- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-22
- Bylos Nr.
- 1A-178-238-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-00950-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Gytis Večerskas
- Nuteistasis
- R. A.
- Kaltinamasis
- L. P.
- Advokatai
- Singrida Samoškienė, Vytautas Gineika
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr.1A-178-238/2013;
Teisėja D. Kursevičienė Proceso Nr. 1-25-1-00950-2010-6;
2013 m. balandžio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Arūno Paštuolio ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Žanetai Misiūnienei ir Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Purvainiui, nuteistojo R. A. gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, išteisintajai L. P., jos gynėjui advokatui Vytautui Gineikai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Purvainio apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 302 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o L. P. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, neįrodžius, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Tuo pačiu nuosprendžiu R. A. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė įsibrovus į patalpą (duomenys neskelbtini)), BK 187 straipsnio 1 dalį (turto sugadinimas (duomenys neskelbtini)), BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė įsibrovus į butą (duomenys neskelbtini)), BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš automobilio VW „Caddy“), BK 187 straipsnio 3 dalį (automobilio VW „Caddy“ sugadinimas), BK 178 straipsnio 2 dalį (vagystė iš automobilių VW „Caddy“ ir „Audi 80“), tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį buvo kaltintas tuo, kad jis 2011-01-07, laikotarpiu nuo 00.40 iki 05.00 val., vagystės metu iš V. D. priklausančio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi M. R., stovėjusio (duomenys neskelbtini), pagrobė dokumentus – automobilio transporto priemonės registracijos liudijimą, draudimo liudijimą, techninės apžiūros taloną, M. R. asmens dokumentus – valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) darbo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), bei iš G. C. priklausančio automobilio „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio (duomenys neskelbtini), pagrobė dokumentus – automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimą, draudimo liudijimą, techninės apžiūros taloną, G. C. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini).
L. P. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinta tuo, kad ji 2010 metais, laikotarpiu nuo liepos 1 d. iki liepos 9 d., veikdama bendrininkų grupėje su R. A., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, R. A. išlaužus budėjimo posto duris bei praėjimo vartelius su elektroniniu užraktu, įsibrovė į Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį budėjimo postą, esantį (duomenys neskelbtini), ir bendrais veiksmais pagrobė Kauno miesto savivaldybei priklausančius bendros 9210 Lt vertės daiktus: 8100 Lt vertės skaitmeninį įrašymo įrenginį DLR2-109CD, 900 Lt vertės spalvoto vaizdo monitorių VCM bei 210 Lt vertės maitinimo šaltinį, taip padarė Kauno miesto savivaldybei 9210 Lt turtinę žalą.
Išteisindamas R. A., teismas nurodė, jog aptariamas kaltinimas byloje buvo grindžiamas nukentėjusiųjų M. R., G. C., R. C. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, dokumentų pateikimo protokolu, dokumentų apžiūros protokolu, tačiau R. A. parodė, kad dokumentų vogti nenorėjo, ir tik nueidamas iš vagystės vietos pamatė, kad pasiėmė ir dokumentus, kuriuos vėliau padėjo Vaidoto g. stotelėje ant suoliuko, manydamas, kad žmonės juos ras ir grąžins (kam priklausė dokumentai, nežiūrėjo, kiek pamena, buvo techninis automobilio pasas, asmens tapatybės kortelė ar vairuotojo pažymėjimas). Teismas pažymėjo, jog BK 302 straipsnio 1 dalyje atsakomybė numatyta asmeniui, kuris pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Kaltė padarius šio straipsnio pirmoje dalyje numatytą veiką gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia, kuomet kaltininkas supranta, kad neteisėtai pagrobia fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausančius antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką, numato, kad dėl tokios veikos nukentėjusysis neteks šių dalykų, ir nori tokių padarinių. Įvertinus tai, kad R. A. nesuprato, kad neteisėtai grobė dokumentus, nenumatė, kad dėl tokios veikos nukentėjusieji jų neteks, tokių padarinių nenorėjo, kad vagystė padaryta naktį, tamsiu paros metu, skubant, kad dokumentų dėklų išvaizda dažnai primena piniginę, kad į automobilį įsibrauta vogti vertingų daiktų bei pinigų, o ne dokumentų, kurių dalis buvo rasta ir grąžinta nukentėjusiesiems, teismas sprendė, jog R. A. veiksmuose yra objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymiai, tačiau nėra būtinojo subjektyviojo požymio – kaltės, t. y. laikė, jog nesiekdamas tokių padarinių, veikė netiesiogine neapibrėžta tyčia, todėl šios bylos dalies priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Teismas taip pat pažymėjo, kad kaltinimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį L. P. buvo grindžiamas kaltinamojo R. A. parodymais, įtariamojo R. A. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotais duomenimis. Teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, sprendė, kad kaltinimas L. P. paremtas tik R. A. parodymais. Byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Vien tik kaltinamojo R. A. parodymų, nesant kitų juos patvirtinančių duomenų, negali būti vertinami kaip pakankami L. P. kaltei pagrįsti. L. P. neigia dalyvavusi vagystėje, o jos aiškinimas nepaneigtas kitais įrodymais. Teismas pažymėjo, kad nuosprendis negali būti paremtas prielaidomis ir darė išvadas, kad neįrodyta, jog ji padarė nusikaltimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendžio dalį, kuria R. A. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir L. P. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąją nuosprendžio dalį, nuteisiant R. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir L. P. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, paskiriant bausmes. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog priimdamas išteisinamąsias nuosprendžio dalis teismas neteisingai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas bei neatitinkančias ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų išvadas. Kaltinimo, dėl kurio buvo išteisintas R. A., esmė yra ta, kad vagystės iš G. C. ir V. D. automobilių metu jis dar pagrobė ir visą eilę asmens dokumentų: iš V. D. automobilio: transporto priemonės registracijos liudijimą, draudimo liudijimą, techninės apžiūros taloną, iš M. R.: valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) darbo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), o iš G. C. automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės registracijos liudijimą, draudimo liudijimą, techninės apžiūros taloną, G. C. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Dokumentai nėra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas, todėl R. A. veika papildomai buvo kvalifikuota ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, numatančią baudžiamąją atsakomybę už dokumentų pagrobimą. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, sprendė, jog R. A. nesuprato, jog neteisėtai pagrobia dokumentus, nenumatė, kad dėl tokios veikos nukentėjusysis neteks šių dalykų, ir tokių padarinių nenorėjo, nes šis jo paaiškinimas nepaneigtas jokiais objektyviais įrodymais (atsižvelgus ir į tai, kad vagystė padaryta naktį, tamsiu paros metu, skubant, dokumentų dėklų išvaizda dažnai primena piniginę, taip pat teismui buvo akivaizdu, kad R. A. į automobilį brovėsi vogti ne dokumentų, o vertingų daiktų bei pinigų). Tai, kad dokumentai jam nebuvo reikalingi, pasak teismo, patvirtina ir aplinkybė, jog dalis dokumentų buvo rasta ir grąžinta. Apelianto nuomone, aptartos išvados yra nepakankamai pagrįstos, nes jų nepatvirtina nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusysis M. R. parodė, kad jo dokumentai buvo žalios spalvos dėkle, knygutėje, ne piniginėje, dokumentų dėklas toks pat, kaip būna dėti pasui. Nukentėjusysis G. C. parodė, kad pagrobtas iš automobilio jo vairuotojo pažymėjimas buvo toje vietoje, kur nuo saulės atsilenkia dėklas, vairuotojo pusėje. Kiti jo dokumentai buvo sudėtį į celofaną, maišelis buvo permatomas, visi dokumentai buvo sudėti bendrai. Tokie nukentėjusiųjų parodymai, iš kurių matyti, kad pagrobtų dokumentų buvo ne vienas, kad jie buvo sudėti tik specialiai dokumentams laikyti skirtuose dėkluose ar aplankuose, kad aplankas, kuriame buvo laikomi G. C. dokumentai, buvo permatomas, kad dokumentai automobilyje buvo padėti taip pat tik įprastai dokumentams laikyti automobilyje skirtoje vietoje, tai yra virš priekinio automobilio stiklo esančiame atlenkiamame skydelyje, apsaugančiame nuo saulės, vienareikšmiai parodo, kad R. A., imdamas iš nurodytų vietų dokumentus, saugomus tam skirtuose dėkluose, kurių vienas permatomas, negalėjo nesuprasti, kad kėsinasi ne į ką kita, o tik į dokumentus. Priešingai, nustatytos aplinkybės dėl dokumentų skaičiaus, jų laikymo bei saugojimo vietos, permatomo aplanko paneigia versiją, kurios esmė yra, kad jis veikos padarymo metu negalėjo suprasti, kad kėsinasi į svetimus dokumentus ir juos vagystės iš automobilio metu neteisėtai paimdamas pagrobia. Skundo autoriaus nuomone, aplinkybė, kad dokumentai nebuvo iškart po vagystės palikti tame pačiame automobilyje, tik parodo, kad R. A. veikė tiesiogine tyčia. Šie argumentai patvirtina, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų L. P. kaltei dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Pirma, tai apylinkės teismas visiškai neteisingai nurodė, kad kaltinimas L. P. buvo grindžiamas tik R. A. parodymais bei jų patikrinimo įvykio vietoje protokole užfiksuotais duomenimis. Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad prokuroras kaltinimą grindė ir liudytojos K. A. parodymais, A. S. parodymais. Be to, liudytoja K. A. nebuvo apklausta teismo posėdyje, o už neatvykimą į posėdį jai nebuvo taikomos procesinės sankcijos. Todėl yra pagrindo manyti, kad teismas nesiėmė visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės. Visgi šios liudytojos parodymai buvo svarbūs, nes ji papasakojo ir nurodė tiesiogiai su tiriamu įvykiu ir L. P. inkriminuojama nusikalstama veika susijusias aplinkybes, kad vasaros metu, tai galėjo būti liepos mėnesį, jai parašė žinutę R. A. ar L. P. ir paklausė, ar negalėtų naktį pabūti pas juos namuose ir pasaugoti dukrelę G., nes R. A. ir L. P. turi reikalų, jiems reikia išeiti. Tą pačią dieną jie užėjo pas K. A. į namus ir dar kartą paklausė, ar naktį negalėtų pabūti jų namuose su G.. Ji sutiko ir vakare nuėjo pas juos. Vakare L. P. užmigdė G., po to visi trys gėrė arbatą, šnekėjosi. Apie 1 val. nakties R. A. ir L. P. pasakė, kad jiems reikia išeiti. K. A. nematė, ar jie ką nors pasiėmė iš buto. Ji atsigulė ant lovos ir užmigo, nes G. miegojo. Duris ji užsirakino, juos išleidusi. Kiek laiko miegojo, nežino, bet jau švito, kai pabeldė į duris, atidariusi duris pamatė L. P. ir R. A., jie rankose turėjo daiktus. R. A. turėjo rankose monitorių, o L. P. kažkokį daiktą, panašų į DVD grotuvą, bet didesnį. Dar turėjo su savimi didesnį maišelį „Maxima“, jame kažkas buvo, bet kas, nežino, nematė. Jie nieko nesakė, kur buvo ir ką veikė. Po to R. A. ir L. P. pasišnabždėjo ir vėl kažkur išėjo. Grįžo ryte apie 9 val., nieko neparsinešė. L. P. kažką kalbėjo, kad reikia greičiau parduoti daiktus, kuriuos parsinešė naktį, nes dar gali policija pasirodyti, todėl K. A. suprato, kad tai vogti daiktai. Apelianto nuomone, sugretinus šiuos parodymus su R. A. parodymais, liudytojo A. S. parodymais, matyti, jog K. A. papasakojo apie tai, kaip R. A. ir L. P. išėjo kartu, kaip vėliau tapo žinoma, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą iš Kauno m. savivaldybei nuosavybės teise priklausančio budėjimo posto, esančio (duomenys neskelbtini), kur įsibrovę į šias patalpas iš jų bendrais veiksmais pagrobė Kauno miesto savivaldybei priklausančius daiktus.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji, gynėjai prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.
BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė skundžiamą išteisinamąją nuosprendį dalį, pagrįstai R. A. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, o L. P. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.
Kolegija pažymi, kad pagal BPK nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip pat konstatuojama, kad teismas, priimdamas išteisinamąją nuosprendžio dalį, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 3 dalies nuostatų, nurodė įrodymų vertinimo motyvus, teismo išvadas dėl kaltinamųjų išteisinimo.
Iš esmės prokuroras ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų vertinimą, kurių pagrindu apylinkės teismas padarė išvadas, kad R. A. veiksmuose nebuvo įrodytas BK 302 straipsnio 1 dalies subjektyviosios pusės turinys, o L. P. kaltei pagal BK 178 straipsnio 2 dalį konstatavimui nesurinkta pakankamai įrodymų.
Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Įvertinusi ir ištyrusi visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas, išteisindamas R. A., nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymių, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl išteisintajam inkriminuoto kaltinimo. Apeliaciniame skunde keliamas nukentėjusiųjų M. R. ir G. C. parodymų vertinimo klausimas. Nukentėjusysis M. R. parodė, kad jo dokumentai buvo žalios spalvos dėkle, knygutėje, ne piniginėje, dokumentų dėklas toks pat, kaip būna dėti pasui. Nukentėjusysis G. C. parodė, kad pagrobtas iš automobilio jo vairuotojo pažymėjimas buvo toje vietoje, kur nuo saulės atsilenkia dėklas, vairuotojo pusėje. Kiti jo dokumentai buvo sudėtį į celofaną, maišelis buvo permatomas, visi dokumentai buvo sudėti kartu. Apelianto nuomone, tokie nukentėjusių parodymai visiškai patvirtina, jog R. A., grobdamas iš automobilių svetimą turtą, turėjo žinoti, kad grobia dar ir įvairius dokumentus. Kolegija su šiais argumentais nesutinka ir laiko, jog apylinkės teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, atsižvelgė į nusikaltimų padarymo aplinkybes ir jų motyvus (vagystės iš automobilių padarytos nakties metu; dokumentų dėklai yra panašūs į pinigines; kartu su dokumentais arba specialiose vietose automobilių vairuotojai laiko ir pinigines lėšas; dalis įvairių dokumentų po vagysčių buvo iš karto palikti viešoje vietoje, turint tikslą juos per kitus asmenims grąžinti ir pan.). Įvertinęs šiuos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog asmens tiesioginės tyčios pagrobti iš nukentėjusiųjų dokumentus nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog baudžiamoje byloje nebuvo įrodyta BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo visi sudėties požymiai, todėl dėl šios bylos dalies išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai.
L. P. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2010 m., laikotarpiu nuo liepos 1 d. iki liepos 9 d., veikdama bendrininkų grupėje su R. A., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, R. A. išlaužus budėjimo posto duris bei praėjimo vartelius su elektroniniu užraktu, įsibrovė į Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį budėjimo postą, esantį (duomenys neskelbtini), ir bendrais veiksmais pagrobė Kauno miesto savivaldybei priklausančius bendros 9210 Lt vertės daiktus. Pažymėtina, jog aptariamas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas už šią nusikalstamą veiką nuteisto jos sugyventinio R. A. parodymais. Tačiau kolegija pažymi, kad R. A. byloje yra kaltinamasis. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiami įtariamieji ir teisminio nagrinėjimo metu apklausiami kaltinamieji nėra įspėjami už melagingų parodymų davimą. Apklausta L. P. neigė aplinkybę, kad ji dalyvavo nusikaltimo padaryme. Taigi šiuo atveju teismas turėjo dviejų kaltinamųjų priešingus ir prieštaringus parodymus ir nei vienam iš jų negalėjo suteikti viršenybės. Teismas teisingai pažymėjo, kad kitų įrodymų, patvirtinančių L. P. kaltę, byloje nėra, o vien tik kito kaltinamojo kaltinančių parodymų nepakanka. Nors apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. A. parodymus iš dalies patvirtino ir ikiteisminiame tyrime liudytoja apklausta R. A. sesuo K. A. (pastarosios liudytojos į teismo posėdį nepavyko iškviesti tik dėl to, kad jos nepavyko rasti gyvenamojoje vietoje), tačiau, kolegijos nuomone, net ir jie pakankamai ir tiesiogiai nepagrindžia, jog R. A. būtent su L. P. kartu pagrobė Kauno miesto savivaldybei priklausančius bendros 9210 Lt vertės daiktus kaltinime nurodytu laiku. Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu K. A. parodė, jog 2010 metų vasaros naktį (liudytojos teigimu, tai galėjo būti liepos mėnesį) ji saugojo savo brolio ir L. P. mažametę dukrą jų namuose, o jiems išėjus su reikalais jie iš tikrųjų galėjo įvykdyti kaltinime suformuluotą vagystę, kolegija sprendžia, kad pastarieji duomenys nėra tiesioginiai ir jų išvadoms, kad būtent L. P. kartu su R. A. padarė BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepakanka. Taigi matyti, kad liudytoja K. A. paties nusikaltimo padarymo fakto nematė, ji nepatvirtino, kad tikrai L. P. dukrą saugojo nusikaltimo padarymo naktį, kad jie tikrai parsinešė kaltinime minimus daiktus ir jie buvo pagrobti iš savivaldybės. Taigi nesant kitų objektyvių ar netiesioginių įrodymų, neįmanoma paneigti L. P. parodymų, kad ji nepadarė jai inkriminuotos veikos, nes visos abejonės baudžiamojoje byloje turi būti aiškinamos kaltinamosios naudai.
Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, jog išteisintojo R. A. veiksmuose nėra BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, todėl nepadarius nusikalstamos veikos, jis išteisintas pagrįstai (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Be to, kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog byloje surinktų įrodymų nepakako išvadai, jog L. P. padarė jai inkriminuotą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos.
Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti, jis nenaikinamas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Arūno Purvainio apeliacinį skundą atmesti.