- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-19
- Bylos Nr.
- 1A-419-337-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00271-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Artūras Ridikas, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- D. P.
- Advokatai
- Lidija Blinkevičienė
Teisėja Valentina PaliulionienėBaudžiamoji byla Nr. 1A-419-337/2013Teisminio proceso Nr. 1-77-1-00271-2011-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S) (S)
2013 m. rugpjūčio 19 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Artūro Ridiko ir Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. P. apeliacinį skundą dėl 2013-04-09 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 str. ir nubaustas 15 MGL (1950 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. liepos 8 d. 11 val. – 12 val. 05 min. laikotarpyje Biržų m., (duomenys neskelbtini), savo bute, ryšium su Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjų K. J. ir K. V., bei Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinių aptarnavimų skyriaus specialisto S. J. tarnybine veikla, vykdant jiems pavestas pareigas, atliekant policijos pareigūnams kratą pas D. P. pagal Pasvalio rajono apylinkės teisėjos D. S. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal Panevėžio apskrities VPK Biržų rajono PK budėtojo nurodymą vėliau į šį butą atvykusios Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos tyrėjos E. R. tarnybine veikla, išvadindamas statutinius valstybės tarnautojus „iškrypėliais“, „žvėrimis“ bei kitais nepadoriais žodžiais, užgauliai atsiliepdamas apie nukentėjusiuosius įžeidė savo pareigas ėjusius Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pasvalio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjus K. J. ir K. V., Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro Kriminalistinių aptarnavimų skyriaus specialistą S. J. ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Biržų rajono policijos komisariato Viešosios policijos tyrėją E. R..
D. P. skundžia 2013-04-09 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį, prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apeliantas nurodo, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino to, kad apie nutarimą atlikti kratą jo tėvų bute bei jo kambaryje jam nebuvo žinoma, jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jis nebuvo apklaustas, pareigūnai jam neparodė tarnybinių pažymėjimų, dėl ko jis pagrįstai suabejojo ar atvykę asmenys yra policijos pareigūnai.
Tvirtina, kad teismas nenurodė vieno nusikaltimo objektyviosios pusės požymio, nusikalstamos veikos pobūdžio – ar įžeidimas padarytas viešai ar neviešai, kokiais veiksmais padaryta nusikalstama veika, nesprendė dėl priežastinio ryšio buvimo tarp jo veiksmų bei pasekmių, nenurodė, kokie kilo padariniai. Taip pat teigia, kad teismas nenurodė, kuo pasireiškė jo tiesioginė tyčia įžeisti savo pareigas ėjusius pareigūnus. Pažymi, kad jo veiksmuose nėra tyčios, kadangi jis nesuprato, kas vyksta, ką patvirtina aplinkybė, jog jis iškvietė policiją. Nurodo, kad jam nedavus rakto nuo savo kambario, jo atžvilgiu pareigūnai panaudojo smurtą, jis buvo pargriautas ir jam užlaužtos rankos, dėl ko jis išsakė savo nuomonę apie pareigūnų atliekamus veiksmus, be to tvirtina, kad buvo išprovokuotas pareigūnų veiksmų, jų elgesio, tačiau tikslo jų įžeidinėti neturėjo. Jis pareigūnų nepažinojo, todėl motyvo juos įžeisti neturėjo. Tvirtina, teismas nenurodė, jo padarytos veikos motyvo, kuris rodytų ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiųjų pareigų. Nusikalstama veika, numatyta BK 290 str., yra laikoma kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą.
Tvirtina, kad jis nesipriešino, tik nurodė, kad neduos rakto, gynė savo nuosavybę. Tai nėra nepaklusimas, o civiliai apsirengusio ir tinkamai neprisistačiusio asmens nurodymo nevykdymas. Taip pat nesutinka, jog siūlymas kreiptis pas gydytojus laikytinas įžeidimu. Jis žodžių konkrečiai kuriam nors pareigūnui neišsakė, asmeniškai nieko neįžeidinėjo, pasakė žodžius, išreiškiančius nepasitenkinimą jo atžvilgiu atliekamais veiksmais, o pareigūnai teismo posėdyje nenurodė, kurį, kaip jis įžeidė. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl veikos, numatytos BK 287 str. 1 d. - dėl trukdymo atlikti pareigūnams savo pareigas panaudojant psichologinį smurtą, kas apelianto teigimu rodo, jog pareigūnai savęs nelaikė įžeistais. Tik 2012-04-04 nutartimi Panevėžio apygardos teismui nagrinėjant jo skundą dėl stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimo pasisakius, jog jo veiksmuose nėra BK 287 str. 1 d., požymių, jam 2012-05-10 buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl BK 290 str. numatytos veikos padarymo. Teigia, jog minėta nutartimi teismas iš anksto suformavo pirmos instancijos teismui nuostatą, jog jo veiksmuose yra BK 290 str. dispozicijoje numatyti nusikalstamos veikos požymiai.
Be to, apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino jo išsakytų žodžių ir nepasisakė, kodėl jie nelaikytini subjektyvia nuomone. Nukentėjusioji K. J. nurodė, kad neatsimena, kokius jis jai asmeniškai kaip pareigūnei pasakė įžeidžiančius žodžius, ji nurodė, kad įžeidimai buvo sakyti ir vienaskaita ir daugiskaita, S. J. nurodė, kad įžeidinėjimai buvo skirti visiems pareigūnams, nukentėjusioji E. R. taip pat nenurodė, kurie žodžiai jai konkrečiai buvo skirti ir ją įžeidė, o V. S. taip pat negalėjo pasakyti, kuriam konkrečiai pareigūnui buvo ištarti įžeidžiantys žodžiai dėl konkrečiai jo atliekamų pareigų. Pažymi, kad K. V. nurodė, jog jis, apeliantas, plūdo visą teisėsaugos sistemą. Apeliantas nesutinka, kad žodžiai „klounai, klounada“, pažemina ar įžeidžia asmenį, žodžio „pyderai“ nevartojo, o dėl pavartoto plačiai ir viešai vartojamo žodžio „mentai“ jis nesutinka, jog gali būti teisiamas.
Apeliantas nurodo, kad sprendžiant atsakomybės formos – baudžiamosios ar administracinės, turi būti nustatytas padarytos veikos pavojingumas. Nustatant padarytosios veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis, tačiau teismas nepasisakė dėl įžeidžiančių žodžių reikšmės, bei dėl ko laiko, kad išsakyti žodžiai yra pareigūnų, atliekančių savo pareigas, įžeidimas.
Pažymi, kad nebuvo filmuojama, kaip jam užlaužiamos rankos, prieš jį naudojamos fizinės prievartos priemonės. Teismas neatkreipė dėmesio į nukentėjusiųjų darbo stilių ir metodus, netinkamai atliekamas pareigas, jų elgesį, kuris apelianto teigimu, netoleruotinas – jis buvo pargriautas ant žemės, su juo pareigūnai nekalbėjo, neatsakė į jo užduodamus klausimus, jam neįteiktas nutarimas dėl kratos atlikimo, be to, jam reikalaujant gynėjo dalyvavimo, į prašymą nebuvo kreipiamas dėmesys.
Apeliantas mano, kad teismas nesivadovavo E. Ž. Teisių Teismo praktika šios kategorijos bylose. Visi teismo nustatyti žodžiai buvo pasakyti palyginimo forma, pareigūnų veikla nebuvo sutrikdyta, krata atlikta, jo veiksmai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad jam būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, be to, ji negali būti taikoma už kritišką ir neigiamą nuomonės išsakymą.
Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad D. P. padarė BK 290 str. numatytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos požymių nebuvimo apelianto veiksmuose. D. P. veiksmai teisiškai įvertinti teisingai. Apygardos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl D. P. kaltės įžeidus savo pareigas atlikusius policijos pareigūnus sutinka.
Pagal BK 290 str. atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Nusikalstama veika – įžeidimas – padaroma tik tiesiogine tyčia.
Bylos įrodymai patvirtina, kad D. P. suprato, jog nukentėjusieji vykdo savo pareigas, tai yra jų veiksmų teisėtumą, todėl išsakydamas įžeidžiančius ir užgaulius žodžius jis veikė tiesiogine tyčia. Nėra jokio pagrindo manyti, kad apeliantas galėjo nesuprasti, kad jo gyvenamojoje vietoje atliekama krata, jis gynė savo nuosavybę ar jo elgesys buvo išprovokuotas policijos pareigūnų.
Iš nukentėjusiųjų K. J., K. V., S. J. paaiškinimų matyti, kad atvykus į D. P. gyvenamąją vietą jam buvo prisistatyta, parodyti tarnybiniai pažymėjimai, tyrėja jam perskaitė nutartį daryti kratą ( t. 2., b. l. 41-56). Pats D. P. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad K. V. jam rodė tarnybinį pažymėjimą (t. 2., b. l. 41-56), o apeliaciniame skunde pripažįsta, kad jam buvo perskaityta nutartis atlikti kratą. Iš D. P. tėvų liudytojų V. P. ir J. P., kurie taip pat buvo įvykio vietoje, parodymų esmės matyti, kad jie suprato, jog atvyko policijos pareigūnai ir bus daroma krata, taip pat liudytojai nurodė, jog buvo perskaityta teismo nutartis dėl kratos atlikimo.
Šalies argumentai
Apelianto nurodoma aplinkybė, jog tai, kad jis kvietė policiją patvirtina jo veiksmuose nebuvus tyčios įžeisti policijos pareigūnus, jo kaltės nepaneigia. Atvykus policijos pareigūnei E. R. D. P. toliau įžeidinėjo kratą atliekančius pareigūnus. Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos nukentėjusiosios policijos pareigūnės E. R. parodymų matyti, kad jai atvykus pagal gautą iškvietimą dėl nepageidaujamų asmenų bute ir nustačius, jog bute policijos pareigūnai atlieka kratą - parodė pažymėjimus bei nutartį daryti kratą, D. P. vaikščiojo po butą ir įžeidinėjo visus pareigūnus, taip pat pradėjo įžeidinėti ir ją, dėl ko ji iškvietė į pagalbą policijos pareigūną ( t. 2., b. l. 46). Liudytojas V. S. nurodė, kad atvyko pagal budėtojo nurodymą dėl kilusio konflikto tarp policijos pareigūnų ir D. P., atvykus į butą D. P. keikėsi, girdėjo jį policijos pareigūnams sakant „gaidžiai, piderastai“. Nustatytos aplinkybės, jog atvykus policijos pareigūnams D. P. tęsė nusikalstamus veiksmus, įžeidinėjo ir E. R., patvirtina D. P. veikus tiesiogine tyčia.
Apeliantas tvirtina įvykio metu tik išsakęs nuomonę apie teisėsaugą, nieko konkrečiai ir asmeniškai neįžeidinėjęs, tačiau apygardos teismas įvertinęs D. P. pasakytus žodžius, jo elgesį viso įvykio metu konstatuoja, kad D. P. įžeidinėjo savo pareigas ėjusius nukentėjusiuosius.
Įžeidimas reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas vykdantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse (2K – 336/2012). N. J. nurodė, kad D. P. įžeidinėjo ją ir jos kolegas, vadindamas juos aferistais, vagimis, čekistais, sakė, kad jiems reikia vykti pas psichiatrą, ją kaip pareigūnę D. P. žodžiai labai įžeidė. K. V. nurodė, kad D. P. kratą atliekančius pareigūnus vadino psichiškai nesveikais, aferistais, čekistais, „pederastais“, D. P. įžeidinėjo nuolat, taip pat ir praeidamas bei sustodamas prie jo, nukentėjusiojo. S. J. taip pat patvirtino, kad D. P. juos išvadino žvėrimis, čekistais, korumpuotais pareigūnais. Apklausti nukentėjusieji bei liudytojas V. S. patvirtino, kad D. P. įžeidinėjo būtent nukentėjusiuosius. Tai, kad D. P. vadino policijos pareigūnus „pederastais“, priešingai, nei teigia apeliantas, patvirtino N. V. ir liudytojas V. S.. Įvertinus pareigūnų atžvilgiu D. P. išsakytų žodžių visumą konstatuotina, kad D. P. neabejotinai tyčia užgauliai atsiliepė apie nukentėjusiuosius, siekė juos pažeminti, įskaudinti ir pakenkti jų prestižui.
BK 290 str. nustatytu draudimu siekiama sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. D. P. konfliktavo ir policijos pareigūnus įžeidinėjo visos kratos metu, nusikalstamus veiksmus atliko kitų asmenų akivaizdoje – įvykį matė jo tėvai. Nustatyta, kad kratą atliekantys policijos pareigūnai kvietė pagalbą, kad kratos metu būtų užtikrinta viešoji tvarka, nes buvo susidurta su D. P. agresija. D. P. nedavė savo kambario rakto ir vaikščiodamas po butą įžeidinėjo teisėtą kratą atliekančius pareigūnus bei vėliau atvykusią E. R.. Nustatytomis aplinkybėmis D. P. išsakyti užgaulūs žodžiai neabejotinai padarė žalą baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams, todėl jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 290 str.
Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus konstatuoja, kad keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.