- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-19
- Bylos Nr.
- 2A-1286-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02853-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
- Atsakovas
- J. L.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-2-90/2014 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Krum“ ieškinį atsakovei J. L. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2013 m. vasario 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „Krum“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Ius Positivum“. Administratorė, vykdydama ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., patikrino bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius ir nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 6 d. įmonė pirko automobilį Hyndai Sonata už 13 800 eurų (47 649 Lt), 2012 m. sausio 18 d. ilgalaikio turto nurašymo aktu automobilis nurašytas kaip neremontuotinas, nurašymo dieną jo likutinė vertė sudarė 43 679,10 Lt. 2012 m. sausio 18 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį parduotas atsakovei už 3 000 Lt, tą pačią dieną sudaryta panaudos sutartis, pagal kurią atsakovė perdavė įmonei laikinai ir neatlygintinai naudotis automobiliu, jo aptarnavimui nurašomos sunaudojamos medžiagos.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Krum“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia ab initio 2012 m. sausio 18 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį CK 1.82 str. ir 6.66 str. pagrindais, taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisti iš atsakovės 43 679,10 Lt ir 5 procentus metinių palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino negaliojančiu ab initio 2012 m. sausio 18 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, taikė restituciją piniginiu ekvivalentu: priteisė iš J. L. 40 679,10 Lt ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2013-08-23 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Krum“, 1 310,37 Lt žyminį mokestį ir 20,56 Lt įteikimo išlaidų, viso 1 220,37 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Teismas sprendime nurodė, kad pirkimo-pardavimo sandoris, kuris prieštarauja įmonės teisnumui (CK 1.82 str.) pripažintinas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.). Teismas nustatė, kad įmonė pardavė automobilį beveik 15 kartų mažesne kaina, ir šią sutartį laikė akivaizdžiai žalingu ir įmonės teisnumui prieštaraujančiu sandoriu. Teismas pažymėjo, kad preziumuojama, jog ginčijamas sandoris yra nesąžiningas, kai jis sudarytas tarp artimų giminaičių, šiuo atveju UAB „Krum“ direktoriaus ir vienintelio akcininko Š. I. ir jo motinos J. L. (CK 6.67 str.). Teismas nustatė, kad automobilis atsakovei nebuvo reikalingas, nes tą pačią dieną ginčo šalys sudarė automobilio panaudos sutartį, pagal kurią automobiliu naudojosi įmonė, sandoris buvo sudarytas, siekiant apsaugoti turtą įmonės bankroto atveju, įmonė turėjo daug skolų, pagal įmonės balansą jau 2011 m pabaigoje įmonė buvo nemoki, taigi ginčijamu sandoriu pažeistos kreditorių teisės. Teismas atmetė atsakovės prašymą taikyti restituciją natūra, argumentuodamas tuo, jog automobilio vertė per šį laiką sumažėjo, nėra žinoma jo techninė būklė, ar jis tinkamas naudoti, be to, atsižvelgė ir tai, kad bankroto administratorius su tokia restitucijos forma nesutiko. Teismas tenkino ieškinį ir taikė restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisiant automobilio likutinę vertę, buvusią ginčijamo pirkimo-pardavimo sandorio metu (CK 6.145 str. 6.147 str. 2 d.), atimdamas už automobilį sumokėtą kainą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo pakeisti 2014 m. vasario 17 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl taikytos restitucijos būdo, t. y. taikyti ne restituciją piniginiu ekvivalentu, o restituciją natūra – priteisti iš atsakovės ieškovei automobilį. Atsakovė nurodo, kad įstatymas prioritetą teikia restitucijos taikymui natūra. Restitucijos būdas gali būti keičiamas tik išimtiniais atvejais. Atsakovė teigia, kad byloje pateikti automobilio techninės būklės dokumentai, fotonuotraukos, kurie patvirtina itin gerą automobilio stovį, tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog restitucijos natūra taikymas grąžintų šalis į pirmykštę padėtį, pateikti duomenys apie automobilio registraciją, techninę būklę neįrodo to automobilio vertės šiuo momentu, todėl automobilio priteisimas ieškovei, ieškovės vertinimu, neatitiktų sąžiningumo, teisingumo ir proporcingumo principų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad automobilis atsakovei J. L. buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė (15 kartų) ir laikė, kad nors šalys turi teisę susitarti dėl prekių kainos, tačiau šalių laisvės principas sudarant sutartis neturi pažeisti vienos iš sutarties šalių teisių ir trečiųjų asmenų teisių (CK 6.156-6.158 str.). Todėl teismas pripažino, kad ginčijamas sandoris prieštaravo juridinio asmens tikslams ir egzistuoja pagrindas laikyti pirkimo-pardavimo sandorį prieštaraujančiu juridinio asmens teisnumui bei pripažinti jį negaliojančiu (CK 1.82 str.), taip pat pripažino, kad šis sandoris neteisėtas ir pažeidžia ieškovės kreditorių interesus (CK 6.66 str.). Byloje ginčo dėl pirmosios instancijos nustatytų aplinkybių dėl sandorio neteisėtumo nėra, tačiau apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl restitucijos taikymo neteisėtai ir nepagrįstai vadovavosi CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str., 6.147 str. 2 d. nuostatomis, nesivadovavo suformuota teismų praktika.
Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ji perdavusi kitai šaliai. Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė pakeisti restitucijos būdą, turi būti išimtinė bei teismo tinkamai argumentuota.
Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl restitucijos būdo vertino, kad ieškovė - bankrutuojanti įmonė, atsakovė, ieškovės buvusio vadovo, kuris iš kart po ginčijamo sandorio t. y. nuo 2012 m. sausio 18 d. panaudos sutarties pagrindu naudojasi perleista transporto priemone, ją eksploatuoja, motina, ir šių aplinkybių pagrindu sprendė, jog sandoris neteisėtas, pripažintinas negaliojančiu, tačiau teismo vertinimu, netikslinga, jog atsakovė grąžintų turtą, kurį gavo nuginčyto sandorio pagrindu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės teisės gali būti apgintos priteisiant iš atsakovės automobilio kainos skirtumą tarp teismo nustatytos automobilio kainos pardavimo metu ir sandorio metu sumokėtos sumos, t. y. Lt (43 679,10 Lt – 3 000 Lt) (CK 6.145 str. 2 d., 6.146 str., 6.147 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad šalys 2012 m. sausio 18 d. sudarė automobilio HUNDAI SONATA pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį atsakovė įsigijo UAB „Krum” nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę HUNDAI SONATA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 3 000 Lt (t. 2 b. l. 20, 174). Pagal byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad minėtą transporto priemonę UAB „Krum“ pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 2011 m. birželio 8 d. Vokietijoje už 13 800 EUR (t. 2, b. l. 14-15). Ieškovė ieškinį grindžia įmonės apskaitos duomenimis, patvirtinančiais, kad ginčo sandorio sudarymo metu automobilio balansinė vertė buvo 43 680 Lt (t. 2, b. l. 18). Kolegijos vertinimu, byloje nustačius, kad ginčo automobilį bendrovės vadovas perleido savo motinai, su kuria iš kart, po ginčijamo sandorio sudarymo, sudarė panaudos sutartį ir pats ginčo automobilį naudojo ne tik asmeniniams poreikiams, bet ir darbinėje veikloje, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pakeisti restitucijos būdą ir iš atsakovės, įgijusios automobilį, priteisti automobilio kainos skirtumą tarp nustatytos automobilio kainos pardavimo metu ir sandorio metu sumokėtos sumos.
Byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad automobilis po įsigijimo buvo įtrauktas į įmonės balansą, jo įsigijimo vertė įmonės finansiniuose dokumentuose buvo nurodyta 47 649 Lt. Iki ginčijamo sandorio sudarymo įmonės finansiniuose dokumentuose buvo fiksuojamas turto (automobilio) vertės pokytis, pardavimo metu automobilio vertė sumažėjo 3 969,90 Lt. Kolegijos vertinimu, buhalterinės apskaitos duomenys gali būti vertinami kaip formulinis pagal apskaitos standartus nustatytas teoretinis skaičiavimo būdas (skirtas tik buhalterinei apskaitai) ir gali neatitikti rinkos dėsniams, tačiau, ieškovei, grindžiant realizuoto turto vertę buhalterinės apskaitos dokumentais, atsakovė byloje neteikė ir neįrodinėjo, jog įmonės balanse nurodyta ginčo turto vertė neatitiko turto rinkos vertei (CPK 178 straipsnis). Nurodytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad likutinė turto vertė nurodyta įmonės apskaitoje gali būti prilyginta turto rinkos vertei (pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį turto rinkos vertė - apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sprendžiant šios bylos ginčą, neatsiejamai vertinama tai, jog ieškovė - bankrutuojanti įmonė, kad atsakovei įgijus transporto priemonę ji intensyviai buvo naudojama. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms pagrįstai nuspręsta restitucijos natūra netaikyti.
Teismui nusprendus taikyti restituciją natūra, automobilis turėtų būti grąžintas ieškovei, ieškovė, vadovaudamasis ĮBĮ nustatyta tvarka galėtų jį parduoti, tačiau tiek automobilio grąžinimo, tiek jo pardavimo procesas gali užtrukti, tik ieškovei pardavus automobilį paaiškėtų reali ginčo automobilio vertė jo grąžinimo momentu, dėl ko galimai kiltų ginčas dėl tokios žalos atlyginimo, todėl restitucijos būdas pinigais šiuo atveju labiau atitinka tiek bankrutuojančios įmonės, tiek jos kreditorių interesus.
Kolegijos vertinimu, toks restitucijos būdas atitinka ir CK 1.5 straipsnio nuostatas. Priešingu atveju, t. y. panaikinus ginčijamą sandorį ir pritaikius abipusę restituciją, ieškovė turėtų pardavinėti grąžintą automobilį, dėl to užsitęstų bankroto procedūros ir padidėtų bendrovės išlaidos: administravimo išlaidos, automobilio perregistravimas, jo įvertinimas (kainos nustatymas), skelbimai ir kt. Dėl priverstinio skubaus pardavimo automobilis galimai būtų parduotas mažesne nei rinkos verte. Visa tai sumažintų ieškovės galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovė galėtų būti įrašyta į kreditorių sąrašą su 3 000 Lt kreditoriniu reikalavimu. Įvertinus bankroto bylos duomenis, kyla pagrįstų abejonių bendrovės galimybe patenkinti tokius atsakovės finansinius reikalavimus. Tai reiškia, kad byloje parinktas tinkamas restitucijos būdas.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs aukščiau paminėtas bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas dėl sandorio neteisėtumo ir tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.