Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Albino Antanaičio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, gynėjai – advokatei Ingai Blaževičienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei išteisintojo E. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29d. nuosprendžio, kuriuo E. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. rugsėjo 2 d., apie 3.00 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, atsisakydamas vykdyti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės 2-ojo būrio patrulių T. Š. ir R. V. teisėtus reikalavimus pateikti automobilio „VW Passat“, v/n (duomenys neskelbtini) bei vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blavumą, išlipti iš automobilio, siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo, panaudojo fizinį smurtą, t.y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą, t.y. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 286 str.

Kauno apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 29d. nuosprendžiu E. M. išteisino, padaręs išvadą, jog jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo numatyto LR BK 286 str. požymių.

Apeliaciname skunde prokuroras prašo 2014-09-29 Kauno apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: E. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 str. ir skirti jam 90 MGL baudą.

Skunde taip pat nurodoma, jog teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi liudytojo R. J. parodymais. Apklaustas R. J. parodė, kad 2012-09-02 apie 2 val. 30 min. jis išgirdo triukšmą. Prie (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini), Kaune, stovėjo automobilis Passat ir iš jo sklido muzika. Žino, jog automobilis priklauso E.. Kieme stovėjo 3 vyriškiai, tai D. P., E. ir T.. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad apklaustas D. P. paaiškino, kad 2012-09-01 vakare su šeima buvo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Apie 19-20 val. atvažiavo į svečius sesuo I. P. su savo vyru T. P. ir apie 22 val. jie išvažiavo iš jų. Tą vakarą daugiau jokių svečių neturėjo ir tą vakarą su E. ir D. M. susitikęs nebuvo. Taip pat liudytojas paaiškino, kad su kaimynu R. J. yra konfliktiški santykiai, jo iniciatyva R. J. atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla dėl jo sumušimo ir minėtas kaimynas, t.y. RJ. yra piktybiškai nusiteikęs tiek jo, tiek ir jo aplinkos atžvilgiu. Iš D. P. paaiškinimų yra akivaizdu, kad būtent R. J. turi pagrindą apkalbėti tiek patį D. P. tiek asmenis, su kuriais jis bendrauja. Būtent liudytojo R. J. liudijimai prieštarauja kitų byloje apklaustų liudytojų parodymams, o būtent apklaustas liudytojas D. P. paaiškino, kad 2012-09-01 dieną pas jį buvo atvykusi sesuo su vyru T., tačiau apie 22 val. išvyko, o E. ir D. M. nebuvo pas jį svečiuose. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas T. P., t.y., kad buvo pas D. P. svečiuose, tačiau E. ir D. M. nebuvo ir iš ten išvyko apie 22 val. Taigi iš apklaustų liudytojų akivaizdu, kad liudytojas R. J. teigdamas, kad 2012-09-02 apie 2 val. 30 min. (duomenys neskelbtini), Kaune, kur gyvena D. P. girdėjo triukšmą ir ten buvo T. bei E. yra netiesa, taip pat atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas turi pagrindą apkalbėti D. P. bei jo aplinką todėl šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai. Apklaustas liudytojas R. J. parodė, kad įvykio vietoje matė E. M. T. P. su sutuoktinę I. P.. Vėlgi šio liudytojo parodymai prieštarauja liudytojo T. P. parodymams, kur jis teigia, kad įvykio vietoje E. M. nebuvo. Taip pat liudytojas D. P. ir T. P. paaiškino, kad gatvė prie namo Nr. . (duomenys neskelbtini) g. nėra apšviesta, todėl abejotina ir ši R. J. parodymų dalis, kad jis iš savo namo matė įvykį bei atpažino jame dalyvavusius asmenis. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas R. J. turi pagrindą apklabėti E. M., T. P. ir D. P.. Taip pat šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad apklaustas T. Š. paaiškino, kad kai atvyko kaimynas, E. M. buvo. Kaip ir minėta apklaustas T. P., kuris ir yra minimas T. Š. kaimynas, buvo įvykio vietoje ir patvirtino, kad E. M. ten nebuvo, o tai dar kartą patvirtina, kad E. M. įvykio naktį nebuvo įvykio vietoje ir automobilio nevairavo. Teismas priimdamas sprendimą visiškai nepragrįstai nesirėmė byloje apklaustų liudytojų D. P. ir T. P. parodymais. Tai, kad minėti liudytojai bendrauja su M., dar nėra pakankamas ir pagrįstas pagrindas nesivadovauti šių liudytojų paliudijimais.

Skundų nagrinėjimo metu prokuroras prašė jo skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Gynėja prašė prokuroro skundą atmesti, o nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Nėra objektyvaus pagrindo sutikti su E. M. teiginiais, kad jo atžvilgiu antrą kartą vykdomas persekiojimo procesas dėl tos pačios veikos. Iš pateiktos medžiagos matyti, jog jis nagrinėjamoje byloje kaltinamas veika numatyta LR BK 286 str. dėl to, jog siekdamas ištrūkti bei išvengti sulaikymo, panaudojo fizinį smurtą, t.y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Gi administracinėn atsakomybės jis buvo patrauktas už visiškai kitus veiksmus - už tai, kad policijos pareigūnui pareikalavus, atsisakė nustatyta tvarka leistis patikrinamas ar nėra neblaivus, nepateikė vairuotojo pažymėjimo ir transporto priemonės dokumentų. Šie veiksmai yra visiškai skirtingi savo pobūdžiu ir teisinėmis pasekmėmis. Tiek kaltinamajame akte, tiek ir administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos visiškai skirtingos aplinkybės, todėl visiškai pagrįstai jos skirtingai įvertintos.

Negalima sutikti ir su apelianto teiginiu, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, jog būtent E. M. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Skirtingai nei teigiama skunde, byloje nėra objektyvių duomenų, jog atpažinimai tiek pagal nuotraukas, tiek ir gyvai, buvo atlikti pažeidžiant BPK nuostatas. Be to, nei T. Š., nei R. V. ir teisme neabejojo, jog jiems nepakluso ir už automobilio vairo sėdėjo būtent E. M.. Teisme ištirtus procesinius dokumentus patvirtina ne tik nukentėjusiojo T. Š. parodymai, bet ir R. V., Ž. S., R. B., R. J. parodymai teisme, kuriais nėra objektyvais pagrindo abejoti, nes jie nuoseklūs ir atitinka vieni kitus bei neprieštarauja kitiems įrodymams. Teismas visiškai pagrįstai kritiškai vertino D. M., D. P., T. P. parodymus, nes D. M. yra kaltinamojo sutuoktinė, o D. P. ir T. P. susijęs draudiškais santykiais, dėl to yra suinteresuoti padėti E. M. byloje, be to, jie visiškai prieštarauja aukščiau aptartų nukuntėjusiojo bei liudytojų parodymams.

Surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent E. M. atsisakė vykdyti policijos pareigūnų teisėtus reikalavimus pateikti automobilio bei vairuotojo dokumentus, pasitikrinti blaivumą, išlipti iš automobilio, siekdamas išvengti sulaikymo priešinosi, todėl apylinkės teismo išvados yra motyvuotos ir visiškai pagrįstos.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai įvertino ne atskirus duomenis, o visumą duomenų, todėl padarė padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis nepadarė LR BK 286 str. numatytos veikos.

Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.

Šio nusikaltimo objektas - normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai - aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Minėtame baudžiamojo kodeso straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus paties kaltininko parodymus (kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama) bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę - psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais - sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Aptariamos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. LR BK 286 straipsnio prasme pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti.

Pažymėtina, kad ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu.

Iš principo ATPK 187 straipsnio ir BK 286 straipsnio paskirtis yra ta pati, t. y. sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, teismai vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnyje numatytų veikų atribojimo klausimą veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinės teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010).

Iš esmės teismų praktika atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę remiasi į objektyviųjų šių veikų požymių turinį. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuostatą, jog negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-409/2011). Atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, būtina įvertinti padarytą veiką pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, vadovautis protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatomis.

Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje visiškai pagrįstai pripažinta, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip paskutinės priemonės, nes kaltinamojo atlikti veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad juos vertinti kaip nusikalstamus, jai jis nepadarė realios žalos asmeniui-policijos pareigūnui, kurio atžvilgiu jie buvo atlikti. Kaltės turinys paprastai atskleidžiamas išsiaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Kaltininkas turi suvokti, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, trukdo asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas ir nori taip veikti.

Iš bylos medžiagos matyti, ką nustatė ir apylinkės teismas, jog E. M. panaudojo fizinį smurtą, t.y. ne mažiau tris kartus tyčia įspyrė patruliui T. Š. į pilvą tik po to, kuomet policijos pareigūnai T. Š. ir R. V. panaudojo, nors ir teisėtai, fizinę jėgą jo atžvilgiu, bandydami jėga ištraukti kaltinamąjį iš automobilio, kuriame šis sėdėjo. Taigi akivaizdu, jog E. M. spyrė policijos pareigūnui ne dėl to, jog siekė sutrukdyti jam vykdyti tarnybines pareigas, jį sužaloti, pažeminti įžeisti ar pan., o dėl to, jog siekė išsivaduoti nuo jau pradėto jėgos jo atžvilgiu panaudojimo. Nors policijos pareigūnai prieš tai reikalavo, kad E. M. pats išliptų iš automobilio ir paklustų jų teisėtiems reikalavimams, o jėgą panaudojo tik jam nepaklusus, E. M. veiksmai priešinantis fiziniam poveikiui nors ir nepateisinami, tačiau emociškai suprantami. Būdamas neblaivus, esant automobilyje jo sutuoktinei bei mažamečiams vaikams, jis pasipriešino policijos darbuotojų veiksmams bandydamas išsilaisvinti nuo šių bandymo jį ištraukti iš automobilio jėga t.y. spirdamas tą jėgą naudojančių pareigūnų link. Jis nepakluso teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė, jėga spyriojosi, nesileido ištempiamas iš automobilio. Tokius veiksmus jis atliko siekdamas išvengti sulaikymo bei blaivumo patikrinimo. Tačiau tokiais savo veiksmai jis realios žalos nukentėjusiam T. Š. nepadarė, sužalojimų šis nepatyrė, pareigūnų uniformos nebuvo sugadintos ir pan. Šie ir kiti bylos duomenys patvirtina apylinkės teismo išvadas, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog kaltininkas sąmoningai siekė suduoti smūgius pareigūnams. Jis emociškai ir fiziškai sureagavo į jo atžvilgiu panaudotą jėgą – bandymą ištraukti jėga jį iš automobilio, spirdamas koja. Tokia kaltinamojo reakcija į smurtą jo atžvilgiu, duoda pagrindą išvadai, kad E. M. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo veiksmai galėtų būti vertinami kaip turintys administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 187 straipsnyje, požymių.

ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai nustatomi tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Nagrinėjama atveju priežastis, dėl kurios buvo panaudotas smurtas prieš pareigūną, smurto panaudojimo aplinkybės bei pasekmių nebuvimas, duoda pagrindą kolegijai teigti, jog E. M. veiksmai atitinka ne BK BK 286 straipsnio sudėtį, o ATPK 187 straipsnyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Pirmos instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis), jame nurodytos motyvuotos išvados tiek dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, tiek dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Todėl, kolegijos nuomone, apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas keisti teismo priimtą sprendimą. Kadangi teismo išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, įstatymo taikymo klaidos nepadaryta, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei išteisintojo E. M. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos ir yra neskundžiama.