- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-19
- Bylos Nr.
- I-361-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03948-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- R. Č., D. S., L. P., V. L., J. D., R. Ž., T. D., R. P., R. V., A. M., G. E., A. R., H. M., V. R., D. P., J. V., Z. L., O. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
- 1.16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Pirmosios instancijos teismo nutartis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų R. Č., D. S., L. P., V. L., J. D., R. Ž., T. D., R. P., R. V., A. M., G. E., A. R., H. M., V. R., D. P., J. V., J. V., Z. L., O. V. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai R. Č., D. S., L. P., V. L., J. D., R. Ž., T. D., R. P., R. V., A. M., G. E., A. R., H. M., V. R., D. P., J. V., J. V., Z. L., O. V. patikslintu skundu (II t. b. l. 57-72) kreipėsi į tesimą prašydami: 1. priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros neišmokėtas prokurorų darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pareiškėjams: R. Č. - 8 757,96 Lt; D. S. - 12 384,10 Lt; L. P. - 9 799,32 Lt; V. L. - 9 025,91 Lt; J. D. -13401,92 Lt; R. Ž. - 13 409,75 Lt; T. D. - 8 733,51 Lt; R. P. - 10 016,71 Lt; R. V. - 13 233,59 Lt; A. M. - 6 911,50 Lt; G. E. - 12 539,77 Lt; A. R. - 15 665,98 Lt; H. M. - 9260,61 Lt; V. R. - 9 471,28 Lt; D. P. - 11 653,47 Lt; J. V. - 9 102,92 Lt; J. V. - 12 310,51 Lt; Z. L. - 13 577,13 Lt; O. V. 11 144,28 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 2. panaikinti kaip neteisėtus ir nepagrįstus Generalinės prokuratūros 2013-09-18 sprendimus „Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“ kurių numeriai: 17.2-16988; 17.2.-16972; 17.2-16982; 17.2.-16968; 17.2.- 16987; 17.2.-16976; 17.2.-16969; 17.2.- 16971; 17.2.- 17030; 17.2-16990; 17.2.-16993; 17.2.- 16989; 17.2.-16991; 17.2.-16973; 17.2.- 16992; 17.2.-16978; 17.2-16970; 17.2.-16967; 17.2.-16974 ir 2014-04-10 sprendimą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. 17.2-4561.
Pareiškėjai skunde (II t. b. l. 57-72) nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2009 m. liepos 17 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio, Generalinės prokuratūros ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, tokie pareiginės algos praradimai turi būti kompensuojami. Pažymi, kad prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, o Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje iš esmės pripažino, kad teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms (toliau – ir Konstitucija). Darbo užmokestis buvo sumažintas neteisėtai, pažeista teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, sumažinus pareiginės algos koeficientą pažeistas konstitucinis prokurorų nepriklausomumo principas, todėl turi būti išmokėtas susidaręs darbo užmokesčio skirtumas.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti senaties terminą įtvirtintą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 301 straipsnyje, skundą nusprendus tenkinti – mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.( I t. b. l. 35–44).
Paaiškina, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime nepripažino, kad Įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, 2009 m. liepos 17 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pagal Įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti bei nepažeidžiantys pareiškėjų teisių ir teisėtų interesų.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą, laiką ir vietą informuotos tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjų darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo R. Č., D. S., L. P., V. L., J. D., R. Ž., T. D., R. P., R. V., A. M., G. E., A. R., H. M., V. R., D. P., J. V., J. V., Z. L. neišmokėtą prokuroro užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1d. iki 2012 m. gegužės 3 d. bei O. V. už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2012 m. gegužės 3d., susidariusios nepriemokos pareiškėjams priteisimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pažymėjo, kad šio pobūdžio bylose atsakovu pagal nuoseklią LVAT praktiką laikytina institucija, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybė. Tačiau įvertinus tai, kad šioje byloje atsakove įtraukta ir Generalinė prokuratūra, kuri atsiliepimu išdėstė savo poziciją dėl kilusio ginčo, netinkamos atsakovės - Lietuvos valstybės, įtraukimas į bylą įtakos nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui neturi.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui priteisti darbo užmokestį taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjų R. Č., D. S., L. P., V. L., J. D., R. Ž., T. D., R. P., R. V., A. M., G. E., A. R., H. M., V. R., D. P., J. V., J. V., Z. L. darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., O. V. - už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2012 m. gegužės 3 d. Pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 27 d. (pagal antspaudą skundo, I t. b. l.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (LVAT 2015 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016). Kadangi, pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai. Atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d., skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjai atnaujinti ieškinio senaties terminą neprašo. Pagrindų atnaujinti terminą teismas ex officio taip pat nenustatė. Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjų reikalavimai (už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d.) atmestini.
Byloje nėra ginčo, kad Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės institucijose ir kokias pareigas jie eina. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teismas pažymi, jog, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-602-1403/2014 (naujas bylos Nr. A-669-602/2016) (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtose administracinėse bylose. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomas ir prokurorams, kuriems buvo mokamas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, konstatuoja, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016). Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimas priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas, o netenkinant pagrindinio reikalavimo atmetamas kaip išvestinis reikalavimas panaikinti skundžiamus sprendimus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjų R. Č., D. S., L. P., V. L., J. D., R. Ž., T. D., R. P., R. V., A. M., G. E., A. R., H. M., V. R., D. P., J. V., J. V., Z. L., O. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.