- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-09
- Bylos Nr.
- 2S-1462-112/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-07340-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rimvida Zubernienė
- Suinteresuotas asmuo
- D. U., V. U., UAB „Nefridos“
- Pareiškėjas
- Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo
- Kategorijos
- 121.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Rimvida Zubernienė Civilinė byla Nr. 2S-1462--112/2014
Teisėja Genovaitė Vaizgėlienė (Proceso Nr. 2-06-3-07340-2013-1)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2014 m. spalio 9 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rimvida Zubernienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens D. U. (D. U.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. U. (D. U.), V. U., UAB „Nefridos“ klinika dėl asmens pripažinimo neveiksniu, išvadą byloje teikianti institucija VšĮ ,,Klaipėdos psichikos sveikatos centras“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašo teismo pripažinti D. U. neveiksniu. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos prokuratūroje buvo gautas D. U. pareiškimas, kurio turinys – nerišlus, neaiškus, o kai kurios aplinkybės – akivaizdžiai neteisingos. Laiko, kad šios aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad D. U. serga psichine liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-07-08 nutartimi buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-40/2014 nurodyta, kad ekspertai ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu atsakyti į teismo užduotus klausimus negali, kadangi tiriamasis niekada negydytas. Į ekspertams pateiktus klausimus būtų galima atsakyti tik po .D. U. gydymo ir ištyrimo psichiatrijos stacionare.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-29 nutartimi nutarė klausimą dėl stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės byloje skyrimo spręsti teismo posėdyje. Teismo posėdžio metu pareiškėja prokurorė E. R. prašė teismo paskirti prašomam pripažinti neveiksniu asmeniui stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Suinteresuotas asmuo V. U. taip pat prašė teismo paskirti jos sūnui D. U. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-07-03 nutartimi paskyrė D. U. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Pasiuntė D. U. šešioms savaitėms į ekspertizės įstaigą stebėti. Ekspertizę pavedė atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui. Civilinės bylos nagrinėjimą iki bus atlikta ekspertizė sustabdė. Teismas ekspertizę paskyrė atsižvelgdamas į ekspertizės akte Nr. 85TPK-40/2014 nurodytas aplinkybes bei argumentus, į suinteresuotų asmenų prašymus skirti stacionarią ekspertizę. Teismas taip pat įvertino prašomo asmens pripažinti neveiksniu elgesį teismo posėdžio metu bei UAB „Nefrida“ klinikos raštą, kuriame nurodyta, jog D. U. buvo nustatytas ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais, tačiau vėliau pacientas pas gydytoją nesilankė ir nesigydė. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės sudaro faktinį ir teisinį pagrindą skirti D. U. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę (CPK 467 str. 4 d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo D. U. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-03 nutartį. Atskirąjį skundą grindžia tuo, jog pagal 2014-02-04 atliktą teismo ekspertizę nėra pagrindo jo pripažinti neveiksniu. Pažymėjo, jog šioje išvadoje nėra nurodyta, jog būtina atlikti stacionarią ekspertizę. Joje tik nurodyta, kad, įvertinus psichikos sveikatą, reikalinga taikyti psichikos priežiūros įstatymo 27 straipsnį (priverstinį gydymą) tuo atveju, jeigu yra grėsmė jo ar aplinkinių sveikatai, o tai nėra šios bylos dalykas. Teigia, kad teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi nutarė dėl jo priverstinio gydymo. Be to, mano, kad šia nutartimi yra pažeistos jo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytos teisės į laisvę ir neliečiamybę. Nurodė, kad jis yra savarankiškas, nustatytu laiku atvyko ir atsakė į ekspertų klausimus, pats savimi pasirūpina ir išlaiko, niekas jokių išmokų jam nemoka, todėl dėl priverstinio gydymo patirs nuostolių, negalės užsidirbti pragyvenimui. Nurodė, kad iki 2014-05-08 dirbo UAB „Renta Baltic“, dirbo užsienyje, o šiuo metu ieško darbo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras prašo palikti skundžiamą nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Teigia, kad Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-40/2014 yra nurodyta, jog D. U. reikalingas gydymas psichiatrijos stacionare. Teismas įvertinęs šiuos duomenis bei atsižvelgdamas į UAB „Nefrida“ klinikos 2014-06-17 raštą, pagrįstai nusprendė, kad siekiant nustatyti D. U. veiksnumą, yra pagrindas skirti stacionarią ekspertizę.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).
Apeliantas teigia, kad teismas, paskirdamas stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę, iš esmės sprendė dėl jo priverstinio gydymo, kas nėra bylos dalykas ir pažeidė jo teises į laisvę ir neliečiamybę.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad teismas ekspertizę paskyrė atsižvelgdamas į ekspertizės akte Nr. 85TPK-40/2014 nurodytas aplinkybes, kad suinteresuotam asmeniui reikalingas gydymas psichiatrijos stacionare. CPK 467 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai ambulatorinio tyrimo metu gautų duomenų teismo psichiatrijos ekspertizės išvadai apie asmens psichinę būseną pateikti nepakanka, teismas gali priimti nutartį paskirti stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę ir ne ilgiau kaip šešioms savaitėms pasiųsti asmenį, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, į ekspertizės įstaigą stebėti.
Žmogaus teisė į laisvę pripažįstama viena pagrindinių žmogaus teisių ir įtvirtinama tiek nacionaliniais (Konstitucijos 20 straipsnio 1, 2 dalys), tiek ir tarptautiniais teisės aktais (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnis) bei tarptautinių žmogaus teisių gynimo institucijų jurisprudencijoje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsauga ir gynimas yra vieni iš svarbiausių valstybės ir visuomenės uždavinių. Visuotinai pripažįstama, kad žmogaus teises, tarp jų – ir teisę į laisvę, turi visi be išimties asmenys, jų nediskriminuojant pagal jokius požymius (Konvencijos preambulė, 1 straipsnis). Žmogaus teisė į laisvę nėra absoliuti, bet ji gali būti ribojama tik tam tikrais įstatymų numatytais atvejais (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis, Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 467 straipsnio 4 dalies nuostatas laikoma, kad jeigu atliekant ambulatorinį tyrimą gautų duomenų nepakanka ekspertizės išvadai dėl asmens psichikos būklės, gali būti skiriama stacionarinė ekspertizė. Stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės skyrimas susijęs su prigimtinės žmogaus teisės – teisės į laisvę suvaržymu, t. y. su priverstiniu hospitalizavimu, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik išimtinais atvejais. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką psichinės ligos ar proto negalios, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagal teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą turėjimas savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo, o CK 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip nustatančios, jog visais atvejais, kai yra gydytojo psichiatro išvada, kad asmuo serga psichine liga ar turi proto negalią, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, teismas pripažįsta jį neveiksniu. Neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008). Taigi, nagrinėjamu atveju ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti įvertintas kartu su kitais bylos įrodymais.
Neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisyklė. Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims sukūrimo – tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių asmenų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinti. Viena šios priemonės įgyvendinimo išraiškų laikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio prievartinį asmens, sergančio sunkia psichikos liga, hospitalizavimą, nuostatos, pagal kurias toks asmuo gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nutarties paskirti pakartotinę stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę motyvai nėra pakankami stacionarinei teismo psichiatrijos ekspertizei paskirti. Nagrinėjamu atveju teismas rėmėsi tik eksperto išvada, jog ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės nepakanka nustatyti asmens neveiksnumo ir, kad tai būtų galima atsakyti tik po D. U. gydymo ir ištyrimo psichiatrijos stacionare. Teismas visiškai nesiaiškino D. U. elgesio, agresyvumo, kitokio neadekvataus jo elgesio priežasčių ir nevertino būtent tokių psichikos sutrikimų, dėl kurių pobūdžio ar masto jos ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius jam globos. Tik ištyrus šias aplinkybes, galima spręsti dėl galimybės skirti stacionarią ekspertizę, kuri, pabrėžtina, gali būti skiriama tik išimtinais atvejais.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimta teismo nutartis naikintina ir klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.