- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 1A-342/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00183-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys, Laima Garnelienė, Valdimaras Bavėjanas (pran.)
- Nuteistasis
- V. L.
- Advokatai
- Mindaugas Martinaitis, Petras Prijalgauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trejiems metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. L. nuteistas už tai, kad 2013 metais, tiksli data ir laikas nenustatyti, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų įgijo ir, pažeisdamas 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ (2007-07-19 Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo Nr. 4-312, 2010-01-19 įsakymo Nr. 4-31 ir 2010-06-11 įsakymo Nr. 4-443 redakcija) 2 punkto 2.1 ir 2.1.1. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius ..., nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto, 3.1. ir 3.1.2. papunkčių reikalavimus, numatančius, kad „Fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius ..., jeigu jie laiko įvežtus į Lietuvos Respubliką ... tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija ... 20 pakelių cigarečių ..., kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares“, jam priklausančiame taksi automobilyje „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei jam priklausančiuose garažuose, esančiuose Plungės m., (duomenys neskelbtini), garažų bendrijoje „P (duomenys pakeisti)“, 3-e bokse, garaže Nr. 74, 4-e garažų bokse, garaže Nr. 84, iki 2013 m. balandžio 5 d., 1.30 val., laikė cigaretes su Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos banderolėmis: 3 419 pakelių cigarečių „MINSK SUPER SLIMS“, 4 134 pakelius cigarečių „NZ GOLD SUPER SLIMS“, 540 pakelių cigarečių „MINSK CAPITAL“, 280 pakelių cigarečių „WINSTON BLUE“, 260 pakelių cigarečių „COMPLIMENT SUPER SLIMS 3“, 200 pakelių cigarečių „SAINT GEORGE 7“, 70 pakelių cigarečių „NOND STREET“, 110 pakelių cigarečių „FEST 7“, 240 pakelių cigarečių „QUEEN CHARM“, 389 pakelius cigarečių „FEST“, 360 pakelių cigarečių „PREMJER“, iš viso 10 002 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti importo mokesčius, yra 78 127,95 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistojo V. L. gynėjas nurodo, jog nuteistasis visiškai prisipažino kaltu dėl pareikšto kaltinimo, nuoširdžiai gailėjosi. Nuteistasis parodė, kad dirbdamas taksistu susitiko su pažįstamu R., kurį anksčiau vežė taksi automobiliu. R. pasiūlė užsidirbti pragyvenimui parduodant kontrabandines cigaretes. Jie susitarė, kad V. L. su R. atsiskaitys vėliau, kai bus parduotas tam tikras kiekis rūkalų. Cigaretes, t. y. apie 10 000 vienetų, prie V. L. nurodytų garažų masyvų atvežė R.. Prekes sukrovė į K. bei Paulauskienei priklausančius garažus. 2013 m. balandžio 4 d. apie 1 000 pakelių cigarečių įsidėjo į taksi automobilį, nes 2013 m. balandžio 5 d. planavo vykti į Kauno automobilių turgų pirkti automobilį, su savimi vežė ir pinigus, kuriuos buvo pasiskolinęs iš J. K. pagal 2013 m. kovo 25 d. paskolos sutartį. Cigaretes norėjo pasiūlyti nepažįstamiems asmenims pakeliui į Kauną, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie surado bei paėmė cigaretes.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, netinkamai taikė BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas ir nepagrįstai paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad V. L. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, nepalankiai susiklosčius finansinėms aplinkybėms, siekiant uždirbti pinigų šeimos poreikiams patenkinti, o ne dėl neigiamo požiūrio į įstatymų laikymąsi. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog V. L. išlaiko du nepilnamečius vaikus, dirba taksi vairuotoju, nuteistojo sutuoktinė laikinai nedarbinga ir gauna 142,40 Lt ligos pašalpą, V. L. pajamos per mėnesį yra tik 800 Lt, o šeimos išlaidas už komunalines paslaugas dengia Plungės rajono savivaldybė. Nurodytos aplinkybės yra pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuteistasis nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties.
Gynėjo nuomone, nuteistojo atsakomybę lengvina ir tai, kad jis prisipažino nusikaltęs, nes pats policijos pareigūnams atrakino garažus bei parodė vietas, kuriose buvo sudėtos cigaretės. Apeliantas teigia, kad nuteistasis nedavė parodymų bijodamas dėl savo bei šeimos narių sveikatos ir turto, praradęs jam patikėtas cigaretes sulaukė grasinimų susidoroti. Be to, nuteistojo prisipažinimas iš esmės nieko nebūtų pakeitęs, nes pareigūnai surado, tinkamai užfiksavo ir paėmė visas neteisėtai laikomas prekes, o nusikaltimą padariusį asmenį sulaikė įvykio vietoje. Nuteistasis V. L. teisiamojo posėdžio metu išsamiai nurodė visas jam žinomas aplinkybes dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir dėl to nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio l dalies 2 punktas).
Nuteistojo gynėjas cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą, kuriame nurodoma, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Gynėjas teigia, kad nuteistasis V. L. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, išėjęs į laisvę stengsis kuo greičiau sumokėti valstybei mokesčius už neteisėtai laikytas prekes, be to, ilgas jo izoliavimas nuo šeimos ir visuomenės, turės neigiamos įtakos jam ir jo šeimos nariams.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendį pakeisti ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę, t. y. paskirti vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. L. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistojo V. L. kaltė padarius nuosprendyje nurodytą nusikalstamą veiką – neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, įrodyta pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, jo nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Apeliaciniame skunde neginčijamas bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimas, o nesutinkama tik su paskirta bausme. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t.y. neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. L. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, o nuteistajam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta.
V. L. pripažintas kaltu padaręs baigtą nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 1 dalyje, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikalstama veika padaryta iš savanaudiškų paskatų, siekiant gauti neteisėtų pajamų, nuteistajam veikiant tiesiogine tyčia. V. L. neteisėtai disponuotų akcizais apmokestinamų prekių vertė daugiau nei 2 kartus viršija minėto baudžiamojo įstatymo straipsnio dispozicijoje įtvirtintą 250 MGL dydžio ribą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. L. praeityje vieną kartą trauktas administracinėn atsakomybėn (t. 1, b.l. 171), nusikalstamos veikos padarymo metu jis turėjo neišnykusį teistumą. Pažymėtina, kad V. L. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas už kelių nusikalstamų veikų, iš kurių viena yra analogiška šioje byloje V. L. padarytai nusikalstamai veikai, padarymą (t. 1, b.l. 167-170). Remiantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, nuteistasis yra recidyvistas. Iš to seka, kad V. L. antivisuomeninės nuostatos jau yra susiformavusios, o padaryta nusikalstama veika yra šių nuostatų logiška pasekmė, o ne atsitiktinio pobūdžio, kaip teigia nuteistojo gynėjas. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, susijusios su V. L. šeimine ir turtine padėtimi, darbine veikla, tačiau apygardos teismas, tinkamai parinkdamas nuteistajam bausmę ir jos dydį, atsižvelgė į visas minėtas aplinkybes, kurios nesudaro pakankamo pagrindo dar labiau švelninti V. L. teisinės padėties. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad, pasak V. L. gynėjo, nuteistasis, išėjęs į laisvę, stengsis kuo greičiau sumokėti valstybei mokesčius už neteisėtai laikytas prekes, be to, ilgas jo izoliavimas nuo šeimos ir visuomenės, turės neigiamos įtakos jam ir jo šeimos nariams.
Nepritartina V. L. gynėjo apeliacinio skundo teiginiui, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiaia gailisi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Teismų praktikoje aiškinama, kad kaltininko prisipažinimas teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai jis savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo. Be to, norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatytas ne tik prisipažinimas, bet ir nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, t. y. kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–625/2012, 2K-688/2012, 2K-78/2014). V. L., viso ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis, atsisakė duoti parodymus dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir prisidėti prie visų ikiteisminiam tyrimui reikšmingų aplinkybių ištyrimo (t. 1, b.l. 133, 138, 143, 148). Pasak V. L. gynėjo, nuteistasis nedavė parodymų bijodamas dėl savo bei šeimos narių sveikatos ir turto, praradęs jam patikėtas cigaretes sulaukė grasinimų susidoroti, tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Be to, nuteistasis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė, kad gresia koks nors pavojus jo ar šeimos narių sveikatai, jiems priklausančiam turtui, o teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jis atsisakė duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nes buvo pasimetęs ir streso būsenoje (t. 2, b.l. 51). Nuteistasis nurodė aplinkybes, susijusias su šia byla, tik teisiamojo posėdžio metu, t.y. kai byla kartu su kaltinamuoju aktu buvo perduota į apygardos teismą, prokurorui manant, jog surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių V. L. kaltę. Tai patvirtina, kad V. L. bylos nagrinėjimo teisme metu davė parodymus iš esmės ne savo noru, o dėl byloje surinktų įrodymų. Toks nuteistojo elgesys taip pat neleidžia konstatuoti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kritiškai vertina savo neteisėtus veiksmus. V. L. gynėjas sieja nuteistojo prisipažinimą padarius nusikalstamą su ta aplinkybe, kad V. L. pats atrakino policijos pareigūnams garažus bei parodė vietas, kuriose buvo sudėtos cigaretės. Visų pirma pasakytina, kad vien garažo atrakinimas nepatvirtina, jog asmuo prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. 2013 m. balandžio 5 d. kratos protokoluose užfiksuota, kad prieš atliekant kratas garažuose Nr. 74 ir 84, esančiuose Plungės m., garažų bendrijoje „P“, V. L. buvo pareikalauta atiduoti nutarimuose daryti kratą nurodytus daiktus, t.y. kontrabandines cigaretes, tačiau nuteistasis pareiškė, kad garažuose neturi tokių draudžiamų daiktų. Tik atlikus kratas, buvo rastos cigaretės su Baltarusijos Respublikos banderolėmis (t. 1, b.l. 56-57, 63-64). Šiuose procesiniuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės vienareikšmiškai paneigia V. L. gynėjo apeliacinio skundo teiginį, kad pats nuteistasis parodė policijos pareigūnams garažuose vietas, kuriose buvo sudėtos cigaretės. Be to, liudytojas M. T. (policijos pareigūnas, kuris dalyvavo atliekant kratą viename iš garažų) teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. L. iš pradžių tvirtino, jog rastos cigaretės nepriklauso jam, po to iš pokalbio galima buvo suprasti, kad nuteistasis neneigė šios aplinkybės (t. 2, b.l. 71). Liudytojo nurodyta nuteistojo nenuosekli pozicija kratų atlikimo metu irgi nepatvirtina, kad šis prisipažino padaręs inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi. V. L. gynėjo teigimu, nuteistojo prisipažinimas iš esmės nieko nebūtų pakeitęs, nes pareigūnai surado, tinkamai užfiksavo ir paėmė visas neteisėtai laikomas prekes, o nusikaltimą padariusį asmenį sulaikė įvykio vietoje. Akivaizdu, kad minėtais teiginiais siekiama pateisinti nuteistojo poziciją ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, duodant išsamius ir teisingus parodymus, bei nuoširdus gailestis negali priklausyti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų procesinių veiksmų ir jais nustatytų aplinkybių. Todėl pripažintina, kad vien tai, jog V. L. teisiamojo posėdžio metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir davė parodymus, nelaikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
V. L. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad nuteistojo atsakomybę lengvina ta aplinkybė, jog jis nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal teismų praktiką, nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra aplinkybė, apibūdinanti ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir jos subjektą. Tai reiškia, kad kaltininkui susidėjo tokios gyvenimo aplinkybės, kurios tiesiogiai nulėmė jo elgesį, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Pažymėtina ir tai, kad beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyvios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo, ir pan. Taigi, įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad kaltininkui buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-520/2012, 2K-60/2014). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. L. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo darbą, dirbo taksi vairuotoju. Savivaldybės įmonės „B (duomenys pakeisti)“ 2013 m. balandžio 12 d. šeimos sudėties pažymėjime užfiksuota, kad nuteistojo žmona dirba individualioje įmonėje (t. 1, b.l. 184). Teisiamojo posėdžio metu V. L. parodė, kad jo darbo užmokestis yra įvairus, apie 1 000 Lt, o žmonos darbo užmokestis yra apie 700-800 Lt (t. 2, b.l. 51). Nors V. L. ir jo žmonos gaunamos pajamos nėra itin didelės, tačiau remiantis jomis negalima daryti išvados, kad nuteistojo turtinė padėtis buvo labai sunki, o jo vienintelė išeitis gaunant papildomų pajamų buvo daryti nusikalstamą veiką. To nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog V. L. kartu su žmona augina du nepilnamečius vaikus, jo žmona yra laikinai nedarbinga ir gauna ligos pašalpą, be to, šeimos išlaidas už komunalines paslaugas dengia Plungės rajono savivaldybė. Pastebėtina, kad remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. pažyma apie asmens valstybinį spcialinį draudimą, nuo 2010 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. balandžio 11 d. nuteistojo žmona B. L. buvo nedarbinga tik nedidelį laikotarpį (t. 1, b.l. 185). Kitų dokumentų, patvirtinančių jos nedarbingumą, baudžiamojoje nėra. Taip pat nėra dokumentų, įrodančių, kad nuteistojo šeima gauna kokias nors socialines kompensacijas iš Plungės rajono savivaldybės. Atkreiptinas dėmesys, kad V. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis turi įmonę ir šeima negauna jokių kompensacijų (t. 2, b.l. 51). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad V. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nustatyti nebuvo pagrindo.
Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė V. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taip pat nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Įvertinus visumą anksčiau aptartų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, pripažintina, kad apygardos teismas, paskirdamas V. L. laisvės atėmimo bausmės dydį, mažesnį nei BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintas šios bausmės vidurkis, nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimą, kuris nėra reikšmingos šioje byloje, kadangi minėtame nutarime buvo vertinamas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 67 patvirtintų Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių atitinkamų nuostatų atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir jame apskritai nėra pasisakoma dėl bausmių skyrimo aspektų baudžiamosios teisės prasme. Be to, pačiame apeliaciniame skunde yra prieštaravimų, nes V. L. gynėjas prašo nuteistajam paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijos ribose, tuo tarpu apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama teismo galimybė paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Remiantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. L. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą atmesti.