Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Railvec“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – Ekonomikos ir inovacijų ministerija) 2024 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 3-1746 dėl prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją (toliau – Sprendimas).

Šalies argumentai

2.1. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti individualią dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją (toliau – ir licencija) 336 vnt. jungiamųjų movų ZK 163-3-BD-HE (toliau – ir jungiamųjų movų) eksportui į Turkiją, tačiau atsakovas 2024 m. gegužės 16 d. sprendimu dėl prašymo išduoti dvejopo naudojimo prekių eksporto licenciją Nr. 3-1746 šią licenciją atsisakė išduoti.

2.2. Atsakovas netinkamai pritaikė teisės aktus ir dėl netinkamų teisės aktų pritaikymo ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.3. Nors atsakovas Sprendime vadovavosi Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymo (toliau – Strateginių prekių kontrolės įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, nustatančiais atvejus, kada licencija neišduodama, tačiau atsakovas jas taikė netinkamai, nes apsiribojo teisės normų pacitavimu, tačiau jų nesusiejo su objektyviais duomenimis ir faktais, neįvertino, kad galutinis prekių eksporto tikslas – Turkijos Respublika, kuri yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (toliau – NATO) narė, t. y. strateginis Lietuvos partneris vertinant saugumą ir taiką Europoje. Be to, Turkijai nėra taikomos ginklų embargas, todėl Strateginių prekių kontrolės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punktas buvo taikomas nepagrįstai, padaryta teisės taikymo ir aiškinimo klaida.

2.4. Sprendime nėra nurodyti jokie konkretūs faktiniai ir kiti duomenys, kurie leistų spręsti, kad Turkijos Respublika nėra galutinis eksporto tikslas. Ši išvada grindžiama tik prielaidomis ir fragmentiškais pasvarstymais, bet ne objektyviais ir neginčijamais duomenimis, kas reiškia, kad ginčijamas sprendimas dėl to nemotyvuotas, nes Turkijos atžvilgiu nėra taikomos jokios sankcijos ir (ar) apribojimai, kurie neleistų vykdyti pareiškėjos siekiamo eksporto. Tai, kad Turkija yra neabejotinai galutinis eksporto tikslas, patvirtina ir 2023 m. kovo 20 d. eksporto prekių gavėjo elektroninis laiškas, o duomenų, kad šis užsakovas keltų grėsmę Europos ar Lietuvos saugumui nėra, kaip ir nėra duomenų, kad prekės iš Turkijos iškeliaus į Rusiją ar dar kur nors.

2.5. Buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Šio principo pažeidimą pareiškėjas grindė tuo, kad eksportuojant tas pačias prekes 2022 m. rugpjūčio 24 d., 2022 m. spalio 6 d., 2022 m. lapkričio 3 d. ir 2024 m. vasario 1 d. eksporto leidimas iš pareiškėjo nebuvo reikalaujamas, tačiau pastarajai pasikreipus dėl išaiškinimo, 2024 m. kovo 5 d. eksporto leidimas jau pareikalautas. Būtent dėl to pažeistas pareiškėjos teisėtų lūkesčių principas, nes pareiškėjo teisinė padėtis yra vertinama visiškai priešingai, nors nei faktinės aplinkybės, nei teisinis reglamentavimas nepasikeitė. 2023 m. pareiškėjas gavo leidimą vykdyti eksportą į Gruziją ir tuomet nebuvo nustatytos jokios grėsmės, nors visuotinai yra žinoma aplinkybė, kad Gruzija taip pat gali būti antrine eksporto rinka į Rusiją. Tai patvirtina, kad atsakovas pareiškėją vertina ne tik dviprasmiškai, bet ir esant tapačioms aplinkybėms skirtingai, kas pažeidžia teisinio tikrumo principą.

2.6. Sprendime tik abstrakčiai nurodyta, kokiomis Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normomis remiamasi priimant sprendimą neišduoti eksporto licencijos, tačiau jos nesusietos su jokiais objektyviais duomenimis ar faktais, turinčiais įtakos konkretaus sprendimo priėmimui, kurie būtų aktualūs ginčo laikotarpiu. Iš esmės Sprendime vadovautasi ne ginčo laikotarpiu susiklosčiusia situacija, o duomenimis, kurie neturi jokios įtakos vertinant pareiškėją ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl eksporto licencijos išdavimo.

2.7. Dar 2017 m. buvo panaikinta bendra Rusijos ir Lietuvos įmonė, o eksportas į Rusiją buvo baigtas dar 2021 m. lapkričio 24 d., t. y. beveik prieš trejus metus, dar prieš visapusiškos karinės invazijos į Ukrainą pradžią (2022 m. vasario 24 d.). Tai patvirtina, kad pareiškėjas neturi jokių sąsajų su Rusijos rinka ir nėra jokių aktualių duomenų, kurie leistų spręsti priešingai.