Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplestine teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju Stasio Gudyno (pranešejas), Aruno Sutkeviciaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaites,

viešame teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo administracine byla pagal pareiškeju M. D., R. G., A. J., A. J., V. K., L. M., L. S., R. S., P. Š., A. Š., J. T., L. T., R. J. V., B. V., E. V., J. L. Ž. ir pareiškeju atstovo advokato Kazimiero Motiekos apeliacinius skundus del Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracineje byloje pagal pareiškeju M. D., R. G., A. J., A. J., V. K., L. M., L. S., R. S., P. Š., A. Š., J. T., L. T., R. J. V., B. V., E. V., J. L. Ž. skunda atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansu ministerijai, Panevežio apygardos teismui del atlyginimo išmokejimo, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teiseju kolegija nustate:

I.

2000 m. balandžio 11 d. nutartimi Vilniaus m. 1-ojo apylinkes teismo teisejas J. Ivanauskas, išnagrinejes pareiškeju ieškini bei prašyma kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini Teisma, nutare prašyma patenkinti, civiline byla sustabdyti, ir kreiptis i Lietuvos Respublikos Konstitucini teisma del išaiškinimo, ar minetas Vyriausybes nutarimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniams.

2001 m. rugsejo 14 d. Vilniaus miesto I-ojo apylinkes teismo nutartimi, vadovaujantis teiseju kolegijos gincams del teismingumo spresti 2001 m. birželio 20 d. nutartimi, civiline byla pagal Panevežio apygardos teismo teiseju ieškini buvo perduota nagrineti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

2001 m. rugsejo 18 d. Vilniaus miesto 1-ajame apylinkes teisme gautas ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui perduotas papildomas ieškininis pareiškimas, kuriame pareiškejai, remdamiesi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 11 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimu, praše spresti ginca tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstitucija ir jos pincipus, bendruosius civiliniu santykiu reglamentavimo principus (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.2 str.), priteisti ieškovams atlyginimo nepriemoka.

Pareiškeju argumenta del Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujancio 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybes nutarimo Nr. 689 taikymo atsakovas atremia tuo, jog iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame konstatuota, jog minetas Vyriausybes nutarimas prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo mineto teises akto netaikymui nebuvo teisinio pagrindo.

Atsakovas – Panevežio apygardos teismas – pareiškeju prašyma siule spresti teismo nuožiura istatymo nustatyta tvarka.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teiseju kolegija pažymi, jog nagrinejamu atveju prašymas negali buti grindžiamas vien tik principu, kad teiseju atlyginimu mažinti negalima, nes pareiškeju atlyginimo dydis buvo ir yra reglamentuojamas teises aktais. Kadangi galioja Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatymo Nr. VIII-1904 nuostatos, reglamentuojancios teiseju atlyginimo dydi, tai nera pagrindo ginco santykiui taikyti mineta principa, nes yra istatymas, reglamentuojantis ginco santyki (ABTI 4 str. 5 d.).

Priemus 2000-08-29 Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyma, kuriuo buvo nustatyti teiseju atlyginimai ir šiam istatymui isigaliojus, neteko galios 1993-02-23 istatymu ,,Del Lietuvos Respublikos teismu teiseju, prokuraturos darbuotoju, valstybiniu arbitru bei valstybes kontroles departamento darbuotoju tarnybiniu atlyginimu“ Vyriausybei nustatytas pavedimas nustatyti teiseju atlyginimus. Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu buvo nutraukta teisena del pareiškeju minimu Vyriausybes nutarimu atitikimo Konstitucijai ir istatymams. Konstitucinio Teismo nutarimu nenustatyta, kad prašomas ištirti Vyriausybes nutarimas Nr. 1494, kuriuo nustatytas teiseju atlyginimo padidinimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, prieštarautu Konstitucijai. Vyriausybes aktu atitikimo Konstitucijai ir istatymams klausima sprendžia tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo istatymo 63 str. l d. l p.). Administraciniu teismu kompetencijai nepriskiriama spresti bylu, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai (ABTI 6 str. 1d.).

Kolegija konstatuoja, jog ne administracinio teismo kompetencija vertinti Vyriausybes nutarimo Nr. 1494, kuriuo nustatytas teiseju atlyginimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, atitikima Konstitucijai.

Teismas pažymi, jog Vyriausybes priimtas teises aktas, nepripažintas prieštaraujanciu Konstitucijai, del kurio konstitucingumo patikrinimo visos istatymais nustatytos galimybes yra išnaudotos, sukelia teisines pasekmes – atlyginimo sumažejima. Tokiu teisiniu pasekmiu kaip atlyginimo sumažejimas vertinimas atskirai – kaip atskiro juridinio fakto, kuris, pareiškeju teigimu, nebuvo galimas jau remiantis 1995-12-06 Konstitucinio Teismo nutarimu, nors prašymais siekiama toki juridini fakta vertinti skyrium nuo teises akto, kurio pagrindu tokios pasekmes susiformavo, pagal Lietuvos konstitucines teises doktrina nera galimas.

Kolegija priejo prie išvados, kad pareiškejams, kaip apygardos teismo teisejams, nuo 1997-07-01 buvo mokamas atlyginimas pagal 1997-06-30 Vyriausybes nutarimu Nr. 689 ,,Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciu pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ patvirtinta koeficienta – 2,5. 1999-12-28 Vyriausybe prieme nutarima Nr. 1494 ir juo pakeite ši koeficienta i 1,75. Tokiu budu pareiškeju atlyginimas nuo 2000-01-01 sumažintas teisetai, pagal galiojusius teises aktus, šiu aktu konstitucingumo klausimas išsprestas ir daugiau nenagrinetinas.

Lietuvos Respublikos Seimas 1993-02-03 istatymu Nr. 1-76 nustate, kad iki kol bus patikslinti atitinkami istatymai, teiseju atlyginimai nustatomi Vyriausybes nutarimais. Vyriausybe ši istatyma vykde, ir 1997-06-24 d. nutarimu Nr. 666 patvirtino teismu teiseju atlyginimus ( l priedas ). Toliau Vyriausybes 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokescio fondo 2,5 karto Vyriausybes nutarimais nustatytus teiseju tarnybinius atlyginimus. 1999-12-28 šis nutarimas buvo iš dalies pakeistas, sumažinus atlyginimu padidinima nuo 2,5 karto iki 1,75 karto.

Teismas konstatavo, kad mineto istatymo pagrindu Seimas buvo delegaves Vyriausybei su teiseju atlyginimu nustatymu ir mokejimu susijusius santykius.

Taigi, iki kol Lietuvos Respublikos Seimas 2000-08-29 prieme Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyma, teiseju atlyginimu dydžiu nustatymas buvo priskirtas Vyriausybes kompetencijai. Del 1993-02-03 istatymo atitikimo LR Konstitucijos normoms nebuvo kreiptasi i Konstitucini Teisma, o šiuo metu jis yra nebegaliojantis. Teiseju atlyginimui skiriamos lešos kasmet numatomos Seimo priimame Biudžeto istatyme.

Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu, iš dalies pakartodamas 1995-12-06 ir 1999-12-21 nutarimu nuostatas, nustate vykdomajai valdžiai draudimo kištis i teisingumo vykdyma bei teiseju atlyginimu mažinimo negalimumo principus.

Taciau Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu nutrauke pradeta teisena del LR Vyriausybes 1991-11-29 nutarimo Nr. 499, 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 bei 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat nutraukta pradeta teisena del Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatymo l straipsnio l dalies 6 priedelio ir Lietuvos Respublikos 2000 m. valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatymo pakeitimo istatymo 9 straipsnio atitikties LR Konstitucijai.

Vyriausybes nutarimais nustatomi teiseju atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatymais, nustatanciais teiseju darbo užmokesciui skirtu lešu dydi. Kaip jau buvo mineta, Konstitucinis Teismas nutrauke pradeta teisena del LR 2000 m. valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu istatymo kai kuriu nuostatu atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi bylos nagrinejimo metu šis istatymas jau nebegaliojo. Pagal Lietuvos Respublikos Biudžeto sandaros istatymo 18 straipsnio 3 dali, 20 straipsni, lešu, skiriamu kiekvieno teismo teiseju darbo užmokesciui, dydi nustato tik istatymas, todel ji ir pakeisti galima tik istatymu. Pareiškeju prašymo patenkinimas pažeistu Biudžeto sandaros istatymo nuostatas, o taip pat 2001-05-14 Vyriausybes nutarimo Nr. 543 17 punkta, nustatanti, kad naudoti valstybes biudžeto lešas be patvirtintos valstybes išlaidu samatos draudžiama.

Atsižvelgiant i tai, kad teisejo pareigos yra siejamos su valstybes tarnyba, nes jis, kaip teisinguma vykdancios valdžios atstovas yra skiriamas bei atleidžiamas iš pareigu LR Prezidento, atlyginimas nustatytas istatymo ir mokamas iš valstybes biudžeto, todel gincas aiškiai yra kiles iš administraciniu, o ne civiliniu teisiniu santykiu. Del šios priežasties teiseju kolegija atsisako šiuo atveju taikyti ir LR Civilinio kodekso normas bei jose itvirtintus visokeriopos civiliniu teisiu teismines gynybos ir kitus pareiškeju nurodytus civiliniu santykiu reglamentavimo principus.

III.

Pareiškeju atstovas advokatas K. Motieka apeliaciniu skundu praše panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 18 d. sprendima ir priimti nauja sprendima.

Apeliaciniame slunde pareiškeju atstovas nurodo, jog nesutinka su teismo išdestytais motyvais, nes teismas pažeide materialines teises normas, neteisingai pritaike ir išaiškino istatymo galia turincius Konstitucinio Teismo nutarimus.

Apeliacinis skundas grindžiamas Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12 nutarimu bei 2000 01 12 sprendimo nuostatomis apie teiseju nepriklausomumo principa. Pareiškeju atstovas mano, kad visos nuostatos, paskelbtos Konstitucinio Teismo nutarimuose ir sprendime del teisejo atlyginimo mažinimo, be jokiu salygu ar išimciu privalejo buti igyvendintos.

Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimai del teiseju tarnybiniu atlyginimu (1997-06-24 Nr. 666, 1997-06-30 Nr. 689 ir 1999-12-28 Nr. 1494) buvo priimti vadovaujantis 1993-02-03 istatymu Nr. 1-76. Vyriausybes 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494, kuriuo buvo sumažinti teiseju atlyginimai, buvo priimtas neatsižvelgus i Konstitucinio Teismo 1995-12-06 ir 1999-12-21 nutarimus, kuriuose be išlygu buvo pasakyta, kad bet kokie meginimai mažinti teisejo atlyginima ar kitas socialines garantijas arba teismu finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kesinimasis i teiseju ir teismu nepriklausomuma. Ši nuostata nutarime grindžiama LR Konstitucijos 5 straipsniu, 109 straipsnio 2 dalimi, 114 straipsnio 1 dalimi, 115 straipsniu ir 1999-11-17 Visuotines teiseju chartijos 13 straipsniu. Remdamasis paminetu, apeliantas prieina prie išvados, kad Vyriausybes 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 bei 2000-08-29 LR valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatymas yra negaliojantys nuo ju priemimo momento.

Pareiškeju atstovas mano, kad teismas nepagristai vadovavosi tuo, jog istatymo galia esa turi tik ta Konstitucinio Teismo nutarimo dalis, kuri fiksuoja teises akto neatitikima Konstitucijai, t.y. tik nutarimo rezoliucija. Ši argumenta grindžia Konstitucinio Teismo istatymo 72 straipsnio 2 dalis.

Pareiškejai savo apeliaciniais skundais praše Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 18 d. sprendima panaikinti ir, vadovaujantis ABTI 142 straipsnio 2 dalimi, byla perduoti pirmosios instancijos teismui nagrineti iš naujo, kad istatymo nustatyta tvarka butu išnagrinetas ieškovu atskirasis skundas del Vilniaus miesto 1-ojo apylinkes teismo 2001 m. rugsejo 14 d. nutarties ir butu procesiškai užbaigtas spresti bylos rušinio teismingumo bei bylos perdavimo nagrineti kitam teismui teisetumo klausimai. Apeliacini skunda pareiškejai grinde tuo, jog byla buvo išnagrineta neteisetos sudeties teismo, nes bylos perdavimas iš Vilniaus miesto 1-ojo apylinkes teismo Vilniaus apygardos administraciniam teismui procesiškai nera užbaigtas, tuo pažeidžiant Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos Septintojo protokolo 2 straipsni. Pareiškejai mano, kad specialiosios teiseju kolegijos 2001-06-20 nutartis del bylos teismingumo priimta nesilaikant Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos bei Lietuvos Respublikos istatymu nuostatu. Pareiškeju teigimu, administracinis teismas turetu pakartotinai kreiptis i specialiaja teiseju kolegija del bylos teismingumo.

Pareiškejai nesutinka su teismo išvada, jog ju pareigos siejamos su valstybes tarnyba ir tuo pagrindu šioje byloje neturetu buti taikomos LR Civilinio kodekso normos ir jose itvirtinti civiliniu santykiu reglamentavimo principai. Teigia, kad jie nera valstybes tarnautojai (Valstybes tarnybos istatymo 4 str. 3 d. 2 p.), nes valstybes tarnybos istatymas jiems netaikomas, ieškinys yra kiles iš ginco del teises, todel priskirtinas nagrineti bendrosios kompetencijos teismui. Ieškinyje nurodyta aplinkybe, kad Vyriausybe 1999-12-28 nutarimu sumažino teiseju atlyginima, taip pat nekeicia bylos rušinio teismingumo (ABTI 16 str. 2 d.).

Pareiškejai mano, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkes teismas, perduodamas byla nagrineti administraciniam teismui, pažeide Konstitucijos 29 str. ir Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos 13 str. nuostatas.

Atsakovas Panevežio apygardos teismas ginca prašo spresti teismo nuožiura.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Finansu ministerija atsiliepime i apeliacinius skundus nurodo, kad Finansu ministerija yra netinkamas atsakovas minetoje byloje, nes jai istatymai nesuteikia teises spresti klausimu del teiseju atlyginimu, ministerija neprieme teises aktu, kurie tiesiogiai reglamentuotu teiseju atlyginimu ar ju priedu dydi.

Nurodo, kad teismai yra finansuojami iš valstybes biudžeto, kuri kiekvienais metais, priimdamas istatyma, tvirtina Seimas. Pagal LR Valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu sudarymo ir vykdymo tvarkos nuostatas, valstybes biudžeto išlaidu samatas savarankiškai sudaro kiekvienas asignavimu valdytojas, tarp ju ir teismai. Kiekvienas teismas turejo savo atskira išlaidu samata (Teismu istatymo 126 str. redakcija, galiojusi iki 2002-05-01).

Atsakovas nurodo, kad pagal 1999 m. Valstybes biudžeto ir savivaldybiu biudžetu finansiniu rodikliu patvirtinimo istatyma, lešu, iš kuriu buvo mokami teiseju atlyginimai, asignavimu valdytojas buvo Teisingumo ministerija. Po 1999-12-21 Konstitucinio Teismo nutarimo lešos kiekvienam teismui buvo skiriamos tiesiogiai pagal teismo prašyma.

Teiseju kolegija konstatuoja:

Administraciniu bylu teisenos istatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad klausimus, ar byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, ar administraciniam teismui, rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teiseju kolegija.

Speciali teiseju kolegija 2001 m. birželio 20 d. nutartimi konstatavo, kad bendrosios kompetencijos teismu teiseju kreipimaisi i teisma del darbo užmokescio priteisimo nagrinetini administraciniuose teismuose, o administraciniu teismu teiseju – bendrosios kompetencijos teismuose. Tokios teismines praktikos yra laikomasi iki šiol. Pareiškejai, kreipesi i teisma del darbo užmokescio priteisimo, yra bendrosios kompetencijos teismo teisejai. Todel byla pagal pareiškeju pareiškima pagristai buvo nagrinejama apygardos administraciniame teisme.

Pareiškejai yra pareiške teismui materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su ju negauto atlyginimo, pareiškeju manymu, neteisetai sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciu pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutrauke pradeta teisena del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas tuo paciu nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjucio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, itvirtinanti pereinamaji laikotarpi, ir šio istatymo priedelio II skirsnis „Teiseju pareigines algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teiseju, kuriu darbo užmokestis yra didesnis už šio istatymo nustatyta darbo užmokesti, darbo užmokescio mažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui. Taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu i teisejus paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaiciuojamas pagal tas šio istatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teiseju atlyginimu mažinima, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje itvirtintam teisines valstybes principui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciu pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“, sudares teisini pagrinda sumažinti pareiškejams atlyginima, nera pripažintas neteisetu ir prieštaraujanciu Konstitucijai bei istatymams. Taciau Konstitucinis Teismas savo praktikoje ne karta yra konstataves, kad bet kokie meginimai mažinti teisejo atlyginima ar kitas socialines garantijas arba teismu finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kesinimasis i Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje itvirtinto teisejo ir teismu nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucine doktrina saisto ne tik istatymu leideja, bet ir byla nagrinejanti teisma.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime yra nurodes, kad tokia teisine situacija, kai kuri nors teise ar laisve negali buti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teise ar laisve yra pažeista, pagal Konstitucija yra neimanoma, Konstitucija jos netoleruoja. Todel tai, kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teisme gincyti tokio teisekuros subjekto neveikimo, kai šis nera išleides teises akto (aktu), kuriuo (kuriais) vietoje teises akto (jo daliu), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujanciu aukštesnes galios teises aktui, inter alia Konstitucijai, butu nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris butu suderintas su tais aukštesnes galios teises aktais, inter alia Konstitucija, o Konstitucinis Teismas neturi igaliojimu tirti tokiu teisekuros sprendimu nepriemimo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisiu ir laisviu, kurios yra pažeidžamos del to, kad mineti teisekuros sprendimai nera priimti. Bendrasis teises principas ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios istaigos tarnauja žmonems, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teises ir laisves yra prigimtines, taip pat Konstitucijoje itvirtinta asmens, kurio konstitucines teises ar laisves pažeidžiamos, teise kreiptis i teisma suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teises, laisves, teiseti interesai bei teiseti lukesciai turi ir gali buti apginti aiškinant Konstitucija bei tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokia gynyba turi užtikrinti teismai.

Tame paciame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad žemesnes galios teises aktuose esancias teises spragas galima užpildyti teismams pagal savo kompetencija sprendžiant bylas del individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teise. Todel tais atvejais, kai atitinkamas teisekuros subjektas nera ivykdes savo konstitucines pareigos – nera išleides teises akto (aktu), kuriuo (kuriais) vietoje teises akto (jo daliu) Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujanciu aukštesnes galios teises aktui, inter alia Konstitucijai, teismai turi konstitucine pareiga užtikrinti asmens, kuris kreipiasi i teisma del savo teisiu ar laisviu pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylancius igaliojimus taikyti inter alia bendruosius teises principus, taip pat aukštesnes galios teises aktus, pirmiausia Konstitucija – aukšciausiaja teise; priešingu atveju reiketu konstatuoti, kad pati Konstitucija neleidžia teismams vykdyti teisingumo, bet tai butu konstituciškai absoliuciai nepagrista.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime yra pabrežes, kad kol istatymu leidejas nera ivykdes konstitucines pareigos pakoreguoti teiseju atlyginimu santykiu istatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, kad ju teises ir laisves Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyme (2000 m. rugpjucio 29 d. redakcija su velesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teiseju atlyginimo santykiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos butent del to, kad istatymu leidejas nera ivykdes šios savo konstitucines pareigos, turi teise del tokiu pažeidimu kreiptis i teisma, o atitinkamai teismai, pagal savo kompetencija nagrinejantys tokias bylas, pagal Konstitucija privalo, jeigu nustato, kad asmens teises ir laisves šiuo istatymu iš tikruju yra pažeistos del nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistu teisiu ar laisviu teismine gynyba, taikydami ne tik istatyma (apibendrinta šios savokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teises principus, taip pat aukštesnes galios teises aktus, pirmiausia aukšciausiaja teise – Konstitucija. Toks teiseju atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trukumu iveikimas ad hoc, teismams nagrinejant bylas, yra butina prielaida asmens, kuris kreipesi i teisma del savo pažeistu teisiu gynimo, teisiu ir laisviu apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol istatymu leidejas ivykdys savo konstitucine pareiga ir teiseju atlyginimu santykiu istatymini reguliavima pakoreguos taip, kad jis atitiktu Konstitucija.

Jau mineta, kad pareiškeju reikalavimai byloje susije su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciu pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime pasisake del teismo pareigos ginti teises, pažeistas istatymu leidejui nevykdant pareigos reglamentuoti teisinius santykius ir pašalinti teises spragas po to, kai Konstitucinis Teismas teises akta pripažista neteisetu. Administraciniam teismui pareiga tiesiogiai taikyti Konstitucija ir ginti pažeistas teises, teises aiškinimo pagalba užpildyti teisinio reguliavimo spragas tenka ir kitais atvejais. Konstitucijos 109 straipsnis nustato teismams pareiga vykdyti teisinguma, o Konstitucijos 30 straipsnis suteikia teise asmeniui del jo teisiu ar laisviu pažeidimo kreiptis i teisma. Teisingumo vykdymas reiškia ne tik pozityviosios teises normu, bet ir bendruju teises principu, taip pat ir konstituciniu principu, taikyma. 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukdamas pradeta teisena del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 Konstitucinis Teismas motyvavo tuo, kad šiame nutarime nustatytas teisinis reguliavimas yra pasibaiges, o Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendimu teisena del pamineto Vyriausybes nutarimo nutraukta konstatavus, kad šio nutarimo atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja šiuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 yra teisetas ir neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucines teisenos del pamineto Vyriausybes nutarimo nutraukimas nepanaikina byla nagrinejancio teismo pareigos ivykdyti teisinguma individualioje byloje.

Teisinguma individualioje byloje vykdantis administracinis teismas neturi igaliojimu pats pripažinti vyriausybes nutarimo neteisetu ir prieštaraujanciu Konstitucijai. Taciau teismas negali taikyti istatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 str. 1 d.). Konstitucijoje sukurtas išsamus asmens teisiu teismines gynybos modelis, turintis kiekvienu atveju užtikrinti, kad asmens teises bus apgintos ir nebus pažeistos prieštaraujanciais Konstitucijai teises aktais. Byloje taikytino teises akto panaikinimas ar kitoks jo galiojimo pasibaigimas paprastai nereiškia, kad toks panaikinimas daro itaka nagrinejamai bylai, kadangi susiklosciusiems teisiniams santykiams taikomi teises aktai, galioje teisiniu santykiu susiformavimo metu. Konstitucines teisenos del byloje taikytino teises akto atitikties Konstitucijai nutraukimas nereiškia, kad individualia byla nagrinejantis administracinis teismas neturi pareigos ivykdyti teisinguma, ginti pažeistas teises. Jeigu Konstitucijoje itvirtintas teismu kreipimosi i Konstitucini Teisma mechanizmas pasirode neefektyvus, nesudare salygu byla nagrinejanciam teismui igyvendinti teisinguma ir išspresti klausima del byloje taikytino teises akto konstitucingumo, tai turi buti padaryta tiesiogiai taikant kitas Konstitucijos nuostatas. To reikalauja efektyvios teismines gynybos, Konstitucijos tiesioginio taikymo ir draudimo taikyti Konstitucijai prieštaraujanti teises akta principai, itvirtinti Konstitucijoje. Byla nagrinejanciam teismui tenka pareiga ivertinti galima teises akto, del kurio konstitucine teisena buvo nutraukta, teisetuma, remiantis Konstitucinio Teismo suformuota konstitucine doktrina, ir galimai netaikyti tokio akto individualioje byloje. Priešinga išvada reikštu, kad byla nagrinejantis teismas turi taikyti galimai konstitucijai prieštaraujanti teises akta ir negali apginti pažeistu asmens teisiu. Teiseju kolegija konstatuoja, kad asmens teisiu gynimas, remiantis tiesiogiai Konstitucija, yra galimas, kai asmuo istatymu nustatyta tvarka del savo teisiu pažeidimo kreipesi i teisma, o teismas, suabejojes teises akto, reguliuojancio ginco teisini santyki, konstitucingumu, kreipiasi i Konstitucini Teisma, taciau Konstitucinis Teismas nutraukia pradeta teisena del to, kad byloje taikytino teises akto galiojimas yra pasibaiges.

Nors Lietuvos Respublikos teisineje sistemoje taikoma teises aktu teisetumo prezumpcija, Konstitucinio Teismo oficialioje konstitucineje doktrinoje suformuoti teiseju atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teiseju atlyginimo mažinimas yra neteisetas. Aplinkybe, kad konstitucine teisena del Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 yra nutraukta, esant Konstitucinio Teismo suformuotai konstitucinei doktrinai del teiseju atlyginimo nustatymo principu neužkerta kelio pareiškejams ginti savo pažeistas teises, remiantis iš Konstitucijos išplaukianciais principais. Atsisakymas ginti teises remiantis aplinkybe, kad teisena del Vyriausybes nutarimo, sumažinusio pareiškejams atlyginima, yra nutraukta, reikštu, kad Konstitucijos garantuojamu pareiškeju teisiu gynimas priklausytu nuo atsitiktiniu aplinkybiu. Todel byla nagrinejanciam teismui tenka pareiga ivertinti, ar pareiškeju reikalavimas priteisti atlyginima yra pagristas, remiantis aukštesnes galios teises aktais, o pirmiausia Konstitucija bei iš Konstitucijos išplaukianciais principais.

Vyriausybe 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 nurode, kad, atsižvelgdama i sudetinga ekonomine bei finasine bukle, nutaria iš dalies pakeisti Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarima Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciu ir valdininku darbo apmokejimo“ ir irašyti 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžiu „2,5 karto“ žodžius „1,75 karto“, taip pat nustatyti, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaiciuojami taikant šio nutarimo 1 punkte nurodyta koeficienta. Vadinasi, Vyriausybes nutarimu atliktas teiseju, taip pat ir pareiškeju, atlyginimo mažinimas buvo motyvuotas tuo, kad valstybeje susikloste sudetinga ekonomine ir finansine situacija.

Oficiali konstitucine doktrina, del galimo teiseju atlyginimo mažinimo iš esmes pablogejus valstybes ekonominei ir finansinei buklei, buvo suformuota Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos Teismu istatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „kai iš esmes pablogeja valstybes ekonomine ir finansine bukle, Seimas gali peržiureti teismu finansines ir materialines veiklos salygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kartu Konstitucinis Teismas nurode, jog Teismu istatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata „kai iš esmes pablogeja valstybes ekonomine ir finansine bukle“ aiškintina kaip reiškianti esmini valstybes ekonomines ir finansines bukles pakitima, kai del ypatingu aplinkybiu (ekonomines krizes, gaivalines nelaimes ir kt.) valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis. Tokiais atvejais valstybes funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismu materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, del objektyviu priežasciu gali pritrukti lešu. Esant tokioms aplinkybems, istatymu leidejas gali pakeisti teisini reguliavima, pagal kuri nustatyti atlyginimai ivairiems asmenims, ir itvirtinti tiems asmenims mažiau palanku teisini reguliavima, jei tai butina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenes ir valstybes interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taciau ir tokiais atvejais istatymu leidejas turi išlaikyti pusiausvyra tarp asmenu, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisiu bei teisetu interesu ir visuomenes bei valstybes interesu, t.y. paisyti proporcingumo principo reikalavimu. Konstitucinis Teismas minetame nutarime taip pat nurode, kad bloginti istatymu numatytas finansines ir materialines technines teismu veiklos salygas, mažinti teiseju atlyginima galima tik istatymu, kad tai daryti galima galima tik laikinai – kol valstybes ekonomine ir finansine bukle yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi buti sudaroma prielaidu kitoms valstybes valdžios institucijoms, ju pareigunams pažeisti teismu nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybeje susidaro itin sunki ekonomine, finansine padetis, teismu finansavimas, teiseju atlyginimai negali buti sumažinti taip, kad teismai negaletu atlikti savo konstitucines funkcijos ir priedermes – vykdyti teisingumo arba teismu galimybe tai atlikti butu suvaržyta.

Ši Konstitucinio Teismo konstitucine doktrina suponuoja išvada, kad pagal Konstitucija teiseju atlyginimo mažinimas yra imanomas tik esant ypatingai sudetingoms ekonominems ir finansinems aplinkybems, kai butina taupyti valstybes išteklius ir panaudoti juos tam, kad butu imanoma išvengti ar sušvelninti atsiradusius padarinius. Todel nustatant, ar Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 atliktas teiseju atlyginimu mažinimas buvo teisetas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko anksciau nurodytas salygas. Tuo tikslu reikalinga išsiaiškinti valstybes ekonomine ir finansine bukle pamineto Vyriausybes nutarimo priemimo metu, taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Valstybes ekonomine ir finansine bukle atskirais laikotarpiais gali buti nustatoma remiantis ekonominiais ir finansiniais rodikliais apie valstybes biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdyma, ekonomikos, bendrojo vidaus produkto augima, valstybes vidaus ir išores skola, valdžios sektoriaus deficita ir kt. Tokie duomenys turetu buti matomi iš oficialiu statistiniu ataskaitu, Vyriausybes ataskaitu, ataskaitu, pateikiamu Europos Sajungos institucijoms, kitu duomenu (Pasaulio Banko, Europos Sajungos instituciju atliktu Lietuvos ekonomikos vertinimu ir kt.). Be to, vertinant, ar pareiškeju atlyginimo sumažinimas buvo teisetas, reikia ivertinti, ar toks sumažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant i galima valstybes ekonomines bukles pablogejima, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobudžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybes sektoriuje dirbanciu asmenu grupes atžvilgiu. Svarbu nustatyti sunkios valstybes ekonomines ir finansines bukles trukme (jos pradžia ir pabaiga) ir galima jos itaka valstybes sugebejimui moketi pareiškejams jiems priklausanti atlyginima. Pažymetina, kad sunkios valstybes ekonomines ir finansines bukles irodinejimo našta tenka atsakovams. Taciau imtis priemoniu valstybes ekonominei ir finansinei buklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išaiškinti, rinkdamas irodymus savo iniciatyva, turetu ir byla nagrinejantis pirmosios instancijos administracinis teismas (ABTI 57 str. 4 d.).

Išaiškinti visoms reikšmes bylai turincioms aplinkybems butina surinkti ir ištirti daug nauju irodymu. Todel pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos administraciniam teismui nagrineti iš naujo (ABTI 141 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teiseju kolegija, vadovaudamasi Administraciniu bylu teisenos istatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Pareiškeju M. D., R. G., A. J., A. J., V. K., L. M., L. S., R. S., P. Š., A. Š., J. T., L. T., R. J. V., B. V., E. V., J. L. Ž. ir pareiškeju atstovo advokato Kazimiero Motiekos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. balandžio 18 d. sprendima panaikinti ir byla perduoti pirmosios instancijos administraciniam teismui nagrineti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.