Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, J. V., Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. V., K. K., D. K., D. K., H. K., R. M., V. M. dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Trakų rajono 1-o notarų biuro notarė J. K., Trakų rajono 2-o notarų biuro notarė D. A., P. Č., Trakų rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nusta t ė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Taikydamas restituciją teismas konstatavo, kad žemės sklypo dalis turi būti grąžinta valstybei, t.y. taikė restituciją natūra. Tačiau sprendė, kad yra pagrindas pakeisti restitucijos taikymo būdą.

Kadangi į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją patenkanti Žemės sklypo dalis perduota (parduota) atsakovams privačion nuosavybėn tik dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų valstybinės žemės privatizavimo procese, pasireiškusių institucijų nebendradarbiavimu, neaiškiu duomenų perkėlimu į registrus, pradinio pirkėjo (atsakovo V. V.) neinformavimu, neapdairumu ir netinkamu teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės privatizavimą (pardavimą), vykdymu, visiems atsakovams fiziniams asmenims turi būti taikomos įmanomai pačios švelniausios turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn pasekmės. Sandoriai tarp atsakovų fizinių asmenų yra įvykdyti, o atsakovai V. V., K. K., D. K., D. K., H. K., prokuroro siekiamo valstybei sugrąžinti turto nebevaldo. Todėl net ir pripažinus šių atsakovų sudarytus sandorius negaliojančiais, taikyti dvišalę restituciją yra neprotinga ir neteisinga, nes tai sukeltų šiems asmenims labai rimtas nepageidaujamas neigiamas turtines pasekmes, kurių pašalinimui prokuroro pripažinimu turėtų būti pradėti nauji teisminiai procesai prieš valstybę. Be to, restitucijos tarp fizinių asmenų pinigais taikymu nebūtų ginamas viešasis interesas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją patenkanti Žemės sklypo dalis turi būti sugrąžinta valstybės nuosavybėn, taip pat atsižvelgiant į tai, kad, neįvykdžiusi valstybinės žemės privatizavimo (pardavimo) proceso atsakovui V. V. visa apimtimi teisėtai, valstybė turi neįvykdytą turtinio pobūdžio pareigą, įstatyme esant numatytai galimybei pakeisti restitucijos būdą arba jos netaikyti, siekiant maksimaliai išvengti žalingų pasekmių atsakovams fiziniams asmenims, teismas, grąžindamas į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją patenkančią Žemės sklypo dalį valstybei, įpareigoja valstybę grąžinti atsakovams R. M., jos sumokėtus 24 500,00 Lt pagal 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo – pardavimo sutartį UAB „Geodimetras“, už jos nupirktą Žemės sklypo dalies 533/6332 dalį ir V. M. pagal 2011-03-24 mainų sutartį perduotos Žemės sklypo dalies 533/6332 dalies vidutinės rinkos vertės – 32 323,00 Lt kompensaciją.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui. Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl restitucijos būdo taikymo ir dalyje dėl R. M. ir V. M. priteistos 56 823 Lt sumos. Apelianto teigimu V. V. perleista žemės sklypo dalis buvo įrašyta į Kultūros vertybių sąrašą nuo 1996 metų, todėl tiek valstybės institucijai perleidusiai jam žemės sklypo dalį, tiek jam, 2001 metais įsigijus žemės sklypo dalį turėjo būti žinoma minėta aplinkybė. Dėl šios aplinkybės toks perleidimas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms nebuvo galimas (ŽRĮ 13 str. 4 p., NKVAĮ 9 str. 3 d.,4 d.). Teigia, kad atsakovams K. K., D. K., D. K., H. K., R. M. ir V. M. minėta aplinkybė taip pat buvo žinoma, o 2009 metais įrašas apie tai atsirado nekilnojamojo turto registre, todėl ir dėl šios priežasties atsakovams, kuriems žemės sklypo dalis perleista po nurodytos datos, apie minėtos aplinkybės egzistavimą buvo žinoma. Dėl šios priežasties nesutinka su teismo išvada, kad atsakovai nežinojo apie žemės sklypo dalies įtraukimą į kultūrinių vertybių sąrašą. Nurodo, kad atsakovams H. K., D. K. ir V. M. paskutinio sandorio sudarymo metu (2011-03-24 mainų sutartis) jau buvo žinoma apie Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamą tyrimą dėl ginčo sklypo dalies prie atsakovams priklausančio administracinio pastato privatizavimo galimo neteisėtumo. Dėl šios priežasties teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad žemės buvo parduota tik dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, o pirkėjai yra sąžiningi žemės sklypo dalies įgijėjai ir nepagrįstai netaikė restitucijos natūra, o priteisė iš valstybės 56 823 Lt sumą. Mano, kad taikant restituciją natūra kiekviena šalis būtų grąžinta į pradinę padėtį, o valstybė turėtų grąžinti ne tiek kiek priteista, o tiek kiek gavo – 7979,74 Lt. Teigia, kad V. V. negalėjo perleisti žemės sklypo dalies K. K. ir D. K., pastarieji atitinkamai neturėjo teisės jos perleisti UAB ,,Geodimetras“, šioji R. Z. (R. M.) ir D. K., o pastaroji bei jos sutuoktinis H. K. – V. M.. Minėti asmenys buvo susiję kaip akcininkai su UAB ,,Geodimetras“, todėl jiems taikomi griežtesni domėjimosi perkamu daiktu ir rūpestingumo reikalavimai. Mano, jog ši aplinkybė paneigia, minėtų fizinių asmenų sąžiningumą (CK 4.48 str., 4.96 str.). Teigia, kad teismas dėl fizinių asmenų sąžiningumo sprendė be jokio pagrindo, nes dėl to iš jų pusės nebuvo jokių pasisakymų. Dėl šios priežasties teismas netinkamai taikė restitucijos būdą, tuo pablogindamas Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba padėtį.

Atsakovai H. K. ir D. K. atsiliepimais į Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias restitucijos taikymą. Todėl pagrįstai nusprendė įpareigoti valstybę grąžinti atsakovams R. M., jos sumokėtą pinigų sumą UAB ,,Geodimetras“, už jos nupirktą žemės sklypo dalį 533/6332 ir V. M. pagal 2011-03-24 mainų sutartį perduotos žemės sklypo dalies 533/6332 dalies vidutinės rinkos vertės 32 323,00 Lt kompensaciją. Teismas pagrįstai sprendė, kad restitucijos tarp sąžiningų fizinių asmenų pinigais taikymu nebūtų ginamas viešasis interesas. Teismas pagrįstai sprendė, jog žemės sklypo dalis patenkanti į Trakų senamiesčio teritoriją buvo perduota atsakovams privačion nuosavybėn tik dėl neteisėtų valstybės institucijų kaltės žemės privatizavimo procese. Teigia, kad atsakovų nesąžiningumas įsigyjant ginčo žemės sklypo dalį neįrodytas. Atsakovai, kaip fiziniai asmenys neturi jokios pareigos abejoti valstybės institucijų sprendimų valstybinės žemės pardavimo procese teisėtumu arba tokių sprendimų teisėtumą tikrinti ir vertinti. Teigia, kad teismo sprendime nurodyta 24 500 Lt suma grąžintina atsakovei R. M. yra rašymo apsirikimas ir gali būti ištaisyta CPK 276 straipsnio nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų nebekartoja.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kiekvienąkart, kaip kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės perleidimo privačion nuosavybės teisėtumo klausimas. Valstybės nuosavybė naudojama visuomenės interesais, valstybės nuosavybe gali būti disponuojama tik įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties sandoriai, kuriais sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausančio turto likimas, turi viešojo intereso elementų ir yra viešasis interesas nagrinėti valstybės nuosavybės perleidimo sandorius.

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyti sandorių pripažinimo negaliojančiais padariniai: kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa tai, ką pagal sandorį ji yra gavusi, t.y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija) (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.) Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.145 straipsnio 1 dalyje. Joje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal tą sandorį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį privalo grąžinti viena kitai, taip atkuriant buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis 3K-3-126/2011). Esminis restitucijos bruožas, jog ji galima tik tarp asmenų, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai, o sutartiniuose teisiniuose santykiuose, tokie asmenys yra sutarties šalys. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje 3K-3-406/2012 ir kt.). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog turtą natūra grąžinus valstybei, iš valstybės priteistinos sumos neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose 3K-7-165/2012; 3K-7-379/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, apylinkės teismo pasirinktas restitucijos taikymo būdas leistų atsakovams gauti aiškiai daugiau, nei jie turėjo iki ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Dėl apylinkės teismo pasirinkto restitucijos taikymo būdo K. K. ir D. K., neįpareigojus jų grąžinti 45 000 Lt atsakovėms R. M. ir D. K., be teisėto pagrindo praturtėtų 39 000 Lt suma (45 000 – 6 000 = 39 000 Lt), o atsakovai D. K. ir H. K., atitinkamai neįpareigojus jų grąžinti 32 186 Lt vertės turto atsakovui V. M., be teisėto pagrindo praturtėtų 10 316 Lt suma (32 186 Lt – 22 500 Lt = 10 316 Lt). Taip pat įpareigojus valstybę grąžinti 56 823 Lt (24 500 Lt + 32 233 Lt = 56 823 Lt) R. M. ir V. M., su kuriais jos net nesieja prievoliniai santykiai, valstybė dėl tokio restitucijos taikymo, nepagrįstai turėtų grąžinti žymiai daugiau, nei gavo pati (7979,74 Lt) iš V. V. (56 823 Lt – 7979,74 Lt = 48 843,26 Lt). Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principui valstybės įpareigojimas grąžinti atsakovui V. M. jo gautos žemės sklypo dalies kompensaciją pagal 2011-03-24 mainų sutartį (32 323,00 Lt), didesnę nei ankstesnių minėtos sklypo dalies savininkų – D. K. ir H. K.. Už ją sumokėta suma (22 500 Lt), kai nustatyta minėta mainų sutartis buvo sudaryta visoms šio sandorio šalims (D. K. ir H. K. ir V. M.) žinant apie atliekamą tyrimą dėl ginčo žemės sklypo dalies privatizavimo teisėtumo ir galimą teismo procesą. Kolegijos nuomone, pakeisdamas restitucijos taikymo būdą, apylinkės teismas neįvertinęs bylos aplinkybių nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė R. M., įsigydama iš UAB ,,Geodimetras“ pagal 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo-pardavimo sutartį ginčo žemės sklypo dalį (533/6332) už ją sumokėjo 24 500 Lt. Kaip matyti iš 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo-pardavimo sutarties, šia sutartimi R. M. ir D. K. už 45 000 Lt ginčo žemės sklypo dalį (533/3166) iš UAB ,,Geodimetras“ nusipirko bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½ dalį), o sutartą kainą pardavėjos sumokėjo proporcingai perkamam turtui. Todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo priteisti R. M. 24 5000 Lt sumos. Be to, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta ir įvertina aplinkybė, kad sandorius sudarę asmenys buvo glaudžiai tarpusavyje susiję – D. K. ir R. M. buvo UAB „Geodimetras“ steigėjos ir vienintelės akcininkės, V. M. - UAB „Geodimetras“ direktorius, V. M. ir R. M. – sutuoktiniai, UAB „Geodimetras“ – tarpinė ginčo žemės sklypo įgijėja, būtent V. M. UAB „Geodimetras“ vardu sudarė ginčo žemės sklypo dalies pardavimo sutartį su D. K. ir R. M..

Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, iš principo turi teisę į kompensaciją, iš esmės prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalautų mažesnės kompensacijos nei visa rinkos kaina. Nuosavybės atėmimas nesumokant vertė atitinkančios kompensacijos paprastai laikytinas neproporcinga priemone (Pressos Compania Naviera S.A and Others, The H. M. v Greece).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, turėjo būti išsiaiškinta ginčo turto rinkos kaina sandorių sudarymo metu, tačiau, kaip matyti iš aukščiau išdėstytų argumentų, ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta ydingai. Apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi tik LR nekilnojamojo turto registro apibendrintų duomenų pagrindu apskaičiuota vidutine turto rinkos verte, nors buvo pagrindas manyti, kad ši vertė neatitinka realios konkretaus turto rinkos kainos. Apylinkės teismas turėjo patikrinti, ar sandorių kainos atitiko jo sudarymo metu buvusią turto rinkos vertę. Nenustačius, kad sandorio kaina neatitiko turto rinkos vertės, taikant restituciją pirkėjui gali būti atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant į sandorio kainą.

Apeliantai, apeliaciniame skunde, nesutikdami su apylinkės teismo išvadomis ir restitucijos taikymo būdo pakeitimu remiasi tuo, kad ginčo žemės sklypo dalies pardavimo ar mainų sandoris prieštarauja imperatyviai teisės normai - Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktui t.y. draudimui privatizuoti komercinės paskirties žemės objektų žemės sklypus miestų teritorijose, įrašytuose į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Iš tikrųjų, priimant skundžiamą sprendimą (2012 m. vasario 24 d.) minėta įstatymo norma, draudžiant privatizuoti paskirties žemės objektų žemės sklypus miestų teritorijose, įrašytuose į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, galiojo. Pagal skundžiamo teismo sprendimo priėmimo laiką, pripažįstant ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais, buvo konstatuota ir valstybės kaltė dėl panaikintų administracinių aktų priėmimo teisėtumo, pasireiškusi iš esmės aplaidžiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmais, kai turint pareigą veikti laikantis įstatymų reikalavimų ir sprendimus susijusius su žemės sklypo(-ų) pardavimu priimti atsakingai ir rūpestingai, įvertinus visas su tuo susijusias aplinkybes, šių pareigų laikomasi nebuvo. Tačiau 2012 m. kovo 15 d. įstatymu numeris XI-1934, įsigaliojusiu 2012 m. kovo 27 d. buvo pakeista LR žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto norma ir panaikintas draudimas privatizuoti žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taigi, panaikintas draudimas perleisti privačion nuosavybėn žemę, galiojęs byloje ginčijamų administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu. Nustatytas įstatyminio reguliavimo pakeitimas – draudimo perleisti privačion nuosavybėn atitinkamą, minėtą statusą turinčią žemę, galiojantis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bei virš konstatuotas viešo intereso gynimo poreikis sudaro pagrindą iš naujo svarstyti restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo šioje byloje klausimą. Pastebėtina, kad pasikeitusiame teisiniame reglamentavime, kuriame nebėra valstybės intereso išsaugoti valstybės nuosavybės teises į žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nulemia poreikį svarstyti, ar restitucijos taikymas natūra ir tokia išraiška, kaip tai atliko apylinkės teismas, išlieka; ar žemės sklypo dalies palikimas privačioje nuosavybėje, kada panaikinamas įstatyme numatytas draudimas, pažeidžia viešąjį interesą. Pakeistas ginčijamų sandorių sudarymo galimybės reglamentavimas, į kurį neatsižvelgti sprendžiant šią bylą negalima, gali nulemti ir suinteresuotų asmenų pozicijos pasikeitimus restitucijos taikymo bei kitokį nustatytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimą – gali atsirasti suderintas suinteresuotų asmenų interesas įstatymų leidžiamomis galimybėmis ir įvertinus faktinę situaciją žemės rinkoje išsaugoti susiklosčiusius ginčo žemės sklypo dalies naudojimo santykius, o tam galimybę suteikia ne mechaniškas, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes, restitucijos taikymas (CK 6.145 str., 6.146 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, proceso šalys yra suinteresuotos įgyvendinti savo teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje valstybę atstovauja prokuroras, kuriam įgyvendinant procesines teises (CPK 42 str.) suteikiama teisė imtis visų būtinų veiksmų (įskaitant ir taikos sutarties sudarymą), reikalingų valstybės interesams apginti ir apsaugoti efektyviausiu būdu. Nors proceso teisės normos ir suponuoja tam tikras teismo pareigas ginant viešąjį interesą, tačiau tai, jokių būdu negali paneigti prokuroro pareigos neapsiriboti vien formalaus reikalavimo pateikimu, bet ir įvertinti, kokia procesinė priemonė labiausiai atitiktų viešą interesą šioje byloje, siekiant išvengti galimų naujų teisminių procesų prieš valstybę.

Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas restitucijos taikymo klausimas ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria išspręsta dėl restitucijos taikymo ir dėl šios dalies perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.