Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir kaltinamojo V. D. skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla Nr.1-30-245/2011, kurioje V. D. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., perduota Kauno apygardos prokuratūrai (dėl surašyto iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, kas trukdo nagrinėti bylą).

Teisėjas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamąja byla ir išnagrinėjęs skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismui 2010 m. sausio 22 d. su kaltinamuoju aktu buvo perduota baudžiamoji byla, kurioje V. D. kaltinamas pagal BK 129 str. 1 d. dėl tyčinio V. P. nužudymo.

Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, jog surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 254 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog V. P. nužudymo aplinkybės yra apspręstos ne tik kaltinamojo ir nukentėjusiojo veiksmais, bet ir kartu su jais buvusių asmenų. Todėl kaltinamojo veiksmai turi būti vertinami, atsižvelgiant ne tik į jo paties ir nukentėjusiojo V. P. elgesį, bet ir su juo buvusių asmenų, t. y. A. M., J. P. ir kitų, veiksmus, jų turinį. Apygardos teismo nuomone, tai, kad šių aplinkybių nėra kaltinamajame akte, reiškia, jog kaltinime nenurodytos visos faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės kaltinamojo veiksmų vertinimui (pvz. būtinosios ginties ir kt.), t. y. kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų.

Iš skundžiamoje nutartyje išdėstytų įrodymų matyti, kad liudytojas E. P. galėjo būti taip pat užpultas, mušamas ir sužalotas viešoje vietoje kartu su kaltinamuoju, tačiau E. P. procesinė padėtis yra tik liudytojas. Be to, apygardos teismas nurodė, kad kaltinimu ignoruojant esmines faktines aplinkybes, buvo esminiai suvaržytos kaltinamojo teisės gintis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje yra surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą, todėl byla perduotina prokurorui.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį ir grąžinti bylą toliau nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Prokuroras nurodo, kad skundžiama nutartis priimta neatnaujinus įrodymų tyrimo po to, kai teisiamajame posėdyje ištyrus byloje surinktus įrodymus ir paskelbus įrodymų tyrimą teisme baigtu ir po kaltinamajam suteikto paskutinio žodžio, teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Pareiškėjo nuomone, teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės ar BPK 256 str. 2d. numatytus atvejus, privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 300 str. tvarka. Neatlikęs tokių veiksmų teismas, vadovaudamasis BPK 302 str. 1 d. nuostatomis, turėjo priimti nuosprendį.

Išvada, kad kaltinamasis aktas surašytas pažeidžiant BPK 219 str. reikalavimus, neteisinga ir prieštaraujanti šios procesinės normos turiniui ir bylos medžiagai. Teismas netinkamai vertino BPK 219 str. numatytus kaltinamajam aktui surašyti keliamus reikalavimus, kaltei nustatyti reikšmingas įrodinėjimo ribas, nepagrįstai šias ribas išplėsdamas daugiau nei tai reikalinga pagal bylos aplinkybes, netinkamai įvertino kaltinamojo akto turinio ir veikos kvalifikavimo ryšį su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Be to, skundžiamoje nutartyje nenurodytos aplinkybės, leidžiančios teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, kuris šio straipsnio punktas nėra nurodytas ar nurodytas netinkamai, kokios veiką apibudinančios aplinkybės nenurodytos, kokie šio akto turiniui surašyti nurodomi reikalavimai, numatyti paminėtame baudžiamojo proceso įstatyme, nebuvo atlikti.

Prokuroras pažymi, kad kaltinamajame akte yra aprašyta V. D. inkriminuojama nusikalstama veika, jos padarymo laikas, vieta, būdas ir kitos aplinkybės tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga. Kaltinamajam V. D. pateiktas kaltinimas yra konkretus ir nepažeidžia jo teisių į gynybą. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis nepareiškė, kad kaltinimas jam nesuprantamas.

Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad dar 2009 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas dėl liudytojų A. M., J. P. ir kitų asmenų veiksmų bei liudytojui E. P. konstatuotų sužalojimų. Skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui, kadangi teisme ištyrus įrodymus, juos išanalizavus ir įvertinus jų visumą, galima teisingai nustatyti ir įvertinti kaltinamojo, nukentėjusio, liudytojo E. P. bei kitų liudytojų veiksmus konflikto pradžioje bei tinkamai juos įvertinti.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju turėjo būti išplėstas kaltinimas, nes liudytojas E. P. taip pat galėjo būti užpultas, mušamas ir sužalotas viešoje vietoje kartu su kaltinamuoju, tačiau pastarojo procesinė padėtis yra tik liudytojas, ir tokiu būdu kaltinimu buvo ignoruojamos esminės faktinės aplinkybės ir esminiai suvaržytos kaltinamojo teisės gintis, yra nepagrįsta. Tokio kaltinimo reikalavimas išeina už bylos nagrinėjimo teisme ribų, nes byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Šiuo atveju, įvertinus kaltinamąjį aktą bei visą bylos medžiagą, teismui nebuvo kliūčių įvertinti liudytojų A. M., J. P. bei kitų, kaltinamajame akte nurodytų asmenų veiksmus, remiantis bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtais įrodymais.

Prokuroras pažymi, kad surinkti naujų duomenų ar nustatyti naujas faktines bylos aplinkybes nėra galimybių. Net ir išplėtus kaltinimą, teismas turės vertinti tuos pačius, jau teisme ištirtus įrodymus. Be to, nutartyje minimas kaltinimo išplėtimas, nurodant, kad E. P. procesinė padėtis yra tik liudytojas, tolimesnį procesą daro nesuprantamu, nes nukentėjęs asmuo toje pačioje byloje taptų ir nukentėjusiuoju, ir galimai kaltinamuoju.

Kartu skunde pažymi, kad 2010 m. kovo 1 d. nutartimi ši baudžiamoji byla perduota nagrinėti teisiajame posėdyje ir atmestas kaltinamojo prašymas grąžinti bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Šioje nutartyje nurodyta, kad kaltinamasis aktas šio procesinio dokumento turiniui keliamus reikalavimus, numatytus BPK 219 str., atitinka.

Be to, teismas, vadovaudamasis BPK 257 str. nuostatomis, motyvuota nutartimi turėjo pranešti prokurorui, o ne grąžinti bylą trūkumams pašalinti. Todėl prokuroras teigia, kad apygardos teismas, priimdamas sprendimą perduoti bylą prokurorui, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, netinkamai pritaikė BPK 234 str. 2 d. nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad surašytas BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir bylą nutarė perduoti prokurorui.

Kaltinamasis V. D. skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį ir bylą perduota apygardos teismui nuosprendžiui priimti. Skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes šioje bylos nagrinėjimo stadijoje (po kaltinamojo paskutinio žodžio teismui išėjus priimti nuosprendžio) teismas galėjo priimti tik nuosprendį arba, nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 295 str. 2 d. nustatyta tvarka.

Kaltinamasis mano, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas neturėjo teisės vadovautis BPK 234 str. 2 d. nuostatomis. Baigus šioje baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimą, nagrinėjimo teisme dalyviai nepageidavo papildyti įrodymų tyrimą, o prokuroras nepasinaudojo BPK 256 str. numatytomis teisėmis. Šioje byloje jau ištirtos visos veikos faktinės aplinkybės bei surinkti įrodymai. Nei prokuroro, nei gynėjos kalboje, nei jo (kaltinamojo) paskutiniajame žodyje nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad liudytojo E. P. atžvilgiu atlikti galimai nusikalstami veiksmai nebuvo teisiškai įvertinti, todėl spręstinas klausimas dėl pastarojo procesinės padėties. Kaltinamasis mano, kad šiuo atveju teismas galėjo vadovautis BPK 257 str. nuostatomis.

Apeliacinio teismo posėdyje kaltinamasis V. D., jo gynėjas ir prokurorė prašė skundus patenkinti.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir kaltinamojo V. D. skundai tenkinami.

Pagal BPK 254 str. 3 d., byla iš teismo perduodama prokurorui, kai surašytas BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą.

BPK 219 str., reglamentuojančiame kaltinamojo akto turinį, nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodoma: 1) teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; 2) įtariamojo vardas, pavardė, gimimo data, asmens kodas, šeiminė padėtis, profesija, darbovietė, duomenys apie ankstesnį teistumą; prokuroro nuožiūra gali būti nurodyti ir kiti duomenys; 3) nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; 4) pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas; 5) BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką; 6) įtariamojo gynėjo vardas ir pavardė, jei įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu turėjo gynėją; 7) įtariamojo pozicija, jeigu įtariamasis nesutinka su įtarimu.

Kaltinamasis aktas neatitinka 219 str. nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 219 str. 3 p. pažeidimas). Pagal galiojančiame BPK įtvirtintą kaltinamojo akto, kaip procesinio dokumento, koncepciją, kaltinamasis aktas neturi būti detaliu ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymu, nes svarbiausi duomenys turi būti pateikti teismui pagal BPK 220 str. 2 d. ir teismas bei kiti proceso dalyviai su tais duomenimis gali susipažinti tiesiogiai, o ne perskaitę kaltinamąjį aktą. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Taip pat kaltinamajame akte nurodomi duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teismo proceso metu priimant nuosprendį jais remtis negalima (BPK 301 str. 1 d.). Kaltinamasis aktas yra procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma prokuroro procese užimama pozicija ir argumentuojama kodėl būtent tokios pozicijos laikosi valstybinis kaltintojas. Kaltinamasis aktas yra išeities pozicija bylos nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, šiame akte neturi būti sprendžiami klausimai, kuriuos galima spręsti tik priimant nuosprendį.

Byla perduodama prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, kai yra pagrindas manyti, kad tada kaltinimas bus sukonkretintas, patikslintas, taps labiau pagrįstas ir tai padės teismui nustatyti tiesą byloje (kasacinė nutartis Nr. 2K-139/2006).

Šioje byloje teisėjas kaltinamojo akto neatitikimą BPK 219 str. reikalavimams motyvuoja tuo, jog prokuroras, kaltinamajame akte suformulavęs kaltinimą V. D. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., turėjo nurodyti ir kitų asmenų (liudytojų E. P., J. P., A. M. ir (ar) kt.) atliktus veiksmus. Iš to sektų, kad nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte neatitinka BK 129 str. 1 d. dispozicijos bei liko juridiškai neįvertinti kitų asmenų atlikti veiksmai.

Prokuroras ir kaltinamasis yra teisūs, skunduose kritikuodami tokį nutarties motyvą, nes susipažinus su byloje esančiu kaltinamuoju aktu (t. 3, b. l. 17-22) matyti, jog jis atitinka BPK 219 str. reikalavimus. Kaltinamojo akto turinys patvirtina, kad jame aprašyta V. D. inkriminuota nusikalstama veika, nurodant jos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes tiek, kiek jos nustatytos bylos medžiaga, atitinka BK 129 str. 1 d. dispoziciją. Iš kaltinamojo akto turinio taip pat matyti ir valstybinio kaltintojo užimama procesinė pozicija.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ši byla buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 34-35), teisiamajame posėdyje ji buvo išnagrinėta, ištirti visi bylos įrodymai ir pasisakytos tiek valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro (t. 4, b. l. 37-41), tiek nukentėjusiosios (t. 4, b. l. 41), tiek gynėjos (t. 4, b. l. 41, 43-54) baigiamosios kalbos bei kaltinamajam suteiktas paskutinis žodis (t. 4, b. l. 42).

Paminėtų aplinkybių visuma rodo, kad ši byla, vadovaujantis BPK V dalyje nurodytomis bylų proceso pirmosios instancijos teisme nuostatomis, teisiamajame posėdyje jau buvo išnagrinėta. Pažymėtina ir tai, kad apygardos teismas po baigiamųjų kalbų pasisakymo ir kaltinamojo paskutiniojo žodžio nematė būtinumo taikyti BPK 295 str. reikalavimų. Priešingu atveju, t. y. baigiamosiose kalbose ar paskutiniajame žodyje pranešus apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas turėjo nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva atnaujinti įrodymų tyrimą (BPK 295 str. 1 d.).

Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamoje nutartyje nurodomi kaltinamojo akto trūkumai, nepagrindžia būtinybės perduoti bylą prokurorui. Tai reiškia, jog, šiuo atveju, nėra jokio pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai trukdė jam išnagrinėti bylą iš esmės ir kad nurodomų trūkumų pašalinimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Kartu nėra pagrindo teigti ir apie suvaržomą kaltinamojo teisę į gynybą.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, kaltinamajame akte liko teisiškai neįvertinti kitų, įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai.

Tačiau prokuroro skunde yra teisingai pažymėta, kad Kauno apygardos prokuratūros 2009 m. lapkričio 26 d. nutarimu pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas dėl liudytojų E. P., J. P., A. M., A.B., P. U. ir (ar) kitų asmenų atliktų veiksmų juridinio įvertinimo (t. 1, b. l. 54-55). Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. reikalavimais, teisiamajame posėdyje ištyręs įrodymus, juos išanalizavęs ir įvertinęs jų visumą, galėjo nustatyti ir įvertinti tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusio, tiek liudytojo E. P. ir (ar) kitų asmenų veiksmus konflikto pradžioje bei tinkamai juos įvertinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas padarė skubotas išvadas.

Pažymėtina ir tai, kad reikalavimas bylą nagrinėti tik dėl tų kaltinamųjų, dėl kurių byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, nedraudžia teismui analizuoti kitų asmenų elgesio atitikties teisės aktų reikalavimams, kiek tai turi reikšmės sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 25 d. „Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, 2.2 p., Teismų praktikos biuletenis Nr. 31).

Taigi, priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismas, kaltinamajame akte, pateiktame pirmosios instancijos teismui, yra visi BPK 219 str. išvardinti būtini kaltinamajame akte nurodyti duomenys. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad naujas nusikalstamos veikos aprašymas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai įmanoma padaryti, remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Išdėstyti motyvai leidžia teigti, kad skundžiama nutartis nepagrįsta ir naikinama.

Be to, prokuroras skunde teisingai atkreipia dėmesį, kad konstatavus , jog tuo atveju kai kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų, būtina nustatyti ir nutartyje nurodyti, kokių konkrečių BPK 219 str. numatytų reikalavimų kaltinamasis aktas neatitinka, bei argumentuoti, kad tai trukdo nagrinėti bylą. Tačiau tokių duomenų apygardos teismo teisėjas skundžiamoje nutartyje neišdėstė.

Atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Kauno apygardos teismas nepagrįstai pripažino, kad aptariamoje byloje kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 str. reikalavimų ir bylą perdavė prokurorui.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla dėl V. D., kaltinamo pagal BK 129 str. 1 d., buvo perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, panaikinti ir perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.