- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-918-72-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-37-3-00006-2012-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Šimkus, Sigitas Bagdonavičius
- Nukentėjusysis
- J. K.
- Kaltinamasis
- V. M., G. S.
- Advokatai
- Irmantas Ruželė
- Kategorijos
- 2.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Astai Railaitei, dalyvaujant gynėjui advokatui M. B., nukentėjusiosios J. K. atstovui advokatui Irmantui Ruželei, išteisintajai V. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato Irmanto Ruželės, išteisintųjų G. S. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. ir G. S. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d. išteisintos, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiosios J. K. civiliniai ieškiniai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. ir G. S. privataus kaltinimo byloje pagal BK 154 str. 2 d. buvo kaltinamos tuo, kad veikdamos iš anksto susitarusių bendrininkų grupe, per visuomenės informavimo priemonę šmeižė J. K., o būtent: 2012 m. gegužės mėn. pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, V. M., kerštaudama J. K., sugalvojo skelbimo tekstą: „36 metų moteris ieško draugo be įsipareigojimų. Tel. (duomenys neskelbtini)“, žinodama, kad tekste nurodytas telefonas priklauso J. K., šį skelbimą padiktavo telefonu savo draugei G. S., kuri, žinodama, kad jame yra tikrovės neatitinkanti informacija, bei abi siekdamos likti nenustatytomis perdavė tekstą V. L., kad pastaroji jį paskelbtų informaciniame skelbimų savaitraštyje (duomenys neskelbtini). 2012 m. birželio 8 d. informaciniame skelbimų savaitraštyje (duomenys neskelbtini) Nr. 10(60), 6 puslapyje skyriuje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta informacija „36 metų moteris ieško draugo be įsipareigojimų. Tel. (duomenys neskelbtini)“ apie J. K. elgesį, kuri neva ieško draugo be įsipareigojimų, neatitina tikrovės ir ši informacija J. K. žemina, paniekina ir pakerta pasitikėjimą ja. Po šios tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo į J. K. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytą skelbime, per laikotarpį nuo 2012-06-08 10 val. 20 min. iki 2012-06-10 22 val. 20 min. buvo gautos 36 SMS žinutės, kuriose buvo siūlomos pažintys, bei daug telefoninių skambučių. Tokiais V. M. ir G. S. neteisėtais veiksmais per visuomenės informavimo priemonę, paskleidžiant melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, buvo padaryta žala J. K. garbei ir orumui.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios J. K. atstovas advokatas Irmantas Ruželė prašo panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-19 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. M. ir G. S. pripažinti kaltomis padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d., ir paskirti joms šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmes. Tenkinti nukentėjusiosios J. K. civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir priteisti jai 341,56 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos. Priteisti nukentėjusiajai turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti jo išvadas, ir tai turėjo įtakos kaltumo klausimo išsprendimui, tinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui ir bausmės paskyrimui. Mano, kad V. M. ir G. S. veika visiškai atitinka BK 154 str. 2 d. dispozicijoje nustatytus šmeižimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Byloje nustatyta, kad būtent V. M. valia skelbimas buvo paskleistas kartu su bendrininke G. S.. Pateikdamos klaidingus faktus apie nukentėjusiąją, V. M. ir G. S. turėjo tikslą ją pažeminti, įžeisti, pakenkti, priskirti jai bruožus ir poelgius, žeminančius ją kaip moterį. Paskelbta žinia, kad nukentėjusioji „ieško draugo be įsipareigojimų“, visuomenės akyse ją menkina bei pakerta pasitikėjimą ja, kaip padoria moterimi. Net neanalizuojant gautų žinučių turinio galima suprasti, kokio pobūdžio pažinties siekiama, atsiliepiant į tokio turinio skelbimą. Nepagarbą tokiam žmogui rodo ir tai, kad žinutės siunčiamos ir skambinama nakties metu, žinutėse vartojami necenzūriniai žodžiai. Nurodo, kad analizuojant žinučių tekstus, teismo padaryta išvada, jog iš SMS žinučių turinio matyti, kad asmenys, rašę jai žinutes, siekė su ja susipažinti, bet nieko žeminančio nesiūlė, neatitinka bylos aplinkybių. Taip pat bylos aplinkybių neatitinka teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad pati nukentėjusioji sąvoką „draugo be įsipareigojimo“ suprato kaip laisvalaikio praleidimą su kitu asmeniu, kai ji turės laiko nueiti į kavinę, pasivaikščioti. Pati nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji tokio skelbimo nedėtų, nes jį supranta kaip pažeminimą, ypatingai ją žemina, niekina žodis „be įsipareigojimų“, kurį galima suvokti visaip - ir kaip mergaitė pagal iškvietimą. Nurodo, kad teismo išvada, jog internetinėje erdvėje yra daug asmenų, norinčių draugauti, bendrauti, ir tai nėra netinkamo elgesio apraiška, yra nepagrįsta ir, šiuo atveju, prieštarauja bylos aplinkybėms. Nukentėjusioji teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad tokio ją žeminančio skelbimo ji niekada nedėtų, o viešas skelbimas neva ji ieško draugo, ją žemina, pakerta pasitikėjimą ja jos artimo draugo, bendradarbių, pažįstamų akyse. Nurodo, kad V. M. ir G. S. teismo posėdžio metu pripažino paskleidusios tikrovės neatitinkančią informaciją, norėjo su nukentėjusiąja taikytis, iš ko seka, kad jos suvokė savo kaltę. Taigi pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes išteisintųjų padaryta veika atitinka BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Todėl pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo ir įrodymų vertinimo klaidos, dėl kurių V. M. ir G. S. buvo išteisintos turi būti ištaisytos, o pripažinus jas kaltomis, priteistinas iš jų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas bei patirtos bylinėjimosi išlaidos nukentėjusiosios naudai.
Apeliaciniu skundu išteisintoji G. S. prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-19 nuosprendį ir priteisti iš privačios kaltintojos J. K. turėtas advokato pagalbos išlaidas. Nurodo, kad ši baudžiamoji byla buvo pradėta pagal privačios kaltintojos J. K. nepagrįstą skundą. Ji neįdėjo jokio skelbimo ir nežinojo apie šio skelbimo netikrą turinį. Dėl šios situacijos, nors ir yra nekalta, atsiprašė J. K.. Tačiau ši į jos atsiprašymus nereagavo, susitaikyti sutiko tik su vienintele sąlyga, t. y. sumokėjus jai 10 000 Lt. Dėl šių priežasčių buvo priversta naudotis advokato teisinėmis paslaugomis dėl jos atžvilgiu nepagrįstai pradėto baudžiamojo proceso ir patyrė atitinkamas advokato pagalbos išlaidas. Jos įsitikinimu, teismo padaryta išvada, kad J. K. kreipėsi į teismą pagrįstai, yra neteisinga. Mano, jog asmuo neturėtų kreiptis į teismą ir traukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltimo nepadariusio asmens. Šiuo atveju ji neatliko jokių veiksmų, neturėjo jokios tyčios paskleisti netikrą informaciją. Atsižvelgusi į tai, mano, kad jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos laikytinos pagrįstomis proceso išlaidomis ir turėtų būti priteistos iš privačios kaltintojos.
Apeliaciniu skundu išteisintoji V. M. prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2012-09-19 nuosprendį ir priteisti iš privačios kaltintojos J. K. turėtas advokato pagalbos išlaidas. Nurodo, kad ši baudžiamoji byla buvo pradėta pagal privačios kaltintojos J. K. nepagrįstą skundą. Ji prisipažino įdėjusi skelbimą į laikraštį, tačiau, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, šis skelbimas nei pažemino, nei paniekino privačios kaltintojos. Be to, ir pati J. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog sąvoką „draugo be įsipareigojimų“ supranta kaip laisvalaikio praleidimą su kitu asmeniu, kai ji turės laiko – nueiti į kavinę, pasivaikščioti. Dėl šio skelbimo įdėjimo ne kartą atsiprašė J. K., tačiau ji į jos atsiprašymus nereagavo, susitaikyti sutiko tik su viena sąlyga, t. y. sumokėjus jai 10 000 Lt. Dėl šių priežasčių buvo priversta naudotis advokato teisinėmis paslaugomis dėl jos atžvilgiu nepagrįstai pradėto baudžiamojo proceso ir patyrė atitinkamas advokato pagalbos išlaidas. Jos įsitikinimu, teismo padaryta išvada, kad J. K. kreipėsi į teismą pagrįstai, yra neteisinga. Mano, jog asmuo neturėtų kreiptis į teismą ir traukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltimo nepadariusio asmens. Šiuo atveju ji neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, neturėjo jokios tyčios paskleisti netikrą informaciją. Atsižvelgusi į tai mano, kad jos patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos laikytinos pagrįstomis proceso išlaidomis ir turėtų būti priteistos iš privačios kaltintojos.
Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiosios J. K. atstovas advokatas Irmantas Ruželė prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintųjų gynėjas advokatas M. B. prašė nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato Irmanto Ruželės apeliacinį skundą atmesti, o išteisintųjų tenkinti, išteisintoji V. M. prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d.).
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008).
Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino, jog V. M. ir G. S. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. jos dėl šmeižimo (BK 154 str. 2 d.) išteisintos pagrįstai. Taip pat pagrįstai teismas išteisintosioms nepriteisė jų turėtų advokato pagalbos išlaidų.
Teismas, priimdamas sprendimą atmesti nukentėjusiosios iškeltus kaltinimus, apibrėžė baudžiamojo įstatymo, pagal kurį buvo siekiama pripažinti kaltais kitus asmenis, dispozicijos turinį, šmeižimo, kaip tyčinio nusikaltimo, suvokimą. BK 154 str. nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Atsakomybė pagal BK 154 str. atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 str. 2 d. numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro.
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji J. K. išteisintąsias V. M. ir G. S. kaltino šmeižimu, t. y. tikrovės neatitinkančios informacijos, kad ji (nukentėjusioji) ieško draugo be įsipareigojimų, paskleidimu per visuomenės informavimo priemonę ir tai nukentėjusiąją žemina, paniekina ir pakerta pasitikėjimą ja. Išteisinamajame nuosprendyje teismas pripažino, jog išteisintosios V. M. ir G. S. per visuomenės informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinančią informaciją, t. y. kad nukentėjusioji J. K. ieško draugo be įsipareigojimų. Kolegija visiškai sutinka su tuo, jog tas faktas, kad per visuomenės informavimo priemonę buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, jog nukentėjusioji ieško draugo be įsipareigojimų, teismo posėdyje ištirtas ir nustatytas. Byloje nustatyta, kad V. M. sugalvoto skelbimo tekstą „36 metų moteris ieško draugo be įsipareigojimų. Tel. (duomenys neskelbtini)“ padiktavus G. S., o pastarajai tekstą perdavus V. L., jis 2012 m. birželio 8 d. buvo patalpintas informaciniame skelbimų savaitraštyje (duomenys neskelbtini), skyriuje (duomenys neskelbtini). Šį faktą patvirtina ir byloje esantis laikraštis (duomenys neskelbtini), 2012-06-08, Nr. 10(60), kuriame yra patalpintas minėtas skelbimas. Tačiau kaip jau minėta, tam, kad būtų galima konstatuoti V. M. ir G. S. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d., reikalinga nustatyti ir kitus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, o būtent – paskleista tikrovės neatitinkanti informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Be to, ši veika turi būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, pripažinęs, jog išteisintosios paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad nukentėjusioji ieško draugo be įsipareigojimų, manė, kad toks tekstas nei paniekino, nei pažemino nukentėjusiosios, t. y. teismas nenustatė išteisintųjų veikoje BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių ir nuosprendyje pateikė tokio savo sprendimo motyvus. Kolegija iš esmės sutinka su skundžiame nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl objektyviosios pusės požymių nebuvimo išteisintųjų veikoje, todėl jų nebekartoja bei daro išvadą, jog bylos duomenimis neįrodytas ir subjektyviosios pusės požymis - tiesioginė tyčia apšmeižti ar pažeminti nukentėjusiąją, t. y. neįrodyta, kad išteisintosios minėtą skelbimą patalpino turėdamos tikslą pažeminti, paniekinti nukentėjusiosios garbę ir orumą bei kad skelbimas buvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti nukentėjusiajai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiąją J. K. ir išteisintosios V. M. uošvį siejo artimi ryšiai, t. y. jis buvo palikęs šeimą ir nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. gyveno kartu su nukentėjusiąja J. K.. Išteisintoji V. M., pripažindama faktą, jog skelbimas savaitraštyje buvo patalpintas jos pastangomis, nesutinka su tuo, kad padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Išteisintoji paaiškino, kad uošviui 2012 m. kovo mėn. sugrįžus atgal į savo šeimą, nukentėjusioji J. K. jo ir toliau nepaliko ramybėje, jam skambinėjo, teiravosi, kaip jis gyvena. Todėl norėdama, kad nukentėjusioji paliktų uošvį ramybėje ir negriautų jo šeimos, kad leistų visiems ramiai gyventi, sugalvojo įdėti skelbimą, tikėdamasi, jog nukentėjusioji susiras draugą ir paliks uošvį ramybėje. Nukentėjusiosios įžeisti ar pakenkti jos garbei ir orumui nenorėjo. Skelbimo tekstą, kad „36 metų moteris ieško draugo be įsipareigojimų. Tel. (duomenys neskelbtini)“, sugalvojo pati. Nukentėjusiosios metų tiksliai nežinojo, todėl skelbime jos amžių nurodė tokį, koks jai atrodė. Telefono numerį sužinojo iš uošvio telefono. Paaiškino, kad tekste nurodytus žodžius „draugas be įsipareigojimų“ ji supranta taip, kad galima susitikti kada nori. Išteisintoji V. M. taip pat paaiškino, kad pateikdama tokios informacijos turinį G. S., jai nenurodė jokių aplinkybių apie nukentėjusiosios santykius su uošviais, nenurodė, apie kokį asmenį ir dėl ko yra šis skelbimas, G. S. apie jokį šio skelbimo tikslą nežinojo. Pati nukentėjusioji J. K. neneigia, kad tris mėnesius gyveno kartu su išteisintosios V. M. uošviu, tačiau tvirtina, kad jam sugrįžus į šeimą neskambino ir nerašė jokių žinučių. Kolegija pažymi, kad nors nukentėjusioji J. K. ir neigia skambinusi bei rašiusi žinutes V. M. uošviui, tačiau tokius jos parodymus, be išteisintosios V. M. paaiškinimų, paneigė teismo posėdyje kaip liudytojai apklausti R. M. ir T. M.. R. M. teisme parodė, kad jos vyrui sugrįžus į šeimą, nukentėjusioji jo ir toliau nepaliko ramybėje, jam skambinėjo, rašė žinutes, prašė pas ją ateiti. Kaip liudytojas apklaustas T. M. taip pat tvirtino, kad tėvui sugrįžus pas motiną, girdėdavo, kaip nukentėjusioji jam skambindavo. Pastarojo liudytojo teigimu, jų šeima apie tėvo su J. K. santykius žinojo ir visi dėl to pergyveno. Išteisintoji G. S., nors ir pripažino, jog V. M. prašymu paskambino savo draugei V. L. ir jos paklausė, ar ji galėtų įdėti skelbimą į laikraštį, po ko, jai sutikus, perdavė V. M. jai (išteisintajai G. S.) padiktuotą tekstą, kad V. L. jį patalpintų informaciniame skelbimų savaitraštyje (duomenys neskelbtini), tačiau tvirtina, kad kokiu tikslu šis skelbimas buvo įdėtas į laikraštį, ji iš V. M. sužinojo tik po to, kai jai paskambinusi V. L. pasakė, jog į redakciją skambino pasipiktinusi moteris, kuri nurodė tokio skelbimo nedėjusi. Prieš tai nesidomėjo, apie kokį asmenį yra šis skelbimas, nes jis jai nepasirodė kažkoks išskirtinis, kadangi dabar daug kas taip ieško pažinčių. Teisme kaip liudytoja apklausta V. L. patvirtino, kad jai paskambinusi G. S. paklausė, ar galima laikraštyje paskelbti skelbimą. Jos paklausė, kam to reikia. G. S. pasakė, kad jos draugei. G. S. jai padiktavo tekstą ir ji tą tekstą nusiuntė J. K.. Tekstas buvo normalus, jai nekilo jokio įtarimo, kad gali ką nors įžeisti. Analizuojant skundžiamo skelbimo teksto turinį matyti, kad jis nebuvo motyvuotas sąmoningo ketinimo pakenkti nukentėjusiajai. Jame konkrečiai nebuvo įvardijamas asmuo, ieškantis draugo be įsipareigojimų, o skelbime nurodytas telefono numeris, atsižvelgus į tekste nurodytą netikslų nukentėjusiosios amžių – 36 metai (aptariamo įvykio metu nukentėjusiajai buvo 41 metai), nėra pakankamas asmeniui identifikuoti. Be to, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, internetinėje erdvėje yra daug asmenų, norinčių draugauti, bendrauti ir tai nėra netinamo elgesio apraiška. Taigi atsižvelgusi į pirmiau aptartas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad bylos duomenimis neįrodyta, jog išteisintosios, per visuomenės informavimo priemonę paskleisdamos tikrovės neatitinkančią informaciją, jog nukentėjusioji ieško draugo be įsipareigojimų, turėjo tyčią ir sąmoningai siekė paniekinti ar pažeminti nukentėjusiąją J. K. arba pakirsti pasitikėjimą ja, t. y. išteisintųjų veikoje neginčytinų subjektyviųjų tiesioginės tyčios požymių šmeižti ar pažeminti nukentėjusiąją J. K. nėra. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad šiuo atveju buvo siekiama nutraukti tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios V. M. uošvio susiklosčiusius tarpusavio santykius. Todėl atsižvelgusi į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog V. M. ir G. S. veiksmuose nėra šmeižimo nusikaltimui būtinų tiek objektyviosios, tiek ir subjektyviosios pusės požymių, todėl jos pagrįstai pagal BK 154 str. 2 d. išteisintos BPK 303 str. 5 d. 1 p. numatytu pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusioji J. K. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 341,56 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tačiau V. M. ir G. S. išteisinus, nesant jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.). Dėl šios priežasties nukentėjusiajai taip pat nėra pagrindo iš išteisintųjų priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Išteisintosios V. M. ir G. S. apeliaciniais skundai prašo iš privačios kaltintojos J. K. priteisti joms turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. BPK 105 str. 6 d. numatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Ši nuostata nėra imperatyvi, teismui yra palikta diskrecijos teisė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, išteisintųjų gynėjas advokatas tokį prašymą jau buvo pateikęs pirmosios instancijos teisme ir teismas jį atmetė, motyvuodamas tuo, kad melaginga informacija buvo paskleista, išteisintųjų pastangomis buvo įdėtas skelbimas, kurio nukentėjusioji neprašė įdėti, todėl nukentėjusioji pagrįstai kreipėsi į teismą, o ar yra nusikaltimo sudėtis – nusprendžia teismas. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais. Kaip teisingai pažymėta, pats faktas, kad per visuomenės informavimo priemonę buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, jog nukentėjusioji ieško draugo be įsipareigojimų, byloje nustatytas. Nustatyta ir tai, kad skelbimas buvo įdėtas išteisintųjų pastangomis. Taigi darytina išvada, kad nukentėjusioji turėjo pagrindą kreiptis į teismą ir į jį kreipėsi siekdama apginti savo interesus. Iškėlus baudžiamąją bylą privataus proceso tvarka, tiek nukentėjusioji J. K., tiek ir išteisintosios turėjo proceso išlaidų, nes jos mokėjo advokatams už teisinės pagalbos suteikimą, atstovavimą jų interesams pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo principu, kolegija mano, kad išteisintosioms V. M. ir G. S. proceso išlaidos iš privačios kaltintojos J. K. nepriteistinos, ir toks sprendimas teisingumo principo nepažeidžia. Tokiu sprendimu siekiama ne tik apsaugoti asmenis nuo nepagrįstų kaltinimų, bet ir paskatinti itin atsakingai pasirinkti savo veiksmus ir apgalvoti jų rezultatą.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato Irmanto Ruželės, išteisintųjų G. S. ir V. M. apeliacinius skundus atmesti.