Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės apeliacinį skundą, su trečiojo asmens VĮ „Valstybės turto fondas“ prisidėjimu prie apeliacinio skundo, dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. R., M. T. R. ir UAB „Carel Properties Baltic“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, D. R., R. J., I. Č., T. M., E. P., A. P., M. M., E. J., K. B., Vilniaus arkivyskupijai, A. Š., dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys VĮ Valstybės turto fondas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Senamiesčio ūkis“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovų E. R., M. T. R., UAB „Carel Properties Baltic“ patikslintu ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, J. R., R. J., I. Č., T. M., E. P., A. P., M. M., I. J., E. J., K. B., Vilniaus arkivyskupijai, A. Š., trečiasis asmuo VĮ Valstybės turto fondas, UAB „Senamiesčio ūkis“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, ieškovai prašė iš neįrengtos pastogės (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), bendro 336,56 kv.m. ploto, esančios (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės atidalinti 71/1000 ( 23,89 kv.m. ), kurioms savininkas neįregistruotas, ir tas 71/1000 dalis ( 23,89 kv.m.) priteisti ieškovų M. T. R. ir E. R. bendrojon jungtinėn nuosavybėn, o iš M. T. R. ir E. R. solidariai priteisti 47780,00 Lt kompensaciją Lietuvos valstybei arba šiems atsakovams tokiomis dalimis: 1. D. R. – 1982,87 ( 4,15 % ), 2. R. J. – 3946,63 ( 8,26 % ), 3. I. Č. – 1361,73 (2,85 %), 4. T. M. – 3053,14 ( 6,39 % ), 5. E. P. – 1911,22 Lt (4 %), 6. A. P. – 1906,42 Lt (3,99 %), 7. M. M. – 3788,95 (7,93 %), 8. E. J. – 1782,19 Lt ( 3,73 % ), 9. K. B. – 2809,46 Lt (5,88 %), 10. Vilniaus arkivyskupijai – 6875,54 Lt (14,39 %), 11. A. Š. – 4462,65 Lt ( 9,34 %). Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Lietuvos valstybės, bet neprašo jų priteisti iš namo patalpų savininkų, su kuriais principinio ginčo nėra.

Atsakovas K. B. teismui 2012-01-05 pateiktu atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko. Atsakovė E. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kas su juo sutinka iš dalies. Atsakovas I. Č. teismui 2012-02-02 pateiktu atsiliepimu su ieškinio reikalavimais sutiko. Atsakovas M. M. teismui pateiktu atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko iš dalies. Atsakovai Vilniaus arkivyskupija ir A. P. teismui 2012-07-10 pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka. Atsakovė A. Š. teisme su ieškiniu sutiko.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teismui 2012-05-25 pateiktame 2012-05-23 atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka. Ieškovai prašo teismo atidalinti ne jiems priklausančią dalį pastogės iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau pastogės dalį, kuri priklauso 44,08 kv.m. ploto rūsio patalpų savininkui. Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atitinkamai, jei valstybės nuosavybės teisės objektai valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodoma, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Daugiabučio namo negyvenamosios patalpos, kurios butų privatizavimo procese netapo visų bendraturčių bendrąja daline nuosavybe, liko viešosios nuosavybės valdymo teisę įgyvendinančių subjektų dispozicijoje. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad Vyriausybė ar jos įgaliotas asmuo būtų priėmęs sprendimą dėl 44,08 kv.m. negyvenamosios patalpos ir jai priskirtos 22,25 kv.m. palėpės perdavimo savivaldybės nuosavybėn. Todėl, atsižvelgiant, kad šis turtas nebuvo privatizuotas, jis laikytinas valstybės nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad bešeimininkiu negali būti laikomas daiktas, priklausantis valstybei.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodydamas, kad name (duomenys neskelbtini), Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso nuosavybės teise nei gyvenamosios, nei negyvenamosios patalpos, pažymėjo, kad ieškovas siekia atidalinti ne jam priklausančią dalį pastogės iš bendrosios dalinės nuosavybės, o pastogės dalį, kuri tenka 44,08 kv.m. ploto rūsio patalpoms, į kurias nuosavybės teisės jis neįregistravęs.

Trečiasis asmuo VĮ Valstybės turto fondas nesutiko su ieškiniu, nurodė, kad 44,08 kv.m. negyvenamosios patalpos bei joms priskirta 22,55 kv.m. neįrengtos pastogės dalis, esančios (duomenys neskelbtini), teisės aktų, reglamentuojančių valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimą, nebuvo perduotos VĮ Valstybės turto fondui valdyti patikėjimo teise. Pagal CK 95 str., galiojusį iki 1994-05-17, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Savivaldybių nuosavybės, kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos, nenumatė 1990-02-12 Nuosavybės pagrindų įstatymas. Tačiau 1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 str. 3 d. 1 p. numatė, kad savivaldybės nuosavybės teisė atsiranda perduodant savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka valstybinės nuosavybės objektus. Pirmasis įstatymas, sureguliavęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Vėliau šį įstatymą pakeitė 1997-12-02 priimtas Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymas. Tikėtina, kad nekilnojamojo turto objektas buvo priskirtas visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui, kurį tuo metu valdė vykdomojo komiteto organai ir jis liko valstybės nuosavybė. Nesutiko, kad 44,08 kv.m. negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, priklausantis namo bendraturčiams.

Trečiasis asmuo UAB „Senamiesčio ūkis“ teismui 2012-04-23 pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nusprendė ieškinį patenkinti. Atidalinti 71/1000 dalis (23,89 kv.m.), kurių savininkai neįregistruoti, iš neįrengtos pastogės, bendro 336,56 kv.m. ploto, esančios (duomenys neskelbtini), kurios unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti šias 71/1000 dalis ( 23,89 kv.m.) neįrengtos pastogės ieškovų M. T. R., gim. (duomenys neskelbtini) ir E. R., a.k. (duomenys neskelbtini) bendrojon jungtinėn nuosavybėn, o iš M. T. R. ir E. R. solidariai priteisti 33880,80 Lt kompensaciją atidalijamų pastogės dalių savininkams atsakovams:

1. D. R., a.k. (duomenys neskelbtini) - 1982,87 Lt ( vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt du litus aštuoniasdešimt septynis centus),

2. R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) - 3946,63 Lt ( tris tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt šešis litus šešiasdešimt tris centus),

3. I. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) - 1361,73 Lt ( vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt vieną litą septyniasdešimt tris centus),

4. T. M., a.k. (duomenys neskelbtini) - 3053,14 Lt ( tris tūkstančius penkiasdešimt tris litus keturiolika centų),

5. E. P., a.k. (duomenys neskelbtini) - 1911,22 Lt ( vieną tūkstantį devynis šimtus vienuolika litų dvidešimt du centus),

6. A. P., a.k(duomenys neskelbtini) - 1906,42 Lt ( vieną tūkstantį devynis šimtus šešis litus keturiasdešimt du centus),

7. M. M., a.k. (duomenys neskelbtini) - 3788,95 Lt ( tris tūkstančius septynis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis litus devyniasdešimt penkis centus),

8. E. J., a.k. (duomenys neskelbtini) - 1782,19 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt du litus devyniolika centų),

9. K. B., a.k. (duomenys neskelbtini) - 2809,46 Lt ( du tūkstančius aštuonis šimtus devynis litus keturiasdešimt šešis centus),

10. Vilniaus arkivyskupijai, kodas 192059489, - 6875,54 Lt ( šešis tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis litus penkiasdešimt keturis centus),

11. A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) - 4462,65 Lt ( keturis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt du litus šešiasdešimt penkis centus ).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), yra įregistruoti 3 pastatai su jiems suteiktais unikaliais numeriais. Ieškovai ir atsakovai fiziniai asmenys bei atsakovas Vilniaus arkivyskupija nuosavybės teise valdo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Gyvenamajame name 1A2p ((duomenys neskelbtini)) taip pat kaip pat atskiras nekilnojamasis daiktas yra įregistruota 336,56 kv.m. bendro ploto neįrengta pastogė ( unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2002-03-19 atliko neįrengtos pastogės dalių ir plotų, tenkančių namo butų ( patalpų ) savininkams proporcingai turimam butų ( patalpų) plotui, paskaičiavimą ( Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 20 kopija, b.l. 8), kuriuo remiantis namo butų ( patalpų) savininkai įgijo nuosavybėn atitinkamas pastogės dalis. Į likusias 71/1000 dalis ( 23,89 kv.m.) neįrengtos pastogės nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos ( III t., b.l. 175).

Ieškovai siekia atidalinti pastogės dalį, į kurią savininkas neįregistruotas, iš bendrosios dalinės nuosavybės, šią pastogės dalį priteisiant ieškovams E. R. ir M.T. R. nuosavybėn, išmokant piniginę kompensaciją šios pastogės dalies savininkui (savininkams). Pastogės 71/1000 dalis, kurios savininkas neįregistruotas, 2002-03-19 apskaičiuota kaip pastogės dalis, tenkanti 61,32 kv.m. ploto patalpoms Nr.18 ( Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 20 kopija, b.l. 8), t.y. 17,24 kv.m. ploto koridoriaus patalpai 18-1 ir 44,08 kv.m. ploto sandėlio patalpai 18-2, pagal 1987-04-20 atliktos patalpų inventorizacijos duomenis (Kadastro ir registro dokumentų bylos (duomenys neskelbtini) kopija, b.l. 22). Duomenų apie negyvenamosios patalpos 18-2 (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)) ir apie patalpos 18-1 (koridorius ) privatizavimą, t.y. apie perleidimą privačių fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn, nėra. Šios patalpos nebuvo perduotos VĮ Valstybės turto fondui kaip valstybės turtas patikėjimo teise. Šios patalpos nebuvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (II t., b.l. 119). Vilniaus miesto savivaldybė byloje patvirtino, jog ji neturi nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), bei nepareiškė jokių pretenzijų į namo koridorių 18-1 (nesuformuotas ir neįregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas) ir į 18-2 (įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas).

Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais nustatyta, kad gyvenamojo namo 1A2p gyventojai nuo senų laikų ir iki šiol patalpas, esančias patalpose 18-1 ir 18-2, naudoja kaip sandėliavimo (rūsio) patalpas. Pateikti namo kadastro ir registro duomenys neturi duomenų apie specialiai registruotas ir raide „R“ žymimas rūsio patalpas name, tačiau butai Nr.3 ir Nr.10 buvo privatizuotos su rūsiais, t.y. faktiškai su kaip rūsio patalpas naudojamomis patalpomis, esančiomis patalpose 18-1 ir 18-2. Atsakovė A. Š. iki šiol kaip rūsio patalpa naudojasi patalpa 18-6, esančia patalpoje 18-1. Visos 2002-05-17 plane fiksuotos patalpos 18-4, 18-5, 18-6, 18-7, 18-8, 18-9 naudojamos kaip sandėliavimo (rūsio) patalpos, į kurias patenkama koridoriumi 18-3. Atsakovas T. M. naudojasi patalpa 18-9, kuri, kaip sandėliavimo (rūsio) patalpa, yra sujungta su šio atsakovo butu Nr.4. Sujungimas užfiksuotas dar 1948 m. ( Kadastro ir registro dokumentų bylos Nr.(duomenys neskelbtini) kopija, b.l. 43). Svarbu ir tai, kad namas 1A2p pastatytas tokiu būdu, kad namo patalpų 2 aukštas namo fasadinėje pusėje atitinka tame pačiame lygmenyje esančių patalpų 1 aukštą iš kiemo pusės. Atitinkamai namo patalpų 1 aukštas namo fasadinėje pusėje faktiškai atitinka tame pačiame lygmenyje esančių patalpų nulinį aukštą, t.y. rūsio (pusrūsio) lygmenį iš kiemo pusės. Nuo 1959 m. patalpos 18-1 ir 18-2 buvo apskaitomos kaip sandėlio, koridoriaus patalpos. Jau 1959-06-10 buvo užfiksuotas patalpos 18-2 perplanavimas (Kadastro ir registro dokumentų bylos Nr.(duomenys neskelbtini) kopija, b.l. 64). Nėra jokių duomenų apie tai, kad aptariamos koridoriaus ir sandėlio patalpos buvo kada nors naudojamos kaip gyvenamosios patalpos. Nesuprantama, dėl kokių priežasčių nuo 1959 m. buvo nurodoma jų gyvenamoji paskirtis. Patalpose nėra ir nematyti, kad jose kada nors buvo statiniai (įrenginiai), reikalingi tam, kad patalpose būtų galima gyventi (langai, krosnys ir pan.). Galima tik viena prielaida, kad šių patalpų gyv. paskirtimi buvo pažymima šių patalpų paskirtis tarnauti gyvenamosioms patalpoms (butams). Nėra duomenų, kad patalpos buvo naudojamos ne sandėliavimo tikslais. Negalima išvada, kad patalpos buvo pastatytos kaip individualaus naudojimo patalpos.

Namo patalpomis 18-1 ir 18-2, kaip sandėliavimo (koridoriaus) patalpomis, namo gyventojai bendrai atvirai naudojasi jau itin ilgą laiką (nuo 1959 m.). Per visą šį laikotarpį nei viena valstybės (savivaldybės) institucija nepareiškė pretenzijų dėl šių patalpų naudojimo namo gyventojais, nesiėmė jokių veiksmų ar priemonių tam, kad nutraukti namo gyventojų naudojimąsi patalpomis. Namo atskiruose butuose iki šiol išliko krosninis šildymas, todėl namo gyventojams buvo ir yra reikalingos sandėliavimo patalpos. Butai Nr. 3 ir Nr. 10 privatizuoti su rūsiais. Akivaizdu, kad minimos privatizavimo dokumentuose rūsio patalpos gali būti tik patalpose 18-1 ir 18-2. Kitų patalpų pastate 1A2p, kurios gali būti laikomos rūsiais, tarnauti namo gyventojams kaip rūsio ( sandėliavimo) patalpos, nėra.

Byloje surinkti įrodymai, nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo pripažinti, kad patalpos 18-1 ir 18-2 nuosavybės teise priklauso valstybei. Pagal nustatytas faktines patalpų 18-1 ir 18-2 naudojimo aplinkybes, šios patalpos funkcionaliai buvo naudojamos ir naudojamos ne kaip atskiros individualaus naudojimo patalpos, ne kaip savarankiškas nuosavybės objektas, bet namo patalpų savininkų poreikiams daiktų sandėliavimui, kuro laikymui tenkinti ir tokiu būdu skirtos atskirų namo patalpų (butų ir negyvenamųjų) funkcionalumui pagal jų paskirtį užtikrinti. Teismas daro išvadą, kad patalpos 18-1 ir 18-2 yra visų namo patalpų savininkų bendro naudojimo patalpos, kurios kartu su pagrindinėmis namo konstrukcijomis, bendrojo naudojimo mechanine, elektros, sanitarine-technine ir kitokia įranga, butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Esamoje situacijoje, kai iki šiol likusi neįregistruota 71/1000 neįrengtos pastogės dalis buvo apskaičiuota patalpoms 18-1 ir 18-2, daroma išvada, kad ši neįrengtos pastogės dalis nuosavybės teise proporcingai priklauso namo butų ir kitų patalpų savininkams.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindė argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 265 str. 2 d. peržengdamas byloje pareikštus reikalavimus, ex officio pripažindamas gyvenamojo namo rūsio patalpas bendrojo naudojimo patalpomis namo gyventojams priklausančioms bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tiek ieškinyje, tiek teisminio posėdžio metu buvo akcentuota, kad ieškinys yra pateiktas dėl neįrengtos pastogės atidalijimo būdo, jog savininko nustatymo klausimas nėra esmingas. Pats ieškovas ieškinyje nurodo jog „Ieškovai neturi teisinio suinteresuotumo šiomis sandėlio paskirties patalpomis, joms nėra aktualus atidalijimo klausimas, be to, jų nuosavybės klausimas galimai spręstinas kitaip negu nurodoma ieškinyje, todėl jos nepatenka į šiame ieškinyje pateikiamos spręstinos situacijos apimtį." Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl neįrengtos pastogės dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išėjo už ieškinio ribų, t.y. pripažino patalpas bendro naudojimo patalpomis, kai tokio reikalavimo nebuvo pareikšta.

Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo butų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nustatančiomis negyvenamųjų patalpų priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms tvarką ir jų perleidimą privačion nuosavybėn, o padarė išvadą dėl negyvenamųjų patalpų, esančių namo rūsyje, priklausymo bendrosios dalinės nuosavybės teise butų savininkams, neatsižvelgdamas į privatizavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įsigyti privačion nuosavybėn kitais, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo atskirų negyvenamų patalpų teisinę padėtį, tuo pažeidė LR CPK185 str. pripažindamas jas gyventojų butų priklausiniais, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose. Kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m balandžio 11d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą bylos Nr. 3K-3-142/2012) yra nurodęs, kad daugiabučiame gyvenamajame name esančios negyvenamosios patalpos negali būti vertinamos kaip to daugiabučio namo priklausinys vien pagal tai, kad jos skirtos ne gyventi, o kitiems namo gyventojų poreikiams patenkinti. Tam tikrais atvejais jos gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kitame daikte (daugiabučiame name) ir buti naudojamos atskirai nuo vieno ar visu butu, pavyzdžiui, jose rali būti vykdoma ūkinė, komercine ar dar kitokia veikla. Toks savarankiškas daiktas kaip negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali atitikti priklausiniui nustatytus kriterijus ir būti buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat jos gali būti ir savarankiškas nuosavybės objektas, t. y. turėti savininką, kuris gali nebūti daugiabučiame name esančio buto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybes pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-422/2011). Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį. Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė jog negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau taip pat turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstas išvadas, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo patalpų savininkų poreikiams tenkinti, be pagrindo pripažino patalpas butų priklausiniu.

Negyvenamąsias patalpas pripažinęs buto priklausiniu, teismas negalėjo paskaičiuoti priklausiniui tenkančios palėpės dalies, nes teisės aktai nenumato priklausiniams tenkančių dalių paskaičiavimo bendrojoje dalinėje nuosavybėje galimybės. Ieškinys pareikštas ir nagrinėtas buvo ne tik dėl ieškovo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet ir savininko neturinčios dalies atidalijimo, pastarąją priteisiant ieškovo nuosavybei.

Trečiasis asmuo VĮ Valstybės turto fondas prisidėjo prie apeliacinio skundo. Valstybės turto fondas, prisidėdamas prie atsakovo apeliacinio skundo, papildomai pažymėjo, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai pilnai patvirtina, jog minėta pastogė yra gyvenamajame name, statytame 1940 m., kuris šiuo metu susideda iš 20 atskirų turtinių vienetų, įregistruotų Nekilnojamojo turto registre. Šio namo butai ir kiti nekilnojamojo turto objektai, iki atlikto namo vidinio patalpų perplanavimo, buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, o patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotos 2003-11-05 pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-12-31 nutarimo Nr. 1503 „Dėl valstybes ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo" nuostatas, Vilniaus miesto savivaldybei įvykdžius Ilgalaikio materialiojo turto viešą aukcioną. Negyvenamosios patalpos (43,07 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamosios patalpos (71,48 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), vykdant 1999-06-09 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 386, buvo perduotos nuosavybės teise Vilniaus arkivyskupijai. Dėl to apeliantas savo skunde pagrįstai nurodo, kad teismo išvados dėl 44,08 kv. m nekilnojamojo turto objekto priskyrimo bendro naudojimo patalpoms, kurios tenkina gyventojų poreikius ir yra butų priklausiniai, padarytos neatsižvelgiant į Butų privatizavimo įstatymo nuostatas ir į Centrinės privatizavimo komisijos 1992-04-03 protokolo Nr. 37 nustatytą teisinį reguliavimą, bei gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, esančių patalpų perdavimo privatizuotų butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise tvarką. Taip pat duomenų apie minėtos patalpos priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų nebuvimą ir neatsižvelgus į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, kuriuose yra nustatyta, jog 44,08 kv. m negyvenamoji patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo suformuota kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas iki butų ir kitų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo ir yra minėto namo pirmame aukšte. Šie duomenys pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šių priežasčių su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime padarytomis išvados dėl 44,08 kv. m patalpos suformavimo, jos paskirties ir priklausymo namo gyventojams sutikti nėra pagrindo. Šios išvados, Valstybės turto fondo nuomone, prieštarauja Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisės principams. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs bendro naudojimo patalpų prasmę ir nurodęs, kad priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos, o pagrindinis bendro naudojimo patalpų ir priklausinių skirtumas yra tas, jog priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali buti naudojama individualiai. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog ta aplinkybė kai bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui elementų, nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo, nors namo, kaip pastato, pusrūsis (rūsys) yra viso pastato dalis ir ta prasme tarnauja pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo. Dėl to apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pirmos instancijos teismas netinkamai kvalifikavo atskirų negyvenamųjų patalpų teisinę padėtį, pripažindamas jas gyventojų butų priklausiniais ir tuo pažeidė Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio nuostatas, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Savo sprendimą pagrindė prielaidomis. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, pasisakydamas dėl šio turto negalėjimo būti valstybės nuosavybe, taip pat nurodė, kad atsakovas ir jį palaikantys tretieji asmenys, nagrinėjant ginčą šioje byloje, netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose pasisakyta dėl nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiame gyvenamajame name, nes nagrinėjamo ginčo aplinkybės nebuvo tapačios šios bylos aplinkybėms. Su šia teismo išvada vienareikšmiškai sutikti negalima, nes pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad butų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad butų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių racio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminio panašumo turėtų tik tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurioms neturėjo teisinės reikšmės ir įtakos formuojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009, 2011-03-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011 ir kt.). Paminėtina ir tai, kad pirmos instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą dėl neįrengtos palėpės dalies atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės patvirtina ir tai, jog negyvenamąsias patalpas pripažinęs butų priklausiniu, teismas negalėjo priskirti priklausiniui tenkančios palėpės dalį namo butų savininkams. Be to, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad buvo kilęs ginčas su minėto namo butų savininkais dėl neįrengtos pastogės dalių paskaičiavimu ar kompensacijos už jas išmokėjimu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai ir atsakovai Vilniaus arkivyskupija, A. P., K. B. prašė jo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas peržengė pareikšto ieškinio reikalavimo ribas, nes pripažino sandėliavimo/rūsio patalpas bendrojo naudojimo patalpomis ir tuo pačiu statinio, kuriame jos yra, patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe CK 4.82 str. pagrindu. Apeliantas nenurodo iš ko jis sprendė, kad teismas priėmė tokį sprendimą. Pateiktas apelianto požiūris tik patvirtina ieškinio ir pirmos instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tiek formaliąja, tiek faktine prasme. Pirmos instancijos teismas niekaip nenusprendė apelianto minimu klausimu. Teismo rezoliucinėje dalyje nėra jokio sprendimo (pasisakymo), apie kurį kalbama apeliaciniame skunde. Tam tikrų aplinkybių analizavimas teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje yra būtinas dėl įrodymų vertinimo ir priimto teismo sprendimo pagrindimo, kas yra privaloma teismams pagal CPK 265 str. 1 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-30 nutarimo dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje 16 d.), tačiau tai nereiškia, kad teismas, motyvuodamas savo sprendimą, nusprendė daugiau negu nurodoma rezoliucinėje dalyje. Pirmos instancijos teismas bendrosios dalinės nuosavybės faktu, kuris nebuvo atskleistas (registruotas) įstatymų nustatyta tvarka, tik pagrindė konkrečių atsakovų teisę į kompensaciją. Tas ir turėjo būti padaryta, nes nėra pagrindo priteisti kompensacijos asmeniui už turtą, kurio savininku jis nebuvo ar negalėjo būti. Apeliantas neteisingai aiškina ieškovų teiginius dėl pastogės ginčo dalies ir sandėliavimo/rūsio patalpų nuosavybės teisės (savininko) nustatymo, tai daro ne pagal bylos aplinkybes ir skirtingai - priklausomai nuo situacijos, tokiu būdu iškreipia ieškovų valią. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pastogės ginčo dalies ir sandėliavimo/rūsio patalpų nuosavybės teisės (savininko) klausimas neturi esminės įtakos pagrindinio reikalavimo sprendimui - dėl pastogės ginčo dalies atidalijimo, nes pats faktas, jog daugiau kaip penkiolika metų tas savininkas neatsiranda, yra pakankamas pagrindas konstatuoti kitų bendraturčių teisių pažeidimą, nes tokioje situacijoje neįmanomas joks nekilnojamojo turto tvarkymas, gavimas atitinkamų leidimų pertvarkyti turtą, jį kapitališkai suremontuoti. Be to, daikto padalinimo atveju svarbu ne jo savininko (bendraturčio) asmenybė, o turto savybės. Tos pastogės dalies savininko tiesioginis ar netiesioginis nustatymas reikšmingas minėto reikalavimo tenkinimui tik procesiškai, t.y. sudaryti prielaidas procesui pradėti ir bylą išnagrinėti - nustatyti atsakovą, nes be jo joks civilinis procesas negalimas (CPK 37,111,135 str.), taip pat nustatyti ir kitus į procesą įtrauktinus asmenis, dėl kurių teisių ir pareigų gali būti nuspręsta byloje (CPK 266, 329 str. 2 d. 2 p.). Ieškovų reikalavimai dėl kompensacijų priteisimo pareikšti kaip papildomi reikalavimai, kad priklausomai nuo situacijos, teismui būtų sudarytos procesinės prielaidos spręsti ginčą iš esmės ir visa apimtimi - paaiškėjus turto savininkui, priteisti jam piniginę kompensaciją, kaip priklauso pagal CK 4.80 str. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės klausimą teisme iškėlė patys atsakovai, tarp jų ir apeliantas, tačiau irgi tik argumentų, faktinių aplinkybių aiškinimosi lygyje. Niekas nepareiškė savarankiškų reikalavimų ar priešieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Pagal CPK 5 str. dėl pažeistų teisių gynimo turi teisę kreiptis į teismą tik asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, kurių taikymo galimybė nagrinėtoje byloje nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-05-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000). Ieškovai neturi teisės prašyti kam nors kitam pripažinti nuosavybės teisę. Pats apeliantas irgi nurodo, kad tik ieškovas gali pasirinkti teisių gynimo būdą ir būtent tik savo teisių. Faktas, kad bylos nagrinėjimo metu proceso dalyviai daug daugiau dėmesio skyrė nuosavybės teisės klausimui ar teismas daugiau skyrė to klausimo nagrinėjimui, nereiškia, kad ši aplinkybė tapo teisiškai reikšmingesnė ar turi esminės reikšmės pagrindiniams ieškinio reikalavimams išspręsti. Ieškovai nurodė, kad negali pretenduoti į nuosavybės teisę dėl pastogės ginčo dalies ir sandėliavimo/ rūsio patalpų pilna apimtimi, be to, neturi teisinio ir ekonominio suinteresuotumo įgyti nuosavybės teisę į sandėliavimo/rūsio patalpas, jiems yra žinoma, kad tokių pretenzijų turi kiti asmenys, todėl patys neturi net procesinio pagrindo kelti reikalavimus dėl nuosavybės teisės pripažinimo (registravimo) kuriam nors kitam asmeniui. Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovai negalėjo kreiptis dėl pastogės ginčo dalies atidalijimo, o turėjo kažkokiu kitu būdu priversti kitus asmenis įgyti nuosavybės teisę į atitinkamas patalpas, tik patvirtina, kad ieškovų kaip bendraturčių teisės yra pažeidžiamos, o apeliantų siūlomas teisinis sprendimas (arba kitaip sakant situacijos teisinis nesprendimas), reiškia būtent tolimesnį jų teisių pažeidimą, kas pagal Konstitucijos 30 str., CK 1.138 str. nėra pateisinama. Pirmos instancijos teismas būtent taip ir įvertino situaciją.

Į bylą buvo įtraukti visi asmenys, kurie bent teoriškai galėjo pretenduoti į pastogės ginčo dalies nuosavybę, todėl nebuvo procesinių kliūčių pareikštą reikalavimą išspręsti iš esmės, įvertinti visų susijusių asmenų interesus, išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliantas nepateikia jokių motyvų, dėl kurių teismo sprendimu parinktas pastogės ginčo dalies atidalijimo būdas galėtų būti pripažintas nepagrįstu ar neteisėtu, neatitiktų teisinio reglamentavimo dėl bendros nuosavybės tvarkymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-10-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011 nurodė, kad negyvenamųjų patalpų priskyrimą prie savarankiškų daiktų ar pripažinimą pastato, kuriame jos yra, dalimi lemia faktinių aplinkybių visuma - tiek registrų duomenys apie daiktus, tiek patalpų projektuota ir faktinė naudojimo paskirtis, taip pat bet kokios kitos faktinės aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios aplinkybes, kad tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas susijęs nuolatinai, sąsajos esmė - funkcinis ryšys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje pabrėžė, kad teismų praktikoje yra suformuluotos taisyklės, kad dėl daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės į negyvenamąsias patalpas sprendžiama pagal tai, ar jos pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu yra gyvenamojo namo (pagrindinio daikto) priklausinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-04-11 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012 nurodė, kad ne bet kokios negyvenamosios patalpos lieka valstybės nuosavybe, o tik tos, kurios pagal faktinius duomenis galima konstatuoti kaip tinkamas naudoti individualiai ir savarankiškai, t.y. jos neskirtos bendriems pastato gyventojų poreikiams tenkinti. Šiuo atveju paneigiamas ir apelianto argumentas, kad dėl bet kokių gyvenamojo namo negyvenamųjų patalpų turėjo būti surašomas atskiras privatizavimo dokumentas ir tos patalpos identifikuojamos, nes nėra neigiama, kad bendrojo naudojimo patalpos, kurios besąlygiškai tampa pastato sudedamąją dalimi (jo patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe), (koridoriai, laiptinės, sandėliavimo patalpos rūsiuose, balkonai, pastogės ir pan.) nebuvo atskirai inventorizuojamos ir identifikuojamos privatizavimo dokumentuose. Tokiais atvejais pagal faktinių aplinkybių visumą teismas turi spręsti, ar į tokias patalpas privatinė nuosavybė (tiesioginė ar netiesioginė) atsirado įstatymų nustatyta tvarka, t.y. ar įstatymai reikalavo dėl nuosavybės teisės perleidimo į tokias patalpas atskiro mokėjimo, atskiro dokumento dėl nuosavybės teisės perleidimo. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad pagal faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad patalpos, kurias apeliantas laiko valstybės nuosavybe, būtų galima naudoti ar buvo naudojamos pagal kokią nors individualią, savarankišką paskirtį. Priešingai, teismas nurodė, kad tos patalpos visada buvo naudojamos butų gyventojų poreikiams (sandėliuoti kurą, buityje naudojamus daiktus, maisto produktus ir pan.) ir pagal jų duomenis, technines savybes be pertvarkymo nėra galimybės naudoti kitai paskirčiai.

Pažymėjo ir tai, kad iš 61,32 kv m sandėliavimo/rūsio patalpų, žymimų Nekilnojamojo turto registro planuose Nr. 18-1 ir 18-2, atskiras nekilnojamasis daiktas buvo suformuotas tik 44,08 kv m ploto jų dalies (Nr. 18-2) pagrindu, suteikiant jam unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), - likęs plotas taip ir liko koridoriumi (bendrojo naudojimo patalpomis, netiesiogiai priklausančiomis pastate esančių patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise), nes Nekilnojamo turto registro tvarkytojas nematė pagrindo ir techninių galimybių tą patalpų dalį apskritai naudoti kaip atskirą patalpą, ir tai patvirtina, kad šios patalpos negalėjo būti atskiru valstybės nuosavybės objektu. Minėtas faktas, kad dalis sandėliavimo/rūsio patalpų net negalėjo būti panaudota atskiro nekilnojamojo daikto formavimui, reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas 2002-03-19 paskaičiavimu dalį pastogės patalpų priskyręs sandėliavimo/rūsio patalpoms padarė klaidą, tačiau dėl praleistų terminų ir ilgą laiką buvusios nespręstos situacijos jos ištaisymas teisinėmis priemonėmis, naikinant tokį paskaičiavimą, nėra tikslingas, pateisinamas, yra sudėtingas ir dėl to tikėtina teismų atmestinas problemos sprendimo būdas, tuo labiau, kad yra ir priemonių tam klausimui spręsti. Nežiūrint to, ir ši faktinė aplinkybė vertintina kaip pagrindas tenkinti ieškinį ir atstatyti teisingumą. Šiame kontekste apelianto argumentas, kad teismas negalėjo tenkinti ieškinio reikalavimų vien dėl to, kad anksčiau buvo padaryta klaida, bendrojo naudojimo patalpoms (jų savininkui) priskiriant dalį kitose bendrojo naudojimo patalpose (jų nuosavybėje), atmestinas. Priešingai, teismui pripažinus, kad dėl kompensacijos išmokėjimo bendrojo naudojimo (sandėliavimo/rūsio) patalpa laikytina pastato patalpų savininkų bendrąja daline nuosavybe CK 4.80 str. pagrindu kaip įgytą kartu su nuosavybės teise į gyvenamąsias patalpas, ištaisoma padaryta klaida ir neleidžiama sukelti tolimesnes neigiamas pasekmes. Priešingu atveju būtų paneigtas vienas iš teisinės valstybės principų, kad iš neteisės negali atsirasti teisė.

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina ir atsakovas Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos Respublikos valstybė pripažino, kad pastogės ginčo dalies pastatas (duomenys neskelbtini) iki nacionalizavimo priklausė Lietuvos Katalikų bažnyčiai ir visos jo patalpos, kurios gali būti naudojamos kaip atskiras daiktas (atskiros patalpos) ir nebuvo privatizuotos (t.y. išlikusios tiek juridiškai, tiek faktiškai), turėjo būti laikomos išlikusiu nekilnojamuoju turtu pagal Religinių bendrijų teisės į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 1 ir 3 str., nuosavybės teisė į jas pripažinta Vilniaus arkivyskupijai. Šios teisės buvo atkurtos Vilniaus arkivyskupijai, inventorizavus visas tame pastate buvusias patalpas ir patikrinus jų statusą (bent jau įstatymai įpareigojo tai padaryti ir byloje nėra duomenų, kad to būtų buvę galima nedaryti) ir nė viena iš valstybinių ar savivaldybės institucijų nenurodė, kad pastate (duomenys neskelbtini) yra dar kokių nors patalpų, kurios priklauso valstybei, t.y. Lietuvos Respublikos valstybė pripažino, kad tiek sandėliavimo/rūsio patalpa, tiek pastogės ginčo dalis (kaip ir pati visa pastogė) yra pastato patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė pagal Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2002-03-19 paskaičiavimą. Tame pačiame pastate buvo ir kitų bendrojo naudojimo patalpų (pastogė), kurios nebuvo kokiu tai specialiu aktu perduotos privačiai nuosavybei, tačiau pastato patalpų savininkų buvo atskirtos į atskirą daiktą kaip bendroji dalinė nuosavybė CK 4.80 str. pagrindu. Lietuvos Respublikos valstybė to neginčijo.

VĮ Registrų centras centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2008-05-10 sprendime Nr. 206 nurodyta, kad sandėliavimo/rūsio patalpos turi būti registruotos kaip pastato (duomenys neskelbtini) (plane pažymėtas indeksu 1A2/p) patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė proporcingai nuosavybės teise turimų patalpų plotui ir tik tuo atveju, jei tie savininkai pasirašys ir pateiks registratoriui atitinkamą sutartį. Toks sprendimas kaip teistas ir pagrįstas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-09-11 sprendimu, surinkus visą informaciją apie galimas valstybės pretenzijas į tų patalpų nuosavybę. Atitinkamos įstaigos patvirtino, kad neturi pagrindo veikti Lietuvos Respublikos valstybės vardu dėl nuosavybės teisės jai įregistravimo. Civilinės bylos nagrinėjimo metu apeliantas taip pat nesiėmė jokių veiksmų registruoti savo nuosavybės teisę, nors teigė tokią turintis. Nurodytų aplinkybių kontekste apelianto argumentai, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė butų ir kito valstybės turto privatizavimą reglamentavusių teisės aktų teisės normas, yra nepagrįsti. Jos neturėjo būti taikomos.

Kadangi apeliantas neteisingai aiškina ginčo esmę ir faktines aplinkybes, laiko ginčą kilus dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo buto priklausiniu, nors tokie reikalavimai byloje nėra pareikšti, tai atitinkamai netinkamai taiko ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo praktiką. Apeliaciniame skunde nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys ir atskiri jų cituojami argumentai pagal faktines aplinkybes yra skirtingi nuo nagrinėjamų šioje byloje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas negalėjo spręsti turto padalijimo klausimo, priteisiant pastogės ginčo dalį ieškovams, taip pat nenustačius (neįregistravus) tos dalies savininko. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-12-09 teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga (skelbta Teismų praktika Nr. 32), pagal CK 4.80 str. galimas ir atidalijimo būdas piniginiu ekvivalentu, t.y. kai vieno bendraturčio turima dalis priteisiama kitam bendraturčiui, o pastarasis įpareigojamas nuosavybės natūra netekusiam bendraturčiui išmokėti piniginę kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Apelianto pateikiamas CK 4.80 str. aiškinimas, kad daiktai gali būti atidalijami tik natūra, nepagrįstas nei teisės aktais, nei teismų praktika dėl jų taikymo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 265 str. 2 d. peržengdamas byloje pareikštus reikalavimus, ex officio pripažindamas gyvenamojo namo rūsio patalpas bendrojo naudojimo patalpomis namo gyventojams priklausančioms bendrosios dalinės nuosavybės teise, atmestinas, kaip nesudarantis pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas - negyvenamosios 44,08 kv.m. bendro ploto patalpos Nr.18 ((duomenys neskelbtini)), pažymėtos 18-2, pastate 1A2p. Nuosavybės teisės, kitos daiktinės teisės į šias patalpas neįregistruotos (III t., b.l. 20, 31, 32). Gyvenamajame name 1A2p ((duomenys neskelbtini)) taip pat kaip pat atskiras nekilnojamasis daiktas yra įregistruota 336,56 kv.m. bendro ploto neįrengta pastogė (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), į kurios 929/1000 dalis yra įregistruotos namo butų (patalpų) savininkų teisės, o į likusias 71/1000 dalis (23,89 kv.m.) neįrengtos pastogės nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (III t., b.l. 175).

2002-03-19 Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atliko neįrengtos pastogės dalių ir plotų, tenkančių namo butų (patalpų) savininkams proporcingai turimam butų (patalpų) plotui, paskaičiavimą (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 20 kopija, b.l. 8). Juo remiantis namo butų (patalpų) savininkai įgijo nuosavybėn atitinkamas pastogės dalis. Kadangi pastogės dalių paskaičiavimas buvo atliekamas skaičiuojant ir dalį, tenkančią suformuotoms 61,32 kv.m. ploto patalpoms Nr.18 ( Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 20 kopija, b.l. 8), t.y. 17,24 kv.m. ploto koridoriaus patalpai 18-1 ir 44,08 kv.m. ploto sandėlio patalpai 18-2, pagal 1987-04-20 atliktos patalpų inventorizacijos duomenis ( Kadastro ir registro dokumentų bylos (duomenys neskelbtini) kopija, b.l. 22), todėl nesant pastarųjų patalpų savininko atitinkamai savininkas neįregistruotas ir 71/1000 palėpės daliai.

Ieškovams siekiant atidalinti pastogės dalį, į kurią savininkas neįregistruotas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai aiškinosi aplinkybes dėl pastogėje esančių ginčo patalpų priskyrimo patalpoms Nr.18, t.y. 17,24 kv.m. ploto koridoriaus patalpai 18-1 ir 44,08 kv.m. ploto sandėlio patalpai 18-2, atitinkamai šių patalpų paskirties ir priklausomybės, nes bylos nagrinėjimo dienai patalpos nei privatizuotos, nei perduotos VĮ Valstybės turto fondui kaip valstybės turtas patikėjimo teise, nei perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn nebuvo. Detaliai išanalizavęs kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą faktines aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal 1987-04-20 atliktos patalpų inventorizacijos duomenis jie neatitinka faktinės situacijos, nes butas Nr.10 1999-08-08 privatizuotas su rūsiu, taip pat butas Nr. 3 1999-08-10 privatizuotas su rūsiu, nors pagal kadastro duomenis namas yra be rūsio (II t., b.l. 33, 128; IV t., b.l. 145, 146). Naujų faktinę situaciją atitinkančių duomenų neįrašymas į Nekilnojamojo turto registrą suponavo būtinybę teismui vertinti niekieno vardu neįregistruotų patalpų paskirtį pagal jos technines savybes ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, nes nenustačius reikšmingų ginčo išnagrinėjimui aplinkybių ir jų atitinkamai neįvertinus, nebuvo galima išspręsti ieškovų reikalavimo dėl palėpės patalpų priklausomumo ir atitinkamo jų atidalinimo. Kadangi bylos nagrinėjimo metu šalys skirtingai vertino negyvenamųjų patalpų statusą, teismas, kilus ginčui, ar gyvenamojo namo butų savininkai įgijo nuosavybės teise negyvenamąsias patalpas kaip priklausinius, ar tos negyvenamosios patalpos liko neprivatizuotos, t.y. netapo butų savininkų nuosavybe, todėl liko valstybės nuosavybe, vertino reikšmingas šios patalpos statuso nustatymui aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad patalpos 18-1 ir 18-2 funkcionaliai buvo naudojamos ir naudojamos ne kaip atskiros individualaus naudojimo patalpos, ne kaip savarankiškas nuosavybės objektas, bet namo patalpų savininkų poreikiams daiktų sandėliavimui, kuro laikymui tenkinti ir tokiu būdu skirtos atskirų namo patalpų (butų ir negyvenamųjų) funkcionalumui pagal jų paskirtį užtikrinti, kad jos yra visų namo patalpų savininkų bendro naudojimo patalpos, kurios kartu su pagrindinėmis namo konstrukcijomis, bendrojo naudojimo mechanine, elektros, sanitarine-technine ir kitokia įranga, butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatė reikšmingas ginčo išnagrinėjimui aplinkybes. Tam tikrų aplinkybių analizavimas teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje yra būtinas dėl įrodymų vertinimo ir priimto teismo sprendimo pagrindimo, kas yra privaloma teismams pagal CPK 265 str. 1 d. Pirmos instancijos teismas bendrosios dalinės nuosavybės faktu, kuris nebuvo atskleistas (registruotas) įstatymų nustatyta tvarka, tik pagrindė ieškovo reikalavimo teisės pagrįstumą ir konkrečių atsakovų teisę į kompensaciją, tuo neišeidamas už pareikšto ieškinio ribų.

Atmestinas apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo butų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, nustatančiomis negyvenamųjų patalpų priskyrimo bendrojo naudojimo patalpoms tvarką ir jų perleidimą privačion nuosavybėn. Apeliantas argumentą grindžia CK 4.82 straipsnio 1 dalies, CK 4.47 straipsnio 12 punkto, Butų privatizavimo įstatymo, Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo normų aiškinimu, suformuotu teisminėje praktikoje, Centrinės privatizavimo komisijos protokolais, detalizuojančiais privatizavimo tvarką, nurodydamas, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įsigyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuose taisės aktuose nustatyta tvarka. Apeliantas nurodė, kad ieškovams nepateikus prašymo dėl negyvenamosios patalpos perdavimo neatlygintinai bendrosios nuosavybės teise, notariškai patvirtinto susitarimo dėl negyvenamųjų patalpų naudojimo, eksploatavimo bei techninės priežiūros bei sutarties dėl gyvenamojo namo eksploatavimo, remonto ir avarijų likvidavimo, pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą dėl negyvenamųjų patalpų name (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendro naudojimo patalpomis bei jų priklausymo bendrosios nuosavybės teise name esančių butų savininkams.

Materialiosios teisės normose įtvirtinti požymiai ir kriterijai sudaro pagrindą skirstyti daiktus į pagrindinius, antraeilius ir į jų rūšis, o pagal tai spręsti dėl jų teisinės padėties ir likimo. Negyvenamosios patalpos daugiabučiame gyvenamajame name gali būti savarankišku daiktu (patalpomis) kaip savarankiškas nuosavybės objektas, taip pat jos gali būti savininkams priklausančių patalpų priklausinys, naudojamas bendros dalinės nuosavybės teise. Teismų praktikoje yra suformuota, pagal kokius kriterijus nustatoma, ar konkrečios patalpos priskirtinos priklausinių kategorijai ir kokius juridiškai reikšmingus faktus tam būtina nustatyti. Pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį, antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. CK 4.19 straipsnyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Sąvoka „nuolat susijęs“ suprantama kaip funkcinis ryšys, t. y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui, pavyzdžiui, negyvenamosios patalpos daugiabučiame name patenkina buto ar butų savininkų ne gyvenamuosius, bet kitokius poreikius – kuro sandėliavimo, daiktų laikymo ir kt. Teismų praktikoje yra suformuluotos taisyklės, kad dėl daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės į negyvenamąsias patalpas sprendžiama pagal tai, ar jos pagal savo technines savybes, paskirtį ir funkcinį ryšį su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu yra gyvenamojo namo (pagrindinio daikto) priklausinys, ar individualaus naudojimo patalpos, ar savarankiškas nuosavybės objektas. Kaip jau pirmiau minėta, pirmosios instancijos teisėtai ir pagrįstai nustačius, kad patalpos 18-1 ir 18-2 funkcionaliai buvo naudojamos ir naudojamos ne kaip atskiros individualaus naudojimo patalpos, ne kaip savarankiškas nuosavybės objektas, bet namo patalpų savininkų poreikiams daiktų sandėliavimui, kuro laikymui tenkinti ir tokiu būdu skirtos atskirų namo patalpų (butų ir negyvenamųjų) funkcionalumui pagal jų paskirtį užtikrinti, kad jos yra visų namo patalpų savininkų bendro naudojimo patalpos, kurios kartu su pagrindinėmis namo konstrukcijomis, bendrojo naudojimo mechanine, elektros, sanitarine-technine ir kitokia įranga, lieka tik konstatuoti, jog daugiabučio gyvenamojo namo privatizavimo metu butų savininkai, įgydami nuosavybės teisę į privatizuotą pagrindinį daiktą – butą, tuo pačiu sandoriu įgijo nuosavybės teisę ir į tuo metu jo priklausiniais buvusius daiktus.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino butų inventorizavimo bylų ir juose esančių duomenų apie butams priklausančius priklausinius (rūsius), įkainojimo aktuose esančių duomenų, nenustatė bylai reikšmingų įrodinėtinų aplinkybių yra atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas analizavo Nekilnojamojo turto registro duomenis, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo atliktus kadastrinius matavimus, nustatė neatitikimus tarp 2002-05-17 atliktų matavimų ir faktinės situacijos, užfiksuotos 1987-04-20 inventorizacijos metu. Nekilnojamojo turto registro duomenų apie nekilnojamuosius daiktus išviešinimas nenulemia ir nereiškia, kad daikto savybės ar kriterijai yra būtent tokie; išviešinti duomenys nelemia daikto likimo.

Atmestinas apelianto argumentas, kad pripažinęs negyvenamąsias patalpas buto priklausiniu, teismas negalėjo paskaičiuoti priklausiniui tenkančią palėpės dalį, nes teisės aktai nenumato priklausiniui tenkančių dalių paskaičiavimo bendrojoje dalinėje nuosavybėje galimybės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad remiantis 1987-04-20 kadastriniais matavimais suformuota ir įregistruota, kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, negyvenamoji patalpa - negyvenamosios patalpos, 44,08 kv.m. bendro ploto, pažymėtos 18-2, suteikiant unikalų numerį Nr.(duomenys neskelbtini) ( III t., b.l. 20 ). Tikslios šio nekilnojamojo daikto, suteikiant unikalų numerį, suformavimo aplinkybės teismui nenurodytos. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nurodė, kad unikalus numeris suteiktas 2002-12-19 ( IV t., b.l. 145, 146). Nekilnojamasis daiktas suformuotas po 2002-03-19, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2002-03-19 atliktame Neįrengtos pastogės idealių dalių paskaičiavime nurodytos patalpos Nr.18 ir jų 61,32 kv.m. plotas, t.y. patalpos 18-1 ( koridorius) ir 18-2 ( sandėlis) dar buvo apskaitomos bendrai, taip pat po 2002-05-17, kai kadastriniai matavimai buvo atliekami pil. R. J. prašymu ir tik jo veiksmų pasekoje, siekiant išmatuoti jam priklausančio rūsio (patalpos 18-2) dalį, patalpai buvo suteiktas unikalus numeris. Taigi, pagal faktinę situaciją neatitinkančių kadastrinių matavimų ir susiklosčiusių aplinkybių pagal atskirų namo savininkų pateiktus prašymus rezultate, ginčo nagrinėjimo dienai teismui buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2002-03-19 atliktas neįrengtos pastogės dalių ir plotų, tenkančių namo butų (patalpų) savininkams proporcingai turimam butų (patalpų) plotui, paskaičiavimas (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 20 kopija, b.l. 8). Teismas, vertindamas visas reikšmingas ginčo išnagrinėjimui aplinkybes, kai tarp namo savininkų iš esmės nebuvo ginčo dėl kiekvienam iš jų tenkančios nepadalintos pastogės dalies ar atitinkamos tos dalies kompensacijos priteisimo, ginčą išsprendė iš esmės, nes nebuvo nustatyti kiti savininkai, kurie turėtų pagrindą pretenduoti į nuosavybę dalyje pastogės patalpų, bei pagrįstai padarė išvadą, jog iki šiol likusi neįregistruota 71/1000 neįrengtos pastogės dalis, kuri nors ir buvo apskaičiuota patalpoms 18-1 ir 18-2, nuosavybės teise proporcingai priklauso namo butų ir kitų patalpų savininkams.

Teisėjų kolegijai sprendžiant, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino, jog negyvenamosios patalpos 18-1 ir 18-2 yra butų savininkų priklausinys (sandėliavimo, koridoriaus patalpos), atitinkamai spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vertino, jog visas neįrengtos pastogės plotas taip pat priklauso namo butų ir kitų patalpų savininkams. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad ieškinys pareikštas ir nagrinėtas buvo ne tik dėl ieškovo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, bet ir savininko neturinčios dalies atidalijimo, pastarąją priteisiant ieškovo nuosavybėn.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Ieškovas pateikė įrodymus apie 2420 Lt sumokėjimą už advokato pagalbą teiktą teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuos prašė priteisti iš atsakovo. Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, spręstina, kad ieškovui iš apeliantų lygiomis dalimis priteistini 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „Carel Properties Baltic“ iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 750 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš VĮ Valstybės turto fondo 750 Lt bylinėjimosi išlaidų.