Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-168-651/2014

Teisėjas Virginijus Gedeikis Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00002-2012-4

2014 m. balandžio 10 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. N. pri­pa­žin­tas kal­tu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. - 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda; pagal BK 138 str. 2 d. 5 ir 8 p. A. N. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.

Priteista solidariai iš V. P., A. N., A. K. D. S. naudai 363 (trys šimtai trisdešimt šeši) Lt turtinės žalos atlyginimo.

Priteista solidariai iš V. P., A. N., A. K. P. S. naudai 363 (trys šimtai trisdešimt šeši) Lt turtinės žalos atlyginimo ir priteista iš A. N. 500 (penki šimtai) Lt P. S. neturtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš V. P., A. N., A. K. A. Š. naudai 363 (trys šimtai trisdešimt šeši) Lt turtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendžiu V. P. pri­pa­žin­tas kal­tu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 5 ir 8 p., A. Ž. pri­pa­žin­tas kal­tu pagal BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 5 ir 8 p., ir A. K. pri­pa­žin­tas kal­tu pagal BK 284 str. 1 d., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nėra pateikti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N., V. P., A. Ž. ir A. K. nuteisti už tai, kad tyčia, matant kitiems asmenims, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tuo sutrikdydami visuomenės rimtį bei tvarką, kaltinamieji V. P. ir A. Ž. tyčia nesunkiai sužalojo nukentėjusiuosius D. S. ir A. Š. dėl chuliganiškų paskatų.

2012 m. sausio 1 d., apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje - kultūros centro patalpose vykusių šokių metu, kaltinamieji V. P., A. Ž., A. K., A. N., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, pasireiškusiu fizinio smurto pavartojimu prieš nukentėjusiuosius P. S., A. Š., D. S., kurio metu kaltinamasis V. P. tyčia kumščiu ne mažiau du kartus sudavė į akį ir galvą nukentėjusiajam D. S., kaltinamasis A. Ž. tyčia kumščiu ne mažiau vieną kartą sudavė į galvą nukentėjusiajam D. S., kaltinamasis A. K. tyčia koja ne mažiau vieną kartą įspyrė į koją ir ranka ne mažiau vieną kartą sudavė į galvą nukentėjusiajam D. S. - jam buvo padaryti sužalojimai: poodinė kraujosruva veido kairėje pusėje – nežymus sveikatos sutrikdymas; kaltinamasis A. N. tyčia ne mažiau du kartus kumščiu sudavė smūgius į galvą ir krūtinę nukentėjusiajam P. S., kaltinamasis A. K. tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam P. S. nenustatytą smūgių skaičių į įvairias kūno vietas; kaltinamasis A. Ž. tyčia alkūne sudavė ne mažiau vieną smūgį į kojos pėdą nukentėjusiajam P. S., padarė sužalojimus: kairės pėdos antro padikaulio lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą; kaltinamasis V. P. tyčia galva sudavė ne mažiau vieną smūgį nukentėjusiajam A. Š. į nosį, padarė sužalojimus: nosies kaulų lūžį – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu būdu kaltinamieji V. P. ir A. Ž. nesunkiai sužalojo nukentėjusiuosius P. S. ir A. Š., visi kaltinamieji panaudodami smurtą prieš nukentėjusiuosius demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistojo gynėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, jog nuosprendyje yra neaiškumų: nenurodoma, kuo pasireiškė A. N. bendrininkavimas padarant viešosios tvarkos sutrikdymą, kodėl būtent teismas mano, jog smurtiniai veiksmai prieš skirtingus nukentėjusiuosius yra padaryti bendrai. Nuosprendžiu teismas išteisino A. N. dėl kaltinimo padarius sveikatos sutrikdymą, tačiau konstatavo, jog jis bendrininkavo su kitais kaltinamaisiais padarant nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., t.y., viešosios tvarkos sutrikdymą, todėl teismo išvada dėl bendrininkavimo sutrikdant nukentėjusiesiems sveikatą yra nepagrįsta.

Nurodo, jog A. N. parodymai baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs, jis neigė pavartojęs fizinį smurtą (2 t., b.l. 132, 4 t., b.l. 125), o tik siekė, kad nukentėjusieji sunkiau nesužalotų V. P., patvirtina ir kiti bylos duomenys - kaltinamųjų V. P. ( 2 t., b.l. 14, 4 t., b.l. 123-124), A. K. (4 t., b.l. 124), parodymai. Kaltinamasis A. Ž. apklaustas teisme apie A. N. veiksmus nieko negalėjo paaiškinti (4 t., b.l. 125), tačiau teismas kažkodėl rėmėsi A. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b.l. 103-104), kurie iš esmės prieštaravo teisme jo duotiems parodymams ir net nesiaiškino šių prieštaravimų priežasčių ir prieštaravimų nepašalino. Dėl minėtų priežasčių teismo išvada, kad A. N. kaltė gali būti grindžiama ir pačių kaltinamųjų parodymais, nepagrįsta. Be to, nuteistojo A. N. parodymus patvirtina ir liudytojų I. U., Š. R., E. J. parodymai, bei specialisto išvada Nr. G 02/12 (07). Teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių, neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusieji ir jiems palankūs liudytojai teismui nepaaiškino V. P. sužalojimų padarymo aplinkybių. Išvadą apie tai, ar A. N. smurtiniai veiksmai prieš P. S. gali būti laikomi padarytais dėl chuliganiškų paskatų bendrininkaujant su kitais nuteistaisiais, ar siekiant apginti V. P. (kurį A. N. pamatė spardomą nukentėjusiųjų, nežinodamas, jog V. P. buvo muštynių iniciatorius) ir save nuo smurtinių nukentėjusiųjų veiksmų, teismas galėjo padaryti tik įvertinęs visus, t.y. ir teisinančius A. N. duomenis.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, jog teismas A. N. kaltę grindė nukentėjusiųjų ir liudytojų A. S., E. G., I. D., L. D. ir M. M. parodymais, tačiau liudytoja E. G. nenurodė, jog A. N. būtų pavartojęs kokį nors fizinį smurtą (3 t., b.l. 140), tad pripažindamas A. N. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., šia liudytoja negalėjo remtis. Pažymėtina, kad iš visų nukentėjusiųjų tik nukentėjusysis P. S. parodė, jog jis patyrė smūgius ir nuo A. N., kiti nukentėjusieji nepatvirtino, jog A. N. smurtavo. Teismas neatsižvelgė į tai, kokiu būdu ir kada atsirado byloje duomenys apie tai, kad įvykio metu smurtavo A. N., o būtent į aplinkybes, kad nukentėjusiojo P. S. ir liudytojų, kuriais buvo pasiremta priimant apkaltinamąjį nuosprendį A. N., parodymai buvo suformuoti dar iki ikiteisminio tyrimo pareigūnams atliekant apklausas, t.y. surašant paaiškinimus. Teismas nevertino tos aplinkybės, jog nors teisme apklausti visi nukentėjusieji ir liudytojai neigė, jog paaiškinimų turinys buvo derinamas tarpusavyje. Teismas neįvertino liudytojų, rašiusių paaiškinimus nukentėjusiųjų S. ir jų atstovės iniciatyva, ir nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, vertinant parodymus kartu su kitais bylos duomenimis, o būtent su minėtais šių asmenų rašytų paaiškinimų tekstais, kad patikrintų, ar galima remtis parodymais asmenų, kurie tvirtina nederinę savo parodymų, t.y., tokiu būdu netikrinęs, ar liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai yra objektyvūs ir patikimi.

Apeliacinis skundas argumentuojamas ir tuo, jog bylos duomenys, kuriais nuosprendyje nesirėmė teismas, kartu su objektyviais duomenimis apie V. P. padarytus sužalojimus patvirtina, jog A. N. nepavartojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį P. S., nebendrininkavo su kitais nuteistaisiais viešosios tvarkos sutrikdyme, tačiau dėjo pastangas, jog nuteistasis V. P., mušamas kerštaujančių nukentėjusiųjų, išvengtų rimtesnių sužalojimų, siekė jį išvesti į lauką iš kultūros centro patalpų ir tokiu būdu užkirsti kelią tolimesniam konfliktui. Dėl to A. N. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir jis negali būti atsakingas ir už turtinę bei neturinę žalą, kurios atlyginimo reikalauja nukentėjusieji.

Teismo posėdžio metu nuteistojo A. N. gynėjas advokatas I. Motužis prašė apeliacinį skundą išdėstytais motyvais tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. N. kaltės, jo nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, ir dėl to nepagrįstai pripažino jį kaltu, todėl prašė jį išteisinti. Tačiau teisėjų kolegija, konstatuoja, kad bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

BK 284 str. 1 d. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 str. lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 str., yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija teismo nustatytas aplinkybes, kadangi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog nukentėjusysis P. S. patyrė kokius nors sužalojimus, išskyrus medicinos specialisto išvadoje konstatuotą kojos sužalojimą, kurio nuteistojo A. N. veiksmai negalėjo sukelti. Be to, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nustatė A. N. kaltę, remdamasis prieštaringais, nenuosekliais nukentėjusiųjų ir kai kurių liudytojų parodymais. Šie argumentai laikytini nepagrįstais, atsižvelgiant į byloje surinktus ir apeliacinės instancijos teismo ištirtus įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog A. N. 2012-01-01 apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje - kultūros centro patalpose vykusių šokių metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai pasireiškė fizinio smurto pavartojimu prieš nukentėjusįjį P. S., kai tyčia jam ne mažiau kaip du kartus kumščiu sudavė smūgius į galvą ir krūtinę. Nors specialisto išvadose Nr. G 13/12 (07), Nr. KG 05-13/12 (03) konstatuotas P. S. kairės pėdos antro padikaulio lūžis (t.1, b. l. 91-92, 105-107), o nenustatyti kiti kūno sužalojimai, tačiau tai nepaneigia fakto, kad A. N. veiksmais P. S. buvo sukeltas fizinis skausmas, kuris įrodytas nukentėjusiojo P. S., liudytojų A. S., L. D., M. M. parodymais duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdyje.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad aplinkybė, jog nukentėjusieji negalėjo tiksliai įvardyti kaltinamųjų jiems suduotų smūgių skaičiaus, kur tie smūgiai buvo suduoti, nešalina kaltinamųjų baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo gynėjas advokatas I. Motužis skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas šios abejonės dėl netikslių nukentėjusiųjų parodymų nevertino nuteistojo A. N. naudai, ir nevertino aplinkybės, kad dar iki ikiteisminio tyrimo pradžios ir apklausų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai buvo derinami. Priešingai, nuteistojo A. N. parodymus, neigiančius bet kokį fizinį smurtą, pavartotą prieš P. S., teisėjų kolegija vertina kritiškai, kaip gynybinę nuteistojo poziciją, kadangi jo kaltę įrodo byloje esantys įrodymai. Liudytojas L. D. savo paaiškinime nurodė, kad A. N. vestibiulyje trenkė P. S. į krūtinę (1 t., b.l. 143), liudytojo apklausos protokole L. D. nurodė, jog A. N. puolė P. S. ir trenkė su kumščiu į krūtinę ne mažiau trijų kartų (1 t., b.l. 145). Liudytojas M. M. apklausos protokole nurodė, jog A. N. puolė P. S. vestibiulyje ir smogė ne mažiau keturių kartų jam į krūtinę (1 t., b.l. 150). Liudytojas A. S. paaiškinime ir apklausos protokole taip pat nurodo, jog A. N. puolė P. S. vestibiulyje ir smogė ne mažiau penkių kartų jam į krūtinę (1 t., b.l. 173, 176). Panašias aplinkybes nurodo ir liudytojas V. Ž., jog vestibiulyje A. N. P. S. kumščiu sudavė į krūtinę (1 t., b.l. 183, 185). Nors šių liudytojų parodymai teisme kiek skyrėsi nuo parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ši aplinkybė nešalina nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės. Reikia atsižvelgti į tai, kad paaiškinimai ir ikiteisminio tyrimo apklausa vyko praėjus nedaug laiko po įvykio, tuo tarpu teismo posėdžiai vyko praėjus daugiau negu metams, todėl akivaizdu, jog liudytojai negalėtų detaliai pasakyti kiek, kokių ir į kokias vietas buvo atlikta smūgių paties įvykio metu. Todėl tai, kad tam tikros liudytojų nurodytos detalės ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gali skirtis, yra visiškai natūralus dalykas, kadangi praėjus tam tikram laiko tarpui asmenys negali įvykio aplinkybių prisiminti identiškai ar itin tiksliai. Priešingai, jeigu liudytojų parodymai nagrinėjamu atveju būtų identiški, tai teismui tai kaip tik galėtų sukelti tam tikrų abejonių jų patikimumu. Taigi byloje nustatyta, kad ir teismo posėdžio metu liudytojai nurodė, jog A. N. trikdė viešąją tvarką ir pavartojo jėgą, suduodamas smūgius ar stumdydamasis, prieš nukentėjusįjį P. S. (4 t., b.l. 55, 62, 63, 123). Be to, posėdžio metu liudytojai M. M., V. Ž. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog negalima vadovautis ankščiau paminėtų liudytojų parodymais, kadangi tiek jų, tiek nukentėjusiųjų parodymai buvo derinami nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teismas neturėjo pagrindo vadovautis šiais parodymais yra atmestinas apeliacinėje instancijoje, kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad nukentėjusieji ir liudytojai derino savo parodymus iš anksto. Aplinkybė, jog jie visi bendravo su nukentėjusiųjų teisininke O. M., kuri nurodė kaip turi būti rašomi paaiškinimai, neįrodo, jog šių liudytojų parodymai buvo suderinti ir aptarti iš anksto. Nukentėjusiųjų kreipimasis į teisininkę yra laikytinas jų teisės į teisinę pagalbą įgyvendinimas ir negali būti nepagrįstai vertinamas kaip baudžiamojo proceso pažeidimas. Pažymėtina, kad teisę į teisinę pagalbą įgyvendino ir liudytojai Š. R., E. J., I. U., kurių ikiteisminio tyrimo apklausose dalyvavo ir pats nuteistojo A. N. gynėjas advokatas I. Motužis. Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog teismas nevertino liudytojų parodymų, kurie neigė A. N. kaltę. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įskaitant ir A. N. kaltę neigiančių liudytojų parodymus.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu taip pat ginčija, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. N. dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 2 d. 5 ir 8 p., nenurodė kuo pasireiškia A. N. bendrininkavimas padarant viešosios tvarkos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog V. P., A. Ž., A. K., A. N. būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl chuliganiškų paskatų įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai pasireiškė fizinio smurto pavartojimu prieš nukentėjusiuosius P. S., A. Š. ir D. S.. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Bendrininkavimas reiškia, kad veika padaroma kelių asmenų bendromis pastangomis, svarbu, kad šios pastangos būtų bendro sutarimo rezultatas. Susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas gali būti suplanuotas iš anksto arba kilęs staiga spontaniškai, todėl nebūtina nustatyti, kad bendravykdytojai buvo iš anksto detaliai suplanavę ir aptarę nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal bylos medžiagą A. N., pamatęs V. P. ir D. S. besimušančius šokių salėje, įsikišo į konfliktą ir išvedė V. P. iš salės, bet antro konflikto metu, kai V. P. vestibiulyje puolė D. S. ir sudavė jam eilę smūgių, A. N. ne traukė V. P. iš muštynių, tačiau ir pats sukonfliktavo su P. S. ir sudavė jam kelis kartus kumščiu į krūtinę, o vėliau ir išsikeikė su P. S. necenzūriniais žodžiais. Liudytojai A. S., L. D., M. M. šias aplinkybes patvirtino ir nurodė, jog vestibiulyje pats A. N. įsikišo į konfliktą tarp V. P. ir brolių S. ir A. Š. bei sudavė ne mažiau kaip du kartus P. S. į krūtinę, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą. Įvykių seka rodo, kad nuteistųjų veiksmai, nors ir nebuvo suderinti iš anksto, tačiau vienareikšmiškai buvo nukreipti prieš nukentėjusiuosius. Nors nenustatyta, kad nuteistieji V. P., A. Ž., A. K. ir A. N. iš anksto būtų taręsi dėl tokių veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog jie vienas kito veiksmams pritarė konkliudentiniais veiksmais, kiekvienas iš jų suvokė, jog kėsinasi į tą patį objektą – viešąją tvarką ir nukentėjusiųjų D. S., P. S. ir A. Š. sveikatą, savo elgesiu demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, kad nusikalstamą veiką daro ne vienas kuris iš jų, o bendrai, tam tikru būdu prie jos prisidėdami. Teismų praktikoje konstatuota, kad susitarimas bendrininkauti nebūtinai turi būti išsamiai aptartas iki nusikalstamos veikos pradžios, jis gali būti kilęs ir spontaniškai jau pradėjus realizuoti nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–459/2012). Todėl darytina išvada, kad priešingai nei teigia nuteistasis, bendrininkavimo institutas šioje byloje taikytas tinkamai ir nėra pagrindo abejoti teismo sprendimo teisėtumu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstavo, kad nuteistasis A. N. nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su V. P., A. Ž., A. K. ir pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Nuteistojo A. N. advokatas apeliaciniame skunde detalizuoja byloje liudytojų duotus parodymus, juos vertina ir lygina, bei ginčija tai, kaip pirmosios instancijos teismas vertino dalies liudytojų parodymus. Nurodo, jog teismas neįvertino nukentėjusiojo P. S. bei liudytojų, kurių parodymais teismas grindė A. N. kaltę, parodymų tarpusavio prieštaravimų dėl suduotų smūgių nukentėjusiam P. S. (liudytojo A. S. nurodoma žymiai daugiau smūgių), ar kai kurių aplinkybių nesutapimas (liudytojo M. M. parodymai dėl P. S. kojos sužalojimo, dėl A. N. veiksmų prieš P. S. tiek salėje, tiek vestibiulyje), ar liudytojo L. D. parodymai, net nenurodantys, kad A. N. sudavė smūgius P. S.. Nuteistojo gynėjo nuomone, visi neatitikimai yra paveikti aplinkybės, jog liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai buvo suderinti iš anksto. Kaip jau buvo minėta, aplinkybė, jog liudytojų parodymai skiriasi, negali būti vertinama kaip išankstinis susitarimas, kadangi turi būti atsižvelgiama į visas aplinkybes: paaiškinimai ar parodymai duoti kelios dienos po įvykio be abejonės gali skirtis nuo parodymų duodamų teismo posėdžio metu, t.y. praėjus daugiau nei metams po įvykio; atsižvelgtina ir į kiekvieno iš liudytojų savybes suvokti ir prisiminti įvykius; be to atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nusikalstama veika padaryta naujųjų metų sutikimo metu ir didžioji dalis liudytojų buvo vartoję alkoholinius gėrimus.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip jau minėta, pažymi, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstoma gynybinė versija apie tai, kad nuteistasis A. N. tik padėjo savo draugui V. P. išvengti sunkių sužalojimų iš nukentėjusiųjų pusės ir kelis kartus vedė jį lauk toliau nuo konflikto ir nukentėjusiųjų. Tačiau ši versija paneigta byloje surinktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino vadovaudamasis BK 20 straipsnio nuostatomis ir nuosprendyje atskleidė jų esmę ir pateikė įrodymų visumos analizę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo A. N. kaltumo padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija pastebi, kad teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje teismas iš tiesų privalo nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta byloje esančius įrodymus, tačiau to negalima suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną bet kurio liudytojo ar kito proceso dalyvio nurodytą aplinkybę. Be to, nagrinėjamu atveju teismas motyvavo savo sprendimą teisiamajame posėdyje liudytojų, nukentėjusiojo duotais parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis.

Panašiais atvejais gali pakakti pasisakyti dėl bendro tam tikro proceso dalyvio parodymų ar jų dalies vertinimo, plačiau aptarti tam tikrą aplinkybę patvirtinančius arba paneigiančius tiesioginius įrodymus visų kitų įrodymų kontekste ir nebūtinai analizuoti visus kitus su šia aplinkybe susijusius duomenis, jei tai nėra būtina, arba šie argumentai būtų pertekliniai ir pan. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje sakoma, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą motyvuoti savo sprendimą, bet ši pareiga neturėtų būti aiškinama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis priklausomai nuo teismo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiančią pareigą motyvuoti teismo sprendimą, gali būti analizuojamas tik visų bylos aplinkybių kontekste (Georgiadis prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 21522/93, 1997 m. gegužės 29 d. sprendimas). Tokiu aiškinimu pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies ir su tuo susijusių nuteistojo A. N. gynėjo apeliacinio skundo argumentų vertinimas neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo savo sprendimą. Ta aplinkybė, jog teismas nenurodė jokių motyvų dėl parodymų tarpusavio prieštaravimų, nepasisakė dėl gynėjo išsakytos nuomonės apie tai, kad liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai buvo aptarti iš anksto, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ar nemotyvuotu.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nuteistojo gynėjas pasisako tik tiek, kad nenustačius, jog A. N. padarė nusikaltimą, jis negali būti atsakingas ir už turtinę bei neturtinę žalą, kurios atlyginimo reikalauja nukentėjusieji. Taigi atsižvelgiant į tai, kad A. N. kaltė nėra paneigta apeliacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš A. N. priteistos turtinės ir neturtinės žalos.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o tenkinti nuteistojo A. N. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. N. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.