Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-591-425/2018

teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01919-2017-0

2018 m. rugsėjo 13 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimutės Sankauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos (toliau - VšĮ) „Irsivita“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-537-356/2018 pagal ieškovės VšĮ „Irsivita“ ieškinį atsakovėms Utenos rajono savivaldybei, VšĮ Utenos ligoninei dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė VšĮ „Irsivita“ prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2011 m. spalio 10 d. Utenos rajono savivaldybės turto panaudos sutarties Nr. S4-22, sudarytos tarp Utenos rajono savivaldybės ir VšĮ Utenos ligoninės, 1.3. punktą, panaikinti Utenos rajono savivaldybės administracijos išduotą leidimą VšĮ Utenos ligoninei dėl pastato paskirties keitimo.

Nurodė, kad ieškovės 2005, 2006 metų nuomos sutarčių pagrindu naudojamos patalpos, esančios vieną unikalų numerį turinčiame ūkio pastate, 2011 metų panaudos sutarties pagrindu buvo perduotos VšĮ Utenos ligoninei. Teigė, jog ginčijama sutartis yra niekinė ir negaliojanti, ji prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes Utenos rajono savivaldybė teisę naudotis patalpomis dar iki 2011 m. buvo perdavusi ieškovei. VšĮ Utenos ligoninė, ieškovei dar tebesinaudojant patalpomis – 204,54 m², elgėsi kaip visų ūkio pastato patalpų savininkė, patardama Utenos rajono savivaldybei panaudos sutarties klausimais ir pan. Pažymėjo, jog pakeitus ūkio pastato paskirtį, ieškovė nebegalėtų vykdyti veiklos jos teisėtai naudojamose patalpose.

Pažymėjo, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), taip pat sprendžia ir dėl restitucijos taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2018 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Išaiškino, jog ginčijamos sutarties 1.3 papunkčiu laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis buvo perduotas ūkio pastatas, nurodant, kad jis nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra pažymėtas plane – 3I1p, jo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jo bendras plotas yra 752,29 m². Nustatė, kad viešajame registre yra įregistruotas ūkio pastatas, unikaliu numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) 1 030,45 m² bendro ploto, ir nėra duomenų, jog Utenos rajono savivaldybės nuosavybės teisės būtų registruotos į tokį ūkio pastatą, kuris turėtų unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau turėtų tik 752,29 m² bendrą plotą.

Darė išvadą, kad įmanoma nustatyti, kokiomis konkrečiomis ūkio pastato patalpomis iki šiol naudojasi ieškovė, nes Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įregistruoti juridiniai faktai dėl ūkio pastato, detalizuojant panaudos, nuomos sutarčių pagrindu perduotas/išnuomotas ūkio pastato patalpas.

Nustatė, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu patalpų savininkės Utenos rajono savivaldybės teisė valdyti ir naudotis iš ūkio pastato bendro 1 030,45 m² ploto buvo perleista į 278,16 m², kita patalpų dalis, kurios valdymo ir naudojimo teisės niekam neperleistos – 752,29 m², t. y. tiek, kiek nurodyta ginčijamoje sutartyje. Konstatavo, kad įmanoma nustatyti ginčijama sutartimi VšĮ Utenos ligoninei perduotą laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis daiktą – 752,29 m² bendro ploto ūkio pastato dalį, nors ūkio pastatas turi tik vieną unikalų numerį, o perduotos valdyti ir naudotis kitiems asmenims patalpos nėra suformuotos kaip atskiri turto vienetai.

Darė išvadą, kad ginčijamos sutarties šalių po 2017 m. balandžio 1 d. atlikti veiksmai negali būti vertinami aiškinant ginčijamą sutartį ir negali patvirtinti, kad ginčijamos sutarties pagrindu atsakovei VšĮ Utenos ligoninei buvo perduota teisė valdyti ir naudoti visą ūkio pastatą, nes po 2017 m. balandžio 1 d. atsirado naujų aplinkybių, susijusių su Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos 2017 m. sausio 4 d. sutarties Nr. S4-1 termino pasibaigimu.

Konstatavo, jog ieškovė neįrodė ginčijamai sutarčiai esant niekinei ir negaliojančiai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė VšĮ „Irsivita“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Teigia, jog teismas byloje nustatytas aplinkybes įvertino prieštaringai, neatskleidė bylos esmės.

Atkreipia dėmesį, kad ieškovei išnuomotų patalpų bendras plotas yra 204,54 m², patalpos nėra suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, turintis atskirąjį unikalųjį numerį, ginčo pastate nėra atskirų turtinių vienetų. Mano, jog panaudos sutartimi Utenos rajono savivaldybė perdavė VšĮ Utenos ligoninei visą pastatą, nes pastate nėra suformuotų atskirų turtinių vienetų, sutartyje nėra išskirtos konkrečios patalpos pagal pastato planą. Sprendžia, kad Utenos rajono savivaldybė VšĮ Utenos ligoninei panaudos pagrindais perdavė visą pastatą, nors jo patalpomis teisiškai ir faktiškai naudojasi ieškovė, kuri pastato patalpų valdymo ir naudojimo teises įgijo anksčiau nei VšĮ Utenos ligoninė.

Teigia, jog panaudos sutartimi perduoti objekto negalima nustatyti, nes likęs pastato plotas yra 825,91 m², o ne 752,29 m², kaip nurodoma nuomos sutartyje. Nurodo, kad nebuvo atsižvelgia į pastato ploto netikslumus, į tai, jog panaudos sutarties objektas nepakankamai individualizuotas, kas leidžia VšĮ Utenos ligoninei tuo piktnaudžiauti pasirenkant patalpas savo nuožiūra ir jų atžvilgiu įgyvendinti savo valią. Tvirtina, jog panaudos sutartis ginčijamoje dalyje buvo sudaryta neatsižvelgiant į nuomos sutartį su ieškove, į faktinį pastato plotą, kas šią sutarties dalį daro negaliojančia, kaip sudarytą pažeidžiant įstatymo reikalavimus, ieškovės teises ir teisėtus interesus.

Tvirtina, kad bylos duomenys nepaneigia, jog VšĮ Utenos ligoninė pradėjo elgtis lyg teisiškai valdytų ir naudotų visą pastatą, atitinkamai savo nuožiūra atlikdama su juo susijusius administracinius, teisinius ir kitokius veiksmus, nors pastato patalpomis nuo 2005-2006 metų teisėtai valdo ir naudoja ieškovė. Mano, jog tai pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus, išduotas leidimas keisti pastato paskirtį tiesiogiai pažeidžia ieškovės teises, nes ieškovė patalpose vykdo ūkinę-komercinę veiklą, todėl leidimo įgyvendinimas užkirstų kelią toliau vykdyti veiklą.

Teigia, jog teismas turėjo savo iniciatyva pripažinti panaudos sutarties 1.3 punktą niekiniu ir negaliojančiu.

VšĮ Utenos ligoninė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo galint nustatyti VšĮ Utenos ligoninei ginčijama sutartimi perduotą laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti daiktą, nors ūkio pastatas turi tik vieną unikalų numerį ir nėra suformuoti atskiri turtiniai vienetai.

Pažymi, jog VšĮ Utenos ligoninei nebuvo perduotos patalpos, kuriomis naudojasi ieškovė, nes apie ginčijamą sutartį ieškovė sužinojo tik 2017 metais, kas leidžia tvirtinti ieškovei nebuvus kliudoma naudotis patalpomis.

Nurodo, kad atsakovės nuo 2011 metų tarpusavyje dėl ūkio pastato naudojimo bendradarbiavo ir tai nepatvirtina Utenos Ligoninei elgusius kaip viso pastato teisėta valdytoja.

Atkreipia dėmesį, jog aiškinti ginčijamos sutarties nuostatas negali būti vertinami sutarties šalių po 2017 m. balandžio 1 d. atlikti veiksmai, nes atsirado naujų aplinkybių, susijusių su Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos 2017 m. sausio 4 d. sutarties termino pasibaigimu.

Utenos rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, jog įmanoma nustatyti ginčijama sutartimi VšĮ Utenos ligoninei perduotą laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti daiktą. Kartu atkreipia dėmesį, jog sutartyje nurodytas perduodamo pastato plotas yra ne 1 030,45 m², o tik dalis bendro ploto – 752,29 m², taigi perduodamas ne visas ūkio pastatas, o dalis pastato patalpų.

Nurodo, jog viešojo registro duomenimis, iki ginčo sutarties sudarymo, buvo įregistruotos nuomos, panaudos sutartys, kurių pagrindu buvo perduotos valdyti ir naudoti bendro 278,16 m² ploto patalpos, todėl Utenos ligoninei buvo perleista naudotis 752,29 m² ploto pastato patalpomis, kiek ir nurodyta ginčo sutartyje.

Teigia, kad ieškovei nebuvo kliudoma naudotis patalpomis visą jų naudojimo laiką, o tai, kad atsakovės bendradarbiavo dėl pastato naudojimo, nepatvirtina VšĮ Utenos ligoninei elgusis kaip teisėtai viso pastato valdytojai.

Pažymi, jog kiti atsakovių veiksmai atlikti jau po 2017 m. balandžio 1 d., po to, kai pasibaigė Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos 2017 m. sausio 4 d. sutarties terminas ir aiškinant ginčo sutartį ši aplinkybė neturi būti vertinama.

Tvirtina, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčijama sutartis yra niekinė, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog ginčijama sutartis yra niekinė, todėl teismui nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo savo iniciatyva pripažinti ginčijamą sutartį niekine.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko administracija turto patikėjimo teise pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 92 valdė, o Utenos rajono savivaldybė nuosavybės teise Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 716 2.1.3. papunkčio pagrindu valdo nekilnojamąjį daiktą – kitos (ūkio) paskirties pastatą – ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtas plane Nr. 3I1p, bendro 1 030,45 m² ploto, Aukštakalnio g. 3, Utenos m. (toliau - ūkinis pastatas). 2005 m. gegužės 26 d. ir 2006 m. sausio 16 d. Valstybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutarčių pagrindu Utenos apskrities viršininko administracija perdavė naudotis tuometinei UAB „Irsivita“ 42,03 m² ir 157,88 m² ploto ūkinio pastato dalimis. 2011 m. spalio 10 d. Savivaldybės turto panaudos sutarties Nr. S4-22 pagrindu Utenos rajono savivaldybė perdavė VšĮ Utenos ligoninei laikinai neatlygintinai naudotis ūkinį pastatą, bendro 752,29 m² ploto ((toliau - Sutartis); Sutarties 1.3 p.). 2015 m. gruodžio 23 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties pagrindu Utenos rajono savivaldybė išnuomojo VšĮ „Irsivita“ 204,54 m² ploto patalpas (indeksai Nr. 1-25, 1-31, 1-56, 1-57, 1-58, 1-59, 1-60, 1-61, 1-62, 1-31) ūkiniame pastate. 2017 m. rugpjūčio 3 d. Utenos rajono savivaldybės administracija išdavė VšĮ Utenos ligoninei leidimą pakeisti ūkio apstato paskirtį ir patvirtino kapitalinio remonto projektą.

Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 4.34 straipsnį kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir gali reikalauti teismine tvarka savo valdymo gynimo. Apeliantė teigia, jog ginčo sutartimi panaudos pagrindu VšĮ Utenos ligoninei buvo perleistas visas ūkinis pastatas, taip pažeidžiant jos, kaip teisėtos nuomininkės, teises ir interesus. Taip pat Utenos rajono savivaldybės išduotas leidimas keisti pastato paskirtį pažeidė apeliantės teisę versti ūkine-komercine veikla.

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, jog 2005, 2006 metais buvo įregistruotos nuomos sutartys, kuriomis dalis ūkinio pastato – 42,03 m² ir 157,88 m² ploto, buvo išnuomota tuometinei UAB „Irsivita“. Iš šio išrašo taip pat matyti, jog Utenos rajono savivaldybė panaudos pagrindais perdavė VšĮ Utenos ligoninei ūkinį pastatą, tačiau nėra įregistruotas panaudos pagrindais perduoto ūkinio pastato plotas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog panaudos sutarties registracija Nekilnojamojo turto registre atlieka tik sandorio išviešinimo funkciją ir jokių materialiųjų teisių ir/ar pareigų nesukuria (CK 1.75 str.). Šiuo atveju remiantis Sutarties 1.3 punktu, nepaneigta, jog Utenos rajono savivaldybė VšĮ Utenos ligoninei panaudos pagrindai perdavė tik 752,29 m² ploto ūkinį pastatą iš įregistruoto bendro 1 030,45 m² pastato ploto (CPK 185 str.).

Bylos rašytiniai įrodymai leidžia teigti, kad ūkinio pastato patalpos bendrajame pastato plane sužymėtos indeksais. Tą patvirtina apeliantės ir Utenos rajono savivaldybės 2015 m. gruodžio 23 d. sudaryta nuomos sutartis, 2009 m. liepos 29 d. Valstybės turto panaudos sutartis tarp Utenos apskrities viršininko administracijos ir Mykolo Romerio Teismo medicinos instituto, 2016 m. liepos 12 d. Savivaldybės turto panaudos sutartis tarp Utenos rajono savivaldybės ir VšĮ Nacionalinio kraujo centro. Paminėtose sutartyje yra nurodyti perduotinų patalpų indeksai, kas reiškia, jog ūkinio pastato patalpos, kurios perduotos VšĮ Utenos ligoninei, bendrame pastato plane irgi yra pažymėtos indeksais (CPK 185 str.).

Apeliantė teigia, jog Sutartyje nurodytas netikslus ligoninei perduotų laikinai neatlygintinai naudotis patalpų bendras plotas. Iki ginčo Sutarties sudarymo, ūkinio pastato dalys buvo išnuomotos ar perduotos panaudos pagrindais apeliantei (42,03 m², 157,88 m²) ir Valstybinei teismo medicinos tarnybai (78,25 m²). Taigi, sudarant ginčo Sutartį Utenos rajono savivaldybė teisingai nurodė laikinai neatlygintinai VšĮ Utenos ligoninei perduodanti 752,29 m² ploto ūkinį pastatą (1 030,45 m² (Utenos rajono savivaldybės valdomo ūkinio pastato bendras plotas) –- 42,03 m² - 157,88 m² (apeliantės nuomojamų patalpų plotas iki 2015 m. gruodžio 23 d. nuomos sutarties sudarymo) –78,25 m² (Valstybinės teismo medicinos tarnybos panaudos pagrindais valdytų patalpų plotas) = 752,29 m²).

Atsižvelgiant į nutarties 31-33 punktus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog įmanoma nustatyti, kokią ūkinio pastato dalį Utenos rajono savivaldybė perdavė laikinai neatlygintinai naudotis VšĮ Utenos ligoninei. Tai, kad pats ūkinis pastatas turi tik vieną unikalų numerį ir jame nėra suformuotų atskirų turtinių vienetų, nereiškia neįmanomą pastato dalių perdavimą tretiesiems asmenims įvairiais pagrindais naudotis. Juo labiau, kad ir pati apeliantė naudojosi tik dalimi ūkinio pastato ir nereiškė jokių prieštaravimų ar pretenzijų nuomotojui dėl nuomojamo daikto apimties.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nenustatė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog ginčijamu Sutarties punktu buvo pažeistos apeliantės teisės valdyti išsinuomotas patalpas. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė apie ginčo Sutartį sužinojo ne sutarties sudarymo metu, o tik 2017 metais, kas neabejotinai patvirtina, kad nuo ginčo Sutarties sudarymo dienos apeliantei niekas netrukdė valdyti išsinuomotas ūkinio pastato patalpas. Apeliantė nepateikė jokių pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių jai darytas kliūtis nuo ginčo Sutarties sudarymo momento įgyvendinti valdymo teisę į išsinuomotas ūkinio pastato patalpas (CPK 12 str., 178 str.).

Nekilnojamojo turto registro, 2015 m. gruodžio 23 d. Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties duomenimis, ūkinio pastato patalpų nuomos teisiniai santykiai tarp apeliantės ir Utenos rajono savivaldybės administracijos tęsėsi iki 2017 m. balandžio 1 d. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-389-228/2018, kurioje apeliantė – ieškovė, prašo pripažinti 2017 m. sausio 4 d. sutartį Nr. S4-1 neterminuota. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aiškinant ginčo Sutartį, negali būti vertinami šalių veiksmai atlikti po 2017 m. balandžio 1 d.

Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog VšĮ Utenos ligoninė po ginčo Sutarties sudarymo elgėsi kaip teisėta viso ūkinio pastato valdytoja, neįrodyta byloje esančiais įrodymais. Byloje pateiktas susirašinėjimas tarp VšĮ Utenos ligoninės ir Utenos rajono savivaldybės administracijos rodo asmenų nuomonės pateikimą, o prašymas dėl ūkinio apstato paskirties pakeitimo ir atsakymas į jį pateikti jau po 2017 m. balandžio 1 d. Nei teisėjų kolegija, nei pirmosios instancijos teismas negali pasisakyti dėl šio prašymo, nes kaip minėta, teisme yra nagrinėjamas nuomos sutarties termino klausimas.

Byloje nesant įrodymų, kad ginčo Sutarties 1.3 punktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva konstatuoti niekinį sandorį ir pasisakyti dėl jo pasekmių (CK 1.78 str. 5 d.; CPK 12 str.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvais naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Palikus nepakeistą skundžiamą sprendimą, bylinėjimosi išlaidos nepaskirstytinos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2018 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.