Kauno apygardos teismo nutartis

2014-06-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-498-582-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-19
Bylos Nr.
1A-498-582-2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Remeika
Nuteistasis
P. Z.
Nukentėjusysis
V. J., A. M.
Advokatai
Valerijus Kirpičnikovas, Ignatijus Šuškevič
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-498-582-2014Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00299-2011-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nuteistajam P. Z., jo gynėjui advokatui Ignatijui Šuškevič, nukentėjusiesiems V. J., A. M., jų atstovui advokatui Valerijui Kirpičnikovui, vertėjai Jadvygai Gabertienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. M., V. J. ir jų atstovo advokato Valerijaus Kirpičnikovo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

P. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d., ir nuteistas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 str. 1, 2 d., atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant P. Z. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienų) metų terminui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. Z. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. gegužės 14 d., apie 11.26 val., Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas motociklą „Jawa 350“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), su šonine priekaba, ir važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini), ant tilto per Nerį pažeidė Kelių eismo taisyklių 132, 133 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė tokio atstumo bei nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, ir galėtų sustabdyti savo transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to atsitrenkė į priekyje jo važiavusio ir sustojusio automobilio „Volvo S60“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamo J. K., užpakalinę dalį, po to įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, kur susidūrė su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „Mercedes Benz Sprinter 212“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamu A. K., sužalojo motociklo priekaboje važiavusią keleivę J. M., kuri nuo patirtų traumų tą pačią dieną Kauno klinikose mirė.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nukentėjusieji ir jų atstovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ikiteisminiam tyrimui atlikti. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį P. Z. atžvilgiu, kadangi tikrasis kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ir šis asmuo išvengė baudžiamosios atsakomybės. Nukentėjusieji kategoriškai nesutinka su teismo sprendimu, nes teismas, turėdamas surinktus byloje duomenis, neteisingai nustatė eismo įvykio aplinkybes, ignoravo liudytojų parodymus, nepagrįstai vadovavosi klaidingai ir aplaidžiai surašytais patrulių pirminiais dokumentais – tarnybiniu pranešimu, įvykio vietos apžiūros protokolu, planu-schema, taip pažeidė įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias teisės normas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d.

Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo iškelta ir laikomasi vienos abejotinos eismo įvykio versijos dėl motociklo ir mikroautobuso susidūrimo. Vienintelis byloje esantis dokumentas, kurio pagrindu tyrimas buvo paremtas, tai patrulio D. T. 2011-05-14 tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 3), surašytas komisarui A. T. pagal J. K. žodžius. Šio ranka surašyto dokumento paskutinėje pastraipoje parašyta, kad motociklas „Jawa 350“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau skunde – Motociklas), su šonine priekaba, kurioje važiavo žuvusioji J. M., susidūrė su automobiliu „MB Sprinter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau skunde – „MB Sprinter“). Tačiau akivaizdžiai matosi, kad ši pastraipa buvo įrašyta vėliau, negu surašytas pats tarnybinis pranešimas, be to, šio „papildymo“ turinys prieštarauja pagrindinio dokumento teksto esmei, kuriame nurodyta, kad motociklas su šonine priekaba išvengė susidūrimo su automobiliu „MB Sprinter“. Pats patrulis D. T. teismo posėdžio metu 2013-06-03 parodė, kad jis pats nesupranta, kaip ši aplinkybė galėjo būti nurodyta jo tarnybiniame pranešime. Be to, jo nurodytos aplinkybės prieštarauja nuteistojo ir liudytojų – A. K. ir S. M. teisme duotiems parodymams – jie teigia, jog motociklo susidūrimo su mikroautobusu nebuvo.

Šalies argumentai

Apeliantai skunde nurodo, kad byloje yra duomenų, jog motociklui iš paskos važiavo tamsiai mėlynos spalvos automobilis „Audi 80“ (toliau skunde – „Audi“), kuris (pagal P. Z. parodymus) galimai trenkė į motociklo vežimėlio šoninę priekabą. Tai reiškia, kad „Audi“ vairuotojas važiavo iš paskos motociklo, nesilaikė saugios distancijos, trenkėsi priekiu į motociklą, dėl ko motociklas išvažiavo į priešinga kryptimi važiavusių automobilių juostą, motociklo vairuotojas P. Z. nesuvaldė (negalėjo suvaldyti) motociklo ir atsitrenkė į automobilį „Volvo S60“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau skunde – „Volvo“), o motociklo keleivė J. M. nuo smūgio iškrito iš šoninės priekabos ir ją partrenkė automobilis „MB Sprinter“. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtent šis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas automobilis susidūrė su motociklu, dėl ko motociklas su šonine priekaba buvo išstumtas į priešingos krypties juostą ir susidūrė su ten važiavusiais minėtais automobiliais. Nukentėjusieji skunde pažymi, kad jie patys per žiniasklaidą ir televiziją surado eismo įvykio liudytojus, juos pristatė tyrimo pareigūnams ir teismui, pateikė eismo įvykio fotonuotraukas bei nustatė visas tyrimo klaidas, padarytas dėl aplaidumo arba dėl noro nuslėpti tikrą eismo įvykio kaltininką – automobilio „Audi“ vairuotoją.

Ikiteisminio tyrimo metu iškelta versija, kad motociklas susidūrė su mikroautobusu, kaip minėta, prieštarauja ir liudytojų – „Volvo“ vairuotojo J. K., jo žmonos V. K., jo sūnaus T. K., parodymams, kurie teigia, jog po to, kai motociklas, praslydęs per „Volvo“ šoną ir išdaužęs galinį žibintą, pravažiavo šalia jų automobilio, motociklas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir sustojo šalia „Volvo“ automobilio. Tuo metu motociklo šoninėje priekaboje nieko nebuvo. Be to, liudytoja V. K. teisme parodė, kad girdėjo stipraus smūgio garsą prieš motociklo susidūrimą su jų automobiliu „Volvo“, ji taip pat nurodė, kad po motociklo susidūrimo su jų automobiliu motociklas apvažiavo automobilį iš kairės, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir sustojo šalia. Tai reiškia, kad su keleiviu motociklo šoninėje priekaboje po jo susidūrimo su „Volvo“ nieko negalėjo atsitikti, nes keleivio (J. M.) šoninėje priekaboje jau nebebuvo. Pagal ikiteisminio tyrimo versiją, po motociklo susidūrimo su „Volvo“ įvyko antras motociklo susidūrimas su automobiliu „MB Sprinter“, dėl kurio žuvo motociklo šoninėje priekaboje važiavusi J. M., tačiau minėti liudytojų parodymai šią versiją paneigia, ką pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kaip ir tai, kad ši versija prieštarauja ir liudytojos S. M. teisme duotiems parodymams, kuomet ji nurodė, kad važiuodama automobiliu iš paskos „MB Sprinter“, matė krentantį motociklininką – išmuštą iš motociklo šoninės priekabos J. M., po to atsitrenkusią į važiuojantį jai priekyje automobilį „MB Sprinter“. Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad mikroautobuso vairuotojas A. K. teisme taip pat parodė, kad vairuodamas automobilį „MB Sprinter“ pajuto smūgį, jo manymu, nuo mikroautobuso susidūrimo su krentančio žmogaus kūnu. Motociklo vairuotojas P. Z. teisme parodė, kad J. M. kūnas atsitrenkė į mikroautobusą priešingoje eismo juostoje. Šios aplinkybės teisme nustatytos, tačiau tinkamai neįvertintos. Todėl, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas turėjo konstatuoti, kad eismo įvykio apžiūros metu ir ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkti visi reikiami įrodymai ir tyrimui reikalingi pavyzdžiai (nenustatytas automobilis, kurio bamperio juodas plastikas aptiktas ant motociklo vežimėlio) ir nenustatyti visi eismo įvykio dalyviai ir liudytojai, dėl ko nėra atskleistos tikros eismo įvykio priežastys ir nenustatytas tikrasis eismo įvykio, kurio metu žuvo J. M., kaltininkas.

Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo aplaidžiai renkami ir fiksuojami faktiniai duomenys ir daiktiniai įrodymai, dėl ko faktiškai neįmanoma nustatyti byloje tiesos, patvirtina ir tas faktas, kad byloje buvo atliktos trys ekspertizės, kadangi vyr. tyrėjas E. D., turintis 20 metų darbo stažą, atliko veiksmus atmestinai ir neprofesionaliai, dėl ko teisme paaiškėjo, jog nei viena tyrėjo išvada ir vertinimas negali būti priimtas ir reikia iš naujo atlikti liudytojų apklausas bei skirti ekspertizes. Būtent E. D. veikla turi būti įvertinta ne tik baudžiamosios, bet ir drausminės atsakomybės aspektu. Netinkamas šio tyrėjo pareigų atlikimas apsunkino teisminį nagrinėjimą, padidino dalyvaujančiųjų byloje asmenų ir teismo išlaidas, sumenkino valstybės institucijos – policijos, autoritetą. Apklausos teisme metu E. D. paaiškino, kad eismo įvykio susidarymo aplinkybes ir dalyvius, liudytojus jis nustatė vadovaudamasis savo įspūdžiais. Kodėl nebuvo užfiksuoti automobilių „Audi“ ir balto mikroautobuso, važiavusių iš paskos motociklo, ir įvykį geriausiai mačiusių vairuotojų duomenys, E. D. negalėjo paaiškinti. Dar daugiau, vadovaujantis baudžiamosios bylos duomenimis, labai didelė tikimybė, kad automobilio „Audi“ vairuotojas ir yra eismo įvykio kaltininkas, nes ant motociklo vežimėlio purvasaugio galo yra juodo plastiko pėdsakų, dominuojančių mėlynos spalvos dažų, ir to negalima buvo nepastebėti įvykio vietos apžiūros metu. Taip pat pastebėtina, kad, nors trečios pakartotinės ekspertizės akte ekspertai sutapatino mėlynos spalvos dažus ant motociklo vežimėlio sparno su automobilio priekabos, kurioje po eismo įvykio buvo transportuojamas motociklas, dažais, tačiau pažymėtina, kad minėta priekaba mėlynos spalvos dažais išdažyta tik iš išorės, o jos vidus ir bortų viršutinė dalis išdažyta rožinės spalvos dažais, kurių pėdsakų ekspertai ant motociklo iš viso neaptiko.

Faktą, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas aplaidžiai, patvirtina ir tai, jog patrulis A. O. įvykio vietos apžiūros schemoje neužfiksavo ir nepažymėjo motociklo stabdymo kelio (daugiau negu 7 metrai ilgio), kuris aiškiai matosi vienoje iš teismui pateiktų nuotraukų. Aplinkybę dėl stabdymo kelio patvirtino ir 2013-04-17 teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas T. K., kuris nurodė, kad motociklo stabdymo kelias matėsi ant kelio dangos ir išsidėstė iš paskos „Volvo“ automobilio. Ši tiesai byloje nustatyti svarbi aplinkybė taip pat nebuvo tirta.

Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamos ekspertizės išvados, nurodant, kad jos nepagrįstos, kadangi buvo paremtos netiksliais pradiniais duomenimis – nurodytas neteisingas skiriamosios juostos aukštis (vietoj 0,11 m užfiksuota 0,1 m), neužfiksuotas daugiau negu 7 m ilgio motociklo stabdymo kelias, prie bylos neprijungti visų eismo įvykio dalyvių ir liudytojų raštiški paaiškinimai, kurie buvo surinkti iš karto po įvykio (tai teisme patvirtino T. K. ir A. K.). Nukentėjusiųjų prašymu ikiteisminio tyrimo metu minėtos aplinkybės buvo papildomai tiriamos, tačiau atlikti papildomi tyrimai ir jų metu nustatytos aplinkybės taip pat laikytinos nepagrįstomis, nes jos nepaaiškina tam tikrų eismo įvykio mechanizmo elementų ir dėl to kelia abejones dėl ekspertų kompetentingumo. Visų pirma suapvalinto ir buko mikroautobuso bamperio smūgis į motociklo ir šoninės priekabos sujungimą taip, kad šį sujungimą deformuotų „aštuntuku“ (žr. nuotraukas, esančias byloje), neįmanomas, nes tai įmanoma tik nuo smūgio žemai pritvirtinto ir išsikišusio į priekį bamperio, kuris yra kitokio tipo automobiliuose (pvz., „Audi“). Atsižvelgiant į motociklo priekabos purvasaugio galinės dalies pažeidimus (žr. nuotraukas, esančias byloje), pastebėtina, kad smūgis buvo padarytas iš galo ir iš kairės į dešinę, o ne iš dešinės į kairę, kaip nurodyta 2013-11-28 ekspertizės akte Nr. 111954(13) (t. 3, b. l. 28). Įvertinus motociklo ir mikroautobuso masių skirtumą, mikroautobuso judėjimo greitį eismo įvykio metu (apie 50 km/val.), po susidūrimo šoninė priekaba turėjo atsiskirti nuo motociklo, o motociklas turėjo nuo smūgio atšokti į šoną ir apsiversti. Kelyje gulinčios merginos kūnas (žr. nuotraukas, esančias byloje) išsidėstęs iš paskos motociklo pagal jo judėjimo kryptį, bet po mikroautobuso smūgio (jeigu toks smūgis iš tikrųjų buvo) į šoninę priekabą iš motociklo galo kūnas pagal fizikos dėsnius turėtų atsidurti priešais motociklą. Be to, ikiteisminio tyrimo metu tikėtinas motociklo sukimasis aplink savo ašį neįmanomas be motociklo ratų ir padangų pažeidimų, kadangi, kaip minėta, motociklo sukimosi vietoje yra 0,11 m aukščio skiriamoji juosta.

Skunde pažymima, jog, atlikus mikrodalelių nuo motociklo šoninės priekabos apatinėje dalyje ekspertizę, aptikta dominuojančios mėlynos spalvos dažų (emalis). Tokios pačios spalvos buvo būtent nenustatytas automobilis „Audi“, važiavęs iš paskos motociklo. Šias aplinkybes patvirtina teismui pateiktos nuotraukos, taip pat automobilio spalvą nurodė ir patvirtino liudytojai – K. šeima. Būtent tokio kėbulo tipo automobilis su žemu ir išsikišusiu bamperiu galėjo atsitrenkti į šoninės priekabos ratą iš galo kampu, kad nuo smūgio iš priekabos išmetė į priešingą eismo juostą priekaboje sėdėjusią merginą, sulenkė motociklo ir šoninės priekabos sujungimą ir suteikė motociklui „nesuprantamą“, pasak P. Z., pagreitį. Tačiau šių aplinkybių teismas neištyrė.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad atlikos medicininės ekspertizės išvados taip pat patvirtina tą aplinkybę, kad žuvusi eismo įvykyje J. M. gavo mirtiną smūgį nuo susidūrimo su automobiliu „MB Sprinter“, kai buvo išmesta nuo smūgio iš galo iš šoninės priekabos į priešingą eismo juostą. 2011-05-17 pažymoje Nr. M501/11 pažymėta, kad žuvusiai kūno sužalojimai padaryti staigiu vienkartiniu stipriu trauminiu poveikiu, o tai atitinka priešpriešinį krentančio žmogaus susidūrimą su važiuojančiu automobiliu. Šią aplinkybę patvirtino ir medicinos ekspertai, ir liudytojai – S. M. ir I. R.. Tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centras pateikė ekspertizės aktus 2013-11-29 Nr. 11-2699(13), 11-2681(13), 11-3088(13), kuriuose ekspertai konstatavo, kad tirti pateikto motociklininko šalmo, kurį eismo įvykio metu buvo užsimovusi J. M., kevalo pažeidimai pakaušio ir dešiniojo momens buvo padaryti atsitrenkus į automobilio „MB Sprinter“ priekinį bamperį ir priekinį kairįjį žibintą. Teismo posėdžio metu ekspertė R. Ž. paaiškino, kad motociklininko šalmo viršutinės dalės (šalmo pakaušio ir dešiniojo momens) pažeidimai atsirado nuo kontakto su automobilio „MB Sprinter“ bamperiu, o jo dešinės pusės apatinio krašto pažeidimas atsirado nuo kontakto su minėto automobilio kairiuoju žibintu. Akivaizdu, jog tokie šalmo pažeidimai negalėjo atsirasti nukentėjusiai sėdint motociklo šoninėje priekaboje nuo kontakto su automobiliu „MB Sprinter“, tuo pat metu kontaktuojančiu su motociklo šoninės priekabos purvasaugio galine dalimi. Kitaip sakant, susidūrimo su „MB Sprinter“ metu nukentėjusioji buvo žemyn galva.

Skundo autorių nuomone, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ir remiantis byloje esančiais ir skunde išdėstytais įrodymais, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo versija, pagal kurią motociklas su šonine priekaba atsitrenkė į priekyje jo važiavusio ir sustojusio automobilio „Volvo“ užpakalinę dalį, įvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą susidūrė su automobiliu „MB Sprinter“, dėl ko žuvo motociklo šoninėje priekaboje važiavusi J. M., yra visiškai nepagrįsta. Be to, pažymėtina, kad ekspertizės aktas (arba specialisto išvada) BPK 20 str. prasme gali būti priskirtas prie įrodymų, nustatinėjant kaltę asmens, padariusiojo BK 281 str. atitinkamoje dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai padaryti. Priežastinis ryšys yra objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl jo įrodinėjimas yra teismo, o ne ekspertų kompetencija, o rėmimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Dėl priežastinio ryšio nustatymo skunde taip pat nurodoma, kad tikėtina, jog nagrinėjamu atveju Kelių eismo taisykles pažeidė keli eismo dalyviai, t. y. P. Z. ir paskui motociklą važiavusio automobilio „Audi“, kuris nenustatytas, vairuotojas, todėl šį asmenį būtina nustatyti ir apklausti. Teismas turėjo įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui ir nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis P. Z. pastebėjo priekyje stabdantį automobilį „Volvo“ ir, siekdamas išvengti susidūrimo, pradėjo stabdyti savo motociklą (byloje esančiose nuotraukose matosi apie 7 metrų motociklo stabdymo kelias), bet bylos duomenimis nustatyta, kad motociklas ne stabdė, o didino greitį. Byloje nenustatyta, kad motociklas buvo techniškai netvarkingas (neveikė motociklo stabdžių sistema), todėl vienintelė priežastis tokio nepaaiškinamo motociklo greičio didėjimo yra nenustatyto eismo dalyvio pažeidimas – atsitrenkimas į motociklo šoninės priekabos galą. Ir šis pažeidimas yra priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais.

Taigi, nors P. Z. savo kaltę pripažįsta visiškai, bet vadovaujantis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktais įrodymais ir liudytojų parodymais, negalima konstatuoti jo kaltės buvimo. Jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą ir stresą dėl eismo įvykio, kurio metu žuvo jo draugė J. M., todėl suprantama, kad jis kaltina save dėl to, kas įvyko, ir sutinka prisiimti visą atsakomybę, tačiau ši aplinkybė neduoda teisinio bei moralinio pagrindo apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir nekreipti dėmesio į bylos įrodymus, prieštaraujančius teismo pozicijai, ir nesiimti jokių veiksmų, kad būtų nustatytos tikrosios eismo įvykio aplinkybės.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje apeliantai palaikė savo apeliacinį skundą. Nuteistais ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nukentėjusieji ir jų atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nurodydami, kad eismo įvykį, kurio metu žuvo motociklo priekaboje važiavusi keleivė J. M., sukėlė ne nuteistasis motociklo vairuotojas P. Z., o kitas nenustatytą automobilį vairavęs asmuo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl P. Z. kaltės ir jo padarytos veikos teisinio vertinimo. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog, vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų nukentėjusieji ir (ar) jų atstovas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Šiuo atveju teismo nuosprendžio forma ir turinys atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, jame visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 5 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nustatytų įrodymų tyrimo taisyklių.

Iš nukentėjusiųjų ir jų atstovo argumentų galima suprasti, kad jie mano, jog eismo įvykis įvyko dėl to, kad nenustatytas mėlynos spalvos automobilis „Audi“ iš galo smūgiu iš kairės į dešinę kliudė motociklą su priekaba, dėl ko iš motociklo priekabos iškrito nukentėjusioji ir kitoje kelio juostoje buvo partrenkta atvažiuojančio automobilio „Mercedes“, po ko motociklas su priekaba atsitrenkė į automobilio „Volvo“ galinį kairįjį sparną (t. 2, b. l. 163).

Remiantis minėta versija, tyrimo metu nenustatytas mėlynos spalvos „Audi“ markės automobilis, važiuodamas už motociklo su priekaba į Klaipėdos pusę, pakeisdamas judėjimo kryptį (važiuodamas tiesiai staiga pradėjo važiuoti į dešinę) turėjo kairiuoju priekiniu kampu iš kairės į dešinę stipriai kontaktuoti su motociklo priekaba smūgiuodamas tarp priekabos ir jos rato, nuo šio smūgio nukentėjusioji iškrito iš motociklo priekabos, perskrido į priešpriešinio judėjimo juostą, nukrito ant važiuojamosios dalies, kur ją nutrenkė automobilis „Mercedes“, kuris važiavo į Vilniaus pusę. „Audi“ automobilio ir motociklo kontaktas turėjo būti stiprus, automobilis „Audi“ po tokio susidūrimo turėjo sustoti už automobilio „Volvo“ apie 35–45 laipsnių kampu priekiu į dešinę, tokį kontaktą turėjo pajusti nuteistasis, smūgį turėjo girdėti kiti eismo dalyviai.

Tokia nukentėjusiųjų ir jų atstovo versija visiškai paneigta nuteistojo ir liudytojų parodymais, ekspertizių išvadomis ir ekspertų duotais parodymais, transporto priemonių nustatytais apgadinimais.

Nei vienas iš teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų tiesiogiai nematė, kaip įvyko susidūrimas ir kaip nukentėjusioji iškrito iš motociklo priekabos. Kai kurie liudytojai išdėstė tik savo subjektyvią nuomonę apie tai, kaip tai galėjo įvykti.

Nuteistasis P. Z. paaiškino, kad iki atsitrenkimo su „Volvo“ automobiliu jam stabdant motociklą, jo greitis padidėjo. Nuteistasis nesakė, kad iki susidūrimo su „Volvo“ automobiliu buvo susidūrimas su kitu automobiliu, taip pat nesakė, kad iki susidūrimo su „Volvo“ automobiliu nukentėjusioji būtų iškritusi iš motociklo priekabos. Nuteistasis nurodė, kad iš paskos važiavo mėlynos spalvos automobilis „Audi“, tačiau niekas daugiau iš teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų tokio automobilio nepaminėjo. Automobilį „Volvo“ vairavęs J. K. parodė, kad už jo automobilio stovėjo automobilis „Golf“, juodos spalvos. Liudytojas T. K. parodė, kad už jų automobilio „Volvo“ saugiu atstumu sustojo automobilis BMW, nesimatė, kad automobilis apgadintas, priekis buvo tvarkingas, vairuotojas buvo išlipęs, jie kalbėjosi.

Apeliantų skunde nurodomą versiją paneigia ir tai, kad nei vienas liudytojas negirdėjo galimo motociklo susidūrimo su nenustatytu automobiliu. Liudytojas J. K. teisme paaiškino, kad jis išlipo tą pačią sekundę, kai buvo susidūrimo smūgis, girdėjo vieną garsą, vienintelį duslų, kai atsitrenkė į jo automobilį. Liudytoja V. K., važiavusi automobilyje „Volvo“, parodė, kad išgirdo garsą kaip bitės zvimbimą ir pamatė, kaip žmogus stoja nuo motociklo. Prieš tai jokių garsų neišgirdo. Už jų automobilio sustojo mašina, atstumas buvo normalus, praeiti tarp mašinų buvo galima laisvai, jos nebuvo sulipusios. Liudytojas T. K., važiavęs automobilyje „Volvo“, taip pat parodė, kad pasigirdo smūgis į automobilio galą, smūgis nebuvo stiprus, buvo atsitrenkta į vairuotojo galinę pusę. Antro papildomo smūgio jis negirdėjo, buvo vienas smūgis, po kurio išlipo. Su „Mercedes“ vairuotoju bendravo, pamena, kad vairuotojas jam sakė, kad pamatė atvažiuojantį motociklą ir bandė jo išvengti. Automobilį „Mercedes“ vairavęs liudytojas A. K. parodė, kad visiškai nieko nematė, matė tik sunkvežimį priekyje ir galvojo, kad smūgis gavosi nuo kelių eismo ženklo. Smūgis buvo stiprus, pamatė, kad guli motociklas ir mergaitė.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas V. Š. paaiškino, kad kažkokie rasti nežymūs pėdsakai nenurodo smūginio kontakto, kuris galėjo sąlygoti transporto priemonės krypties pasikeitimą. Kitos transporto priemonės, kuri būtų atsitrenkusi į motociklo galinę dalį, nėra ir nėra pėdsakų. Po smūgio su „Volvo“ motociklas sukosi pagal laikrodžio rodyklę, jis pervažiavo kartelę, o ne peršoko, jis sukosi pervažiavęs jau skiriamąją juostą. Sukantis motociklui, nukentėjusioji negalėjo išskristi, nes nesisuko tokiu kampiniu pagreičiu, negalėjo susidaryti tokia išcentrinė jėga, kad išblokštų keleivę iš priekabos. Smūgio metu į motociklo ratą nukentėjusioji inercijos jėgos buvo bloškiama atgal, ir tai sąlygojo jos galvos srities kontaktą su „Mercedes“ automobiliu, po to ji buvo bloškiama kartu su motociklu judėjimo kryptimi ir iškrito iš priekabos (t. 3, b. l. 83–86).

Pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas ekspertas T. B., kuris paaiškino, kad smūgio metu nukentėjusioji sėdėjo lopšelyje, po smūgio jos kūnas judėjo link „Mercedes“ bamperio ir jos galva kontaktavo su „Mercedes“ žibintu inercijos jėga, po to, kai ji kontaktavo pakaušio dešine puse, ji buvo išblokšta iš lopšelio ant važiuojamosios dalies. Nustatyti kūno sužalojimai ir jų atsiradimo mechanizmas atitinka nustatytą įvykio mechanizmą (t. 3, b. l. 86–87).

Ekspertas M. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad jeigu kitas tamsus automobilis, važiavęs ta pačia kryptimi, turėtų kontaktą su motociklu, jį stumdamas, ir nepaliktų apgadinimų, tai turėjo būti švelnus kontaktas, kuris neturėtų jokios įtakos, nes greičių skirtumai buvo nedideli, praktiškai vienodi, kitaip motociklo galinėje dalyje turėjo būti didelių apgadinimų (t. 2, b. l. 197–198). O byloje didelių motociklo apgadinimų nurodytoje vietoje nenustatyta.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, kad ant motociklo buvo rasta mėlynos spalvos dažų, kurie galimai atsirado po smūgio su taip pat mėlynos spalvos automobiliu „Audi“, važiavusiu iš paskos motociklo, paneigti ekspertų išvadomis. Pirmosios instancijos teisme buvo apklausta ekspertė R. Ž., kuri teismui parodė, kad ji tyrė „Mercedes“ bamperį ir motociklą ir kategoriškai tvirtina, kad jie kontaktavo. Ant motociklo rasti mėlyni ir pilkai mėlyni dažai yra nuo priekabos, kuri buvo daug kartų dažyta (t. 3, b. l. 88). 2013-11-29 ekspertizės akte Nr. 11-2699(13), 11-2681(13), 11-3088(13) nurodyta, kad tikėtina, jog pašalinis mėlynos spalvos (dominuojantys) ir pilko atspalvio mėlynos spalvos emalis, rastas ant motociklo šoninės priekabos rato purvasaugio dažų dangos, yra iš tirto pateiktos automobilinės priekabos dažų dangos (t. 3, b. l. 42–43).

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apygardos teismas daro išvadą, kad jokiais duomenimis nepatvirtinta nukentėjusiųjų ir jų atstovo eismo įvykio versija, kuri yra nurodyta schemoje priede Nr. 2 (t. 2, b. l. 163). O skundžiamas nuosprendis ir kaltinime nurodyta įvykių eiga ir sužalojimų mechanizmas atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir yra visiškai patvirtinta pirmosios instancijos ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. Apeliaciniame skunde nurodyti ikiteisminio tyrimo trūkumai dėl aplaidžiai surašytų pirminių dokumentų ir nustatytų ne visų svarbių aplinkybių, ištaisyti bylą išsamiai išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme – apklausus visus nustatytus eismo įvykio dalyvius ir liudytojus, atlikus visas įmanomas ekspertizes, teisme apklausus ekspertus ir taip patikrinus visas iškeltas versijas.

Atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiųjų A. M., V. J. ir jų atstovo advokato Valerijaus Kirpičnikovo apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Dmitrijus KorsakovasTeisėjai Svetlana JurgaitienėAlgirdas Remeika