Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-12-18 · Administracinė byla Nr. I-7330-320/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2019-04-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-12-18
Bylos Nr.
I-7330-320/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01836-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
A. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7330-320/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01836-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 18 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. V. (toliau – ir A. V., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 25 d. (b. l. 2-3).

Pareiškėjas A. V. skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 1 sektoriuje 15-oje kameroje gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, be to dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas ir patalpoje esantys baldai. Teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, nebuvo klozeto, tik sanitarinis įrenginys grindyse. Kameroje buvo mažas langas, dėl ko buvo mažai šviesos ir gryno oro. Kameroje nebuvo radijo taško, nebuvo išduodami laikraščiai. Nurodė, kameroje buvo blogas apšvietimas, karštis ir didelė drėgmė. Nurodė, kad buvo kandžiojamas uodų, o tinklelio nuo uodų administracija nedavė. Duše nebuvo pertvarų, dėl ko kiti nuteistieji ir pareigūnai galėjo jį matyti, nebūdavo kur pasikabinti rūbus. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, jų sienos murzinos, juose nebuvo suoliukų, sporto inventorius sulūžęs. Į kiemelį buvo vedamas kartu su rūkančiaisiais, kurie ten rūkydavo, dėl ko tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologinį stresą. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 11-17) nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam kamerų tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Langai kamerų tipo patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus, tinklelio nuo uodų išdavimo nenumato jokie teisės aktai. Kamerų tipo patalpoje Nr. 15 įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. 1-o sektoriaus patalpos vėdinamos per langus. Sanitarinis mazgas iki lubų atskirtas nuo likusio kameros ploto, jame yra 1 praustuvė ir 1 klozetas. Dušinėje tarp dušų yra pertvaros, persirengimo patalpa taip pat atskirta pertvara, joje yra suoliukai ir pakaba drabužiams. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis patys nuteistieji ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, jose negalėtų atsirasti pelėsis ar jaustis blogas kvapas. Įstaigoje visose kamerų tipo patalpose yra įrengtas radijo taškas, nurodė, kad nuteistieji nuolat gadina radijo taškus, nutraukia laidus, išlupa garsiakalbius. Kiekvieną dieną į kamerų tipo patalpas atnešami laikraščiai. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jų sienos nuolatos valomos. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pažymėta, jog pareiškėjas rūkantis, todėl buvo vedamas pasivaikščioti kartu su rūkančiais asmenimis. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovės atstovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmetamas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 25 d. patirtą neturtinę žalą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 28 d. buvo paskirtas į Pravieniškių PN 1-io sektoriaus kamerų tipo patalpą Nr. 15, kurios plotas 8,40 kv. m, patalpoje buvo vienas, jam teko 8,40 kv. m ploto; nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo toje pačioje patalpoje kartu su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko 4,20 kv. m (8,40/2) ploto; nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 16, kurios plotas 7,87 kv. m, patalpoje buvo kartu su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko 3,93 kv. m (7,87/2) ploto; nuo 2018 m. liepos 7 d. iki 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 15, patalpoje buvo kartu su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko 4,20 kv. m ploto (b. l. 11-12, 24, 26).

Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio ploto kamerų tipo patalpose pažeidimu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kas sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, nebuvo unitazo – tik sanitarinis įrenginys grindyse.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015). Higienos norma 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – Aprūpinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad kameros langas buvo per mažas, dėl ko kameroje buvo tamsu, trūko oro, buvo labai karšta ir drėgna.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 11.5 punktas nustato, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. 88-609 nurodė, kad kamerose, kuriose gyveno A. V., langų matmenys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus (b. l. 13, 27). Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi ir pareiškėjo argumentus dėl per mažų langų atmeta kaip nepagrįstus.

Higienos normos 134:2015 17 punktas nustato, kad pataisos įstaigose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. 88-609 nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės ar nemalonaus kvapo patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės, nemalonaus kvapo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Higienos normos 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2018 m. rugpjūčio 6 d. atsakymo A. V. matyti, kad Visuomenės sveikatos centras, gavęs A. V. skundą, atliko kameros Nr. 15 operatyviąją kontrolę, kurios metu buvo nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus KTP Nr. 15 patalpos oro temperatūra buvo 26,8/27,1 °C, santykinė oro drėgmė siekė 62,7/63,9 proc., oro judėjimo greitis <0,03/0,03 m/s (b. l. 56). Taigi, šilumos ir drėgmės normų pažeidimų nenustatyta, oro judėjimo greitis buvo mažesnis, nei nustatyta Higienos normos 134:2015 16 punkte, t. y. nustatytas pažeidimas. Nors Visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-33761 nurodyta, kad nustatytas oro judėjimo greičio pažeidimas (b. l. 56), tačiau pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą dėl oro judėjimo greičio, šie pareiškėjo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašė administracijos ventiliatoriaus, tačiau jis nebuvo išduotas.

Aprūpinimo normose nėra numatyta kamerų tipo patalpose turėti ventiliatorius. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą bei 2018 m. spalio 1 d. pažymoje nurodė, kad, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu dėl ventiliatoriaus išdavimo kreipėsi 2018 m. liepos 9 d., atsakymas, kad ventiliatorius nebus išduotas, parašytas 2018 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 54). Teismas vertina, kad toks delsimas, esant netinkamoms sąlygoms kameroje (pvz. karščiui, drėgmei), galėtų sukelti papildomų nepatogumų. Tačiau, atsižvelgiant į Visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-33761 pateiktą informaciją, kad kameroje buvusi temperatūra ir drėgmė atitiko nustatytas normas, teismas sprendžia, kad ventiliatoriaus neišdavimas negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurios prilygtų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 15 įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais (b. l. 13). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Pareiškėjo argumentus paneigia ir Visuomenės sveikatos centro atliktas kamerų tipo patalpos Nr. 15 patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad dirbtinės apšvietos vertė buvo 205 lx, t. y. atitiko Higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas tvirtino, kad kameroje nebuvo radijo taško, nebūdavo išduodami laikraščiai.

Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkte nustatyta, kad kamerose įrengiamas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą, 2018 m. rugsėjo 26 d. pažymoje (b. l. 24) ir 2018 m. spalio 1 d. pažymoje (b. l. 26-27) nurodė, kad kamerose yra įrengti radijo taškai, o 2018 m. rugsėjo 26 d. pažymoje nurodyta, kad laikraščiai yra išduodami kiekvieną dieną. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Pareiškėjo argumentai dėl radijo taško kameroje Nr. 15 gedimo, paminėto Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. 7-2146, atmetami, kadangi prašymo pateikimo laikas (2018 m. liepos 26 d.) ir atsakymo laikas nepatenka į ginčo laikotarpį, taigi neįrodo radijo taško būklės ginčo sprendimui aktualiu laikotarpiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo išduotas tinklelis nuo uodų.

Aprūpinimo normose nėra numatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti tinkleliai nuo uodų, todėl Pravieniškių PN-AK veiksmai neišduodant tinklelio nuo uodų laikytini teisėtais, o pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad dušuose nebuvo pertvarų, dėl ko buvo pažeidžiamas jo privatumas maudantis, be to, nebuvo pakabos drabužiams.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tarp dušų yra įrengtos pertvaros, persiregimo kabinoje yra suoliukai ir pakaba drabužiams. Pertvarų duše būvimą įrodo ir atsakovės atstovo į bylą pateikta nuotrauka (b. l. 33). Teismas, įvertinęs tai, jog Pravieniškių PN-AK dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, pripažįsta, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl pertvarų duše ir pakabos drabužiams nebūvimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, nurodė, jog jis yra nerūkantis, tačiau pasivaikščioti privalėjo eiti kartu su rūkančiai asmenimis. Kiemeliai netvarkingi, sienos murzinos ant jų auga samanos.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami. Pažymima, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų, todėl tai nėra vertinama. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme nėra nurodyta, jog pataisos namų pasivaikščiojimo kiemai patenka į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą, taigi, rūkyti jose įstatymu nėra draudžiama. Be to, atsakovės atstovo 2018 m. rugsėjo 26 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas nebuvo leidžiamas pasivaikščioti kartu su rūkančiaisiais.

Pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl kiemelių būklės, pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, dėl žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

TeisėjaIrena Varžinskienė