Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A – 169/2011

T. G. Būga Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.4., 2.4.2., 2.4.7.

2011 m. vasario 19 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės J. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. ir jo gynėjo advokato V. P. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. I. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo. Remiantis BK 67 str., 70 str. I. S. paskirta 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriuos jis privalo atlikti per šešis mėnesius nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo institucijoje prižiūrinčioje bausmės vykdymo atidėjimą.

Iš I. S. Valstybinei ligonių kasai priteista 19567,65 Lt išlaidoms dėl M. P. gydymo atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. balandžio 12 d. apie 23 val., Visagino sodų bendrijoje „Pavasaris", sodo sklypo Nr. A-186a, esančiame sodo namelyje, žodinio konflikto metu, tyčia rankomis pastūmė M. P., kuris būdamas neblaivus, neišlaikė pusiausvyros ir griuvo į duris su stiklu, išdužus stiklui nukentėjusysis M. P. dūžtančiomis stiklo šukėmis susižalojo kairę koją, nukentėjusiajam M. P. buvo padaryta kairės šlaunies pjautinė žaizda su pagrindinės šlaunies venos ir arterijos pažeidimu, dėl ko išsivystė hemoraginis šokas, mažakraujystė, kairės kojos išemija, raumenų nekrozė, dėl ko nukentėjusiajam M. P. buvo amputuota kairė koja, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą, nes tai sudaro pavojų gyvybei ir tai, kad nukentėjusysis neteko 50 procentų bendro darbingumo. I. S. dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nenumatydamas, kad dėl jo veiksmų stumiant girtą M. P. į duris, kurios buvo įstiklintos, jam gali būti padaryti kūno sužalojimai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes, galėjo ir turėjo tai numatyti. I. S. dėl neatsargumo sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. S. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Visagino miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliantai teigia, jog apylinkės teismas, pripažindamas I. S. kaltu, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltumo.

Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis ir jo gynėjas apeliaciniu skundu prašo I. S. išteisinti, nurodydami, jog jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Šis skundo argumentas atmestinas. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma yra pilnai įrodyta, kad I. S. dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d.

Nuteistasis I. S. tvirtino, kad 2009 m. jie sode šventė Velykas. Sode buvo jis, jo sugyventinė D. S., jo sūnus V. S. su savo drauge Jovita, sūnus R. S. su drauge Tamara, D. S. dukra E. S. ir sūnus D. S., Vytauto draugai V. Ž. ir Povilas su drauge, vėliau atvažiavo M. P.. Apie 10:00 val. jie prisėdo prie stalo, žaidė tradicinius žaidimus, kalbėjosi, vartojo alkoholinius gėrimus, jis kūreno pirtį. M. P. buvo nusiteikęs triukšmingai, todėl jis pradžioje pasiūlė jam eiti atsigulti. Jie buvo priepirtyje, tuo metu iš pirties išėjo A. G.. Mantas stovėjo prie lango, o jis prie durų. Jis pasakė Mantui, kad jeigu pas jį „bomžynas“, tai tegul važiuoja. Andrius pasakė, kad iškvietė taksi ir nuėjo į pirtį. Jis prie židinio užsirūkė, girdėjo priepirtyje vaikštantį Mantą, po to nukentėjusysis praėjo, o jis - liko sėdėti nusisukęs į židinį. Tada išgirdo trenksmą ir pamatė, kad Mantas eina atbulas į išėjimo iš sodo namelio duris. Jis atsitrenkė į duris ir išdužus stiklui, atbulas išgriuvo iš namelio. Jis atsikėlė nuo židinio ir pribėgo prie durų. M. P. griūdamas išdaužė visą durų stiklą, prieš išgriūdamas pro duris, gal užkliuvo už malkų, ar paslydo. Jis nematė kaip Mantas išgriuvo pro duris, nes buvo nusisukęs. Per tą visą dieną buvo išgėręs apie 0,5 litro degtinės. Jautėsi gerai, buvo geros nuotaikos, tik šiek tiek pavargęs, anksčiau su M. P. jokių konfliktų nebuvo. Tuo metu, kai Mantas išvirto pro duris, kambaryje buvo tik jis vienas.

Toks nuteistojo aiškinimas, kad jis nukentėjusiojo nepastūmė, ko pasekoje pastarasis patyrė sužalojimus, prieštarauja byloje esančių, teisiamajame posėdyje ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ištirtų įrodymų visetui.

Apklausiamas teisme nukentėjusysis M. P. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuosekliai nurodydamas, jog 2009 m. balandžio 12 apie 18 val. jis kartu su A. G., R. S. ir pažįstama Tamara atvažiavo į sodų sklypą švęsti Šv.Velykų. Sodo sklype buvo I. S., jo sūnus V. S., I. S. sugyventinė D. S., jos sūnus D. S., dukra E. S., dukros draugas P. Z., visi asmenys šventė. Jam pasirodė, kad I. S. buvo labiausiai išgėręs. Jis negėrė, nes turėjo vairuoti automobilį, išvažiavo. Atvažiavęs antrą kartą į sodą apie 19:00 val. Per visą vakarą išgėrė gal 200-300 g. degtinės ir brendžio. Po to nuėjo į pirtį, išėjęs iš pirties, pamatė, kad priepirtyje sėdi girtas I. S.. Tarp jo ir I. S. kilo žodinis konfliktas, po to jie susistumdė. Išėjęs iš pirties Andrius juos išskyrė. I. S. liepė jiems išvažiuoti, Andrius iškvietė taksi. Jis pradėjo priepirtyje rengtis, o I. S. užsimojo į jį ginklams prišaudyti stovu, tačiau jį sulaikė Andrius. Tada I. S. stvėrė jį ir atbulą pradėjo stumti link išėjimo iš sodo namelio durų. Taip jis atbulas griuvo iš sodo namelio, atsitrenkė į durų stiklą ir išgriuvo pro duryse angą skirtą stiklui. Griūnant stiklo šukės įdūrė į kairę koją ties kirkšnimi. Daugiau nelabai ką prisimena. Dėl ko kilo konfliktas, nukentėjusysis negalėjo paaiškinti. I. S. buvo labai girtas, akys buvo baltos (t.1 b.l. 18-21,25, t.2, b.l. 70-71). Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t.1, b.l.26).

Teismo medicinos specialisto išvada Nr. G277/09(8) tvirtina, jog M. P. sužalojimas padarytas pjaunančiu daiktu, kontakto su kūnu metu, dėl kairės šlaunies pjautinės žaizdos su giliųjų venų, arterijų pažeidimu, hemoraginio šoko jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes tai sudaro pavojų gyvybei (t.1, b.l.128-129).

Liudytojas A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2009 balandžio 12 dieną gimė jo sūnus. Tą dieną apie 20-21 val. jis kartu su M. P. ir R. S. nuvažiavo į sodą. Ten buvo jau daug žmonių, jie šventė Velykas, jo sūnaus gimimą. Po kiek laiko jis nuėjo į pirtį. Išėjęs iš pirties pamatė, kad kambaryje vienas prieš kitą stovi I. S. ir M. P.. Infredas varė Mantą. Jis pasisiūlė iškviesti taksi ir išvažiuoti. Pirmą kartą susistumdymo nebuvo, konfliktas buvo žodinis. Infredas tuo metu buvo labai piktas, davė jiems 5 min. apsirengti ir išvažiuoti. Nuėjus apsirengti, Mantas sėdėjo prie lango. Infredas paėmė nuo stalo stovą ir užsimojo grasindamas Mantui, jis užsistojo nukentėjusįjį, paėmė stovą ir padėjo ant stalo. T. I. paėmė Mantą už drabužių atlapų ir stūmė ji į koridorių. Tai buvo ne smūginis stūmimas, stūmė į krūtinę. Mantas bandė griūdamas užsikabinti už kolonos, tačiau nugriuvo pro duris. K. M. nuo suolo, Infredas panaudojo jėgą. Infredas buvo pakankamai girtas. Tai matėsi iš jo elgesio, veiksmų, judesių. Mantas buvo irgi išgėręs. Tuo metu kaip kilo konfliktas tarp jų, namelyje nieko daugiau nebuvo. Nežino kur buvo visi žmonės. Kaip vėliau sužinojo, kad konfliktas galėjo kilti dėl to, kad Mantas pasakė Danguolei „tu“, o ne „jūs“. Mantas klausė Infredo, kodėl jis juos varo, Infredas, pasakė išeikit ir viskas. Griūvimo momento jis nematė. Mano, kad Mantas išgriuvo dėl to, kad jį pastūmė Infredas. Jeigu jo niekas nevarytų ir nestumtų, tai jis ir neišgriūtų. Po įvykio pastebėjo, kad ant Infredo kairės rankos buvo kraujas. Jis galėjo susižeisti į stiklą. Pirmos durys atsidaro į lauką, jos buvo uždarytos. K. M. išgriuvo prie jo buvo vaikinas ir mergina, po to priėjo jis. Nusiėmė savo diržą ir bandė suspausti žaizdą. Paprašė, kad kas nors atneštu rankšluostį, skambino į greitąją pagalbą, matė, kad tuomet Infredas namelyje rūkė, į lauką jis neišėjo (t.1, b.l. 47,57,58, t.2. b.l. 71-73). Savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b.l. 48-56). Jai netikėti nėra pagrindo.

Liudytoja D. S., D. S., V. Ž., kartu šventę įvykio dieną, teigė konflikto nematę, girdėję tik stiklo dūžio garsą bei matė sužalotą M. P..

Kolegija tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo, kartu buvusio konflikto metu, A. G. parodymus vertina kaip nuoseklius, neprieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl daro išvadą, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį I. S. atžvilgiu jais pagrįstai rėmėsi. Nuteistojo versija, kad nukentėjusysis bei liudytojas A. G. jį apkalba, nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iškart po įvykio policijos pareigūnams ir medikėms nukentėjusysis tvirtino, kad susižalojo pats. Tačiau kolegija laiko šį argumentą nepagrįstu, nes, kaip seka iš liudytojų – medicinos darbuotojų - J. M. ir J. K. parodymų teismo posėdžio metu, jos nepatvirtino, kad nukentėjusysis buvo joms sakęs, kas su juo nutiko, apie, tai kad susižalojo žmogus, nugriuvęs ant stiklų, minėjo kažkas iš ten buvusių, kai jos atvažiavo į įvykio vietą. (t.2, b.l. 75, 76). Liudytojas R. V. nurodė, jog jam atvykus į įvykio vietą kaip pareigūnui, G. pasakė, kad P. susižalojo pats, o jis vėliau viską papasakos (t.2, b.l. 77). Tačiau, kaip patvirtino tiek G., tiek V., jie buvo bičiuliai, todėl tikėtina, kad G. ketino visą įvykio eigą papasakoti vėliau, paskubomis pasakydamas , jog Mantas susižalojo pats. Šie liudytojo parodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad S jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė.

Kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada bei duoti parodymai dėl jos, kiti byloje surinkti ir teismo posėdyje patikrinti įrodymai, taip pat ir byloje esantis asmens apžiūros protokolas iš kurio matyti, jog 2010-01-29 ant I. S. kūno - dešinės rankos, ties petimi ant išorinės pusės yra 4,5 cm. pailgas randas (t. 1, b.l. 174-178), patvirtina, kad I. S. 2009 m. balandžio 12 d. apie 23 val. Visagino sodų bendrijoje „Pavasaris“ sodo sklypo Nr. A-186A, esančiame sodo namelyje, žodinio konflikto metu tyčia rankomis pastūmė M. P., kuris būdamas neblaivus, neišlaikė pusiausvyros ir griuvo į duris su stiklu. Išdužus stiklui nukentėjusysis M. P. dūžtančiomis stiklo šukėmis susižalojo kairę koją, jam buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas. I. S., nors ir neigia stūmęs nukentėjusįjį, tačiau byloje surinktais įrodymais objektyviai neginčijamai nustatyta, kad jis sąmoningai stūmė M. P., turėdamas tikslą, kad šis greičiau išeitų iš sodo namelio. Šiuo konkrečiu atveju I. S. tyčia pastūmęs neblaivų nukentėjusįjį, stovintį netoli nepilnai įstiklintų durų, dėl nusikalstamo nerūpestingumo nenumatė, kad pastarasis dėl jo pastūmimo gali kristi, išdaužti durų stiklą ir susižaloti, byloje nėra nustatyta, kad kaltinamasis numatė tokius padarinius, nors pagal savo asmenines, dalykines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas). Iš byloje surinktų ir teismo posėdžio metu patikrintų įrodymų matyti, kad kaltinamojo I. S. tikslas buvo kuo greičiau išvaryti iš sodo namelio nukentėjusįjį, o ne jį sužaloti. Todėl I. S. veika sunkiai sužalojant nukentėjusįjį M. P. pagrįstai kvalifikuota kaip veika, padaryta dėl neatsargumo, t.y. pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. 1 d., ji yra visiškai įrodyta. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 p.), šiai apylinkės teismo išvadai kolegija pritaria.

Kolegijos nuomone, skirdamas I. S. bausmę, apylinkės teismas BK 41 str., 54 str. reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes bei paskyrė bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Apeliaciniame skunde bausmės rūšies ar jos dydžio klausimas nėra skundžiamas.

Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo I. S. ir jo gynėjo advokato V. P. apeliacinį skundą atmesti.