Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-27 · Administracinė byla Nr. I-14-289/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-05-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-02-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-27
Bylos Nr.
I-14-289/2014
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00125-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginijus Stankevičius (pran.), Žanas Kubeckas, Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
A. J., I. J.
Atsakovas
Telšių rajono savivaldybės administracijos, UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
Kategorijos
  • 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-14-289/2014Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00125-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 35.3; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininko ir pranešėjo teisėjo Virginijaus Stankevičiaus, kolegijos teisėjų Žano Kubecko ir Laisvutės Kartanaitės,

sekretoriaujant Jolantai Miežienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. J.,

nedalyvaujant pareiškėjai I. J.

dalyvaujant atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos atstovui E. V.,

dalyvaujant atsakovo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovui advokatui L. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų patikslintą skundą dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr.R8-02-J-100 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2011 m. kovo 3 d. gautas pareiškėjų skundas (1 t., b.l.2-14), kuriame prašoma:

1. Sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar LR rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis: <....> Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka galiojanti tos savivaldybės teritorijoje <....>, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas – neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai – valdžios galias riboja Konstitucija bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

2. Sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti tyrimą dėl Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ teisėtumo.

3. Pripažinti negaliojančiomis Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ nuostatas, prieštaraujančias aukštesnes galios norminiams aktams.

4. Panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. R8-02-J-10 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo" ir įpareigoti grąžinti permokėtą 40,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį.

5. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2011 m. kovo 22 d. gautas pareiškėjų 3 skundo reikalavimo patikslinimas (1 t., b.l.38-39), kuriame prašoma pripažinti Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų: 3.1. 6 punktą prieštaraujantį LR atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB „Dėl atliekų“ 1 straipsnio „c“ punktui bei LR aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“ ir laikyti jį panaikintu; 3.2.18 ir 19 punktus prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 129 str. – biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 d., LR viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 10 daliai ir laikyti juos panaikintais; 3.3. 33.3. ir 33.4. punktus prieštaraujančius LR Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, LR atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui, 32 straipsnio 1 daliai bei Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB „Dėl atliekų“ 1 straipsnio „c“ punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka“ ir to paties straipsnio „a“ punktui ir laikyti juos panaikintais; 3.4. 36 ir 37 punktus prieštaraujančius LR rinkliavos įstatymo 12 straipsniui, LR atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir laikyti juos panaikintais; 3.5. 65 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai – informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą bei LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams bei 6 straipsniui ir laikyti juos panaikintais; 3.6. 69 punktą prieštaraujantį LR Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai – savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas bei LR rinkliavų įstatymo 12 straipsniui ir pripažinti jį panaikintu.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčas vyksta dėl permokėtos sumos grąžinimo. Pateikti visi rašytiniai įrodymai, LVAT galutine neskundžiama nutartimi pripažinta, kad atliekų turėtojai turi mokėti už atliekas pagal priduodamą arba deklaruojamą atliekų kiekį. Tai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 d. Vadovaujantis šia išvada, mano, kad reikalavimas priteisti permokėtą sumą pagrįstas. Pareiškėjo nuomone, rinkliava nustatyta dvejopa - valstybės rinkliava ir savivaldybių rinkliava. Valstybės rinkliava – tai rinkliava už suteiktas paslaugas. Dėl savivaldybės administruojamų rinkliavų šito žodžio nebėra. Galimai Rinkliavų įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, kadangi savivaldybės tuo piktnaudžiauja ir įveda rinkliavas už paslaugas, kurių nesuteikia asmeniui. Pareiškėjas nurodė, kad yra 91 litro konteineris, yra teismui pateikta Tryškių seniūnijos seniūno pažyma, kai pareiškėjui dalyvaujant buvo išmatuotas konteineris, nors pagal išduotą konteinerio aktą nurodyta, kad pareiškėjui išduotas 120 litrų konteineris. Ant konteinerio dangčio parašyta – 80 l, bet išmatavus išėjo 91 l. Pareiškėjas moka rinkliavą antri metai už 91 l. Sutarties jokios nėra, tik yra konteinerio išdavimo aktas. Buvo nuvykęs, prašė pakeisti, bet jie atsisakė. Buvo iškviestas seniūnas, parašytas raštas UAB „Telšių keliai”, kurie renka atliekas, kad atvyktų ir (arba) pakeistų arba nustatytų tūrį. Buvo pasiūlyta pačiam nusistatyti. Viską, ko reikėjo, pareiškėjas atliko. Skirtumas susidarė dėl konteinerio dydžio, nes buvo permokėta rinkliava skaičiuojant nuo 120 l, nors nuo pat pradžių turėjo 91 l konteinerį. Pagrindinė atsakovų pozicija – konteinerio dydis. Jei seniūnas neturi teisės nustatyti konteinerio dydį, ką jis padarė pagal UAB „Telšių keliai” direktoriaus pasiūlymą ir atliekų tvarkymo centro direktoriaus pasiūlymą, tada atsakovai turėjo kreiptis į teismą pripažinti seniūno pažymą negaliojančia. Jie ginčija seniūno pažymą apeliuodami, kad pareiškėjas neskundė panaudos sutarties. Tokiu atveju reikėtų vadovautis ne seniūno pažyma, o konteinerio tūriu, ant kurio dangčio užrašyta – 80 l. Tada bus dar didesnė permoka. Savivaldybė viršijo savo kompetenciją ir nustato atliekų turėtojui prievolę naudotis atitinkamo dydžio konteineriais. Savivaldybė priėmė sprendimą atliekų turėtojui naudotis 120 l konteineriu. LVAT ne kartą pasisakė, kad atliekų turėtojas turi teisę deklaruoti priduodamų atliekų dydį, pasirinkti konteinerio tūrį. Pareiškėjo konteineris 80 l, o savivaldybės komisija nustatė – 91 l. Jie išmatavo, buvo specialistai, kurie žino, kaip matuoti. Pareiškėjas nurodė, kad panaudos sutartį pasirašė I. J., o ne pareiškėjas, ir net nežino, ar tai jos parašas.

Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos atstovas E. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su prašymu dėl permokos grąžinimo. Iš 2008 m. liepos 22 d. panaudos sutarties Nr. 9688140 matosi, kad pareiškėjams perduotas 120 litrų panaudos konteineris. Jeigu jie nesutiko su jo dydžiu, galėjo apskųsti perdavimo faktą, paduoti į teismą. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 15.36 p. minimalus konteineris – 120 l. Pareiškėjas turi 120 l, išvežimų periodiškumas – 6 kartai, bazinis dydis – 28 l už kubą, todėl sudauginus gaunasi ta suma, kurią ieškovas privalo mokėti. Jie ginčija tą aplinkybę, kad turi mažesnį konteinerį, tačiau tas aplinkybes paneigia panaudos sutartis. „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ tinkamai apskaičiavo dydį ir grąžinti permoką nėra jokio teisinio pagrindo. Nėra jokių duomenų byloje, kad kreipėsi į UAB „Telšių keliai“. Jeigu pareiškėjas matė, kad jam perduotas ne 120 l konteineris, privalėjo skųsti teismui. Sutartis galioja. Konteinerius išduoda UAB „Telšių keliai“ pagal asmens rašytinį prašymą. Atliekų turėtojas turėjo kreiptis į UAB „Telšių keliai“, kad išduotų konteinerį. Patvirtinus reikalavimus nuo 2012 m. spalio 23 d. tai yra atliekų tvarkytojo pareiga. Tai vyko 2008 m. iki minimalių reikalavimų patvirtinimo. Pagal praktiką buvo išduodami tik kreipiantis į UAB „Telšių keliai“. Nuo 2012 m. spalio 23 d. ne atliekų turėtojo, o atliekų tvarkytojo pareiga aprūpinti atliekų turėtojus konteineriais. Prašo atmesti pareiškėjų reikalavimus, vadovautis byloje esančiais duomenimis, atliekų tvarkymo konteinerių panaudos sutartimi 2008 m. liepos 22 d., iš kurios matosi, kad pareiškėjams buvo suteiktas 120 l panaudos konteineris. Tie santykiai ne su savivaldybe, o santykiai tarp atliekų turėtojo ir komunalinių atliekų tvarkytojo. Pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad yra ginčas dėl panaudos sutarties, kad kreiptasi į UAB „Telšių keliai“ dėl sutarties pakeitimo. Sutartis galiojanti, paskaičiuota pagal 120 l konteinerio dydžio talpą.

Atsakovo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovas advokatas L. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad negali administraciniu aktu patenkinti pareiškėjo prašymo grąžinti rinkliavos permoką tuo pagrindu, kad pas jį yra ne tokio dydžio konteineris de facto. Seniūnas – ne ta institucija, kuri galėtų išmatuoti daikto tūrį, nes tam reikalingos specifinės žinios ir turint tam tikrą išsilavinimą galima tai padaryti, todėl seniūno pažyma apie tai, kad de facto konteinerio tūris 91 l ar 93 l, laikytina įrodymu, kuris nepaneigia panaudos sutarties, kuri sudaryta tarp atliekų tvarkytojo ir atliekų turėtojo, kur nurodytas konteinerio tūris yra 120 l. Tuo atveju, jei ant konteinerio užrašyta 80 l, jeigu jis nesutiko su tuo dydžiu, būtų logiška prašyti mažesnio konteinerio. Ne vienoje administracinio teismo byloje pasakyta, kad vietinė rinkliava, kurią moka atliekų turėtojai – tai jų mokestis už galimybę dalyvauti atliekų tvarkymo sistemoje. Jis nėra tiesiogiai siejamas su jo išduodamų atliekų kiekiais. „Teršėjas moka“ – kiekvienas žmogus yra komunalinių atliekų taršos šaltinis, nes jis perka produktus, naudoja tam tikrus daiktus ir susidaro atliekos. Mano, kad pareiškėjų skundas yra nepagrįstas ir atmestinas. Mažesnis nei 93 l yra 80 l konteineris. Konteineriai kūginiai, jų tūrį išmatuoti nėra taip paprasta. Jie turi savo gamybos standartą. Mano, kad ką pareiškėjui perdavė sutartimi, jis pasirašė. Seniūno pažyma nustatant tūrį nėra įrodymas. Panaudos sutartis yra realinis sandoris. Neperdavus daikto, ji neįsigalioja. Pareiga perduoti 120 l konteinerį ir jei pretenzijų kitai šaliai nepareikšta, tai toks ir perduotas. Sutarties 3.1.2 p. numato, kad panaudos gavėjui – pareiškėjui reikalaujant panaudos davėjas įsipareigoja pakeisti į kitos talpos konteinerį ir pastatyti papildomą konteinerį buitinėms atliekoms. Ginčų sprendimas dėl konteinerio tūrio neatitikimo turi būti sprendžiamas panaudos sutartyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjų patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr.R8-02-J-100 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“, kuriuo buvo atsisakyta grąžinti pareiškėjams vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą permoką.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų skunde ir pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytus motyvus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, kurioje nėra nustatyta, kad vietinė rinkliava yra įmoka už teikiamas paslaugas, galimo prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, daro išvadą, kad pareiškėjų prašymas yra nepakankamai argumentuotas ir teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir nuostatoms nekyla, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi (1 t., b.l.229-232) nutarta reikalavimus dėl norminio administracinio akto ištyrimo išskirti į atskirą administracinę bylą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A602-1280/2013 nutarta administracinės bylos dalį dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7, 6, 18, 19, 33.3, 33.4, 36, 37, 65, 69 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nutraukti; pripažinti, kad Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Šiuo atveju nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu, pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Iš šios nuostatos matyti, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, kad nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, teismas privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

Nagrinėjamoje byloje vertintina galimybė aptariamą vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu apskaičiuoti pagal faktiškai iš pareiškėjo surinktų (jo perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį, t. y. šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas kelia ginčą dėl rinkliavos permokos, susidariusios dėl kitokio, nei sutartyje numatyto, atliekų surinkimo konteinerio tūrio (dydžio).

Pareiškėjas teismui pateikė Telšių rajono savivaldybės administracijos Tryškių seniūnijos 2011 m. rugsėjo 9 d. atliekų surinkimo konteinerio išmatavimo aktą Nr.1 (1 t., b.l.181), kuriame nurodoma, kad Komisija, susidedanti iš Tryškių seniūnijos seniūno J. B., vyresniosios specialistės V. K., socialinio darbo organizatorės R. L., dalyvaujant Tryškių miestelio gyventojui, A. J., 2011 m. rugsėjo 8 dieną pamatavo ir apskaičiavimo pagal formulę V (m³) = h (gylis cm/100) x a (plotis cm/100) x b (ilgis cm/100) atliekų surinkimo konteinerio, esančio Lazdynų Pelėdos g. 71, Tryškių mstl., priklausančio A. J., vidinį tūrį, nustatė, kad atliekų surinkimo konteinerio tūris 0,093 m³. 2011 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad permokos suma yra ne 40,32 Lt, o 33,32 Lt, atsižvelgiant į tai, kad konteinerio tūris yra ne 80 litrų, o 0,93 litrai (1 t., b.l.185). UAB „Telšių keliai“ 2011 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. Sa-149 (1 t., b.l.182), adresuotame pareiškėjui, pateikiama stačiakampio tūrio apskaičiavimo formulė konteinerio tūrio apskaičiavimui. Teismo posėdžio metu atsakovo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovas advokatas L. S. pažymėjo, kad konteineriai yra kūgio formos. Pareiškėjas teismo posėdžio metu šios atsakovo atstovo nurodytos faktinės aplinkybės neginčijo. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, kritiškai vertintinas atliekų surinkimo konteinerio tūrio apskaičiavimas taikant formulę, skirtą stačiakampio, o ne kūgio tūriui apskaičiuoti.

Teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjo pateiktas atliekų surinkimo konteinerio išmatavimo aktas negali būti laikytinas įrodymu, pavirtinančiu būtent pareiškėjo nurodytą konteinerio tūrį (91 litrą), paneigiant 2008 m. liepos 22 d. kietų buitinių atliekų konteinerio (-ių) panaudos sutartyje Nr.1688140 (toliau – Sutartis) (1 t., b.l.50) nurodytą konteinerio tūrį – 120 litrų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Sutarties 3.1.2. p. numatyta, kad panaudos gavėjui reikalaujant panaudos davėjas įsipareigoja pakeisti į kitos talpos konteinerį ar pastatyti papildomą konteinerį buitinėms atliekoms. Teismui nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog sutartį pasirašiusi pareiškėja I. J. arba pareiškėjas A. J. raštu būtų kreipęsi dėl kitos talpos konteinerio dydžio suteikimo. 2011 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad raštu nėra pateikęs prašymo; kad dėl sutarties pakeitimo jis nesikreipė.

Šiuo atveju įvertinus rašytinių įrodymų ir ginčo aplinkybių visetą, darytina išvada, kad Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjų teisės turi būti ginamos, t. y. nesudaro pagrindo pripažinti Telšių rajono savivaldybės administracijos 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr.R8-02-J-110 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ neteisėtu ir įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjams 33,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr.R8-02-J-100 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ ir įpareigoti atsakovą grąžinti permokėtą 33,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus pareiškėjų reikalavimų, netenkintinas ir pareiškėjų prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjų I. J. ir A. J. patikslintą skundą dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr.R8-02-J-100 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo grąžinti permokėtą 33,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį atmesti kaip nepagrįstą.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjai Virginijus Stankevičius

Laisvutė Kartanaitė

Žanas Kubeckas