Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. (J. R. ) skundą atsakovei Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 01 11 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-3-10, 2010 01 21 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-9-10, 2010 01 29 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-14-10 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas ginčija Klaipėdos tarnybos priimtus sprendimus, kuriais jam atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, kad Klaipėdos tarnyboje priimat sprendimus 2010 01 11 Nr. (1.31)-TPB-3-10, 2010 01 21 Nr. (1.31)-TPB-9-10, 2010 01 29 Nr. (1.31)-TPB-14-10 buvo pažeistos procedūros. Teigia, jog Klaipėdos tarnybos išvada, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama 17 bylų ir 18 bylų nepatvirtinta faktiniais duomenimis. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Vilniaus, Kauno ir Panevėžio tarnybų sprendimus jam teikiama antrinė teisinė pagalba ne 18, o 17 bylų, iš 17 priimtų sprendimų oficialiai teikiama pagalba tik pagal 12 sprendimų, o iš minėtų 12 sprendimų tik vienas – 2009 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (1.8)-S-1087 buvo priimtas pagal naują Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo redakciją. Pareiškėjas nurodo, jog skundžiamuose sprendimuose nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, nes šiomis teisėmis piktnaudžiauja Vilniaus ir Kauno tarnybų vadovą, ne pareiškėjas siekia inicijuoti teisminius ginčus tarnyboms, o atvirkščiai – tarnybų vadovai nevykdo įstatymų, pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus. Pažymi, kad teisminės gynybos bei antrinės teisinės pagalbos prieinamumo principų realizavimas vidaus teisėje yra ne realus, o formalus. Teigia, jog Klaipėdos tarnybos sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl to, kad juos priimant pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo priėmimą.

Pareiškėjas J. R. , tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, į teismo posėdį neatvyko.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis. Pažymi, kad atsakovė dar iki pareiškėjui pateikiant prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, pagal kuriuos buvo priimti skundžiami sprendimai, per 2009 metus jau anksčiau buvo gavusi net šešis J. R. prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą ir pagal visus juos teisinę pagalbą buvo atsisakyta teikti, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu. Pareiškėjas, pateikdamas naujus prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą po to, kai ją teikti atsisakyta dėl bylų skaičiaus, nenurodė tarnybai jokių faktinių aplinkybių, taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis tarnyba būtų galėjusi nustatyti, jog situacija iš esmės pasikeitė arba ją kitaip vertinti. Atsakovės nuomone, pareiškėjo pateikti prašymai iš esmės ydingi, nes nukrypstama nuo antrinės teisinės pagalbos instituto esmės bei teisinė pagalba naudojamasi ne pagal tikrąją jos paskirtį. Todėl atsakovės išvada dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis yra pagrįsta.

Nurodo, kad pareiškėjo skunde minimų kitų apygardų administracinių teismų sprendimų ar apskričių administracinių ginčų sprendimų atsakovė neturi, atsakovei taip pat nėra žinomi kitų institucijų ar jų tarnautojų sprendimai ar veiksmai, taip pat nėra žinomos faktinės aplinkybės, todėl negali šių bylų vertinti kaip analogiškų. Pabrėžia, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl tik į minėto teismo (o ne administracinių ginčų komisijų ar apygardų administracinių teismų) paskelbtus įstatymų bei kitų teisės aktų išaiškinimus turi atsižvelgti teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ar kitus teisės aktus.

antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pareiškėjo prašymą turėjo persiųsti Kauno tarnybai. Šiaulių tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-311-397/2009, nustatė, kad prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas taip pat kaip ir ankstesniuose prašymuose nenurodė, kokias teises ir įstatymų saugomus interesus nori ginti, todėl prašymą traktavo kaip piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama nedalyvaujant pareiškėjui, atsakovės bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovams rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas J. R. 2009 12 28 kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priimtų 2009 11 24, 2009 12 02, 2009 12 22 sprendimų apskundimo (b.l.81-83, 94-95, t. 1). Prašymas 2009 12 31 persiųstas nagrinėjimui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (b.l. 93, t. 1). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 01 11 sprendimu Nr. (1.31)-TPB-3-10 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. R. administracinėje byloje dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų Nr. SP-4260-(7.3218), SP-4343-(7.3302), SP-4550-(7.3460) apskundimo (b.l. 90-92, t. 1). Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje 2010 01 18 gautas pareiškėjo prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kuris 2010 01 21 persiųstas nagrinėjimui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, 2010 01 21 sprendimu Nr. (1.31)-TPB-9-10 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. R. administracinėje byloje Nr. 1-304-621/2009 Šiaulių apygardos administraciniame teisme (b.l.103-109, t. 1). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba persiųstas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos J. R. prašymą atsisakė tenkinti (b.l. 107-109, t. 1). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010 01 29 sprendimu Nr. (1.31)-TPB-14-10 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui J. R. administracinėje byloje dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų Nr. SP-4260-(7.3218), SP-4343-(7.3302) panaikinimo (b.l. 117-119, t. 1). Skundžiamuose sprendimuose nurodyta ir teismui pateikta, jog Tarnybos J. R. jau suteikė ar teikia antrinę teisinę pagalbą 18 bylų, būtent : 1. Vilniaus tarnyba 2005 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr.115 (patikslinimai: 2005 m. spalio 20 d. sprendimas Nr. 115(1), 2008 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. (1.8)-S-375-08) pareiškėjui suteikė antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas A. C. . Civilinė byla nebaigta ir nėra duomenų, kad antrinė teisinė pagalba nutraukta. 2. Vilniaus tarnyba 2006 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. 679/06 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas A. C. . Civilinė byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 3. Vilniaus tarnyba 2008 m lapkričio 17 d. sprendimu Nr. (1.8)-S-2254-08 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą parengiant peticiją Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimų. Taikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė M. B. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 4. Vilniaus tarnyba 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. (1.8)-S-1087-09 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą ikiteisminiame tyrime Nr. 16-1-00259-09. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas A. Š. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 5. Vilniaus tarnyba 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. (1.8)-S-2798-09 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatė M. B. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 6. Kauno tarnyba 2006 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. 06-T-834-872 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatė Ž. J. . 2008 m. gegužės 12 d. Kauno tarnyba priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-957-P-1032 advokatę Ž. J. pakeisti kitu advokatu. Toliau teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas J. L. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 7. Kauno tarnyba 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 07-T-184-671 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė Ž. J. . 2008 m. gegužės 12 d. Kauno tarnyba priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-T-958-P-1034 advokatę Ž. J. pakeisti kitu advokatu. Toliau teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas J. L. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 8. Kauno tarnyba 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-713/714-P-705 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė J. B.. Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 9. Kauno tarnyba 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-620-1627 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė D. V. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 10. Kauno tarnyba 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-872-1628 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė D. V. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 11. Kauno tarnyba 2008 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-154-P-1638 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė D. V. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 12. Kauno tarnyba 2008 m. spalio 27 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-08-T-1290-P-2410 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė K. M. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 13. Kauno tarnyba 2009 m. sausio 16 d. d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-T-78-P-120 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatas J. L. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 14. Kauno tarnyba 2009 m. sausio 16 d. d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-T-79-P-119 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė J. B. Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 15. Panevėžio tarnyba 2009 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01214 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė D. V. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 16. Panevėžio tarnyba 2009 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01215 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė D. V. Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 17. Panevėžio tarnyba 2009 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01216 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė D. V. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą. 18. Panevėžio tarnyba 2009 m. birželio 03 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01073 suteikė J. R. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė D. V. . Byla nebaigta ir tarnyba nėra priėmusi sprendimo nutraukti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 90-92, 103-105, 117-119, 120-175, t. 1).

Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus 2010 01 11 Nr. (1.31)-TPB-3-10, 2010 01 21 Nr. (1.31)-TPB-9-10, 2010 01 29 Nr. (1.31)-TPB-14-10, kuriais jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (Žin. Nr. 18-5720, 2005, Nr. 130-4890, 2006, Nr. 50-1841, 2008).

Skundžiamuose sprendimuose, priimtuose 2010 01 11 Nr. (1.31)-TPB-3-10, 2010 01 21 Nr. (1.31)-TPB-9-10, 2010 01 29 Nr. (1.31)-TPB-14-10 (b.l. 90-92, 103-105, 117-119, t. 1), Klaipėdos tarnyba atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Šiaulių tarnybos 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. SP-4260-(7.3218), 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. SP-4343-(7.3302), Nr. SP-4550-(7.3460), 2009 10 30 Nr. SP-3936 (7.2967) ir SP-3935 (7.2968) apskundimo. Tarnybos sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama arba suteikta 18 (17) bylų, todėl atsisakoma pareiškėjui J. R. teikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu (pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose) bei 11 straipsnio 6 dalies 8 punktu (pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis). Faktines aplinkybes, kad pareiškėjui yra suteikta arba teikiama antrinė teisinė pagalba 18 (17) bylų patvirtina byloje pateikti Vilniaus, Kauno, Panevėžio tarnybų sprendimai (b.l. 120-175, t. 1).

Skundžiamuose sprendimuose pažymėta, kad Klaipėdos tarnybos turimais duomenimis pagal minėtus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra tęsiama, todėl šiuo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip 3 bylose. Tai, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba ir toliau teikiama daugiau kaip 3 bylose, nustatyta ir atsakovės bei trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimais į skundą (b.l. 57-62, 71-79, t. 1).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. balandžio 30 d.) suteikia tarnybai teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose. Analizuodama šios normos prasmę kalbiniu požiūriu, kolegija mano, jog frazė „daugiau kaip 3 bylos“ reiškia 4 ir daugiau bylų. Ginčijamus sprendimus atsakovė grindžia ta aplinkybe, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjui buvo teikiama priimant 2010 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-3-10 18 bylų, 2010 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-9-10– 17 bylų, 2010 m. sausio 29 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-14-10 – 17 bylų.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, turintiems teisę gauti valstybinę teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama įstatymo, reglamentuojančio valstybinę teisinę pagalbą, nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11-12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jei pareiškėjui ji teikiama daugiau kaip 3 bylose. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, kad minėto straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskrecinė teisė spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo yra ribojama tik to paties straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais, o visais kitais atvejais ji gali priimti sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą. Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba buvo suteikta po naujos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (t.y. po 2008 m. balandžio 30 d.), išskyrus Vilniaus tarnybos 2005 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 115, (kituose sprendimuose priimti papildomi sprendimai toliau teikti antrinę teisinę pagalbą), todėl pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjo argumentas, jog tik vienas – 2009 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. (1.8)-S-1087 buvo priimtas pagal naują Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo naująją redakciją. Suteikta ir teikiama antrinė teisinė pagalba iki Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto įsigaliojimo, aiškinant šią teisės normą remiantis teisės principu lex benignior retro agit, nepatenka į naujo teisės akto reguliavimo sferą. Teismų praktikoje laikomasi principo, kad įstatymai netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujo priimto norminio akto įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-448/2010). Taigi atsakovė neturėjo teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba teikiama pagal Vilniaus tarnybos 2005 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 115. Byloje nepateikta duomenų, kad pagal kitus skundžiamuose sprendimuose paminėtus Tarnybų sprendimus antrinės teisinės pagalbos tekimas pareiškėjui būtų nutrauktas ar netęsiamas skundžiamų sprendimų priėmimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija faktinių aplinkybių, sietinų su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto normos taikymu, t.y., kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu jam jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip 3 bylose, nes J. R. skunde nurodė, jog antrinė teisinė pagalba pagal Vilniaus, Kauno ir Panevėžio tarnybų sprendimus jam teikiama 17-oje bylų, o iš minėtų sprendimų, jo teigimu, oficialiai teikiama pagalba tik 12-oje bylų. Taigi kiekybinio rodiklio, suteikiančio atsakovei teisę atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą tuo pagrindu, kad jam antrinė teisinė pagalba teikiama jau daugiau kaip 3 bylose, egzistavimą patvirtina byloje esanti rašytinė medžiaga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009).

Skundžiami sprendimai taip pat motyvuojami ir tuo, kad pareiškėjo J. R. veiksmai yra akivaizdus bandymas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba, nes nepaisant to, kad pareiškėjas raštu tarnybos sprendimuose buvo informuotas apie pagrindus ir motyvus, dėl kurių jam buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo prašymą, žinodamas, kad objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo atsisakyta suteikti tokią pagalbą nepasikeitė, pakartotinai kreipėsi su analogiškais prašymais.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, numato, kad ši pagalba teikiama remiantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; 3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto; 4) draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas laikytinas ta priemone, kuri turi užtikrinti draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principo realizavimą. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punkte įsakmiai nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis.

Šioje byloje skundžiamais sprendimais pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Šiaulių tarnybos sprendimų 2009 m. lapkričio 24 d. Nr. SP-4260-(7.3218), 2009 m. gruodžio 1 d. Nr. SP-4343-(7.3302), Nr. SP-4550-(7.3460), 2009 10 30 Nr. SP-3936 (7.2967) ir SP-3935 (7.2968) apskundimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo, prašydamas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Minėtos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymo leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007). Pareiškėjo teikti prašymai būtent ir yra prašymai dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bylose, siekiant panaikinti Šiaulių tarnybos sprendimus.

Teisėjų kolegija laiko, kad atsakovė skundžiamus sprendimus pagrįstai grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, numatančiu, kad tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui ji teikiama daugiau kaip 3 bylose, bei minėto straipsnio 6 dalies 8 punktu, numatančiu, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis.

Skundžiami sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl pripažįstamas nepagrįstu pareiškėjo argumentas dėl sprendimų neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų.

Tarnybos yra biudžetinės įstaigos, kurių veiklos teritorijos atitinka apygardos administracinių teismų teritorijas. Tarnybos yra valstybės institucijos. Jų uždavinys yra užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (9 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tarnybos, spręsdamos joms pavestus uždavinius, privalo vadovautis ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (vienas iš šio įstatymo uždavinių yra įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą – 1 straipsnis), Viešojo administravimo įstatymu (garantuoja teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą – 1 straipsnis) ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams. Taigi bet kuris viešojo administravimo sistemos subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės kitais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo subjektams, siekiant įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A556-684/2008, Nr. A556-819/2008, Nr. A525-594/2009 ir kt.).

Šioje administracinėje byloje analizuojama tokia teisinė situacija, kai pareiškėjas J. R. kreipėsi į Vilniaus tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir jo pateikti prašymai suteikti antrinę teisinę pagalbą yra susiję su Vilniaus, Kauno, Panevėžio bei Šiaulių tarnybų priimtais aktais. Šią situaciją iš esmės lemia tai, jog pareiškėjas yra daugybę kartų kreipiąsis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir minimos tarnybos yra priėmusios eilę sprendimų, kurie yra ginčijami kreipiantis į teismą, todėl per tiesioginius ir netiesioginius ryšius yra susiję su šių tarnybų priimtų sprendimų teisėtumo vertinimu. Susidariusi faktinė situacija, jog prašoma spręsti prašymą dėl teisinės pagalbos suteikimo prieš tą tarnybą, kuri yra priėmusi sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad Vilniaus tarnyba, ar kita iš įvardintųjų sprendimus priėmusių tarnybų, nagrinėdama tokio pobūdžio prašymą ir priimdama sprendimą, gali neišlikti visiškai nešališka bei objektyvi tiek priimdama sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą, tiek atsisakydama ją suteikti. Siekiant išvengti sprendimo nepagrįstumo, prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo turi būti sprendžiamas kitos tarnybos. Darytina išvada, kad Vilniaus tarnyba, įvertinusi pareiškėjo prašymus ir susiklosčiusią situaciją, siekdama tinkamai įgyvendinti jai pavestus uždavinius bei užtikrinti pagrįstą ir objektyvų asmens prašymo nagrinėjimą, vadovaudamasi aukščiau paminėtais teisės aktais priėmė ne sprendimą teikti ar atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, bet pagrįstai jo prašymų nagrinėjimą persiuntė kitai nešališkai tarnybai.

Pareiškėjas skundą argumentuoja ir tuo, kad sprendimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniui.

Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įtariamojo, kaltinamojo teisė į gynybą nuo pat baudžiamosios bylos proceso pradžios. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Šio įstatymo 11 straipsnyje nurodomi asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą pirminę ir antrinę teisinę pagalbą bei numatyti atvejai, kai ši pagalba neteikiama. Minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatyti atvejai, kai tarnyba turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, inter alia – kai pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip 3 bylose (11 straipsnio 7 dalies 4 punktas). Šio įstatymo 11 straipsnio 2, 6 ir 7 dalyse yra nustatyta prielaidų visuma, tik kurių buvimas kartu gali sudaryti asmeniui sąlygas atsirasti jo subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą. Būtent asmuo, kaip subjektas, turi atitikti sąlygas, numatytas minėto įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje. Taip pat objektas, dėl kurio asmuo kreipiasi, turi atitikti sąlygas, numatytas šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse (išskyrus antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose). Kaip minėta, šių prielaidų visuma yra būtina sąlyga atsirasti asmens subjektinei teisei – gauti antrinę teisinę pagalbą. Ir priešingai, nebuvimas bent vienos iš šių prielaidų, daro negalimą ir pačios subjektinės teisės atsiradimą. Skundžiamais sprendimais pareiškėjui nesuteikta teisinė pagalba ne baudžiamojoje ir ne administracinio teisės pažeidimo byloje, todėl pagrįstai vertintos tiek Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 11 straipsnio 2 dalies, tiek šio straipsnio 7 dalies nuostatos.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, o 3 dalyje apibrėžtos kaltinamo nusikaltimo padarymu asmens teisės, tarp jų – teisę gintis pačiam arba padedamam savo paties pasirinkto gynėjo ar, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atlyginti ir kai to reikalauja teisingumo interesai, jis turi gauti teisinę advokato pagalbą nemokamai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisės pažeidimo prigimtis (pobūdis) ir sankcijos už padarytą teisės pažeidimą administracinėse ir baudžiamosiose bylose, lemia visų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytų garantijų taikymą. Būtent šios kategorijos bylose Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas – 11 straipsnio 8 dalis – numato išimtį, kad šio straipsnio 6 ir 7 dalys netaikomos antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ir pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kad baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose antrinė teisinė pagalba yra užtikrinama imperatyviai, nepaisant to, kiek kartų asmuo kreipėsi dėl antrinė teisinės pagalbos suteikimo.

Pareiškėjo prašymų turinys bei skundžiami sprendimai patvirtina, kad pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą ne baudžiamojoje ar administracinio teisės pažeidimo byloje, o administracinėse ginčo bylose, todėl negali būti taikomos imperatyvios nuostatos dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui. Be to, nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad atsakovė pažeidė Konstitucijos ar Konvencijos nuostatas.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes bei argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo skundas neteisėtas ir nepagrįstas, todėl atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Pareiškėjui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes įstatymas išlaidų atlyginimą numato proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.