiosiomis apsaugos priemonėmis. 2020 m. gruodžio 26 d. nuteistuosius iki gyvos galvos S. R. ir A. D. iš jų gyvenamosios kameros, o vėliau ir nuteistąjį iki gyvos galvos D. A. iš jo gyvenamosios kameros išleidinėjo ir visų šių asmenų asmens kratas atliko kitas pareigūnas, nes nuteistiesiems asmens kratas atlieka tik tos pačios lyties pareigūnas. Pareiškėjos minėtus nuteistuosius nuvedė į treniruoklių salę ir turėjo parvesti iš ten į kameras. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, tiek kratą atliekantis pareigūnas, tiek pareiškėjos konkrečioje situacijoje turėjo dėvėti liemenes, apsaugančias nuo dūrių. Tačiau pabrėžtina, jog to padaryti objektyviai nebuvo įmanoma, nes pareigūnai, galima pabrėžti - dinaminės priežiūros specialistai, nurodytomis liemenėmis nėra tinkamai aprūpinti. Dar 2020 m. kovo 6 d. Šiaulių TI direktorius įsakymu Nr. 1-75 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020-02-28 rašte Nr. (1.39E)7R-1337 „Dėl pataisos pareigūnų saugumo priemonių ir nuteistųjų (suimtųjų) laikymo sąlygų” nustatytų trūkumų šalinimo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020-02-28 rašte Nr.(1.39E)7R-1337 „Dėl pataisos pareigūnų saugumo priemonių ir nuteistųjų (suimtųjų) laikymo sąlygų“ nustatytų trūkumų šalinimo planas (toliau - Trūkumų šalinimo planas), kurio 2 punktu buvo išskirtas trūkumas: „Stacionariuose postuose, kuriuose ypatingai didelis nuteistųjų judėjimas, pareigūnai nepakankamai aprūpinti savisaugos priemonėmis“. Atsižvelgiant į tai buvo numatyta priemonė pastarajam trūkumui šalinti: „Išduoti nuo dūrių apsaugančias liemenes pareigūnams, vykdantiems tarnybą priežiūros postuose, kuriuose laikomi nuteistieji iki gyvos galvos“. Tačiau nustatytas trūkumas nebuvo tinkamai pašalintas. Nuo dūrių apsaugančios liemenės nėra išduodamos pareigūnams, kad kiekvienas, kai jam reikalinga, galėtų apsirengti būtent jam išduotą liemenę ir atlikti atitinkamas funkcijas. Todėl Išvados teiginys, kad pareiškėjos turėjo galimybę kreiptis į „vyriausiąjį specialistą dėl liemenės apsaugančios nuo dūrių išdavimo, o neišdavus jos atsisakyti vesti nuteistuosius iki gyvos galvos, kadangi taip būtų pažeistos Aprašo nuostatos“, yra visiškai nepagrįstas, - niekas pareigūnams asmeniškai tokių liemenių neišduoda. Tokių liemenių įstaigoje net nėra didesnio skaičiaus, kad keli pareigūnai vienu metu galėtų jas dėvėti pasikeisdami, nesudarant kliūčių sklandžiai vykdyti kelias funkcijas. Įgyvendinant minėtą Trūkumų šalinimo plane numatytą priemonę, buvo išduota po vieną nuo dūrių apsaugančią liemenę kiekvienam režiminio korpuso aukštui. Išvadoje yra detalizuojama: „įstaigoje yra 4 liemenės apsaugančios nuo dūrių (1 - gyvenamajame SVS kabinete I-a aukšte, 1 - SVS pamainos specialisto (atsakingo už korpusą) kambaryje Il-a aukšte, 1 - SVS specialisto (atsakingo už korpusą) kambaryje IlI-a aukšte, 1 - prie pasivaikščiojimo kiemelių)”. Prireikus, tomis liemenėmis naudojasi korpuso vyresnieji ar jaunesnieji specialistai, dirbantys tame korpuse esančiuose priežiūros postuose. Pareiškėjos yra SVS specialistės dinaminei priežiūrai ir ateina į korpusą atlikti tam tikrų funkcijų bei veiksmų su nuteistaisiais, bet nuolat tarnybos atitinkamo korpuso priežiūros postuose nevykdo. Todėl pareiškėjos, neturėdamos joms, kaip dinaminės priežiūros specialistėms, išduotų nuo dūrių apsaugančių liemenių, atėjusios į režiminį korpusą, neieško, ar tuo metu poste yra ar nėra naudojama liemenė, kad galėtų ją pasiimti. Juolab, kad, kaip minėta, poste yra viena liemenė, o ją, pagal Aprašo 6 punktą, konkrečioje situacijoje turėjo vilkėti nuteistųjų asmens kratą atliekantis pareigūnas. Taigi pareiškėjos nuo dūrių apsaugančių liemenių nedėvėjo, nes jų neturėjo. Išvadoje yra formuluojama Atsakovo pozicija, kad pareiškėjos tas liemenes iš skirtingų įstaigos aukštų turėjo susirankioti: „darytina prielaida, kad nei viena, nei kita SVS specialistė dinaminei priežiūrai net nedėjo pastangų pasiimti liemenes apsaugančias nuo dūrių iš režiminio korpuso kitų aukštų. Ir tai būtų priimtinas ir teisingas ir atitinkantis saugią situaciją elgesys <...> Susidarius situacijai, kuomet vienu metu yra naudojamos visos įstaigoje esančios liemenės apsaugančios nuo dūrių, paprasčiausiai išsiaiškinti situaciją, kada jos bus atlaisvintos, kad būtų galima saugiai ir nepažeidžiant teisės aktų įvykdyti savo darbines funkcijas <...>”. Tai reiškia, darbdaviui nevykdant pakankamo darbuotojų aprūpinimo būtinomis apsaugos priemonėmis, iš darbuotojų, šiuo atveju iš pareiškėjų, specialisčių dinaminei priežiūrai, yra reikalaujama savo papildomais veiksmais pačioms išspręsti minėtą nepakankamo aprūpinimo problemą ir tokiu būdu vykdyti teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjų nuomone, toks reikalavimas yra neteisėtas. Išvadoje yra teigiama: „<...> specialistės, vykdydamos Pareigybės aprašyme 5.4. papunktyje numatytą funkciją - organizuodamos ir vykdydamos nuteistųjų iki gyvos galvos užimtumą turi galimybę dėliotis ir planuoti savo darbo dienos užimtumą, taip kaip joms yra patogiau. Jokie teisės aktai nenumato, kad būtent vieną ar kitą valandą privalo nuteistasis iki gyvos galvos būti išvestas į užimtumą. Pareigūnės privalo įvertinti esamą situaciją, įžvelgti galimas (realias) grėsmes ir priimti vykdant tarnybą optimaliausią sprendimą, dėliojantis dienos darbų eigą, t. y. jei režiminio korpuso Il-a aukšte esanti liemenė nuo dūrių reikalinga kitam pareigūnui, planuojant lydėt nuteistąjį iki gyvos galvos, susiorganizuoti liemenes apsaugančias nuo dūrių iš kito režiminio aukšto <...>”. Tačiau pabrėžtina, kad tokie teiginiai yra subjektyvūs ir taip pat neturi teisinio pagrindimo. Joks pataisos pareigūnas, taip pat ir specialistas dinaminei priežiūrai, neplanuoja savo darbo dienos užimtumo tarnyboje kaip jam yra patogiau. Pareigūnas, atlikdamas veiksmus su nuteistaisiais, specialistas, atsakingas už dinaminę priežiūrą, organizuodamas nuteistųjų užimtumą, privalo atsižvelgti į nuteistųjų dienotvarkę. 2020 m. balandžio 1 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius įsakymu Nr. V-88 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau- Instrukcija) 25.1 papunktyje yra numatyta, kad pataisos pareigūnas, atliekantis dinaminės priežiūros funkcijas, sudaro suimtiesiems (nuteistiesiems) iki 7 dienų individualaus užimtumo planus, nustatydamas laiką darbui, mokymuisi, pasimatymams, pasivaikščiojimui, skambinimui telefonu, maitinimuisi, prausimuisi duše, socialinės reabilitacijos užsiėmimams, susitikimams su advokatu, vizitui pas sveikatos priežiūros specialistą, taip pat užsiėmimams individualia ar kita veikla. Taigi nuteistieji turi individualų užimtumo planą, pagal kurį jau iš anksto būna paderinta bei žinoma, kada, kokia veikla nuteistieji užsiims. Todėl akivaizdu, jog nuteistasis apie tai, kada, pavyzdžiui, jis eis sportuoti, informaciją gauna iš anksto, o ne tą pačią minutę, kai pareigūnai susiorganizuoja liemenes apsaugančias nuo dūrių, kad galėtų jį išvesti iš kameros į sporto patalpas. Be to, dienos bėgyje privalo būti užtikrinamas ne vieno, o keliolikos nuteistųjų užimtumas, todėl turi būti atsižvelgiama ir į nuteistųjų dienotvarkes tarpusavyje. Taigi tam, jog vyktų normalus darbas, ir kad pareiškėjos galėtų laiku bei tinkamai vykdyti tiesiogines savo funkcijas, jos negali užsiimti tuo, ką privalo užtikrinti bei organizuoti darbdavys. Pareiškėjų nuomone, Išvada aiškiai rodo, jog pareiškėjos, iš esmės, yra kaltinamos dėl to, kad pačios nesusiorganizavo liemenių apsaugančių nuo dūrių iš kitų režiminių aukštų, nes tik pastarasis neveikimas tiesiogiai ir lėmė, kad neturėjo galimybės įvykdyti Aprašo 6 punkte numatyto reikalavimo. Tačiau, vadovaujantis protingumo bei atsakomybės darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykiuose pasiskirstymo principais, pareiškėjos, specialistės dinaminei priežiūrai, neturi pareigos aktyviais veiksmais ieškoti būdų apsirūpinti specialiosiomis priemonėmis, kurios joms asmeniškai nėra išduotos, o objektyvios galimybės gauti tokias priemones konkrečios funkcijos vykdymo vietoje nėra. Kaip minėta, konkrečioje situacijoje į treniruoklių salę išvedant nuteistuosius iki gyvos galvos buvo reikalingos trys liemenės iš įstaigoje skirtinguose aukštuose esančių keturių liemenių. Tą vienintelę liemenę, kuri buvo konkrečiame aukšte, vadovaujantis Aprašo 6 punktu, turėjo dėvėti nuteistuosius iš kamerų išleidinėjęs ir jų asmens kratas atlikinėjęs pareigūnas. Pareiškėjoms reikalingų apsaugos priemonių, kurias galėtų pasiimti ir pasinaudoti, vykdant Aprašo 6 punkte numatytą reikalavimą, funkcijų vykdymo vietoje nebuvo. Tokiu būdu Atsakovas, t. y. darbdavys, tiesiogiai darė įtaką tam, jog nebuvo objektyviai užtikrintos galimybės mums tinkamai vykdyti nurodyto teisės akto reikalavimus. Aprašo 10 punkte yra nustatyta, kad „Pareigūnai, tarnybai išduotas specialiąsias priemones ir radijo ryšio stoteles privalo nešiotis su savimi ir jas laikyti joms skirtuose dėkluose <...> “. Tarnybinio patikrinimo metu pateiktuose Paaiškinimuose yra patvirtinę, kad 2020 m. gruodžio 26 d. kiekvienai iš pareiškėjų buvo išduotos šios specialiosios priemonės: vaizdo registratorius, radijo ryšio stotelė, dujos, lazda ir antrankiai. L. D. yra paaiškinusi, kad „visas specialiąsias priemones, išskyrus lazdą, nešiojausi su savimi. Lazdos su savimi neturėjau, nes man nebuvo išduotas dėklas, į kurį aš būčiau galėjusi tinkamai ją įsidėti. Pagal Aprašo 10 punktą, „Pareigūnai, tarnybai išduotas specialiąsias priemones ir radijo ryšio stoteles privalo nešiotis su savimi ir jas laikyti joms skirtuose dėkluose <...>“. Pabrėžia, kad šio punkto įgyvendinti tinkamai pareiškėjai jau kurį laiką neturi galimybės dėl objektyvių priežasčių, nes pareiškėjai nėra išduotas specialiosioms priemonėms nešioti skirtas dėklas. Dar 2020 m. kovo 1 d. pareiškėja L. D. raštu teikusi prašymą (Nr. 20-1017) Šiaulių TI administracijai, kad toks dėklas pareiškėjai būtų išduotas. Tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl pareiškėja kiekvieną kartą tarnyboje pati turi sugalvoti, kokiu būdu su savimi nešiotis visas jai išduodamas specialiąsias priemones. Mažesnių gabaritų ir paprasčiau prie aprangos pritaisomas priemones kažkokiu būdu nešioti nebuvo itin sudėtinga. Tačiau lazdos bet kur bet kaip įsidėti nėra galimybių. Šią specialiąją priemonę nešiotis tiesiog rankoje negalėjo, nes tokiu atveju įvairius būtinus veiksmus būtų turėjusi atlikti tik viena ranka, kas nepriimtina, ar kažkokio veiksmo atlikimui tą lazdą būtų turėjusi pasidėti, kas, jos nuomone, taip pat nepriimtina. Taigi, neturėdama specialiosioms priemonėms susidėti tinkamo dėklo 2020 m. gruodžio 26 d. aprašomo įvykio metu lazdos su savimi neturėjo. Ji tuo metu buvo rakinamame jos darbo kabinete, spintoje. R. Š. yra paaiškinusi, kad: „visuomet visas man išduodamas specialiąsias priemones nešiojuosi su savimi. Todėl, teikdama šį paaiškinimą, net negaliu patvirtinti ar paneigti, kadangi nepamenu, jog kažkurios iš specialiųjų priemonių Pranešime minimo įvykio metu prie savęs neturėjau. Galiu tik patvirtinti, jog nei vienos iš tų priemonių tą dieną nenaudojau. Visas specialiąsias priemones, jas gavusi, nuolat nešioju ir nenusiimu visos pamainos metu, naudodama tam tikrą diržą, nes specialaus dėklo, į kurį daroma nuoroda Aprašo 10 punkte, aš neturiu, - jis man nėra išduotas. Jeigu dirbu kabinete, sėdžiu prie stalo ir rengiu dokumentus, lazdą iš to diržo išsitraukiu, nes su ja sėdėti nėra patogu. Todėl tokiais atvejais, žinoma, reikia būti atidžiai, ir apsižiūrėti, kad, einant pas nuteistuosius, lazdą pasiimčiau, o ne palikčiau kabinete. Vykdydama tarnybą stengiuosi būti apdairi, anksčiau niekada nesu gavusi aukštesnes pareigas užimančių pareigūnų pastabų, jog nesinešioju specialiųjų priemonių”. Tarnybinio patikrinimo metu surinktoje vaizdo medžiagoje yra užfiksuota, jog abi pareiškėjos, vesdamos nuteistuosius iki gyvos galvos S. R. ir A. D., o vėliau ir nuteistąjį iki gyvos galvos D. A., su savimi lazdų neturėjo. Todėl tai nėra ginčo objektas. Tarnybinės atsakomybės taikymo kontekste yra svarbios aplinkybės, kuriomis minėtos specialiosios priemonės neturėjo. Abi yra nurodžiusios, jog 2020 m. gruodžio 26 d., pradėdamos tarnybą, buvo gavusios specialiąsias priemones, tačiau Atsakovas nebuvo užtikrinęs, jog kartu pareiškėjoms būtų išduotas dėklas, skirtas tokių priemonių laikymui. Dėklo, skirto laikyti ir nešioti specialiąsias priemones, pareiškėjos nei iki 2020 m. gruodžio 26 d., nei vėliau nebuvo gavę. Todėl kiekvieną kartą tarnyboje pačios turi galvoti, kokiu būdu su savimi nešiotis visas išduodamas specialiąsias priemones. Tačiau ne visada toks būdas randasi. Išvadoje rašoma, kad specialistė L. D. „<...> turėjo galimybę kreiptis į tą dieną už tarnybos organizavimą įstaigoje atsakingą SVS specialistą, dėl laikino lazdai laikyti dėklo išdavimo, negavus jo atsisakyti priimti lazdą, kol nebus išduotas dėklas lazdos laikymui <...>”. Kaip jau minėta, dėklo, skirto laikyti ir nešioti specialiąsias priemones, pareiškėjos nei iki 2020 m. gruodžio 26 d., nei vėliau nebuvo gavusios. Tai, kad tokių dėklų neturi kiekvieną pamainą, ne tik tą dieną, Atsakovui buvo žinoma. Todėl yra nepagrįstas argumentas, kad būtent tą pamainą turėjo būti kreiptasi į už tarnybos organizavimą įstaigoje atsakingą SVS specialistą ir prašyta laikino lazdai laikyti dėklo išdavimo. Jeigu toks dėklas buvo, jis turėjo būti laikinai išduotas, be jokių prašymų, su specialiosiomis priemonėmis. Jeigu joks, kad ir laikinas, dėklas neišduodamas, reiškia, jo nėra. Beje, 2020 m. kovo 1 d. L. D., kaip minėtam yra raštu teikusi prašymą (Nr. 20-1017) Šiaulių TI administracijai, kad jai būtų išduotas dėklas, skirtas laikyti ir nešioti specialiąsias priemones. Ši aplinkybė tarnybinio patikrinimo metu yra nustatyta ir patvirtinta, kas rodo, jog Atsakovui apie tai, jog specialistė dinaminei priežiūrai L. D. neturi dėklo, buvo žinoma. Tarnybinio patikrinimo medžiagoje yra dokumentas, patvirtinantis, jog dėl minėto prašymo buvo surašyta rezoliucija: „<...> Esant diržų trūkumui svarstyti galimybę darbo metu išduoti liemenę su dėklais spec. priemonėms”. Tačiau nei dėklas-diržas, nei liemenė su dėklais nebuvo išduota. Tokiu būdu Atsakovas nevykdė savo pareigos aprūpinti pareigūnus reikalingomis priemonėmis, o atsakomybę dėl tokių priemonių susiradimo perkėlė patiems pareigūnams. Negana to, Išvadoje formuluojamos teisinio pagrindo neturinčios prielaidos, jog, negavus dėklo, specialistė L. D. neva turėjo galimybę „<...> atsisakyti priimti lazdą, kol nebus išduotas dėklas lazdos laikymui <...>“. Jokie teisės aktai nenumato galimybės pareigūnams atsisakyti priimti specialiąsias priemones. Atsisakius jas priimti, būtų pagrindas pradėti tarnybinį patikrinimą dėl tyčinio neveikimo. Todėl nei vienas pareigūnas sąmoningai tokių situacijų nekelia. Minėtas dar 2020 m. kovo 1 d. rašytinis prašymas buvo mėginimas teisėtomis priemonėmis spręsti susidariusią situacija, tačiau tai nedavė pageidaujamo rezultato. Tokiu būdu faktinės aplinkybės rodo, kad tinkamam Aprašo 10 punkte nustatyto reikalavimo vykdymui tiesioginę įtaką turėjo Atsakovo elgesys, neužtikrinus reikalingų priemonių išdavimo. Šiuo atveju Išvados turinys taip pat aiškiai rodo, jog pirmiausia yra akcentuojamas neveikimas nesusiorganizavus dėklo specialiosioms priemonėms laikyti, nes pastarasis tiesiogiai ir lėmė neturėjimą galimybės pilnai laikytis Aprašo 10 punkte numatyto reikalavimo. Tačiau, vadovaujantis protingumo bei atsakomybės darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykiuose pasiskirstymo principais, darbuotojui negali būti perkeliama pareiga pačiam apsirūpinti ar rūpintis darbui (tarnybai) reikalingomis priemonėmis, kurias privalo užtikrinti darbdavys kiekvienos darbo dienos (pamainos) metu. Tokiu būdu Atsakovas, t. y. darbdavys, tiesiogiai darė įtaką tam, jog nebuvo objektyviai užtikrintos galimybės tinkamai vykdyti Aprašo 10 punkte numatyto reikalavimo. Pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos: 5.10. kontroliuoja, kad suimtieji (nuteistieji) laikytųsi įstatymų nustatytų pareigų ar draudimų <...>, operatyviai reaguoja į pastebėtus pažeidimus ir imasi reikiamų priemonių suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų užtikrinimui, analizuoja suimtųjų (nuteistųjų) tarpusavio santykius ir imasi priemonių konfliktinių situacijų likvidavimui <...; 5.12. užtikrina teisėtą prievartos naudojimą <...>; 5.14. stebi nuleistųjų ir suimtųjų elgesį <...> Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis nustato pataisos pareigūno pareigą „apsaugoti asmenis nuo jiems gresiančio pavojaus sveikatai ir (ar) gyvybei“. Išvadoje nurodoma, jog Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų nesilaikė, nes operatyviai nesureagavo į pastebėtus pažeidimus, nesiėmė tinkamų priemonių režimo reikalavimų užtikrinimui, konfliktinių situacijų likvidavimui, išskyrus kolegų iškvietimą. Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies atitinkamą nuostatą pažeidė, nes atvedė nuteistąjį iki gyvos galvos (įrašytą į linkusiųjų užpulti įskaitą) į užimtumo patalpas, prieš tai iš jos neišvedus ten buvusių nuteistųjų, neužkardė nuteistojo iki gyvos galvos D. A. nekliudomo įėjimo į užimtumo patalpas, bei iki kolegų atvykimo nesiėmė tinkamų priemonių konfliktinei situacijai suvaldyti, nenaudojo psichinės, fizinės prievartos, dujų, skirtų asmens apsaugai (išskyrus kolegų iškvietimą). Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio norma, kurios pažeidimas negali būti konstatuojamas veiksmų, nepažeidžiančių jokių atitinkamą elgesio taisyklę (modelį) nustatančių teisės normų, atlikimu. Konkrečioje situacijoje pabrėžtina, kad joks teisės aktas nenumato draudimo nuteistiesiems, kurie bausmę atlieka tuo pačiu režimu, jeigu jie neprivalo būti vieni nuo kitų izoliuoti, susitikti užimtumo metu. Todėl nėra pažeistas joks teisės aktas dėl to, kad nuteistasis iki gyvos galvos D. A. buvo atvestas į sporto salę, kol ten buvo nuteistieji iki gyvos galvos S. R. ir A. D., nes tik pastariesiems iš patalpos išėjus, nuteistasis iki gyvos galvos D. A. į ją turėjo įeiti. Išvadoje visiškai nepagrįstai yra formuluojama: „Šiuo atveju specialisčių R. Š. ir L. D. priešinga teisei veika padaryta pasyviais veiksmais, siekdamos „sutaupyti laiko“ neišvedė prieš tai buvusių užimtumo patalpoje nuteistųjų iki gyvos galvos atgal į gyvenamąją kamerą prieš įleidžiant į jas kitą nuteistąjį iki gyvos galvos (įrašytą į linkusiųjų užpulti sąrašą), <...>“. Teiginys apie siekį „sutaupyti laiko“ yra tarnybinį patikrinimą atlikusios komisijos subjektyvus vertinimas objektyviai egzistuojančios įprastinės funkcijų atlikimo praktikos. Joks teisės aktas nereglamentuoja tvarkos, kaip nuteistieji turi būti suvedžiojami į užimtumą. Įprastai, vykdant dinaminę priežiūrą, vieni nuteistieji į užimtumo vietą yra nuvedami, o kiti, jeigu tuo metu baigiasi jų užimtumas, yra parvedami. Užimtume gali dalyvauti ir nuteistieji, atliekantys bausmę pagal tą patį režimą, iš kelių kamerų, jeigu kontaktai nėra apriboti atskiru nurodymu. 2020 m. gruodžio 26 d. galiojo Šiaulių TI direktoriaus 2020 m. liepos 31 d. įsakymas Nr. 55-6 „Dėl nuteistojo D. A. įrašymo į linkusių užpulti įskaitą“. Šiuo įsakymu nuteistajam D. A. buvo skirti papildomi režimo reikalavimai: „įpareigojimas ant viršutinių drabužių privalomai nešioti kortelę su vardu, pavarde, nuotrauka ir rudos spalvos įstriža juosta“. Tačiau šie papildomi režimo reikalavimai nenumato draudimo konkrečiam nuteistajam iki gyvos galvos dalyvauti įvairiuose užimtumo renginiuose. Taip pat įvykio dieną nebuvo jokios informacijos apie kokius nors nuteistojo izoliacijos nuo kitų kalinamųjų reikalavimus. Ant nuteistojo D. A. kameros kortelės 2020 m. gruodžio 26 d. nebuvo jokių atžymų dėl izoliavimo. Suimtųjų (nuteistųjų) įrašymą į linkusiųjų užpulti įskaitą ir priežiūros ypatumus reglamentuoja Instrukcijos XI skyriaus antrojo skirsnio nuostatos, kur 234 punktas nustato nuteistiesiems, linkusiems užpulti, papildomus režimo reikalavimus. Tačiau tarp jų nėra izoliavimo nuo kitų asmenų. Nesant tokio reikalavimo ir konkretaus draudimo dalyvauti užimtumo renginiuose, nepažeidžiant jokių teisės normų, nuteistasis iki gyvos galvos D. A. buvo vedamas į sporto salę, kur tuo metu užsiėmimus baigė nuteistieji iki gyvos galvos S. R. ir A. D.. Pastariesiems iš patalpos išėjus, nuteistasis iki gyvos galvos D. A. į ją turėjo įeiti. Kaip tarnybinio patikrinimo metu teiktuose Paaiškinimuose pareiškėjos yra nurodžiusios, atvedus nuteistąjį D. A. iki treniruoklių salės durų, jam buvo aiškiai suformuluotas nurodymas stovėti nuošaliai ir laukti, kol bus išleisti kiti treniruoklių salėje buvę nuteistieji iki gyvos galvos S. R. ir A. D.. Tačiau, tik atrakinus treniruoklių salės duris, nuteistasis D. A., pastebėjęs, kas yra viduje, nekreipdamas dėmesio į pareigūnės reikalavimą stovėti nuošaliai, įžengė į treniruoklių salę pirmas. Objektyviai situacija prie durų niekaip nėra užfiksuota - vaizdo kamera yra sumontuota tik pačioje treniruoklių salėje. Be to, vaizdo įrašas yra daromas be garso, todėl nėra užfiksuoti žodiniai pareigūnės nurodymai nuteistajam D. A.. Tokiu būdu tarnybinio patikrinimo metu nėra objektyviai įrodyta, kad pareiškėjos nesiėmė veiksmų nuteistajam iki gyvos galvos D. A. nekliudomai įeiti į užimtumo patalpas. Paaiškinimas, kurį yra pateikęs pastarasis 2021 m. sausio 26 d., neigiant pareiškėjų parodymus, negali būti laikomas objektyviu įrodymu buvus priešingai. Be to, nuteistojo iki gyvos galvos D. A. elgesys konkrečioje situacijoje jau buvo anksčiau įvertintas kitų procesų metu. Išvadoje nurodoma: „Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis iki gyvos galvos D. A. nevykdė pareigūnės reikalavimų stovėti nuošalyje ir laukti kol kiti nuteistieji bus išleisti iš treniruoklių salės ir naudojo fizinį smurtą prieš kitą nuteistąjį, 2020-12-30 Drausmės komisijos posėdžio protokolą Nr. 20-4076, nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą bei į tai, kad nuteistasis drausmine tvarka baustas, 2020-12-31 Šiaulių TI direktoriaus nutarimu Nr. 25-905 dėl nuteistojo iki gyvos galvos nubaudimo, nutarta nuteistajam D. A. skirti drausminę nuobaudą - perkėlimą į kamerų tipo patalpas 10 parų”. Taip pat paminėtina, kad 2021-01-12 Drausmės komisijos posėdyje (protokolo Nr. 20-61), atsižvelgiant į pareiškėjų 2020-12-26 tarnybinius pranešimus, kuriuose buvo nurodyta, „kad 2020 m. gruodžio 26 d. 10.30 val., atvedus į treniruoklių salę kameros Nr. 74 nuteistąjį iki gyvos galvos D. A. gim. 1991-07-18 šis ėmė grasinti kitam treniruoklių salėje buvusiam nuteistajam iki gyvos galvos A. D.. Nuteistieji D. A. ir A. D. stojosi į kovinę padėtį ir ėmė stumdytis. Nuteistieji nevykdė pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus”, buvo nutarta siūlyti Šiaulių TI direktoriui nuteistajam D. A. taikyti antrankių naudojimą išvedant iš kameros. 2021 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 55-2 Šiaulių TI direktorius nurodė šiam nuteistajam išvedant iš gyvenamosios kameros uždėti antrankius. Taigi tos pačios aplinkybės - dėl nurodymų davimo ir jų nevykdymo, reikalavimų nevykdymo - skirtinguose procesuose (nuteistojo iki gyvos galvos D. A. procesuose Drausmės komisijoje ir tarnybinio patikrinimo dėl mūsų veiksmų procese) yra vertinamos skirtingai - nuteistajam skirta drausminė nuobauda, be kita ko, už pareigūnės reikalavimų stovėti nuošalyje ir laukti kol kiti nuteistieji bus išleisti iš treniruoklių salės nevykdymą, ir antrankių naudojimą išvedant iš kameros siūlyta taikyti dėl kito nuteistojo užpuolimo, nevykdžius pareigūnų reikalavimų nutraukti neteisėtus veiksmus, tuo metu Išvadoje dėl pareiškėjų veiksmų vertinimo jau yra teigiama, kad pareiškėjos nekliudomai leido nuteistajam įeiti į patalpas ir niekaip nereagavo nuteistiesiems stumdantis, o tik uždarė duris ir kvietė pagalbą. Išvadoje nurodoma: „<...> Įtartina tai, kad pasak pareigūnių, jei jau prieš nuteistajam D. A. įeinant į sporto salę jis nevykdė pareigūnės reikalavimų (R. Š.), stebint vaizdo įrašą, pareigūnės tinkamų veiksmų ir nesiėmė, kad neįleistų nuteistojo iki gyvos galvos, linkusio užpuolimui D. A. į užimtumo patalpas. Akivaizdu, kad tokiu atveju, vykdant nustatytas funkcijas būtų normalu bandyti sutrukdyti įeiti nuteistajam į sporto salę, užstoti kelią ar mėginti tai padaryti, panaudoti asmens apsaugai skirtas dujas, <.. .> Tokių veiksmų nebūta. Prasidėjus konfliktui tarp nuteistųjų, abi pareigūnės taip pat lieka už sporto salės durų ir jų teigimu, toks elgesys tinkamas <...>”. Iš tiesų, pareiškėjos fiziškai neužstojo kelio nuteistajam iki gyvos galvos D. A. įeinant į treniruoklių salę, taip pat toje situacijoje nenaudojo asmens apsaugai skirtų dujų. Tuo metu toks elgesys nebūtų buvęs nei adekvatus, nei saugus, pirmiausiai pačioms pareiškėjoms. Įvykus konfliktui tarp nuteistųjų, kuris perėjo į fizinės agresijos ir jėgos naudojimą vienas kito atžvilgiu, pareiškėjos elgėsi teisės aktų rėmuose ir reaguodamos bei vertindamos situaciją, pagal realias aplinkybes. Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio prievartos naudojimo sąlygas, 1 dalis nustato: „Prievarta gali būti naudojama tik tarnybinio būtinumo atvejais ir tik tiek, kiek to reikia tarnybinei pareigai atlikti. Pataisos pareigūnai naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdami į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes”. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad „Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pataisos pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai“. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, bet kokios rūšies prievarta privalo būti taikoma adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, pataisos pareigūnui įvertinus ir savo saugumo užtikrinimo galimybes. Pastebėtina, jog prioritetas yra teikiamas psichinei prievartai, ir tik įstatyme numatytais atvejais, jeigu tai yra adekvatų esamoms aplinkybėms ir proporcinga esamam pavojui, taikoma fizinė prievarta. Dėl pastarosios, kaip ir dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, vadovaujantis teisės aktais, sprendžia pats pareigūnas. Pareigybės aprašymo 5.12. papunktis nenumato, kad specialistas dinaminei priežiūrai turi naudoti prievartą. Šias pareigas užimantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad prievarta, jeigu ji yra naudojama, būtų naudojama teisėtai. Taigi nei Išvadoje nurodomos kaip pažeistos Pareigybės aprašymo, o juolab Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo nuostatos neįtvirtino pareigos konkrečioje situacijoje pareiškėjoms vartoti fizinę prievartą. Instrukcijos 173 punkte numatyta: „Sprendimą panaudoti specialiąsias priemones ar šaunamuosius ginklus savarankiškai priima kiekvienas pataisos pareigūnas. Specialiosios priemonės ir šaunamieji ginklai naudojami įvertinant ir atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, konkrečias aplinkybes, specialiųjų priemonių ir šaunamųjų ginklų taktines bei technines charakteristikas“. Konkrečioje situacijoje iš visų sporto salėje buvusių nuteistųjų buvo įsakmiu tonu pareikalauta nutraukti neteisėtus veiksmus. Tačiau šie reikalavimai nebuvo vykdomi. Ir tuomet pareiškėjos operatyviai įvertino susiklosčiusias aplinkybes bei savo galimybes, jeigu kiltų pavojus pareiškėjų saugumui tuo atveju, jeigu būtų bandžiusios pačios taikyti fizinę prievartą. Patalpoje buvo trys vyrai, nuteisti iki gyvos galvos už labai sunkius smurtinius nusikaltimus, gyvenime nebeturintys, ką prarasti, ir pareiškėjos - dvi moterys. Toks santykis akivaizdžiai rodė, jog fizinės jėgos persvara būtų buvusi ne pareiškėjų naudai. Pareiškėjos turėjo specialiąsias priemones, bet jų efektyviam taikymui neturi pakankamo pasirengimo, todėl jas taikyti konkrečioje situacijoje neatrodė saugu. Vienintelis adekvatus ir pagrįstas sprendimas toje situacijoje buvo nedelsiant radijo ryšio priemonėmis pakviesti į pagalbą kitus pareigūnus. Pareiškėjų reakcija buvo operatyvi, - jos nelaukė, nesvarstė, ką ir kaip daryti, o sprendimą kviesti pastiprinimą priėmė staigiai. Reiškia, konkrečioje situacijoje pareiškėjų buvo veikiama aktyviai ir greitai. Tai patvirtina tarnybiniame patikrinime esantis vaizdo įrašas, kuriame matyti, jog kiti pareigūnai atbėga nedelsiant. Be to, tas pats vaizdo įrašas rodo, kad sporto salės duris pareiškėjos uždarė ne iš karto pradėjus nuteistiesiems tarpusavyje konfliktuoti, jiems buvo duodami nurodymai nutraukti tokį elgesį, o tik tada, kai smurtiniai veiksmai priartėjo prie pat durų, ir pareiškėjos sureagavo dėl savo saugumo. Kaip minėta, joks teisės aktas imperatyviai nenurodo, kad toje situacijoje pareiškėjos privalėjo atlikti fizinius prievartos veiksmus ar naudoti specialiąsias priemones. Įstatymas suteikia tokia teisę, bet, įvertinęs visas aplinkybes, sprendžia pareigūnas. Pareiškėjos reikalingų įgūdžių efektyviai naudoti fizinę jėgą ir specialiąsias priemones neturėjo. Mokymus dėl kovinių imtinių veiksmų bei antrankių naudojimo abi yra turėjusios tik savo tarnybos pradžioje (L. D. tarnauja nuo 2005 m., o R. Š. - nuo 2017 m.). Per visą likusį savo tarnybos laiką jokio reguliaraus kvalifikacijos tobulinimo dėl pasirengimo ir gebėjimo veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės ir fizinės prievartos naudojimu, nėra turėjusios. Žinoma, kaip nurodoma Išvadoje, pareiškėjos abi yra pabaigusios įvadinius mokymų kursus, kuriuos baigus suteikiama teisė nešioti ir naudotis specialiosiomis priemonėmis ir šaunamuoju ginklu įstatymų nustatytais pagrindais. Tačiau tokios teisės turėjimas nesąlygoja pareigos ja naudotis absoliučiai visose situacijose. Jeigu pareigūnas įvertina savo galimybes ir priima kitokį sprendimą, tai negali būti traktuojama kaip teisės pažeidimas. Išvadoje nurodoma, kad 2020 m. pavasarį pareiškėjos abi laikė ir išlaikė teorinius testus, susijusius su psichinės ir fizinės prievartos panaudojimu. Tačiau tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinta pareiškėjų Paaiškinimuose nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjos neturėjo reikalingo praktinio pasirengimo veikti atitinkamoje situacijoje, nes nei viena iš pareiškėjų jau daug metų nėra turėjusios praktinių pratybų. Beje, jau minėtame Trūkumų šalinimo plane 3 punktu taip pat buvo išskirtas trūkumas: „Nepakankamas pareigūnų pasirengimas veikti ypatingų situacijų atvejais. Didžioji dalis jų paskutinį kartą dalyvavo mokymuose prieš kelis metus, o mokymai dažniausiai buvo tik teoriniai”. Šio trūkumo šalinimui buvo patvirtinta priemonė: „Organizuoti praktines pratybas, kurių metu pareigūnai būtų apmokami specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindų, kovinių imtinių veiksmų, kitų veiksmų, susidarius ypatingoms situacijoms, ypatumų. Pratyboms gali būti pasitelkti Kalėjimų departamento Mokymo centro specialistai (instruktoriai), Policijos, kitų karinių struktūrų specialistai ir instruktoriai“. Pastarosios priemonės įgyvendinimo laikotarpis numatytas „Ne rečiau kaip kartą per ketvirtį“. Tačiau nuo 2020 m. kovo 6 d., kai Trūkumų šalinimo planas buvo patvirtintas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, į jokias praktines pratybas, kurių metu pareigūnai būtų apmokami specialiųjų priemonių panaudojimo pagrindų, kovinių imtinių veiksmų, kitų veiksmų, susidarius ypatingoms situacijoms, ypatumų, pareiškėjos siųstos nebuvo. Iš tiesų, kaip rašoma Išvadoje, Statutas 20 straipsnyje įtvirtina nuostatą, kad pareigūnas privalo nuolat tobulinti kvalifikaciją. Ir pareigūnai dalį savo kvalifikacijai reikalingų mokymų pasirenka patys, pagal poreikį. Tačiau, kai kalba eina apie pasirengimą veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės ar fizinės prievartos naudojimu, teisės aktais yra įtvirtinta imperatyvi įstaigos, kurioje pareigūnas tarnauja, pareiga tokius gebėjimus tikrinti ir nuolat juos atnaujinti. Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 11 straipsnio 9 dalyje yra numatyta, jog „Pataisos pareigūnai turi būti specialiai parengti ir reguliariai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės ar fizinės prievartos naudojimu. Pataisos pareigūnų parengimo ir tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė”. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1190 patvirtinto Pareigūnų parengimo veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės, fizinės prievartos, šaunamojo ginklo ar sprogmenų naudojimu, ir jų sugebėjimo veikti tokiomis situacijomis tikrinimo tvarkos aprašo (toliau - Tikrinimo tvarkos aprašas) 7 punktu, „Pareigūnų kvalifikacija turi būti tobulinama ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus juos siunčiant į pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo renginius arba organizuojant nuotolinį jų mokymąsi <...>“. Tikrinimo tvarkos aprašo 8 punkte yra aiškiai nurodyta: „Pareigūnų tikrinimas atliekamas ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus - pareigūnas sprendžia mokymo įstaigos parengtą testą, leidžiantį įvertinti, ar pasiekti Aprašo 6 punkte nurodyti mokymo tikslai, ir dalyvauja pareigūnų pratybose, per kurias patikrinami pareigūno praktiniai gebėjimai, nurodyti Aprašo 6.2 ir 6.3 papunkčiuose“. Taigi pareigūnas privalo laikyti testą, ką 2020 m. yra dariusios ir pareiškėjos. Tačiau Tikrinimo tvarkos aprašo 17 punkte aiškiai yra nurodyta, jog „Pareigūnas, išlaikęs testą, privalo dalyvauti pareigūnų pratybose, kurios vyksta pagal įstaigos, kurioje pareigūnas eina pareigas, vadovo patvirtintą metinį pratybų teminį planą ir tvarkaraštį”. Ir čia nerašoma apie jokias pareigūno pasirinkimo galimybes ar norą dalyvauti tokiose pratybose. Įstaiga yra atsakinga už tokių pratybų suplanavimą ir organizavimą. Tikrinimo tvarkos aprašo 25 punktas nurodo, kad „Pareigūnų pratybas veda ir Aprašo 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nurodytus pareigūnų praktinius gebėjimus vertina instruktorius - įstaigos vadovo įsakymu paskirtas pareigūnas, išlaikęs prievartos veiksmų atlikimo, šaunamojo ginklo ir sprogmenų naudojimo instruktorių egzaminus ir turintis tai patvirtinantį pažymėjimą“. Pratybos yra būtinos palaikant tinkamą pareigūno pasirengimą veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės ar fizinės prievartos naudojimu. Tikrinimo tvarkos aprašo 25 punktas nurodo: „Pareigūnas, per pareigūnų pratybas gavęs neigiamą savo praktinių gebėjimų įvertinimą, įstaigos, kurioje pareigūnas eina pareigas, vadovo sprendimu per kuo trumpesnį terminą, bet ne vėliau kaip per 60 kalendorinių dienų nuo neigiamo jo praktiniu gebėjimų įvertinimo, turi būti siunčiamas į pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo renginį. Kvalifikacijos tobulinimo, dalyvaujant pareigūnų kvalifikacijos tobulinimo renginiuose, organizavimą koordinuoja įstaigos, kurioje pareigūnas eina pareigas, personalo tarnyba arba Aprašo 13 punkte nurodytu atveju įstaiga, centralizuotai atliekanti personalo administravimo funkcijas“. Taigi, nesant pareigūno pratybų rezultatų, nėra žinomas jo praktinis gebėjimas veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės ar fizinės prievartos naudojimu. Nesant teisės aktuose numatytų patvirtinimų, kad pareigūnas pilnai turi reikalingus gebėjimus ir yra juos atnaujinęs, negali būti keliamas reikalavimas veikti taip, kas konkrečioje situacijoje, neturint reikalingų įgūdžių, keltų dar didesnį grėsmę tiek paties pareigūno, tik kitų asmenų saugumui. O visos pareigos su reikalingų gebėjimų tikrinimu bei jų nuolatiniu tobulinimu pirmiausiai teisės aktais yra formuluojamos įstaigai, kurioje pareigūnas atlieka tarnybą. Konkrečiu atveju - Atsakovui. Taigi nei ankstesniais metais, nei 2020 m. privalomose pratybose pareiškėjos nedalyvavo, nes tokios Šiaulių TI organizuotos nebuvo. Jokių įrodymų apie tai, kad per paskutinius kalendorinius metus pareiškėjos turėtų praktinių gebėjimų veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės ar fizinės prievartos naudojimu, teigiamą vertinimą, nėra. Beje, 2020 m. kovo 20 d. Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr.1-97 yra patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus fizinės apsaugos organizavimo priemonių ir prevencinių veiksmų planas valstybės lygio ekstremalios situacijos paskelbimo metu (toliau - Veiksmų planas). Veiksmų plane 4 priemone nurodoma: „Instruktuoti budinčiųjų pamainų pareigūnus dėl elgesio konfliktinių situacijų metu ir užtikrinti, kad pareigūnai tarnybos metu nuolat nešiotųsi su savimi specialiąsias priemones bei naudotų vaizdo registratorius”. Šios priemonės įgyvendinimo terminas - „Nuolat“. Tačiau pabrėžia, kad jokių instruktažų dėl elgesio konfliktinių situacijų metu, pradedant pamainas, pareiškėjoms klausytis netenka, tokio instruktažo nebuvo ir 2020 m. gruodžio 26 d. Todėl jokio nuolatinio informacijos ar įgūdžių, kaip veikti situacijomis, susijusiomis su psichinės ir fizinės prievartos naudojimu, atnaujinimo pareiškėjos negauna. Ir kiekvieną kartą, patekus į tokią situaciją, pareiškėjos privalo elgtis bei priimti sprendimus tų žinių ir įgūdžių, kuriuos turi, ribose. Kas ir buvo padaryta 2020 m. gruodžio 26 dieną. Pabrėžia, kad konkrečioje situacijoje elgėsi pagal savo turimas žinias ir įgūdžius - pareikalavo iš nuteistųjų nutraukti neteisėtus veiksmus, t. y. naudojo psichinę prievartą, o tam nedavus rezultato, priėmė sprendimą pačios fizinės prievartos nenaudoti ir kviesti pagalbą. Pareiškėjų nuomone, toks pareiškėjų sprendimas buvo teisėtas, efektyvus, minimizavo grėsmę pareiškėjų saugumui, o kartu, atsižvelgiant į pagalbos operatyvumą, nesukėlė rimtesnių neigiamų padarinių nuteistųjų sveikatai bei gyvybei. Tai patvirtina iš karto po įvykio atlikta nuteistųjų A. D. ir D. A. apžiūra Sveikatos priežiūros tarnyboje. Medicininiuose pažymėjimuose Nr. MD/ŠTI-139 ir Nr. MD/ŠTI-140 nurodoma, kad nuteistųjų medicininių apžiūrų metu kūno sužalojimų nematyti. Tokiu būdu mano, kad funkcijas, numatytas Pareigybės aprašymo 5.10., 5.12., 5.14. papunkčiuose ir pareigą, įtvirtintą Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, vykdė tinkamai, nepažeisdamos teisės aktų, reglamentuojančių prievartos taikymą, nuostatų, bei savo galimybių ribose, kurios įvykio dieną buvo tokios, kokios per daugelį metų susiformavo Šiaulių TI neorganizuojant praktinių įgūdžių atnaujinimo dėl specialiųjų priemonių panaudojimo ir kitų prievartos veiksmų taikymo, susidarius ypatingoms situacijoms. Išvadoje nurodoma, kad „<...> šių pareigūnių subjektyvioji tarnybinio nusižengimo pusė - tyčiniais veiksmais padaryta teisei priešinga veika (veikė sąmoningai ir tyčia), kai jos pažeisdamos Aprašo 6 ir 10 punktus, Pareigybės aprašymo 5.10., 5.12., 5.14. papunkčius ir Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį ir tokiu būdu siekdamos „sutaupyti laiko” ir „jaustis patogiai“ nenešiodamos spec. priemonių ir apsauginės liemenės, neišvedė prieš tai buvusių užimtumo patalpose nuteistųjų iki gyvos galvos atgal į gyvenamąją kamerą prieš įleidžiant į jas kitą nuteistąjį iki gyvos galvos (įrašytą į linkusiųjų užpulti įskaitą), nenešiojo visų išduotų specialiųjų priemonių, liemenės apsaugančios nuo dūrių, kas galėjo suveikti kaip prevencinė priemonė būsimiems pažeidimams, jos suprato šios veikos priešingumą teisės aktams, reglamentuojantiems jų tarnybą (atsižvelgiant į jų statusą - pareigūnių išsilavinimą, nemenką darbo stažą Šiaulių TI, jos tai turėjo žinoti ir privalėjo numatyti), taip pat jos suprato savo veikos žalingumą (įstaigai keliamų vienų iš pagrindinių reikalavimų - kontroliuoti, kad suimtieji (nuteistieji) laikytųsi įstatymų nustatytų pareigų ar draudimų, operatyviai reaguoti į pastebėtus pažeidimus ir imtis reikiamų priemonių suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų užtikrinimui, analizuoti suimtųjų (nuteistųjų) tarpusavio santykius ir imtis priemonių konfliktinių situacijų likvidavimui, apsaugoti asmenis nuo jiems gresiančio pavojaus sveikatai ir (ar) gyvybei), numatė dėl to galinčius kilti neigiamus padarinius (suimtųjų (nuteistųjų) daromų pažeidimų ar nusikaltimų neužkardymas ir pan.), nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti”. Nesuprantama, kaip pareiškėjų elgesyje yra nustatyta tyčinė kaltės forma. Vadovaujantis teisės doktrina, kaltei nustatyti būtina nustatyti abu jos turinio elementus - intelektualinį ir valinį. Nors vieno iš šių elementų nebuvimas reiškia kaltės įvykdytoje neteisėtoje veikoje nebuvimą. Intelektualinį elementą sudaro asmens psichinis santykis su daroma veika, t. y. veikos neteisėtumo suvokimas, bei šios veikos žalingais padariniais (jeigu tokie gali kilti). Jo nustatymui turi būti analizuojama, ar pareigūnas suvokė, jog veikia neteisėtai, ir ar numatė, kad dėl to kils ar gali kilti atitinkami neigiami padaliniai. Valinį kaltės elementą sudaro noras ir realus galėjimas veikti pagal savo valią bei siekti žalingų padarinių. Nagrinėjant situaciją dėl specialiosios priemonės - lazdos neturėjimo, R. S., teikdama paaiškinimą tarnybinio patikrinimo metu, pati nei patvirtino, nei paneigė, jog kažkurios iš specialiųjų priemonių įvykio su nuteistaisiais metu prie savęs neturėjo, nes paaiškinimas buvo teikiamas praėjus beveik mėnesiui po įvykio, todėl tokios aplinkybės ji tiesiog tiksliai neprisiminė. Tačiau pareigūnė nurodė, jog įprastai visas specialiąsias priemones, jas gavusi, nuolat nešioja ir nenusiima, išskyrus lazdą, kurią išsitraukia iš diržo dirbdama kabinete prie stalo, nes nepatogu sėdėti. Kaip jau minėta, Aprašo 10 punkte nurodytas specialiosioms priemonėms skirtas dėklas šiai pareigūnei taip pat nėra išduotas, ir ji naudoja pačios susirastą diržą. Kadangi sėdėti su lazda nepatogu, ji, dirbant kabinete, būna išsitraukiama. Tokiu atveju, žinoma, gali pasitaikyti, kai lazdą iš kabineto pamirštama paimti. 2020 m. gruodžio 26 d. vaizdo įrašas rodo, kad R. Š., vesdama nuteistuosius, neturi lazdos, todėl pati faktinė aplinkybė neginčijama. Tačiau iš tokio epizodo jokiu būdu negali būti konstatuojama pareigūnės R. Š. tyčia, kas yra daroma Išvadoje. Nėra jokių faktinių įrodymų, kad specialistė R. Š., suvokdama, kad su savimi nuolat turi turėti specialiąją priemonę - lazdą, sąmoningai jos nepasiėmė. Specialistė L. D. 2020 m. gruodžio 26 d. neturėjo specialiosios priemonės - lazdos, nes neturėjo, kur ją įsidėti. Nors Išvadoje subjektyviai samprotaujama, kad „<...> racionaliau, specialiąją priemonę - lazdą, kaip pavyzdys, neštis rankoje, nei išvis jos neturėti ir savavališkai palikti darbo kabinete”, Aprašo 10 punktas nenumato reikalavimo specialiąsias priemones nešioti bet kaip. Taigi, kadangi minėtos nuostatos pažeidimas yra padaromas neveikimu, čia, vadovaujantis teisės doktrina ir teismų praktika, nustatant pareigūno kaltę, turi būti įvertinta, ar pareigūnas suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, o taip pat, ar nebuvo objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, dėl ko jis tinkamai negalėjo veikti. Kaip aukščiau minėta, tinkamam Aprašo 10 punkte nustatyto reikalavimo vykdymui tiesioginę įtaką turėjo Atsakovo elgesys, jau ilgą laiką neužtikrinant reikalingų priemonių išdavinio. Nes tik turint tam reikalingą dėklą, galima visas specialiąsias priemones su savimi nešioti, kaip reikalauja Aprašo 10 punktas. Todėl akivaizdu, kad konkrečioje situacijoje suvokimas, kad turi būti elgiamasi atitinkamu būdu, buvo, tačiau galimybes elgtis, kaip reikalaujama, lėmė nerūpestingas ilgalaikis Atsakovo, t. y. darbdavio elgesys, neaprūpinant darbuotojų būtinomis priemonėmis. Išvadoje nurodomos aplinkybės, „kad peržiūrint vaizdo įrašus 2021 m. sausio 18 d. (CD-R „Optiniai“ vaizdo medžiaga pridedama prie tyrimo) akivaizdžiai matyti, kad specialistė L. D. turi su savimi specialiąją priemonę - lazdą ir ji nešama ne rankoje, o įdėta į tam skirtą dėklą - laikiklį. Nors iki šiol, kaip specialistė teigė, jai nebuvo išduotas joks specialus dėklas ir naujo prašymo tokiam dėklui, specialistė taip pat nepateikė. Darytina išvada, kad nepaisant to, kad dėklas jai nebuvo įstaigos išduotas, ji kaip ir kiti SVS specialistai dinaminei priežiūrai turi galimybę (dėklą, laikiklius, įmovas) nešiotis kartu su savimi išduotas specialiąsias priemones, pagal įstaigos galimybes ir resursus, kad ir ne naujus, perleistus kitų pareigūnų. Tuo pačiu, įstaigos administracijos atstovai, kolegos tvirtina, kad ne kartą yra matę specialistę L. D., vykdant tarnybą, kartu su savimi turinčią specialiąją priemonę - lazdą (nešant ne rankoje, o prisegus prie diržo). <...>“, neturi jokios įrodomosios reikšmės pagrindžiant L. D. kaltę dėl 2020 m. gruodžio 26 d. įvykių. 2021 m. sausio 18 d. vaizdo įrašas neparodo, kad 2020 m. gruodžio 26 d. ši pareigūnė, darbdaviui neįvykdžius teisės aktuose numatytos pareigos aprūpinti darbuotoją visomis būtinomis priemonėmis, lygiai taip pat turėjo kažkokį tinkamą, nežinia iš kur gautą, dėklą, laikiklį ar įmovą, tinkamą lazdai nešioti. Išvadoje, remiantis kitų asmenų parodymais, privalo būti pateikta informacija, kas konkrečiai ir kada tokius parodymus davė. Jeigu įstaigos administracijos atstovų ir kolegų teiginiai niekaip objektyviai nėra patvirtinti, o Išvadoje nėra nurodytos nei pavardės, nei jų apklausos laikas, tai nelaikytina jokiais įrodymais. Dėl reikalavimo vedant nuteistuosius iki gyvos galvos dėvėti nuo dūrių apsaugančias liemenes nesilaikymo, nustatant kaltę, taip pat turėjo būti įvertinta, ar pareigūnas suvokė, kad turi veikti atitinkamu būdu, ar nebuvo objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, dėl ko jis tinkamai veikti negalėjo. Žinoma, suvokimas dėl tokio reikalavimo buvo. Tačiau tarnybinio patikrinimo metu yra akivaizdžiai nustatyta, kad pareiškėjoms reikalingų apsaugos priemonių, kurias galėtų pasiimti ir pasinaudoti, vykdant Aprašo 6 punkte numatytą reikalavimą, funkcijų vykdymo vietoje (aukšte, iš kurio buvo vedami nuteistieji iki gyvos galvos) nebuvo. Tai sąlygojo Atsakovo, t. y. darbdavio ilgą laiką besitęsiantis nerūpestingas elgesys neaprūpinant pareigūnų pakankamu kiekiu reikalingų specialiųjų apsaugos priemonių. O Išvadoje formuluojami teiginiai, jog pareiškėjos prieš funkcijų vykdymą pačios turi susiorganizuoti nuo dūrių apsaugančias liemenes, kurios yra skirtingose įstaigos vietose, arba, pastarųjų nesant laisvų, funkcijas vykdyti kitu metu, nei numatyta nuteistųjų dienotvarkėje, ar apskritai atsisakyti jas vykdyti, t. y. nevesti nuteistųjų iki gyvos galvos į suplanuotą užimtumą, yra teisiškai nepagrįsti. Taigi tiek dėl reikalavimo nešioti specialiąją priemonę - lazdą, numatyto Aprašo 10 punkte, tiek dėl reikalavimo vedant nuteistuosius iki gyvos galvos dėvėti liemenę, apsaugančią nuo dūrių, numatyto Aprašo 6 punkte, privalėjo būti atliktas objektyvus galimybių atitinkamai veikti vertinimas. Tuo metu tarnybinį patikrinimą atlikusi komisija visas aplinkybes įvertino vienpusiškai ir atsakomybę dėl minėtų Aprašo nuostatų grindė tuo, jog pareiškėjos privalėjo, bet neatliko ir tokių veiksmų, kuriais pačios turėjo užsitikrinti apsirūpinimą reikalingomis priemonėmis funkcijų vykdymui, nors, vadovaujantis teisės aktais, protingumo bei atsakomybės darbdavio ir darbuotojo tarpusavio santykiuose pasiskirstymo principais, tinkamas aprūpinimas reikalingomis priemonėmis yra išimtinai darbdavio, t. y. Atsakovo, atsakomybė, o darbuotojas privalo jas naudoti, jeigu jų yra, ir naudojimui sudarytos tinkamos galimybės. Konkrečiu atveju viso to nebuvo, todėl, mano, kad pareiškėjų elgesyje nepagrįstai yra konstatuota kaltė dėl Aprašo 6 ir 10 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimo. Kaltė dėl Pareigybės aprašymo 5.10., 5.12., 5.14. papunkčių ir Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies pažeidimo taip pat konstatuota nepagrįstai. Pareiškėjos negalėjo suvokti to, jog, neišvesdamos prieš tai buvusių užimtumo patalpose nuteistųjų iki gyvos galvos atgal į gyvenamąją kamerą prieš įleidžiant į jas kitą nuteistąjį iki gyvos galvos (įrašytą į linkusiųjų užpulti įskaitą), elgėsi neteisėtai, nes, kaip jau aukščiau minėta, nėra jokio teisės akto, kuris reglamentuotų tvarką, kaip nuteistieji turi būti suvedžiojami į užimtumą. Ir įprastai vieni nuteistieji į užimtumo vietą yra nuvedami, o kiti, jeigu tuo metu baigiasi jų užimtumas, yra parvedami. Užimtume gali dalyvauti ir nuteistieji, atliekantys bausmę pagal tą patį režimą, iš kelių kamerų, jeigu kontaktai nėra apriboti atskiru nurodymu. Dėl nuteistojo D. A. tokio nurodymo 2020 m. gruodžio 26 d. nebuvo. Todėl tai, kas nėra teisės normose apibrėžta kaip atitinkamas reikalaujamo elgesio modelis, suvokti kaip neteisėtą elgesį neįmanoma, to negali būti reikalaujama, ir dėl to negali būti konstatuojama jokia kaltė. Kokių kitų konkrečių veiksmų ar neveikimo suvokimu bei pasekmių numatymu pasireiškė bendro pobūdžio normų, įtvirtintų Pareigybės aprašymo 5.10., 5.12., 5.14. papunkčiuose ir Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, pažeidimas, Išvadoje, aprašant subjektyviąją tarnybinio nusižengimo pusę, nėra nurodoma. Pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos: kontroliuoti, kad suimtieji (nuteistieji) laikytųsi įstatymų nustatytų pareigų ar draudimų <...>, operatyviai reaguoti į pastebėtus pažeidimus ir imtis reikiamų priemonių suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų užtikrinimui, analizuoti suimtųjų (nuteistųjų) tarpusavio santykius ir imtis priemonių konfliktinių situacijų likvidavimui <...>; užtikrinti teisėtą prievartos naudojimą; stebėti nuteistųjų ir suimtųjų elgesį; ir Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga apsaugoti asmenis nuo jiems gresiančio pavojaus sveikatai ir (ar) gyvybei yra bendro pobūdžio, ir kaltė dėl šių nuostatų pažeidimo turi būti nustatoma atskleidžiant konkrečių veiksmų ar neveikimo teisėtumo/neteisėtumo suvokimą bei pasekmių numatymą. Nuteistasis iki gyvos galvos D. A. į užimtumo patalpas, kol ten buvo kiti nuteistieji, neturėjo įeiti. Į jas šis nuteistasis pateko savavališkai, nevykdydamas pareigūnės nurodymų stovėti šone, ir laukti, kol iš treniruoklių salės išeis ten buvę nuteistieji. Nuteistajam iki gyvos galvos D. A. įeinant į treniruoklių salę pareiškėjos fiziškai kelio neužstojo, taip pat tuo momentu nepanaudojo asmens apsaugai skirtų dujų ar kitų specialiųjų priemonių, nes tuo metu toks elgesys nebūtų buvęs nei adekvatus, nei saugus, pirmiausiai pačioms pareiškėjoms. Tolimesnis pareiškėjų elgesys, nuteistajam iki gyvos galvos D. A. įėjus į užimtumo patalpą ir išprovokavus fizinį konfliktą su kitu nuteistuoju iki gyvos galvos, taip pat buvo teisėtas ir adekvatus buvusioms aplinkybėms. Buvo naudota psichinė prievarta, įsakmiai nurodant nuteistiesiems nutraukti neteisėtus veiksmus, tačiau ji nebuvo efektyvi, o fizinės prievartos naudojimas, neturint tam pakankamų žinių, o svarbiausia - įgūdžių, dėl ne nuo pareiškėjų valios priklausančių priežasčių, kurios aukščiau buvo aptartos, būtų buvusi neproporcinga reakcija, nes tai galėjo ne tik padidinti tuo metu kilusi pavojų tarp nuteistųjų, bet ir sukelti realią grėsmę mūsų sveikatai bei gyvybei. Todėl, įvertinus konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir konflikte dalyvavusių nuteistųjų iki gyvos galvos skaičių bei individualias savybes, buvo priimtas pagrįstas ir adekvatus sprendimas skubiai kviesti pagalbą. Pastarosios operatyvumas, kurį patvirtina ir patikrinimo medžiagoje esantis vaizdo įrašas, sąlygojo, kad niekam nekilo jokių rimtesnių neigiamų padarinių. Todėl pareiškėjų veiksmuose negali būti nustatoma tyčinė kaltė pažeidus Pareigybės aprašymo 5.10, 5.12 ir 5.14 papunkčiuose nustatytas funkcijas, o taip pat nesiėmus veiksmų apsaugoti asmenis nuo jiems gręsiančio pavojaus sveikatai ir (ar) gyvybei, kaip reikalaujama Pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 9 straipsnio 3 punkte. Konkrečioje situacijoje, kilus fiziniam konfliktui tarp nuteistųjų, buvo vadovautasi Pataisos pareigūnų veiklos 11 straipsnio 1 dalimi ir Instrukcijos 173 punktu, įvertinus pareiškėjų turimas žinias bei aukščiau aptartus įgūdžius, kurie tiesiogiai ir lėmė galimybes elgtis taip, kaip buvo adekvatu, o ne taip, kaip įsivaizdavo ir būtų norėjęs Atsakovas. Statuto 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnai už mažareikšmius tarnybinius nusižengimus tarnybinėn atsakomybėn netraukiami, o to paties straipsnio 2 dalis numato, kad mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu yra laikomas tarnybinis nusižengimas, kuris yra formalus, nesukėlė neigiamų padarinių, ir tarnybinės nuobaudos paskyrimas būtų neproporcingas tarnybinio nusižengimo sunkumui. Pareiškėjų nuomone, vienos iš kelių specialiųjų priemonių - lazdos - neturėjimas turėtų būti laikomas formaliu pažeidimu. Toks elgesys savaime nėra pavojingas ir tiesiogiai susijęs su tarnybinių funkcijų atlikimu ar uždavinių vykdymu. Tai, jog konkrečioje situacijoje pareiškėjos neturėjo lazdų, nors turėjo kitas specialiąsias priemones (dujų balionėlį, antrankius), niekaip nedarė įtakos nei ypatingos situacijos kilimui, nei jos išsprendimui, nes jokios specialiosios priemonės nebuvo panaudotos dėl kitų, su pačiomis priemonėmis nesusijusių priežasčių. Tai, kad būtent šios priemonės turėjimas, kaip nurodoma Išvadoje, „galėjo suveikti kaip prevencinė priemonė būsimiems pažeidimams”, yra tik tarnybinį patikrinimą atlikusios komisijos subjektyvus vertinimas ir niekuo nepagrįstos prielaidos. Objektyvios faktinės aplinkybės rodo, kad specialiųjų priemonių - lazdų neturėjimas neigiamų padarinių konkrečioje situacijoje nesukėlė. Todėl tarnybinės atsakomybės taikymas ir nuobaudos paskyrimas už tai, kad konkrečiu metu su savimi neturėjo vienos iš kelių išduotų specialiųjų priemonių, yra neproporcingas tokio tarnybinio nusižengimo sunkumui. Tarnybinio patikrinimo metu nėra nustatyta, kad toks elgesys būtų buvęs sistemingas, piktybiškai nesilaikant drausmės. Atsižvelgdamos į aukščiau dėstomą, mano, kad Aprašo 10 punkte numatyto reikalavimo pažeidimas ta apimtimi, kad konkrečioje situacijoje pareiškėjos turėjo visas išduotas specialiąsias priemones, išskyrus, vieną - lazdą, turėtų būti laikomas mažareikšmiu tarnybiniu nusižengimu, už kurį tarnybinė atsakomybė apskritai neturėjo būti taikoma.